Moksleivių teisingumo ir neteisingumo suvokimas mokykloje
5 (100%) 1 vote

Moksleivių teisingumo ir neteisingumo suvokimas mokykloje

1121314151617181

Vilniaus universitetas

Bendrosios ir pedagoginės psichologijos katedra

MOKSLEIVIŲ TEISINGUMO IR NETEISINGUMO MOKYKLOJE SUVOKIMAS

Kursinis darbas

Darbo vadovė

Vilnius, 2002

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………………1

Tyrimo metodika …………………………………………………………………………………23

Rezultatai ir jų aptarimas………………………………………………………………………….24

Išvados ……………………………………………………………………………………………27

Literatūra ………………………………………………………………………………………….28

1 priedas ………………………………………………………………………………………..…29

2 priedas……………………………………………………………………………………………30

Įvadas

Daugumoje psichologinių darbų apie teisingumą nėra plačiai apibrėžtas teisingumas. Teisingumas apima vertinantį sprendimą apie asmens gyvenimo moralinį teisėtumą, t.y. tai ar elgiamasi teisingai, sprendžiama pagal tam tikrą moraliai teisingą standartą ar kriterijų.

Įprastai yra manoma, kad teisingumas yra tada, kai žmonės gauna ko yra nusipelnę ir taip yra ne tik dėl elgesio, kuris atitinka jų natūralias žmogiškąsias teises.

Nors filosofinės analizės daugiausia dėmesio kreipė į tai, kaip mes turime apibrėžti tai, kas yra teisinga, modernioji psichologija susikoncentravo į standartus, kuriuos dažniausiai naudoja žmonės. Keletoje nesenų darbų yra pateikiamos naujausių teorijų santraukos (Folger, 1984). Juose trumpai apžvelgiama tai, kaip psichologai analizavo teisingumą ir taip pat aptariamas keletas prieštaravimų, kurie iškilo apimant: a)nešališkumo teorijos validumą; b) procedūrinio teisingumo reliatyvią svarbą; c) teisingumo sąvokų vystymasį vaikystėje ir suaugus, kaip tai atspindėta Koklberg teorijoje; d) lyčių skirtingumo prigimtį ir prielaidas mąstant apie teisingumą.

Distributyvinis teisingumas. Jam buvo skiriama daugiausiai mokslinių darbų.

Nešališkumo teorija. Jos esmė yra kontribucijos taisyklė, kuri nustato, kad teisingumo vertinimai atspindi reliatyvų kiekvieno kontribucijų ratio įndėlį į kiekvieno rezultatus. Teisingumas yra pasiektas, kai šis ratio yra lygus visiems individams, dalyvaujantiems duotoje distribucijoje ar mainuose.

Lygiateisiškumo teorija yra tai, kad žmonės visada stengiasi gauti tiek kiek tik įmanoma. Nelygiateisiškumo percepcija sukelia psichologinį stresą ir pastangas atstatyti teisingumą. Šio požiūrio atstovai tvirtina, kad šios prielaidos pritaikomos daugumoje žmogiškosios veiklos sferų ir sudaro bendrąją socialinio elgesio teoriją.

Alternatyvūs požiūriai. Nešališkumo teorija yra kritikuojama, nes žmonės dažnai naudoja kitus teisingumo standartus, o ne vien kontribucijos taisyklę, ypač lygybės (Deutsch,1985) ir poreikio. Šie trys teisingumo standartai: nešališkumas, lygybė ir poreikis yra randami daugybėje empirinių teisingumo tyrimų, kurių tikslas yra nustatyti, kada šie skirtingi standartai, pvz., lygus išteklių paskirstymas bus laikomas labiau teisingu, esant tarpasmeninės harmonijos ir bendradarbiavimo sąlygomis, kai nešališkumo standartas bus labiau tinkamas, kai varžybos ar produktyvumas yra svarbiausias (Deutsch, 1985).

Teisingumo standartų pasirinkimas priklauso nuo: a) intimumo lygio tarp dalyvaujančių individų; b) tarpusavio priklausomybės ir bendradarbiavimo laipsnio; c) individualių ir grupinių skirtumų faktorių, tokių kaip socialinė klasė ir lytis.

Teisingumo sąvokų vystymasis. Nors dominuoja distributyvinio teisingumo požiūris, reikalingas platesnis požiūris, kuris tyrinėja teisingumo sąvokos kilmę.

