Moksleiviai turintys specifinių atminties sutrikimų
5 (100%) 1 vote

Moksleiviai turintys specifinių atminties sutrikimų

PRATARMĖ

Atmintis

Skiriamos trys atminties posistemės: sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė. Sensorinėje atminties posistemėje labai trumpai (paprastai trumpiau nei sekundę) laikoma jutimo organais gauta ir jutimiškai apdorota, t.y. suvokta, informacija. Ji gali būti išskirstoma pagal jaudinimo pobūdį, pvz., regimoji, girdimoji ir t.t. Manoma, jog sensorinėje atmintyje vyrauja fiziniai informacijos požymiai. Trumpalaikė atmintis, kitaip dar operatyvinė atmintis, yra tokia atminties posistemė, kurioje jutimo organų ir ilgalaikės atminties duomenys trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Kad įsimenamoji informacija iš sensorinės atminties patektų į trumpalaikę, būtina atkreipti į ją dėmesį. Duomenų trumpam įsiminimui svarbiausia yra vidinis jų įvardijimas ir aktyvus kartojimas (paprastai vidine kalba). Skiriamos dvi kartojimo rūšys. Vienas kartojimas yra iš dalies mechaninis (akustinis-artikuliacinis) ir kartojant duomenys beveik nepertvarkomi. Toks kartojimas padeda išlaikyti informaciją trumpalaikėje atmintyje, bet jo nepakanka, kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį. Ilgam laikui įsiminti galima tik kartojant kitu būdu, kuris pagrįstas laikomosios informacijos įtraukimu į asociacinių ryšių sistemą (pvz., didinami informacijos vienetai – nuo pavienių raidžių pereinama prie žodžių, nuo žodžių – prie sakinių ir pan.). Įvyksta tartum informacijos diskretinimas, t.y. didinama informacinio (įsimenamo) elemento apimtis. Trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės skiriasi tuo, kad joje gali būti laikomas tik nedidelis informacijos kiekis – ne daugiau kaip 7 2 elementai. Ši apimtis tolygi dėmesio apimčiai. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad trumpalaikės atminties ribos netrukdo įsiminti gausybės prasminių vaizdų (gamtos vaizdų, veidų, meno kūrinių ir kt.). Ilgalaikės atminties posistemė ilgai (valandas, metus, net dešimtmečius) išlaiko informaciją – žinias, mokėjimus, įgūdžius. Duomenys į ilgalaikę atmintį dažniausiai perkeliami ir fiksuojami kartojimu, kuris vyksta trumpalaikėje atmintyje. Vien mechaninio kartojimo ilgalaikiam įsiminimui nepakanka. Be to, mechaniniu kartojimu ilgalaikėje atmintyje galima užfiksuoti tik žodinę arba lengvai paverčiamą žodine informaciją. Lemiamą reikšmę turi prasminis naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma, nustatymas. Todėl, užmiršus išorinę įsimenamo dalyko formą, pvz., tikslią žodžių tvarką sakinyje, jo prasmė išlieka ilgai. Manoma, kad ilgalaikėje atmintyje informacija tvarkoma dviem būdais. Vienas jų – semantinė informacija sugrupuojama į hierarchines struktūras (sąvokos skirstomos į abstraktesnes, giminines ir rūšines). Kitu būdu dažniau tvarkomos buitinės kategorijos – sąvokos grupuojamos apie vieną ar keletą kategorijų, vadinamųjų prototipų. Kartu ilgalaikėje atmintyje laikomoje semantinėje informacijoje atsispindi tos informacijos vertinimas. Be to, ilgalaikėje atmintyje saugomi tiesioginiai potyriai – fiziniai informacijos požymiai ir įspūdžiai. Ilgalaikė atmintis yra mūsų patirties saugykla. Žinoma, jog atminties informacinė apimtis didžiulė.

