Evoliucijos pinklės
„Dievas žino, ką žmonės pagalvos“, – rašė Ch. Darwinas, mąstydamas apie savo knygos „Rūšių kilmė“ poveikį žmonėms. Viena vertus, paprastų žmonių nuomonė mokslininkui ne itin rūpėjo, nes jis pirmiausia troško įtikinti gamtininkus, kad tokios gausybės gyvūnų rūšių sukūrimui yra aiški alternatyva. Kita vertus, jam toji nuomonė turėjo būti svarbi, nes tais laikais sutikti, kad egzistuoja rūšių kintamumas, buvo beveik tolygu prisipažinti įvykdžius žmogžudystæ. Ką pagalvos žmonės Ch. Darwinui turėjo rūpėti dar ir dėl to, kad jo žmona priklausė tai visuomenės daliai, kurios religinius įsitikinimus tokios teorijos galėjo labai įžeisti.
Kaip mokslininkas turėtų reaguoti į tikinčiųjų įsitikinimus, kurie gali labai skirtis nuo jo asmeninių įsitikinimų? Nepaisyti jų ar stengtis tikinčiuosius perkalbėti? O gal ieškoti kokio nors alternatyvaus dvasingumo? Į tai nelengva atsakyti. Dar IV ir V a. sandūroje gyvenæs šv. Augustinas įžvalgiai pastebėjo, kad jeigu Šventąjį Raštą interpretuotume remdamiesi naujausiais mokslo pasiekimais, plėtojantis mokslui, Biblijos reikšmė menkėtų. Ir jis buvo teisus – spartėjant mokslo pažangai, primityviai Dievą supratusiems žmonėms Kūrėjo reikšmė ėmė mažėti.
Kalbant moksliniais terminais, mokslas ir pažinimas yra du skirtingi dalykai. Skirtumas tarp jų radosi XVII a., kai Europoje susikūrė pirmosios mokslinės draugijos, savo nariams buvusios tarsi savisaugos priemonė nuo Bažnyčios įtakos. XIX a. tarp mokslo ir pažinimo jau buvo nubrėžtos aiškios ribos. Kembridžo universiteto geologas Adamas Sedgwikas rašė: „Jei mes peržengsime savo ribas, eisime į mums nepriklausančias sritis ir atversime duris niūriai laukinei politikai, bjaurus nesantaikos demonas nedelsdamas ras kelią į mūsų filosofijos rojų“. Mokslas žadėjo sutarimo rojų. Politika, sumišusi su religija, priminė inkvizicijos šėtoną. Mėginimai apsaugoti mokslo interesus prieš pat nosį užtrenkiant tam šėtonui duris, mokslą vis labiau skyrė nuo tikėjimo. Evoliucijos teorijoje religijos gynėjai įžvelgė pinkles, nes iki Ch. Darwino niekas nedrįso suabejoti pasaulį globojančio Kūrėjo buvimu. Pasirodžius „Rūšių kilmei“, mokslo ir religijos santykiai virto tikromis priešiškumo pratybomis, kuriose viena šalis visą laiką laimi kitos sąskaita.
Mokslas be tikėjimo – luošas
Ar moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su religiniais žmogaus įsitikinimais? Tai sudėtingas klausimas, tad Lietuvoje tiek mokslo, tiek Bažnyčios atstovai stengiasi jo viešai neaptarinėti. Tik ar iš tikro mokslininkai bei dvasininkai neturi apie ką kalbėtis ir yra atsidūræ priešinguose pažinimo poliuose? Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einsteinas manė, kad mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla.
„Saugok tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgæ, nuklydo nuo tikėjimo“, – perspėjama Naujajame Testamente (1 Tim 6, 20–21). Šios mokslui skirtos Biblijos eilutės davė priešišką toną, kuris dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istorijoje įamžintas raganų medžioklių ir daugelio mokslininkų, tarp jų ir Galilėjaus Galilėjo, religinių persekiojimų. Tačiau gal dėl šiltnamio efekto, o gal dėl kitų, ne taip aiškiai pastebimų priežasčių, tūkstantmečių sandūroje abipusis mokslo ir tikėjimo priešiškumas ėmė tirpti. Vatikanas pagaliau formaliai atsiprašė dėl Galilėjaus persekiojimo, o prieš kelerius metus popiežius Jonas Paulius II atsargiai pavadino evoliuciją „daugiau nei vien hipoteze“. Fulerio teologinės seminarijos Pasedonoje (JAV) konservatyviųjų protestantų intelektualinis centras prieš penkerius metus pripažino natūralią žmonių giminės medžio kilmæ.
Mokslo pasaulyje vyksta labai spartūs pokyčiai. Kasdien padaroma naujų atradimų apie mikropasaulį, visatą ir žmogų. JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija sukūrė projektus dialogui tarp mokslo ir religijos palaikyti. Jie leidžia nutiesti tiltus tarp šių dviejų sričių. Čikagoje pradėjo veikti Religijos ir mokslo centras, Berklyje – Teologijos ir gamtos mokslų centras. Kembridžo ir Prinstono universitetai įsteigė profesorių etatus sąlyčio taškams tarp mokslo ir tikėjimo ieškoti.