Mokinių tipai ir jų charakterių tipai
5 (100%) 1 vote

Mokinių tipai ir jų charakterių tipai

112131

TURINYS

1. Įvadas…………………………………………………………………………….. 2

2. Mokinių, turinčių sunkumų mokykloje tipai ir mokytojo darbas su šiais vaikais… 3 3. “Sunkių” mokinių pagrindiniai charakterio pakitimų tipai………………………… 6

4. Mokytojo asmens savybės, dirbant su “sunkiais” mokiniais……………………..1 4 5. Literatūra………………………………………………………………………….1 5

ĮVADAS

Kiekvienas mokytojas savo darbe susiduria su įvairiais vaikais, kuriems būdinga vienokia ar kitokia dvasios struktūra. Tai nėra lengvas uždavinys, nes įvairumu pasižymi ne tik dvasia, bet ir būtis, kuri neretai yra labai sudėtinga.Iš to kyla daug ir įvairių problemų.Taip mokykloje atsirado “sunkių vaikų” sąvoka. Tai problema, kurią kiekvienas mokytojas turėtų pradėti spręsti, atsigręždamas į save. Todėl šio darbo tikslas yra: išsiaiškinti “sunkių vaikų” elgesio ir mokymo ypatumus, mokytojo savybes, lengvinančias darbą su “sunkiais vaikais”.Terminu “sunkus vaikas” apibūdinama daug vaikų, kurių asmenybę reikia koreguoti. Jiems priklauso ir nepaklusnūs, kaprizingi, užsispyrę vaikai, besipriešinantys suaugusių reikalavimams, patarimams. Tam tikra dalis vaikų yra padaužos, nedrausmingi, grubūs. Jų elgesį, neatitinkantį visuomenės moralės normų ir reikalavimų, įprasta apibūdinti terminu – asocialus. Skirtingai nuo anomalaus vaikų elgesio, susijusio su smegenų patologija, asocialus elgesys socialiai determinuotas: jį sąlygoja neigiamos mikroaplinkos poveikis, nenormalūs tarpusavio santykiai šeimoje, šeimos ir mokyklos auklėjimo trūkumai, klaidos.

Gediminas Navaitis knygoje “psichologinė parama vaikui” išskiria tokius mokinių, turinčių sunkumų mokykloje, tipus:

NESIMOKANTIS VAIKAS. Vienas dažnesnių vaikų sunkumų – nesimokymas, atsilikimas nuo mokyklinės programos. 1996m. apklausus 81 pirmųjų klasių mokytojų nustatyta, jog 74 iš jų blogą mokymąsi aiškina dėmesio, protinio darbo įgūdžių stoka arba padidintu vaiko judrumu. Dažniausiai mokymosi problemos kyla dėl pažintinės veiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos. Reta kuris iš vaikų nuo pirmųjų mokslo mokykloje dienų visiškai neturi mokymosi motyvacijos arba ji staiga dingsta. Paprastai tai ilgiau trunkantis procesas, kurio pradžią nelengva pastebėti, tačiau remdamasis PERPECINIAIS SUGEBĖJIMAIS, kurie pasireiškia adekvačiu vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu, ir KONSTRUKCINIAIS SUGEBĖJIMAIS, nuo kurių priklauso auklėjamojo asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas, mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus, iš anksto atspėti vaiko elgesį įvairiose situacijose, mokytojas gali siekti mokymosi motyvacijos stiprinimo. Nuovargis ir atsitiktinė nesėkmė irgi gali veikti mokymąsi. Besikeičiančią mokymosi motyvaciją ne visada pastebi tėvai ir mokytojai.Nesimokantis vaikas “tolsta”nuo mokyklos. Jis pajunta vis didesnius psichologinius sunkumus, menkiau vertina save, nepatiria jam svarbios veiklos – mokymosi – sėkmė jausmo.

AGRESYVUS VAIKAS. Vaiko sunkumų ir jo priešiškumo aplinkiniams bei agresyvaus elgesio ištakos glūdi tam tikrose situacijose, iš kurių dažnesnės yra:

1. agresyvus tėvų ar vaikų artimų suaugusių elgesys;

2. vaiko žeminimas, skriaudimas;

3. nuolatinė arba stipri frustracija.