Skirtingi tyrinėtojai pateikia įvairius, neabejotinai didžiulius skaičiavimus nuo maksimalaus – 10 23 informacijos bitų, tačiau net vidutinės reikšmės žymi 10 15 bitų. Nesileisime į sąvokos “informacijos bitas” prasmę, nes tai nedaug padės suvokti mūsų atminties apimtį. Pastebėsime, jog daugybos lentelė apima tik 1500 informacijos bitų, o žmogaus atminties apimtis keletu laipsnių didesnė už šiuolaikinių kompiuterių atminties apimtį ir, matyt, didesnė už Valstybinės Lenino bibliotekos Maskvoje informacinę apimtį (Korsakov I.A., Korsakova N.K. O pamiati i duše. 1992). Akivaizdu, jog tinkamai organizuojant informaciją mūsų atmintis beribė. Informacijos organizavimas – svarbiausias įsiminimo proceso elementas. Įsiminimas – procesų, įgalinančių išlaikyti informaciją atmintyje, visuma, – svarbiausia vėlesnio žinių atsiminimo sąlyga. Įsiminimo sėkmė priklauso pirmiausia nuo to, kaip pasiseka įjungti naujas žinias į prasminių ryšių sistemą. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje skiriami valingasis ir nevalingasis įsiminimas. Nevalingai įsimenama tada, kai žmogus neturi tikslo įsiminti kokį nors dalyką ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas. Todėl įsimenama tarsi tiesiogiai, be specialių valios pastangų, iš anksto nepasirenkant įsimenamo dalyko ir kokių nors sąmoningų mnemoninių veiksmų (mnemonika, mnemotechnika – tai įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį). Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip vietos, metodas. Arba kitas būdas – spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu, kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (“Rado Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą”) ir t.t. Remdamiesi mnemonika, jau senovės Graikijoje kai kurie žmonės sugebėdabvvo įsiminti daugelį dalykų (dažnai beprasmiškų pašaliniam stebėtojui) ir savo gebėjimą demonstruodavo publikai. Kai kas mano, jog atminties lavinimas mnemonikos būdais turi tik pagalbinę reikšmę, nes
įsimenant svarbiausia yra ne dirbtiniai, o loginiai prasminiai įsimenamos medžiagos ryšiai. Bet ši kritika neturi pagrindo, nes pagalbiniai ryšiai tik sustiprina reikiamos informacijos įsiminimą. Kartu tam tikru aspektu duomenų prasmingumas priklauso kaip tik nuo asociacijų skaičiaus, t.y. kuo daugiau bendrai asociacijų sukurta ar sukuriama, tuo dalykas prasmingesnis. Tačiau ir nevalingasis įsiminimas priklauso nuo veiklos tikslo ir motyvų. Nevalingasis įsiminimas yra daug sėkmingesnis, kai įsimenamas dalykas yra susijęs su veiksmo tikslu. Svarbi yra ir sprendžiamo uždavinio specifika. Orientuojantis į prasminius, semantinius ryšius, įsimenamas dalykas geriau suvokiamas ir nevalingai įsimenama ilgesnį laiką. Valingasis įsiminimas – tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai, kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo šio tikslo priklauso įsiminimo būdai ir priemonės, kartu ir įsiminimo rezultatas. Tiek valingajam, tiek nevalingajam įsiminimui būdinga sudėtinga tarpinė struktūra. Paprastai vartojami šie valingojo įsiminimo būdai: planavimas, prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų semantinis ir erdvinis grupavimas, regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis žiniomis.