Tikėjimas teisingu pasauliu. Atsakymas į šį klausimą kilo iš Lernerio (1980) empirinių stebėjimų, kai suaugusieji parodo poreikį tikėti tuo, kad žmonės gauna tai, ką jie užsitarnauja pasaulyje. Jis tvirtina, kad šis “tikėjimas teisingu pasauliu” yra įsišaknyjęs universalioje vaikystės patirtyje, kuri pirmauja atsisakant staigios (bet mažesnės) padėkos dėl vėlesnės (bet didesnės) padėkos. Taip vykstant vaikai įgyja gebėjimą numatyti įvairias alternatyvas veiksmams ir jų pasekmėms ir jie taip pat išmoksta tikėtis tam tikrų rezultatų, jeigu jie atitinka išankstines sąlygas tų rezultatų gavimui. Visa tai suformuoja užsitarnavimo ir teisės turėjimo sąvokos pagrindą. Jei individas išpildo tam tikras išankstines sąlygas, tada turi būti gaunami (t.y.užsitarnaujami) tam tikri rezultatai. Šios ekspektacijos taip pat reikalauja tikėjimo stabilia ir pastovia aplinka, kurioje kiekvienas gauna tai, ką užsitarnavęs. Pagal Lernerį poreikis tikėti teisingu pasauliu yra toks stiprus, kad jis gali užgožti kitus stiprius motyvus.

Kognityvinis vystymosi požiūris. Kitas požiūris į teisingumo sąvokos vystymąsi buvo didžioji dalis Piaget studijų apie moralinį vystymąsi, kurioje aprašomi du moralinio samprotavimo lygiai. Vienas,
“apribojimo moralumas” lygina tai, kas yra teisinga su tuo, kas nusileidžia komandoms, gaunamoms vaiko iš suaugusio. Piaget tikėjo, kad pradžioje vaikai turi vienpusišką “pagarbą” suaugusiųjų taisyklėms, apibrėžiančioms kas yra teisinga ir kas ne. Vėliau įgaunant patirties, pereinama prie “bendradarbiavimo moralumo”, pagrįsto abipusės priklausomybės motyvais.

Laurence Kohlberg ir jo kolegos praleido pastaruosius 25 metus plėsdami Piage pastangas išgryninti moralinių sprendimų atrinkimo metodą ir kategorizavimo jų į vystymosi stadijas. Kohlbergo metodas apima hipotetinių istorijų, aprašančių moralines problemas, pristatymą. Pavyzdžiui, gerai žinomoje Heinzo dilemoje vaistininkas turi specialius vaistus, galinčius išgelbėti moters gyvybę. Tačiau moters vyrui šie vaistai yra per brangūs. Iškyla klausimas ar vyras įsiverš į vaistinę ir pavogs vaistus tam, kad išgelbėtų žmonos gyvybę. Kohlberg tvirtina, kad ne specifinė veiksmų eilė nurodo apklaustųjų moralinio vystymosi lygį, bet jų svarstymas, kodėl tokia eilė yra teisinga. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad sprendimas apie tai, kas yra teisinga, yra suprantamas taikant logines taisykles, kurios “natūraliai” vystosi bręstant vaiko mąstymui. Kohlbergo vystymosi stadijos gali būti charakterizuojamos taip:

1. Pirmoji stadija yra paklusnumo su teise apspręsta paklusnumo autoritetui, išvengiant fizinės žalos ir bausmės.

2. Antroji stadija pabrėžia instruentalinį tikslą ir mainus su teise, apspręsta patenkinti troškimus ir leisti tai daryti kitiems (per lygiaverčius mainus, abipusį susitarimą ir t.t.).

3. Trečioji stadija yra abipusės tarpasmeninės ekspektacijos santykiai, konformacija su teise apspręsta būti “geram”.

4. Ketvirta stadija yra socialinės sistemos valdymas su teise, apspręsta įstatymų ir pareigų.

5. Penktoji stadija pabrėžia socialinio kontrakto ir individualių teisių svarstymą su teise, apspręsta daugiau pačio pasirinktų principų nei kitų žmonių taisyklių bei aspektacijų.

