Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje
5 (100%) 1 vote

Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

1. Įvadas

Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu.

Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą. Žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas – veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tai ypač pažymėjo B. Bitinas, L.Jovaiša, V. Armanavičiūtė.

Kai kurie autoriai (B. Bitinas, L. Jovaiša) išskiria tokias pagrindines veiklas kaip mokymąsis, darbas, visuomeninė veikla kolektyve, meninė veikla, kūno kultūra ir sportas, žaidimai. Jacikevičius A. prie visų išvardintų veiklų dar priskiria ekologinę veiklą. Ji vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.

Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis.

Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:

1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,

2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,

3. kokio rezultato tikimasi,

4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?

Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje. Į tai ypač dėmesį atkreipia V. Lamanauskas, F. Ivanauskienė, L. Mondeikienė, D. Augienė, V. Savickytė, R. Makarskaitė, V. Lekavičienė. Šie autoriai siūlo įvairius variantus, organizuojant ekologinę veiklą mokykloje.

Šio darbo tikslas – apibūdinti ugdymo ir įvairių veiklų, ypač ekologinės veiklos, sampratą, ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą mokykloje.

Uždaviniai:

– aptarti asmenybės ugdymo pagrindinius aspektus;

– išskirti pagrindines veiklos rūšis;

– apibūdinti ekologinės veiklos sąvoką;

– panagrinėti ekologinės veiklos pritaikymo būdus bei galimybes;

– ištirti pedagogų požiūrį į ekologines veiklas pradinėje mokykloje;

– ištirti mokinių dalyvavimą įvairiose ekologinėse veiklose.

Objektas: 1- 4 klasių mokiniai;

Metodai:

– literatūros apžvalga;

– anketa mokytojams;

– anketa mokiniams (mokytojai atlieka ekspertų vaidmenį tiriant klasės mokinius);

– statistinė duomenų analizė.

2. Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

2.1 Teoriniai klausimo nagrinėjimo aspektai:

a) Veiklos apibūdinimas

1. Veikla (filosofiniu atžvilgiu) – specifinis žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu- tam tikras jo biologinių ir socialinių poreikių bei tikslų realizavimo būdas. Metodologiniu požiūriu skiriama:

a) materialioji;

b) daiktinė arba praktinė;

c) idealioji (mintinė) arba teorinė.

Praktinės ir teorinės veiklos darna ir vienovė suteikia galimybes visokeriopai ugdyti asmenybę, didinti žmogaus kūrybinį aktyvumą.

2. Veikla (psichologiniu atžvilgiu) – pagrindinių, aukštesniųjų gyvybės formų aktyvumo apraiška- individo poreikius, atitinkančius santykių su aplinka, siekimas (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984).

b) Ugdymo samprata

Žodis ,,ugdyti’’ pasak B.Bitino (1990) lietuvių kalboje vartojamas norint nusakyti biologinių ar psichologinių savybių vidinės raidos skatinimą, palankių šios raidos sąlygų sudarymą.Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą.

Ugdymas- kiekvieno asmens, individo ir demokratinės visuomenės nario, gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo socialinės evoliucijos, yra viena iš jėgų, sąlygojančių šią evoliuciją, todėl jo tikslai, turinys ir metodai turi būti dinamiški.

Filosofine prasme- ugdymo tikslas- kaip mąstymu suformuluotas idealas, kurio siekdami žmonės atlieka tam tikrus veiksmus,
organizuoja savo ar kitų žmonių veiklą.

Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinio ugdymo tikslų. Ugdymo tikslai socialiniu požiūriu yra visuomenės patirtis, objektyvios tikrovės reikalavimai, kuriuos pedagogas turi paversti vidiniu pasauliu. Mokiniui perduodama visuomenės patirtis įgyja psichologinę formą.

c) Veiklų rūšys ir jų apibūdinimas

1. Veikla- pagrindinė ugdymo priemonė

B. Bitinas (1990) teigė, kad žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas- veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Tai ypač būdinga vaikams. Įsijungęs į visuomenei naudingą veiklą, vaikas nė nepastebi kaip jis susiformuoja norą būti naudingu kitiems. Dėl atsitiktinių aplinkybių pradėjęs bendrauti su socialiai žalingais asmenimis, jis priima ir pradeda laikyti normalia jų nusikalstamą veiklą- chuliganiškus poelgius, vagystes ir pan. Taigi pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tokioje kaip:

a) Mokymąsis;

b) Darbas;

c) Visuomeninė veikla kolektyve;

d) Meninė veikla;

e) Kūno kultūra ir sportas;

f) Žaidimai.

Mokymasis- pagrindinė mokyklinio amžiaus vaiko, paauglio ir daugumos jaunuolių veikla. Ji ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja pažinimo poreikius ir interesus, rengia praktinei veiklai. Mokydamasis protinės veiklos būdų, moksleivis formuoja savo kūrybines galias, mokosi savarankiškai pažinti aplinką. Mokymasis turi didelę įtaką ir auklėtinio politinių, dorovinių idealų formavimuisi, ugdo moksleivių valią.

Darbas. Poriekis dirbti susiformuoja tik dirbant. Žmogus darbu išreiškia savo požiūrį į visuomenę, savo pilietinę atsakomybę. Darbe formuojasi asmenybės siekimas būti naudingam kitiems žmonėms, visai visuomenei.

Visuomeninė veikla ir moksleivių kolektyve, ir už jos ribų yra reikšminga ugdymo priemonė. Ji ugdo auklėtinio kūrybiškumą, norą veikti tautos, Tėvynės labui, organizatoriaus gebėjimus, moko bendrauti su kitais žmonėmis. Visuomeninėje veikloje mokiniai gali keisti ne tik aplinką, bet ir save. Šioje veikloje susiklosto tarpusavio priklausomybės, atsakingumo, jautrumo ir kitokie santykiai.

Meninė veikla- pagrindinė meninių gebėjimų, estetinių požiūrių ir skonio ugdymo priemonė. Ne mažesnę reikšmę turi mokinių kūrybiškumui, jų moralinių savybių ugdymui.

Kūno kultūra ir sportas ugdo ne tik moksleivių fizines galias, bet ir kolektyviškumą, pareigingumą, drąsą, ryžtingumą bei kitas savybes. Moksleiviai noriai joje dalyvauja ir todėl per sportinę veiklą galima sėkmingai formuoti asmenybę.

Žaidimai- esminė ikimokyklinio amžiaus veiklos sritis, svarbi ir mokykliniame amžiuje. Žaidimai padeda vaikams įsijausti į suaugusiojo vaidmenį ir patirti realiame gyvenime neprieinamus išgyvenimus. Pagal savo skirtybes žaidimai grupuojami taip:

a) Vaidmeniniai (tobulinami darbo įgūdžiai, kūrybinės galios ir kt).

b) Kolektyviniai (lavinamas kolektyviškumas, drausmė, įveikiami sunkumai).

c) Intelektiniai (lavinama mąstysena, kūrybiškumas, atkaklumas).

d) Judrieji (lavinama fizinė jėga, vikrumas, valia).

A. Jacikevičius (1994) teigė, kad žmogaus pasaulis yra jo pasaulis, nes jį sukuria pagal save savo mąstymu ir rankų sugebėjimais. Veikla įprasmina jo paties ir su juo susietų žmonių būtį, nes sukuriama materialioji ir dvasinė kultūra, galinti tenkinti laimės siekius. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime.