Kai kitos sąlygos vienodos, valingasis įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas sistemingesnis, sąmoningesnis ir labiau valdomas. Svarbus įsiminimo mechanizmas yra kartojimas – įgytų žinių atsiminimas tam, kad jos būtų geriau įsimintos, ir veiksmų dažnas atlikimas tam, kad jie būtų geriau išmokti. Kartojant išmoktą medžiagą, atrandami prasminiai ryšiai, atskleidžiami nauji santykiai toje pačioje informacijoje, aktualizuojami vieni ar kiti veiklos būdai. Kartojimu išmokstama geriau atlikti veiksmus, pritaikyti juos įvairioms aplinkybėms. O daug kartų stereotipinėmis sąlygomis kartojamas veiksmas automatizuojamas. Jis pailgina informacijos poveikio trukmę ir padeda plėtoti valingąjį įsiminimą. Tyrimai įrodo, kad žmogus labai svarbią informaciją ilgesnį laiką įsimena ir be kartojimo. Nagrinėjant atmintį, parankus modelis, skirstantis ilgalaikę atmintį į tris sluoksnius: aktyvųjį, pasyvųjį ir latentinį. Aktyviajame sluoksnyje visa informacija, žinios, kuriomis naudojamės kasdien – su profesine veikla susijusi informacija, kolegos, buitinė informacija. Skiriamasis bruožas – šiai informacijai prisiminti nereikia jokių pastangų, prisimename automatiškai. Pasyviajame sluoksnyje informacijai, kuria naudojamės daug rečiau, prisiminti būtinos pastangos. Pasyvusis sluoksnis didėja mažėjant aktyviajam, t.y. mažiau aktuali informacija, jei ja rečiau naudojamės, pereina į pasyvųjį sluoksnį. Latentinis sluoksnis pats didžiausias. Jis didėja mažėjant pasyviajam sluoksniui. Jame esančią informaciją sunku prisiminti, reikia ypatingų priemonių. Taip pat jame nemaloni informacija, kuri tarytum išstumta iš sąmonės pasitelkus aktyviojo išstūmimo procesą. Ten užmiršti traumuojantys išgyvenimai, nemalonūs atsitikimai. Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog dažnai problemos iškyla stengiantis “išgauti” informaciją iš pasyviojo sluoksnio. Sukaupta daug liudijimų, jog ypatingomis sąlygomis, pvz., dirginant elektrodais tam tikras smegenų žievės sritis ar hipnozės seanso metu, žmonės gali pakankamai ir net labai ryškiai prisiminti, regis, seniai užmirštus dalykus su tokiomis smulkmenomis, kurių nesuvokė net būdami toje situacijoje. Vadinasi, pati informacija niekur nedingsta, mes užmirštame galbūt ne ją, bet būdą jai prisiminti.

Moksleiviai, turintys specifinių atminties sutrikimų

BENDRAS APIBŪDINIMAS. Šios grupės moksleiviams mokytis trukdo prasta atmintis. Benmdrieji intelektiniai jų gebėjimai pakankami: vaikų suvokimas, mąstymas, kalba, dėmesys nesutrikę. Tačiau bet kokią protinę veiklą riboja isimintos informacijos skurdumas.

Mūsų mokyklose, kur vaiko mokymosi sėkmę ir gerus ivertinimus lemia gebėjimas greitai įsiminti ir atkurti mokytojo pateiktą medžiagą, mokiniai, turintys specifinių atminties sutrikimų, pasmerkti nuolatinei nesėkmei. Dažniausiai neatsižvelgiama į kitus vaiko gebčjimus – pilna¬vertiškai suvokti matomą ar girdimą informaciją, ją analizuoti, vertin¬ti, savarankiškai parinkti būdą uždavinio sprendimui, ką nors perdirbti ir kt. – ir nesistengiama juos plėtoti. Todėl prasta atmintis neišvengia¬mai turi neigiamos įtakos ir bendram vaiko vystymuisi.

SPECIFINIAI ATMINTIES SUTRIKIMAI. Visišku atminties praradimu skundžiasi nedaug vaikų. Tokie atvejai pasitaiko po didelių traumų, todėl vaikai ilgą laiką globojami ir gydomi medicinos dar¬buotojų. Mokyklose būna vaikų, turinčių dalinių, spe¬cifinių, įvairaus pobūdžio ir laipsnio sutrikimų. Aptarsime dažniausiai pasitaikančius.

Mokiniai gali turėti trumpalaikės atminties sutrikimų.