6. Šeštoji stadija yra universalių etinių principų stadija, kur teisė yra pilnai apspręsta logiškai pastovių principų, patenkinančių universalumo ir visapusiškumo kriterijų.

Kohlbergo požiūris (kaip ir Piaget) tinka strukturalistinei tradicijai ir tvirtina, kad teisingumo

struktūros grindžiamos 6 stadijomis yra universalios. Teisingumo sąvokos yra suprantamos kaip procesas nuo pradinės hedonistinės orientacijos ir išorinių pasekmių į konvencionalinę orientaciją, dominuojamą prisitaikymo prie socialinių taisyklių ir galų gale į universalius principus, konstruojamus autonomiškai arba socialinio kontrakto tipu.

Distributyvinis teisingumas. Daugybė darbų, nešališkumo teorijos tradicijoje yra taip pat apie vystymąsį, atkreipiant dėmesį į vaikų elgesį ir teisingą išteklių paskirstymą. Buvo gauti tokie rezultatai, kad:

a) labai jauni vaikai paskirsto savo interesų pagrindu;

b) tarp 5-10 metų amžiaus jie labiau žiūri lygybės;

c) amžiuje tarp 5-6 m. vaikai supranta kontribucijų taisyklę, bet laukia iki paauglystės vidurio, kad galėtų ją pritaikyti kaip distributyvinio teisingumo standartą.

Paprastai ginčijamasi, kad ši vystymosi progresija atspindi kognityvinių gebėjimų, įgalinančių

vaiką palyginti indėlio ir rezultatų proporcijas (ir taip atlikti nešališkumo apskaičiavimą), vystymąsi. Tačiau yra nuomonių, kad netgi 4 metų vaikai gali atlikti nešališkumu pagrįstus sprendimus. Taip pat yra pademonstruota, kad vaikų distributyvinio teisingumo elgesys yra dalinai apibrėžtas kultūros perduotais tikėjimais. Nisan (1984) pavyzdžiui atrado, kad Izraelio vaikai, gyvenantys kibucose, kuriems nešališkumas yra pagrindinė norma socializacijoje ir praktikoje, labiau vertina lygius paskirstymus, nei daugelis Izraelio vaikų, negyvenančių kibucose.

Dabartiniai darbai ir prieštaravimai . Nešališkumo teorijai. Nors nešališkumo teorija dominavo distributyvinio teisingumo psichologijos studijose, ji vis labiau ir labiau atakuojama. Todėl būtina nors trumpai apžvelgti pagrindines kritikos kryptis.

Standartų įvairovė.Tam, kad nešališkumo teorija atitiktų daugybę teisingumo kriterijų, kuriuos žmonės įprastai vartoja, kontribucijų sąvokos turi būti kaip chamelionas, kad būtų naudingas teoriškai ir praktiškai (Sampson, 1969). Pvz., jei teiginį “lygias porcijas visiems” interpretuosime pagal nešališkumą, tada atitinkamas indėlis tampa kažkuo lyg “buvimu žmogiškosios rūšies nariu” (ir kadangi visi žmonės yra lygūs pagal tą indėlį, nešališkumo formulės rezultatas – lygūs kiekiai visiems). Nešališkumo formulės problemos tampa labiau komplikuotos, toje situacijoje, kur yra apimta daugybė indėlių (pvz., amžius ir išdirbti metai apsprendžia pensijos dydį). Tokiais atvejais žmonės gali naudoti daugybę standartų vienai situacijai (Cook, Yamagishi,1983).

Ideologinės prielaidos.Socioistorinis pagrindas (Sampson,1975).

Nešališkumo teorija buvo kritikuojama todėl, kad:

a) ji atspindi ideologiją, supančią tam tikras ekonomines praktikas;

b) ji pagrinde įkūnija konservatyvų požiūrį, atspindėdama tų požiūrius, kurie yra reliatyviai viršesni egzistuojančioje ekonominėje distribucijoje.

Šie argumentai yra pagrįsti tuo, kad teisingumo standartai atspindi socialinį
konsensusą, kylantį iš tam tikrų socio etinių ir istorinių sąlygų ir funkcionuoja, kad sumažintų socialinį konfliktą, paskirstant išteklius.