Jau Aristotelis skyrė šias veiklos sritis: teoriją, praktiką, pojektiką. Teorinė veikla- tai tikrovės pažinimas, siekiantis tiesos, praktinė veikla- savaime vertingas veikimas, doras elgesys, o pojetika (gr. poiesis- gaminimas, kūrimas) esti veikla, kai kas nors daroma (pvz., techninis darbas) ar kuriama (pvz., meninė kūryba). Imanuelis Kantas praktinę veiklą laikė laisvės sritimi, kurią turi reguliuoti dorovė. Tai aristoteliškoji pažiūra. Kai kurie šiuolaikiniai autoriai pažinimą, bendravimą ir veiklą laiko skirtingomis žmogaus egzistencijos formomis. Veikla skirstoma taip: žaidimas, mokymasis, darbas ((taip skyrė ir B. Bitinas (1990), ir L. Jovaiša (2003)).

1.2 Auklėjimas tikrovės pažinimui

Tikrovė- pažinimo objektas. Juo plačiau ir giliau ji pažįstama, juo labiau ji darosi mums artimesnė ir lengviau pasiduoda mūsų įtakai bei valdymui.

Skirtinga objektyvioji ir subjektyvioji tikrovė. Objektyvioji- tai gamta ir kultūros kūriniai, subjektyvioji- dvasinis žmogaus gyvenimas. Išauklėtas žmogus ne tik geba artintis prie šių tikrovės sričių, bet jas pažinti, jas veikti. Pažinti tikrovę verčia įgimtasis ,,tyrimo instinktas”, dar vadinamas ,,žvalgymo instinktu”. Žmoguje šis instinktas išryškėja kaip smalsumas. Jis verčia plačiau pažinti tikrovę. Neturintys ryškesnio smalsumo žmonės yra neapsišvietę, nekultūringi, todėl auklėtojas pirmiausia turi susidomėti
auklėtinio smalsumo būkle.

1.3 Auklėjimo tikrovės pažinimui turinys

Asmenybės auklėjimo tikrovei pažinti tikslas- formuoti auklėtinių dvasinės kultūros tobulumo motyvus, kad pasauliui augtų šviesūs žmonės. Šis tikslas nelengvai pasiekiamas. Didelė mokinių dalis jau pirmosiose klasėse nebenori mokytis. Rastos tokios nenoro mokytis priežastys:

1) per ilgas mokymo per pamokas laikas,

2) neįdomūs vadovėliai,

3) nekaitaliojami mokymo būdai per pamoką, t.y. per ilgai vykdomos tos pačios užduotys,

4) pratybų monotoniškumas,

5) per griežtas tvarkos režimas pirmose dviejose klasėse,

6) maža erdvė mokinių savarankiškumui,

7) netinkami pedagogų santykiai su mokiniais,

8) per sunkios ar per lengvos užduotys,

9) neskatinama siekti gerų mokymosi rezultatų,

10) skatinimo sistemos trūkumai: nejaučiama sėkmės poreikio, mokinys dažniau peikiamas negu giriamas.

Šias priežastis pašalinus, galima tikėtis, jog noras mokytis bus aktyvesnis.

Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstama tiesioginiu stebėjimu ir tarpiškai- iš knygų, paveikslų. Jau 9 metų vaikai nori mokytis ne iš pasakų, bet iš gyvenimo tikrovės. Tokias sąlygas jiems reikia sudaryti. Gamtos, jos atšakų, kino, filmų, vaizdo įrašų stebėjimas, technikos ir jos modelių tyrinėjimas keltų smalsumą, norą daugiau žinoti.

Žinojimo poreikis stiprinamas tada, kai sudaromos sąlygos pajusti žinių trūkumą kuriam nors veiksmui atlikti. Poreikio išgyvenimas verčia skverbtis į žiniją, glūdinčią enciklopedijose, žinynuose, vadovėliuose ir kitur. Kadangi poreikiai yra cikliški, jie praeina, kai juos patenkini, tad reikia nuolat sukelti žinių trūkumo išgyvenimą.