 Tokie vaikai negali nieko pasakyti apie ką tik trumpai matytą pa¬veikslėlį: neprisimena spalvos, formos, jame vaizduojamų daiktų ir kt.

 Negali pakartoti ką tik girdėtų faktų, vardų, datų, telefono nume¬rių, skaičių grupių.

 Čia pat užmiršta mokytojo nurodymus, paaiškinimus, instrukcijas, todėl jų nevykdo ir negali atlikti mokyklinių užduočių; mėgindami jas atlikti, padaro ne taip, klaidingai.

 Mokytojo ką tik
informacijos negali perduoti draugams; negali pagal jo nuorodas paruošti klasės pamokai, patys pasiruošti.

 Tuoj pat pamiršta ką tik skaityto teksto prasmę, todėl nesugeba atsakyti į klausimus, dalyvauti diskusijoje.

 Negali rašyti diktantų, jei mokytojas tik vieną ar du kartus perskaito sakinius, nes pamiršta sakinio pabaigą.

 Negali skaičiuoti mintyse, tik vieną ar du kartus išgirdę uždavinio sąlygą, nes „pameta“ skaičius.

Kitiems vaikams mokytis trukdo ilgalaikės atminties sutrikimai.

 Mokiniai sunkiai įsimena, išlaiko ir atkuria būtiną informaciją.

 Sunkiai įsimena bet kokią informaciją – raidžių, skaitmenų formą, daugybos lentelę, daiktų pavadinimus, sąvokas, faktus, ivykius, datas ir kt. Kad įsimintų, reikia daugiau kartojimų, nei įprasta.

 Sunkiai išmoksta eilėraščius, skaičiuotes, dainas (kai kurie moki¬niai išvis jų neišmoksta).

 Išmoktą medžiagą greitai pamiršta. Pamiršta, ką reikia atsinešti į mokyklą darbelian1s, šventei, kokios bus pamokos. Kol nueina į mokyklą, nebeprisimena, ką tėvai prašė perduoti mokytojai, ir atvirkščiai.

 Nebeprisimena jau išmoktų raidžių, taisyklių, reikalavimų ir pan.

 Įsidėmėtą, įsimintą, išmoktą informaciją sunkiai, atkuria: negali at¬kurti dienos įvykių sekos, išvykos eigos, perskaitytos istorijos įvykių nuoseklumo ir kt.

 Pašaukti atsakinėti, rašydami kontrolinį darbą, laikydami egzaminą negali prisiminti būtent jiems reikalingų žinių, nors prieš tai ar po to reikalingi faktai, žinios „išnyra“ iš atminties.

 Naujai išmokstamą medžiagą sunkiai sieja su ankstesne patirtimi.

Kai kurių vaikų regimoji ar girdimoji atmintis ryškiai vyrauja kitos atžvilgiu.

Vyraujant regimajai atminčiai, mokiniams gerai sekasi pirmosiose klasėse ir tik kai kurie dalykai – vyresniosiose. Jiems sunku greitai ir tiksliai atkurti žodinę informaciją ir atsakyti į mokytojo klausimus.

Vyraujant girdimajai atminčiai, vaikams gali prasčiau sektis pir¬moje ir antroje klasėje, bet vėliau jiems sekasi puikiai, ypač humani¬tariniai dalykai. Jie gali klupti ten, kur reikia erdvinio vaizdinio modeliavimo įgūdžių.

Yra vaikų, kurių atmintis nesutrikusi, tačiau jie nėra išsiugdę įsiminimo ir atkūrimo strategijų.

 Jie ne atidūs, nesusikaupę, klausydamiesi arba apžiūrinėdami pateiktą medžiagą nesistengia jos pakartoti, įsidėmėti, kad išmoktų.

 Nesugeba skaidyti informacijos į mažesnius prasminius vienetus (pavyzdžiui, telefono numerio 727054 į 72-70-54).