Individualistinis šališkumas

Kaip pagrindas kontribucijos taisyklei yra prielaida, kad kiekvieni individo kontribucijos gali būti patikrintos kiekybiniu ir nešališku būdu (leidžiant palyginimus tarp individų). Šios prielaidos tinkamumas yra ginčytinas todėl, kad pati individualios kontribucijos prasmė į bet kokią veiklą, bendradarbiaujant yra problematiška (Miller, 1976). Vėliau Cohen (1983) parodė kaip eksperimentinės paradigmos tipiškai vartotos psichologų, studijuojant distributyvinį teisingumą, primeta prielaidą, kad užduotis nepriklauso nuo situacijos. Darydami taip, jie virtualiai tvirtina, kad žmonės eksperimentinėje aplinkoje žvelgs į paskyrimus, “kaip į išlaikymą to, ką jie tikėjo esant teisinga ir tiesiogine pasekme jų nuosavo, individualaus veiksmo” labiau negu “gaunant teisingas dalis iš bendros veiklos”. Šis individualistinis šališkumas yra matomas ir kitose psichologijos sferose bei Vakarų pramoninės visuomenės individualistinėje ideologijoje

Metodologiniai trūkumai.

Daugumoje distributyvinio teisingumo studijų surenkama nedidelė grupė nepažistamųjų (įprastai – tai koledžo studentai), jie turi dirbti pagal užduotį, gauti informaciją apie kiekvieno produktyvumą ar kitas charakteristikas, reikalingas tyrimams (pvz., gebėjimas, poreikis), tada apklausti kiekvieną individą (asmeniškai) kaip specifinis užmokestis turėtų būti padalintas tarp grupės narių. Dažnai individai iš tiesų nedirba vienas su kitu arba nemato vienas kito. Jiems paprasčiausiai duodama (dažniausiai fiktyvi) informacija apie kitus individus (kurie kai kuriais atvejais taip pat būna fiktyvūs). Taigi, dalyviai mažai žino apie vienas kitą, apie santykius, indėlių bei rezultatų įvairovę. Dirbtinai paprastame laboratoriniame pasaulyje žmonėms neprieinama daugybė “nereikalingos” informacijos ir jiems pateikiama tik ta informacija, kuri tinka nešališkumo teorijai.

Kita psichologinių eksperimentų su teisingumu kliūtis yra ta, kad viskas yra interpretuojama vien teisingumo terminais, kai tuo metu yra ir kiti motyvai, tokie, kaip mandagumas, atsikeršijimo baimė, statuso patvirtinimas, vadovavimasis įspūdžiu. Dalis priežasties dėl ko kyla sumaištis yra tai, kad daug empirinių mokslų nagrinėja paskyrimo elgesį “per save”, o ne teisingumą tokio paskyrimo. Nelsono ir Dweek (1977) darbe su 4-5 metų vaikais yra demonstruojama šio atskyrimo svarba. Rezultatai skyrėsi, kai vaikams buvo liepta dalintis “kaip norite” ir “kaip teisnga”.

Kita potenciali kliūtis eksperimentiniame darbe yra susijusi su respondento supratimu to, kas jo klausiama. Empirinėse atitinkamų sričių tyrimuose (pvz., ekonominio pasirinkimo elgesys) buvo parodyta, kad suformavus klausimą šiek tiek kitokiu (bet formaliai ekvivalentišku) būdu, galima gauti dramatišką efektą žmonių pasirinkimui (Kahneman ir Tversky, 1984).

Nešališkumo išmatavimas. Buvo daug svarstoma, kaip tiksliai apibrėžti nešališkumą, t.y. kuri matematinė funkcija aprašo žmonių tikėjimą teisingu santykiu tarp indėlių ir rezultatų. Nors dauguma teoretikų priėmė kelintinį santykį (t.y. jei aš įdedu daugiau nei tu, tai aš ir turėčiau gauti daugiau nei tu, nors tai nesvarbu kiek daugiau). Toks paprastas apibrėžimas į daugybę konceptualinių bei praktinių matavimo problemų (Harris, 1983). Pvz., vienas iš įdomiausių sunkumų Adamso (1965) originaliame ratio nešališkumo apibrėžime (t.y. rezultatų lygis/indėlio lygis) turi būti vienodas visiems dalyviams, yra jo nesugebėjimas tvarkytis su neigiamais indėliais ar neigiamais rezultatais. Šis pavyzdys paimtas iš Harrio (1983) įrodo šią problemą.