Vaiko agresyvumą pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.

Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą galima koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pasitelkus FAKTIŠKUS SUGEBĖJIMUS sėkmingai dirbti ugdomąją darbą (o ugdytojas sugeba sėkmingai dirbti tik tada, kai jis yra tikra pedagoginė asmenybė), pabrėžiant pozityvius elgesio elementus; uždraudžiant dalį agresyvių veiksmų (pvz.;šaukti galima, o mušti – ne), žaidimas išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias emocijas.

Gana dažnai agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa. Pirmuoju priešiškumo požymiu tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą. Tai liudytų mažėjantis draugų skaičius ir negatyvūs jiems nepriklausančių žmonių vertinimai. Vėliau tiems, neigiamai vertinamiems, vaikas priskiria slaptą norą pakenkti. Jis tuo pačiu metu ir nepasitiki aplinkiniais, ir jiems pavydi, mano esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas. Minėti priešiškumo elementai gali būti maskuojami mandagiu elgesiu.

SILPNAVALIS VAIKAS. Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka – viena iš dažnesnių

mokyklinio konflikto priežasčių. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti,nori pripažinimo ir sėkmės. Tokie vaikai tinkamai mokosi ir elgiasi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami. Būtina ugdyti savikontrolę.

HIPERAKTYVUS VAIKAS. Kliudo pats sau., t.y. trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, jaudri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Svarbi hiperaktyvaus vaiko savybė – pernelyg didelis pasitikėjimas savimi.ji kyla dėl nemokėjimo pasinaudoti neigiama patirtimi. Klaidas, nesėkmes toks vaikas tarsi “pamiršta”, todėl linkęs kurti nerealius planus, rizikuoti. Veiklumas, optimistinė nuostata padeda išvengti didesnių nesėkmių, tačiau neugdo atsakingumo, skatina stiprių pojūčių.

Jaunesniame mokykliniame amžiuje hiperaktyvaus vaiko sunkumai dar nėra ryškūs, nors jau kyla konfliktai su mokytojais.

Jaunesniems hiperaktyviems vaikams gali padėti intensyvesnė, prasminga, įdomi bei mokyklai ir tėvams priimtina veikla. PEDAGOGINIS MEISTRIŠKUMAS – mokytojo savybė, kuri gimsta iš meilės vaikams, pedagoginiam darbui, įgyjamas mokytojo valios pastangomis, kruopščiu darbu įveikiant įvairius sunkumus, siejant teoriją su praktika, kūrybiškai tvarkant bei tobulinant savo pedagoginę veiklą bei santykius su mokiniais, suteikia galimybę keisti ir tobulinti hiperaktyvaus vaiko darbo, bendravimo, mokymosi stilių. Yra skiriamos tokios pedagoginio meistriškumo apraiškos:

1. gebėjimas sudominti ir palaikyti dėmesį;

2.sudėtingus dalykus dėstyti paprastai, sunkius – padaryti lengvais;

3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko būsenas ir reaguoti į jas pedagogiškai;

4. valdyti save.

Vaiko aktyvumas dažnai pasireiškia kaip impulsyvumas. Veiklos formavimo įgūdžiai koreguotų šią savybę bei padėtų pernelyg aktyviam vaikui numatyti galimas nesėkmes ir joms pasiruošti.

DEMONSTRATYVUS VAIKAS. Vaikai siekia dėmesio bei pripažinimo, tačiau ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jie siekia sukelti kitų žmonių jausmus, vadinasi, jo poelgiai gali būti pakenkti tik kitų dėka. Tokia stipri priklausomybė nuo aplinkinių gali skatinti ir pozityvių savęs įtvirtinimo būdų paieškas.

“Tik ASMENYBĖ gali ugdyti ir formuoti asmenybę, tik charakteris gali formuoti charakterį” – rašė K.Ušinskis (1974) rinktiniuose pedagoginiuose raštuose (XIX).