Žingeidumas formuojamas iš poreikio sužinoti nauja. Žingeidumas tampa pastovia charakterio savybe, motyvuojančia daugiau sužinoti, negu reikia kokiam nors veiksmui atlikti. Palaikomas nuolatinis smalsumas žinioms. Jis kreipia auklėtinių dėmesį daugiau į knygas negu į gamtą. Tai jau rodiklis, kad auklėjimas pasiekė patvarią asmenybės savybę, laiduojančią pastovų mokymąsi iš natūros ir kultūros vertybių.

Sėkmės išgyvenimas daugeliui mokinių yra stiprus motyvas mokytis dirbti. Todėl pedagogui reikia kaip galima dažniau palaikyti mažiausią laimėjimą, nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, aspiracijas, viltį, parodyti mokymosi perspektyvą, padėti įveikti sunkumus.

Interesų ugdymas atveria platesnę perspektyvą tikrovės pažinimui, nes interesas yra intelekto kryptingumas į kai kurias žinijos sritis. Jis turi didelę motyvacinę galią, nes yra susietas su emocijomis. Kai veiklai vadovauja interesas, ji lengvai atliekama, nekelia nuovargio, todėl ilgai palaikomas sąmonės aktyvumas.Tai sudaro sąlygas nuodugniai gilintis į šaltinius, iš kurių pažįstamas objektyvusis pasaulis.

Polinkiai skiriasi nuo interesų tuo, kad jie kreipia asmenį į praktinę veiklą. Jei interesas yra daugiau intelektualinis veiklumo motyvas, tai polinkis verčia imtis ne tiek teorinio, kiek praktinio darbo. Jie susiję, bet reiškiasi skirtingai. Jei interesas skatina pažinti tikrovę, tai polinkis- ją valdyti, keisti.

Vertybė- tai kažkas patvaresnio auklėtinio sieloje. Vertybė- asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją. Šioji taip pat yra tikrovės pažinimo motyvas. Tad reikia formuoti ir pažinti vertybines orientacijas.

Netiesioginiai pažįstamosios veiklos motyvai turi ne mažesnę reikšmę tikrovės pažinimo studijoms. Ypatingą reikšmę turi siekimas pažinti tikrovę, jos tikslų objektyvaus vertingumo suvokimas, valios pastangos siekti pažinimo tikslų dėl jų pačių prasmės tautos ir visuomenės gerovei. Taip auklėjamas žmogus pajunta savo visuomeninę, tautinę atsakomybę ir asmeninį vaidmenį kultūros pažangai.

2. Bendravimo veikloje tobulinimas

2.1.Sugyvenimas- partnerystės raiška

Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Bendravimas yra biologinis visų gyvūnų įgimis. Keitimasis informacija, t.y. – globalinis gamtos vyksmas. Ne tik gyvūnai, bet ir žvaigždės, planetos bendrauja. Mėnulio siunčiama informacija sukelia net jūrų potvynius ir atoslūgius. Žmogaus siunčiama žodinė ir ne žodinė informacija keičia ne tik tarpusavio santykius, bet ir pasaulį. Kaip matyti, esama įvairių bendravimo rūšių. Skirtingai bendrauja tėvai ir vaikai, mokiniai ir mokytojai, darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir pavaldiniai, vienmečiai, bičiuliai, partneriai,draugai, konkurentai, įsimylėjėliai, jaunavedžiai, vyrai su žmonomis. Šis pavyzdys padeda skirti bent tris bendravimo rūšis: 1) asmeninį, 2) reikalinį, 3) darbinį bendravimą.

Mus sieja įvairiausi bendri reikalai. Dažnai prašoma pagalbos varge, paslaugos negalėjimo veikti, negalavimų atvejais, patarimo.Ko nors trūkstant, negalint įsigyti, reikalingas aprūpinimas. Partneriai yra kokios nors veiklos dalininkai, rūpinasi kokia nors bendro veikimo dalimi, santara, o bendrininkai- rūpinasi visa veikla, taip pat gera santara. Šeima puikus reikalinio pasaulio pavyzdys.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2302 žodžiai iš 7620 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.