Mokslas ir pažanga
Dirbtinį intelektą supanti mistika ir baimė verčia manyti, kad mašinos gana greitai smarkiai pakeis pasaulį ir žmogaus vaidmenį jame. Prisiminkime kino filmuose matomus mąstančius kompiuterius, turinčius aibes ne pačių geriausių ketinimų žmonių atžvilgiu. Tačiau daug mažiau kalbama apie priešingą ketinimą – ne mašiną padaryti žmogumi, o prikišti į žmogų mašinų. Pritaikyti žmogui kai kurias kompiuterių galimybes implantavus tam tikras mikroschemas į jo organizmą.
Technologijos vis mažina ir mažina tarpą, skiriantį žmones ir mašinas. Dėl to fantastams kyla vis daugiau naujų įžvalgų, kaip gąsdinti žiūrovus, klausytojus ir skaitytojus. Visokiausi terminatoriai, kiborgai. Tačiau realybėje žmogaus ir kompiuterio santykis yra kitoks: paprastai kompiuteris atlieka daug neįdomesnius ir nuobodesnius darbus, nei to norėtų „sci-fi“. Kol čia gąsdinamės galimybėmis užteršti savo kūną elektronika, po kai kurias kitas šalis jau abejingai slampinėja tūkstančiai naminių gyvūnėlių su kakluose įmontuotomis mikroschemomis. Jungtinėse Valstijose yra net toks visiškai legalus reikalavimas tiems, kurie nori vežtis savo augintinį į užsienį. Tai patogu ir visiškai nekenksminga, tačiau mintis, kad mikroschemas galima įmontuoti ir žmogui, didelio entuziazmo nesusilaukia. Tačiau ir implantai žmogui jau irgi nėra tik mokslinė fantastika. JAV kompanija „Applied Digital Solutions“ yra sukūrusi tokią mikroschemą kodiniu pavadinimu – „Digital Angel“. Pirminė jos paskirtis – būti sekimo įtaisu. Tai nereiškia šnipinėjimo ar kišimosi į privatų gyvenimą: „skaitmeninio angelo“ pritaikymo sritis – leisti, pavyzdžiui, medikams sekti paciento širdies veiklą. Tačiau tik spalio mėnesį pradėta tokių mikroschemų gamyba dabar sustabdyta, o kompanija iš implantuojamų mikroschemų persiorientuoja į ant kūno nešiojamas mikroschemas. „Mes nebeužsiimame implantuojamų mikroschemų pritaikymu, ir atsisakėme jų dėl poros priežasčių“, – aiškina „Applied Digital Solutions“ atstovas. Jo teigimu, pagrindinė priežastis – ekonominė. Per maža rinka ir per didelis laiko tarpas, po kurio vyriausybės institucijos patvirtintų implantų galimumą naudoti. Antroji priežastis – etiniai klausimai. „Mes nenorime visuomenės priešiškumo. Yra daugybė neišspręstų privatumo klausimų ir religinių problemų – didelės krikščioniškos bendruomenės atmetė jį [kompiuterinių mikroschemų implantavimą] kaip Šėtono sumanymą“, – sako atstovas. Regis, kad ir kitos kompanijos, kurios matė implantuose geras verslo galimybes, dabar keičia savo nuomonę. Įmanoma, kad jas atgrasė daugybė visuomeninių grupių, pasiryžusių nagais ir dantimis kautis prieš tokių technologijų pritaikymą.