A.Šerkšnas knygoje “Mokyklinė bendruomenė” pažymėjo, kad asmenybė – tai didžios dvasios žmogus. Mokiniai intuityviai ir labai giliai jaučia mokytojo nuostatas, jo asmenybės vertės jėgą, gėrisi ir tiki mylimo mokytojo žodžiais. Tai žadina mokinio troškimą sekti mokytoju, perimti jo patirtį. Taip asmenybė formuoja asmenybę natūraliai, be kolizijų.



Lietuvos mokyklose atlikti tyrimai parodė, kad pradinėse klasėse yra nemažai akcentuoto charakterio vaikų, kuriems reikalinga pagalba, didesnis dėmesys.Akcentuacija – tai ypač ryškus charakterio bruožas, trukdantis veiklos ir bendravimo adaptacijai. Charakterio pakitimai yra labai individualūs. Labai dažnai dirbant su atsiliekančiais, nedrausmingais ar kitaip išsireiškiančiais mokiniais visai nesidomima, nesusimąstoma, kodėl jie taip elgiasi. Ne visi metodai vienodai veikia skirtingus vaikus, todėl ne visada galima tikėtis pageidaujamų rezultatų. Kita vertus, atsitinka ir taip, kad buvę pažangūs, gabieji mokiniai pradeda atsilikti ne dėl sugebėjimų stokos, bet dėl tam tikrų priežasčių. I.Petrauskienė, Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros doktorantė, remdamasi psichologijos pedagogikos mokslo akcentuacijų tyrinėjimais, mokytojų patirtimi, išskyrė pagrindinius charakterio pakitimų tipus:

ISTEROIDINIS CHARAKTERIS. Nuo pat gimimo šie vaikai pripratę būti dėmesio centre.Jie ypač egocentriški, reikalauja pastovaus dėmesio tik sau, kurio, kaip ir susižavėjimo, pripažinimo, netgi užuojautos, siekia visais įmanomais būdais, pasitelkę besaikę fantaziją, melą, vaidybą. Tokių vaikų bėda – egocentriškumas ir su juo susijęs demonstratyvumas. Paprastai pedagogai, tėvai pastebi tik egocentriškas reakcijas, neapsakomų vaikų norą patikti aplinkiniams. Nuo mažens šie vaikai visais įmanomais būdais siekia pripažinimo, o jų tėvai savo mažylius tiesiog dievina. Tačiau ši aplinkybė labai apgaulinga, nes bendraudami su kitais šie vaikai gali tapti tikrais despotais.

Tai vienas sunkiausiai koreguojamų charakterio pakitimų. Vaikų tėvai dažniausiai bet kokią pastabą, patarimą labai išgyvena, nenori pedagogų ir psichologų išvadoms pritarti. Todėl mokytojas, pasitelkęs KOMUNIKACINIUS SUGEBĖJIMUS , EMPATIJA (tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus gyvenimą), PEDAGOGINĮ TAKTĄ, privalo jiems paaiškinti, kad vaikams norima tik gero, kviečiama bendradarbiauti.

Taigi pagrindinės šių vaikų ydos yra melavimas, noras visur pirmauti ir patikti aplinkiniams pasitelkus visas įmanomas priemones, taip pat veiksmų, poelgių neapgalvojimas, nemokėjimas laiku sustoti, atsitokėti. Ir pagaliau – bėgimas iš namų ir vagystės (priežasčių tektų ieškoti namuose
šeimoje). Melavimas glaudžiai susijęs su nemokėjimu laiku sustoti, nesugebėjimu numatyti tolimesnius savo veiksmus. Norėdamas įrodyti esąs teisus, vaikas gali, pavyzdžiui, net prasiduria adata ranką ir kt. Todėl pirmiausia reikėtų padėti mokiniui liautis taip elgusis neužgauliai, pagarbiai vaiko asmenybės atžvilgiu (VAIKO ASMENYBĖS GERBIMAS), pabrėžiant, kad jis elgiasi nederamai.