 Nenaudoja išmokti padedančių būdų: isivaizdavimo, ryšių atradi¬mo ir įsidėmėjimo, grupavimo, užuominų, asociacijų sudarymo, esmi¬nių eleinentų išskyrimo, pabraukimo, paryškinimo, informacijos per¬frazavimo, plano, santraukos, schemos parengimo, eilėraščio stulpelio pirmųjų eilučių įsidėmėjimo, naujos informacijos siejimo su jau žino¬ma, su asmenine patirtimi ir pan.

 Įsiminimo ir atkūrimo strategijų neturėjimas vaikams kartais truk¬do tiek pat, kiek ir atminties sutrikimai.

MOKYMOSI SKAITYTI, RAŠYTI, MATEMATIKOS IR KT. SUNKUMAI. Vaikai. turintys specifInių atminties sutrikimų, pa¬tiria sunkumų, mokydamiesi beveik visų dalykų.

Jie lėčiau nei jų bendraamžiai išmoksta skaityti, nes ilgai neįsimena raidžių, išmoktąsias greit pamirš¬ta, ir vėl reikia jas kartoti. Vieną kartą perskaitę teks¬tą, neprisimena veikėjų, įvykių, jų nuosek1umo, datų, todėl negali tiksliai atsakyti į klausimus, perpasakoti, ką skaitę (tačiau skaitomą sakinį, pastraipą supranta gerai ir tuoj pat paklausti gali pa¬aiškinti jų esmę). Mokiniai labai vargsta, mokydamiesi eilėraščių, dai¬nų, ištraukų mintinai.

Taip pat lėtai jie mokosi rašyti, nes sunkiai įsidėmi, įsimena rašy¬tines raides. Nurašo teisingai, be didesnių klaidų. Gerai parašo tuos žodžius, kuriuos užtenka skirti klausa. Daugiausia klaidų daro ten, kur reikia pritaikyti sužinotą taisyklę. Pradėjus daugiau rašyti (antroje ir trečioje kIasėje), gali visiškai susipainioti rašybos taisyklėse ir daryti dešimtis klaidų. Rašant diktantus, jiems reikia daug kartų kartoti sakinius, antraip jie neprisimena ir neparašo jų pabaigos.

Mokantis matematikos, ilgai nesiautomatizuoja paprasčiausi sudė¬ties, atimties veiksmai, vaikai neišmoksta daugybos lentelės, „pameta“ skaičius ir uždavinio sąlygą, kai reikia spręsti mintyse.

Vyresnėse klasėse sunkiai sekasi tie dalykai, kur reikia įsiminti daug faktinės medžiagos, pavyzdžiui, istorija, geografija.

Greitai ir tiksliai atlikti užduotis trukdo mokytojo nuorodų, instrukcijų, reikalaujamos tvarkos ir kt. nesilaikymas, juos greitai pamiršus.

MOKYMO PROGRAMŲ IR DARBO BŪDŲ INDIVIDUALIZAVIMAS. Pritaikant grupines ir sudarant individualias pro¬gramas šios grupės vaikams, būtina atsižvelgti į jų ne¬galės prigimtį ir laikytis tam tikrų nuostatų.

Būtina mažinti faktinės medžiagos, skirtos įsimin¬ti, kiekį. Vaikai gali visai nesimokyti eilėraščių arba išmokti tik dvieilį, ketureilį. Galima atsisakyti nelabai svarbių faktų, datų, detalių mokymosi ir vaikui už jų nežinojimą nera¬šyti prastų pažymių. Žinių, mokėjimų, įgūdžių sistemą reikėtų sudaryti taip, kad esminę informaciją reikėtų ne tiesiog įsiminti, bet „atrasti“ samprotaujant, lyginant, analizuojant, arba kad mokinys
būtų igudęs tuoj pat ją susirasti žinynuose, enciklopedijose, chrestomatijose ir pan. Vaiko žinioms patikrinti turėtų būti naudojami probleminiai, „atviri“, o ne vienintelio teisingo, tiksliai isiminto atsakymo reikalaujantys klau¬simai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2322 žodžiai iš 7403 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.