Pavyzdžiui, asmuo A “įdeda” 20 teigiamų vienetų indėlio, kai tuo metu asmuo B “įdeda” 30 neigiamų vienetų (t.y. asmuo A sunkiai dirba ir parduoda pakankamai inventoriaus bei uždirba 20 dolerių kompanijai, kai asmuo B yra tingus, nerūpestingas ir sugeba prarasti 30 dolerių inventoriaus vertės). Jei asmuo B gauna 60 vienetų rezultatą (pvz., 60 dolerių) ir asmuo A gauna 40 neigiamų vienetų (t.y. jis moka 40 dolerių baudą), nešališkumas yra pasiektas pagal Adamso formulę, nes 20-40  30-60, nors asmuo davęs mažiausiai gavo daugiausiai.

Požiūrio mainų ribos. Nešališkumo teorija tvirtina, kad visa socialinė sąveika yra apžvelgiama kaip transliacija, kur individai keičiasi atlyginimais ir bausmėmis.

Lyčių palyginimas. Nešališkumo teorijoje nėra pagrindo tikėtis, kad vyrai ir moterys naudotų skirtingus standartus vertinant distributyvinį elgesį. Tačiau daugybėje empirinių tyrimų iškilo lyčių skirtumai ir todėl reikėtų juos apžvelgti atskirai.

Procedūrinis teisingumas.

Thibaut ir Walker (1975) atrado, kad suvoktas procedūrų teisingumas veikia pasitenkinimą tomis procedūromis, nepaisant rezultatų. Procedūros laikomos teisingesnėmis, kuo daugiau dalyvaujama “proceso kontrolėje” – gebėjimas disputuojančių partijų apspręsti informaciją ir paliudijimus, kuriais bus grindžiamas nuosprendis. (La Tour, 1978; Lind, Lissack ir Conlon, 1983) “Proceso kontrolė” šiame darbe skiriasi nuo “sprendimo kontrolės”, gebėjimo pačiam apspręsti nuosprendį. Eilėje tyrimų Tyler (1984)
legalios valdžios bei politinių lyderių vertinimas daugiau priklauso nuo distributyvinių procedūrų, kurias naudoja šie lyderiai negu nuo specifinių rezultatų, kuriuos vertintojai gauna iš jų (Tyler ir Caine,1981).

Platesnė procedūrinio teisingumo koncepcija yra atstovaujama Haano (1983), kuris mano, kad dialogai “kurie skatina teisingus ir pilnus požiūrių mainus” yra vienintelis kelias paveikti teisingumą.

Teisingumo sąvokos vystymasis. Dabar labai paplitusi nešališkumo teorijos kritika ir daugiau dėmesio yra kreipiama į vystymosi teorijas. Kohlbergo tyrimai apie protavimą, apie teisingumų vystymąsį sukėlė daugybę prieštaravimų. Apžvelgus Kohlbergo bendros formuluotės kritiką, galima pastebėti Kylančius prieštaravimus svarstant lyčių skirtumų prigimtį bei svarbą.

Metodologiniai trūkumai

Daugybę metų atrodė, kad tik Kohlberg ir jo bendradarbiai turėjo reikalingas žinias tam, kad apskaičiuotų duomenis. Tačiau tas vertinimas buvo ilgas ir sudėtingas. Sistemoje buvo begalė modifikacijų. Netgi pati naujausia versija buvo kritikuojama dėl 6 stadijų išskaičiavimo, nepastovumo bei abejotinos konstrukcijos validumo. Keletas tyrimų (Emler, Renwick, Malone,1983) nustatė, kad individai gali duoti teisingumo argumentų daugiau nei vienoje Kohlbergo stadijoje. Dar svarbiau, kad jie gali svarstyti aukštesniame nei jų pozicija lygyje (kai paprašomi įvertinti filosofą ar politinio radikalo perspektyvą), tuo parodydami, kad kognityvinė kompetencija gali būti ne vienintelė ar ne pati svarbiausia determinantė, svarstant apie teisingumą.

Tarpkultūrinė variacija.