Labai svarbu ne užgniaužti, bet tinkama linkme nukreipti vaiko norą pirmauti. Jeigu bus trukdoma, toks vaikas vis tiek taps lyderiu, tik vadovausis neigiamomis paskatomis. Šie vaikai dažniausiai galvoja tik apie save ir kokį įspūdį jie daro kitiems dėl to užgožia kitus mokinius. Mokytojas, pasitelkęs PERCEPCINIUS SUGEBĖJIMUS, turėtų skatinti tokio vaiko domėjimąsi ir kitais klasės mokiniais. Pasitaiko, kad prašymas papasakoti, kuo jam įdomūs kiti klasės mokiniai, susilaukia pasipriešinimo. Todėl kalbėdamas su šiais vaikais mokytojas turėtų nurodyti ir kitų patrauklias savybes. Stengdamiesi patikti kitiems, vaikai būna pasirengę viskam, ne visada būna nuoširdūs. Mokytojams šiuo atveju praverčia ARTISTIŠKUMAS IR ŽAISMĖS JAUSMAS: tiktų pasitelkti vaidybos būrelius, šiaip vaidybinių sugebėjimų reikalaujančią veiklą.

HIPERTIMINIS CHARAKTERIS. Vaikai visada stebėtinai gerai, pakiliai nusiteikę, mėgsta bendrauti, ypač išsiskiria savarankiškumu, bet yra pernelyg judrūs. Per pamokas jie lengvai bendrauja, greitai įsimena mokomąją medžiagą.

Pradinėse klasėse vaikai, turintys šios akcentuacijos bruožų, dažniausiai esti geri mokiniai. Vis dėlto mokytojui iškyla tokios problemos, kaip tvarka klasėje, vaikų pakantumas kitiems ir pan.

Be šių paminėtina:

1. ypatumai, keliantys tam tikrų sunkumų aplinkiniams (judrumas, plepumas, per didelis savarankiškumas, polinkis išdykauti, vagiliauti, netvarkingumas, nemokėjimas bendrauti su suaugusiais);

2. ypatumai, keliantys tam tikrų sunkumų mokiniui (išsiblaškymas, “nervingas mokymasis”, nemokėjimas susikaupti, sklandžiai dėstyti mintis, nervingumas, kyląs dėl labai dažnų nesėkmių).

Šiuo atveju, pedagogas turėtų ryžtingai (RYŽTINGUMAS), taip teigia keletas vadovavimo klasei ir drausmės programų (Lee Marlene Canter), reaguoti įmokinio blogą elgesį. Ryžtingas stilius reikalauja iš mokytojų labai aiškiai žinoti. Ko jie iš mokinių reikalauja, ir reaguoti į mokinių elgesį atkakliai ir pasitikinčiai. Mokytojams patariama konkrečiai įvardyti blogai besielgiantį mokinį ir neišleisti jo iš akių. Canter tvirtina, kad mokytojai neturėtų priimti blogai besimokančių mokinių pasiteisinimų. Pasak jų, nesvarbu ar mokinys netinkamai auginamas, ar turi ypatingų sveikatos problemų, ar patyręs sunkų stresą – visos šios nepalankios aplinkybės neturėtų pateisinti jo netinkamo elgesio klasėje arba atleisti nuo atsakomybės už elgesį.

Apskritai šie vaikai linkę bendrauti, todėl jei jie jaučia pedagogo GERANORIŠKUMĄ, beveik visada sutinka bendradarbiauti. Tačiau nemažai problemų kyla tokioje šeimoje,kur auklėjama tik su diržu. Auklėdami šiuos vaikus pedagogai ir tėvai neturėtų pasikliauti tik hipergloba ir iniciatyvos slopinimu. Nesaikingas rūpinimasis ir dėmesys gali skatinti vaiko pasipriešinimą, protestą. Kita vertus, ir moralinė, ir fizinė bausmė skatina nepaklusnumą, agresiją.

Mokykloje ir namuose formuojant tinkamo elgesio įgūdžius ir slopinant impulsyvumą taikytina neigiamos patirties ir nesėkmių kaupimo bei situacijų aptarimo metodika. Norint sėkmingai šia metodika naudotis, pedagogas turi turėti nemažą bagažą psichologinių žinių, būti ATVIRU, nebijoti pasidalinti savo patirtimi panašiose situacijose.