Didieji mikroschemų pavojai
Didžiausią priešiškumą sukelia tai, kad žmones su kompiuterizuotais implantais nesunkiai galės kontroliuoti „didysis brolis“ – šalių vyriausybės ir tam tikros jų tarnybos. Teorija tokia, kad, kai tik turėsime mikroschemas savo kūnuose, vyriausybės galės lengvai ir greitai koordinuoti bei stebėti mūsų veiksmus. Kai kurie asmeninio privatumo gynėjai prisiekinėja, kad vyriausybės jau dabar turi tokio sekimo technologijas, o visuomenėse, ir taip įtariančiose, kad vyriausybė seka jas, kompiuteriniai implantai būtų paskutinis lašas kantrybės taurėje. Kompanijos „Privacy International“ vadovas Simonas Daviesas yra įsitikinęs, kad implantuotos mikroschemos būtų panaudotos sekimui greičiau nei per penkerius metus nuo leidimo juos naudoti. „Implantai būtų pradėti naudoti medicininiams tikslams, o paskui virstų ir kariniais bei kalinių sekimo prietaisais. Iš pradžių buvę laisvai pasirenkami, vėliau jie taptų privalomi“, – sako S. Daviesas. Maža to, „Privacy International“ vadovas šiuo metu domisi ir kita, daug realesne galimybe: kad mūsų veiksmams sekti gali būti naudojami ir mobilieji telefonai bei asmeniniai kišeniniai kompiuteriukai – PDA. O ateityje, jo nuomone, nanotechnologijų sukurti atomo dydžio robotai mūsų organizmuose taps tikrai rimta grėsme asmens privatumui. Net ir nelabai tokiomis prognozėmis tikintys mokslininkai neneigia galimybės, kad ateityje gali būti sukurtas implantuotų mikroschemų „kompiuterinis tinklas“, o vyriausybėms šio tinklo naudojimas savo tikslams taptų įprastu dalyku. Galybė bevieliu ryšiu į tinklą sujungtų mikroschemų atveria ir galybę naujų pavojingų galimybių. Nereikia nė vyriausybės, prisiminkime kad ir internetą su jo hakeriais, įsilaužimais ir kitokiu elektroniniu vandalizmu. Antra vertus, viską, ką gali padaryti implantuojamos mikroschemos, gali ir mikroschemos, nešiojamos ant kūno. Kuo jos blogesnės? Šioje srityje dirbančios kompanijos dabar yra ypač susidomėjusios pastarosiomis. Specialistai tikisi, kad greitai išsirikiuos ištisos eilės žmonių, norinčių šių mikroschemų savo sveikatos stebėjimui ir pan. O labai dėl savo asmeninio privatumo besijaudinantys asmenys galės būti visiškai patenkinti: pastarąsias mikroschemas esant reikalui galima lengvai nusiimti. Tik, jas nusiėmus, deja, nebebus kam stebėti sveikatos…
Pirmą kartą medicinos istorijoje Masačiusetso technologijos universitete 2003 metais iš embrioninių kamieninių ląstelių pavyko išauginti trijų dimensijų audinį.
Taip buvo žengtas pirmasis žingsnis, kurio dėka bus galima atkurti įvairius pažeistus organus ir audinius. Ši naujovė teikia vilties, kad nuo šiol bus galima išgydyti tokius susirgimus, kokiems gydyti anksčiau reikėdavo persodinti audinius, ir tokius, kokių nebuvo galima gydyti, nes persodinimas, ypač nervų audinio, nebuvo įmanomas.
Iš pradžių naujasis metodas bus išbandytas kaulų ir odos ligoms gydyti, nes šie organai patys turi regeneracinių savybių. Po to ketinama imtis vadinamų „neišgydomų“ susirgimų, iš kurių svarbiausi – sukeliantys apakimą. Mokslininkai šioje srityje numato taikyti du metodus:
1. Dirbtinai išauginti žmogaus kūno audinius ir tada juos persodinti.
2. Įsodinti kamienines ląsteles tiesiog į pakenktą audinį.
Apakimui gydyti bus taikomi abu metodai. Pavyzdžiui, laboratorijoje bus galima išauginti rageną, suderinamą su paciento imunine sistema, ir ją vėliau persodinti. Arba bus galima persodinti kamienines ląsteles į tinklainę ir šitaip atkurti sunykusią tinklainę. Tačiau šis gydymas, kur panaudojamos kamieninės ląstelės, sukėlė daug diskusijų, ypač, ar tai etiška ir moralu. Mūsų nuomone, tokia baimė yra nepagrįsta, nes, žinant, kaip minėti metodai taikomi ir teisingai sutvarkius teisinę mokslinių tyrimų kontrolės bazę, jokio pavojaus nėra. Todėl dabar imkim ir panagrinėkim, kas gi yra toji kamieninių ląstelių terapija.
KAMIENINĖS LĄSTELĖS
Kamieninės ląstelės turi savybę dalintis, todėl iš vienos tokios ląstelės išauga daug tapačių kamieninių ląstelių. Taip pat jos gali keistis ir suformuoti įvairių žmogaus audinių ląsteles. Ląstelių diferenciacija – procesas, kurio metu paprasta ląstelė pavirsta tokia, iš kurios vėliau gali išaugti kuris nors organas. Šio sudėtingo proceso metu vieni genai suaktyvinami, kiti lieka pasyvūs. Diferenciacijos dėka susidaro ypatingos struktūros ląstelės, turinčios atlikti tam tikras funkcijas. Dauguma žmogaus kūno ląstelių užprogramuotos atlikti kurią nors ypatingą funkciją, pavyzdžiui, tokios yra epitelio, kepenų arba širdies ląstelės. Kamieninės ląstelės neužprogramuotos ir lieka nepakitusios tol, kol negauna signalo pradėti diferencijuotis ir virsti specialia ląstele. Reprodukcinė kamieninių ląstelių geba (ląstelių dauginimasis) kartu su diferenciacijos geba (virsti žmogaus audinių ląstelėmis) yra unikalus reiškinys. Mokslininkai jau seniai bando jį panaudoti pakenktiems ir ligotiems organams atkurti.