Kohlbergo prielaidos apie universalias teisingumo stadijas natūraliai atvedė į tarpkultūrinius tyrimus, naudojant jo metodus. Buvo atlikta daugybė darbų Kenijoje, Meksikoje, Hondure, Bahamuose ir t.t., kurie parodo tokią pat stadijų seką kaip ir atrastą Jungtinėse Valstijose. Bet kai kurie kritikai teigia, kad atidžiau pažiūrėjus, viskas ne taip tvarkinga. Pvz., Harkness, Edwards ir Super (1981) atrado, kad grupė vietinių Afrikos bendrijų vadų, kurie buvo laikomi moraliai iškiliais asmenimis, buvo tarp 2 ir 4 stadijų, t.y. daug žemiau negu buvo galima tikėtis iš lyderių Vakarų pramoninėse šalyse. Harknes ginčija, kad konvencionalus moralinis svarstymas, kurį pademonstravo šie bendrijų vadovai “tiko mažai, glaudžiai visuomenei, pagrįstai artimais bei pastoviais kontaktais tarp žmonių, esant pastoviai vyresniųjų valdžiai, bendradarbiavimu bei abipuse pareiga. Kaip kontrastas yra 5 ir 6 stadijos, kurios Kohlbergo schemoje yra “abstrakcija būdų, kuriais vakarų įstatymo bei valdžios sąvokos vystėsi, atsakant į socialinio heterogeniškumo ir labiau distancinio valdymo reikalavimus.” Taigi, 5 ir 6 stadijos negali būti aukštesnės ar labiau išvystytos nei “žemesnės” stadijos, bet jos labiau atspindi skirtingą socialinę santvarką bei institucijas.

Dien (1982) ginčija, kad Kohlbergo sistema beveik netinka Konfucijaus požiūriui į moralumą suvokimui.

Apibendrinant galima teigti, kad kultūriniai ir etniniai skirtumai moraliniame vertinime rodo, kad Kohlbergo stadijos gali paprasčiausiai atspindėti angliškąjį pasaulį, kur jos ir buvo išvystytos.

Istorinis – ideologinis pagrindas

Kultūriniai palyginimai privertė psichologus ištyrinėti kai kurias užslėptas Kohlbergo stadijų modelio prielaidas. Kai kurie tvirtina, kad Kohlbergo aukštesnės stadijos paprasčiausiai atspindi aukštesnio išsilavinimo vakarų šalyse abstrakčią kalbą (pvz., tokie terminai kaip teisingumas, lygiateisiškumas, abipusiškumas). Dar yra tvirtinama, kad visa Kohlbergo stadijų sistema yra mūsų visuomenės socialinės ir ekonominės santvarkos atspindys (Buck – Morss, 1975; Edwards, 1975; Nicholson, 1983; Sampson, 1983; Sullivan, 1977). Formos atskirimas nuo turinio randamas Kohlbergo analizėse atitinka vakarų pramoninės visuomenės techninius interesus. Apibendrinimo ir patirties atkartojimo žinios yra orientuojamos tam, kad būtų galima techniškai kontroliuoti gamtą. Taigi, vietoj to, kad būtų klausiama, kokie yra moralinių veiksmų tikslai, Kohlbergo schema yra sufokusuota į kognityvines operacijas (nesvarbu kokie tikslai būtų nustatyti) jiems pasiekti.

Lyčių palyginimas. Keletas moterų tyrėjų, kurios atliko darbus pagal Kohlbergo tradiciją, atrado rimtus lyčių skirtumus. Tai iškelia klausimą apie Kohlbergo sistemos validumą. Kilo daug prieštaravimų, kuriuos reikėtų aptarti, nes tai susiję su bendresniu supratimu to, ką žmonės galvoja apie teisingumą.

Istorinė apžvalga . Distributyvinis teisingumas.

Eksperimentuose apie distributyvinį teisingumą nustatyta, kad vyrai labiau linkę skirstyti išteklius pagal nešališkumo principą (proporcingai indėliams), kai tuo tarpu moterys linkę juos padalinti lygiai tarp recipientų (Kahn ir Gaeddert,1985). Šis faktas interpretuojamas kaip atspindintis moterų rūpinimąsi harmoninga tarpasmenine sąveika, o vyrų dažniau vartojamas nešališkumas atspindi jų rūpinimąsi tinkamu užduoties atlikimu ir konkurencija.