Ištikus nesėkmei, hipertiminio charakterio vaikai gali ilgą laiką būti nervingi, irzlūs, priekabūs, pradėti prasčiau mokytis.

Geriausia, kad poelgį sukėlusias priežastis išsiaiškintų pats mokinys, pats pajustų pasitikėjimą savo jėgomis ir žiniomis. Tai vaikams nebūtų per sunku, tik jiems reikia padėti nenukrypti nuo aptarinėjamos temos.

Išsiaiškinus tam tikro poelgio priežastis, derėtų pasikalbėti apie tai, kaip kitą syk išvengti neigiamų pasekmių, pasirinkti kitą kelią. Išsiskirią hipertiminiu temperamentu vaikai lengvai savo išgyvenimais dalijasi su mokytoju.

Neigiamos patirties ir nesėkmių bei situacijų aptarimo svarbiausias tikslas – ne sugėdyti vaiką, o išmokyti vertinti, visa tai įsidėmėti ir iš klaidų ar pasekmių mokytis. Ši metodika ypač efektyvi bus tik įsisąmoninus neigiamų poelgių pasekmes. Pedagogas turėtų jausti ribą ir stengtis nesimėgauti dėl nesėkmių, kurias patiria vaikas, o, priešingai, išgyventi jas su vaiku, mokėti nustebinti ir džiaugtis “atradimais” – tai būtina pradinukų mokytojui. ĮGIMTAS TAKTAS, AUKŠTA VIDINĖ KULTŪRA, GEBĖJIMAS RASTI TEISINGIAUSIĄ IŠEITĮ IŠ KEBLIOS SITUACIJOS – savybės, kurių prireikia kasdien ir kurios laiduoja sėkmingą pedagoginę veiklą.

Trokšdami pasisekimo, minėtieji vaikai nėra linkę kviesti žaisti jiems “nenaudingų” vaikų. Dėl to būtina juos išmokyti adekvačių bendravimo su aplinkiniais formų ir būdų. Mokytojų KULTŪRINGAS IR MANDAGUS BENDRAVIMAS visur ir su visais – geriausias pavyzdys. Čia taip pat tiktų trumpos vaidybinės situacijos per tikybos ar etikos valandėles, tačiau
turėtų būti individualus. Labai svarbu skatinti gerąsias “atstumtųjų” vaikų savybes, kurias jie, beje, gerai žino.

Daugelis mokytojų tokius vaikus vadina “viesulais”, “vėtromis”, “strakalais makalais” ir pan. Visi šie žodžiai skirti mokinių judrumui apibūdinti. Įdomią užduotį jie atlieka labai greitai, o per likusį laiką išdykauja. Suprantama, mokytojams kyla tam tikrų problemų – reikalingi DIDAKTINIAI SUGEBĖJIMAI, kurie padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti medžiagą, padaryti ją prieinamą moksleiviams, kūrybiškai vesti pamokas , vystant vaikų mąstymą, pratinant juos dirbti savarankiškai. Šiems vaikams reikia skirti tokias užduotis, kad jie galėtų išlieti susikaupusią energiją. Šių vaikų vienišumas ir nervingumas priklauso nuo aplinkinių veiksmų. Tiksliai nežinodamas vaiko nervingumo priežasčių, pedagogas neturėtų daryti skubotų išvadų. Tai padėtų išvengti tokios didesnės bėdos, kaip, tarkim, impulsyvumo sąlygota savižudybė.

SENZYTIVUSIS CHARAKTERIS. Nuo gimimo šie vaikai išsiskiria ypatingu baikštumu, išgyvena tamsos, gyvūnų ir kitokias baimes, vengia bendraamžių, mieliau žaidžia taikius žaidimus, renkasi jaunesnių partnerių draugiją, būna prisirišę prie tėvų, nemėgsta pasikeitimų, nepasitiki savo jėgomis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2398 žodžiai iš 4629 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.