Apskritai kamienines ląsteles galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – tai embrioninės kamieninės ląstelės, kurias galima gauti tiktai iš ką tik užsimezgusių embrionų. Tai vadinamos daugiapotencinės ląstelės. Jau įrodyta, kad jas persodinus į suaugusio žmogaus organizmą, iš šių ląstelių suaugusio žmogaus kūne susiformuoja bet kurio audinio ląstelės. Antroji grupė – subrendusios kamieninės ląstelės, kurių daug randama įvairiuose išsivysčiusio gemalo audiniuose, o po gimimo – suaugusiame žmoguje visą jo gyvenimą. Normaliomis sąlygomis jos yra labiausiai specializuotos (daugiapotencinės) ir vaidina svarbų vaidmenį keičiant ar atkuriant audinius, tačiau, lyginant su embrioninėmis ląstelėmis, jos turi mažesnę gebą gaminti žmogaus audinius, tinkamus terapiniam panaudojimui.
Embrioninės kamieninės ląstelės priklauso ląstelėms, kurios vadinamos vidine ląstelių mase ir kurios randamos blastocitose – keturių – penkių dienų amžiaus embrionuose. Šias ląsteles išėmus iš blastocitos, jos toliau gali būti auginamos kaip kamieninės ląstelės. Tai nėra embrionai. Nustatyta, kad šios kamieninės ląstelės mėgintuvėlyje nesielgia taip, kaip elgtųsi besivystančiame embrione. Nors embrioninės kamieninės ląstelės gali suformuoti bet kurį somatinį subrendusį audinį, jos negali suformuoti kitų audinių, kurių reikia visapusiškam embriono vystymuisi – placentos, membranų, todėl iš jų negali išsivystyti naujas žmogus. Tuo jos skiriasi nuo embrionų daugiapotencinių ląstelių, kokios būna pirmojo dalijimosi metu, kai jos dar nebūna atsiskyrusios nuo vidinių ląstelių masės ir trofoektodermų – struktūrų, iš kurių sudaryta blastocita. Embrioninės kamieninės ląstelės yra nemirtingos (jose yra labai didelis kiekis geno, vadinamo telomerasa).
Dauguma embrionų, kurie panaudojami kamieninių ląstelių kultūrai išauginti, yra nebereikalingi embrionai, likę po „in vitro“ apvaisinimo procedūrų. Tai tokie embrionai, kurie nebuvo perkelti į gimdą „in vitro“ apvaisinimo metu. Jie užšaldomi ir, gavus poros sutikimą, panaudojami kamieninių ląstelių tyrimams (tose šalyse, kuriose įstatymai leidžia tai daryti). Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, apie kamienines ląsteles buvo plačiai diskutuojama žiniasklaidoje, tačiau dėl to nė kiek nepadaugėjo sutuoktinių, panorėjusių atiduoti savo embrionus tyrimams. Padėtis pasikeitė tuomet, kai pacientai sužinojo apie terapinę kamieninių ląstelių naudą, ir netrukus 92 proc. sutuoktinių, turinčių atliekamų embrionų, juos padovanojo moksliniams tyrimams. Šiuo metu nesutariama, ar galima kurti embrionus specialiai kamieninėms ląstelėms gauti. Labiausiai nesutariama dėl terapinio klonavimo (kai somatinės ląstelės branduolys perkeliamas į ovocitą, neapvaisintą kiaušinėlį, iš kurio prieš tai buvo išimtas
branduolys), siekiant sukurti kamienines ląsteles, genetiškai tapačias paciento organizmui, kurias persodinus būtų išvengta audinių atmetimo reakcijos.
Daugiapotencinės ląstelės – tai embrioninės augimo ląstelės; jos gaunamos iš ląstelių, kurių dėka pradeda augti gametos. Jos išimamos iš neišnešiotų gemalų. Tokios rūšies ląstelių kultūros iš žmonių gemalų buvo išskirtos 1998 metais, netrukus po to, kai buvo išskirtos embrioninių kamieninių ląstelių kultūros.