Šiek tiek kitoks lyčių skirtumo aiškinimas yra Lernerio (1975) požiūryje , kad žmonės pasidalina pagal lygiateisiškumo principą, kai į recipientus žiūrima kaip į asmenis, bet nešališkumas vartojamas tada, kai į recipientus žiūrima kaip į užimančius poziciją. Vyrai daugiau dėmesio kreipia į
pozicijas, o moterys – į asmenis. Visi lyčių skirtumai paskirstant negali būti paaiškinti lyčių stereotipais ir ekspektacijomis. Pvz., Austin ir McGinn rado, kad kai buvo numatytas bendravimas ateityje su kitu asmeniu (ir interesas, kad tas kitas būtų laimingas), tiek moterys, tiek vyrai skirstė taip, kad būtų padidinti kito rezultatai (nešališkumas, kai kito indėlis buvo didelis ir lygiateisiškumas, kai jis buvo mažas). Kai nebuvo numatoma bendravimo ateityje, vyrai labiau rinkosi nešališkumą, o moterys – lygiateisiškumą. Kitaip tariant, nors ir nebereikėjo rūpintis dėl bendravimo ateityje (ir kitam būnant laimingu, kad tas bendravimas būtų malonus), moterys vis tiek veikė kito naudai. Atrodo, kad ne tik harmoningas bendravimas, bet kito žmogaus gerovė rūpi moteriai. Kadangi kito žmogaus gerovės užtikrinimas brandina harmoningus santykius, šie du dalykai susidūria. Tačiau Austin ir McGinn rezultatai rodo, kad grynai kito žmogaus gerovė yra pagrindinis motyvas moterims. Tuo tarpu iš Greenberg tyrimų matome, kad kai vyrai tikisi bendrauti ateityje su kitu, jie yra dosnesni, nes bijosi būti atstumti.

Moralinis vystymasis

Vienas iš ankstesnių darbų apie lyčių skirtumus moraliniame vystymese buvo Haan, Block ir Smise (1968). Jie atrado, kad dvigubai didesnis procentas koledžo moterų nei vyrų buvo 3 stadijoje, o daugiau vyrų buvo aukštesnėse stadijose. Vėliau buvo nustatyta, kad daugelis moterų, morališkai besivvystydamos, lieka 3-ioje stadijoje, kai vyrai “nukeliauja” į 4-tą ar 5-tą stadijas.

Gilligano svarstymai

Gilligano (1977, 1982) įdėjos esmė yra ta, kad yra du skirtingi požiūriai į moralumą. Vienas – susikoncentravęs į tarpasmeninį rūpinimąsį ir atsakomybę, o kitas – į asmenines teises ir lygiateisiškumą. Pirmasis “rūpesčio ir atsakomybės etika” į pirmą vietą iškelia žalos vengimą. Antrasis – “inoteisingumo etika” sufokusuotas į individualią laisvę ir nešališką elgesį. Gilligan teigia, kad vyrai atiduoda pirmenybę autonomiškumui ir objektyvumui, t.y. lygiam ir teisingam elgesiui nepaisant to, kokios specifinės pasekmės gali būti tam tikram individui. Tuo tarpu moterys kreipia dėmesį į sprendimų bei veiksmų pasekmes, susijusias su individualia žala ir kančia.

Gilligan samprotauja, kad moters identiškumo pojūtis daugiau susijęs su santykiais, o vyro – ne individualizacijos procesu. Gilligan netvirtina, kad Kohlberg “teisingumo” formuluotė būtų neteisinga, bet tvirtina, kad ji yra neišbaigta. Ji tvirtina, kad kiekviename individe yra fundamentali dialektika, natūrali įtampa tarp Kohlberg “teisingumo” kaip sąžiningumo suvokimo ir teisingumo kaip rūpinimosi ir atsakomybės suvokimo.

Gilligan palaikymas. Socioistorinė analizė.

Gilligan “teisingumo” etika gerai atitinka Kohlbergo aukštesniųjų stadijų aprašymą ir yra reliatyviai neginčytina. Tačiau jos tvirtinimas, kad “teisingumo” etika pilnai neatitinka visos moralumo sąvokos (teisingumas plačiąja prasme) yra labai prieštaringas (Kohlberg, Levine, hewer, 1983). Gilligan pozicija yra palaikoma to fakto, kad pirminis vystymosi pavyzdys, kuriuo yra pagrįstas Kohlberg darbas, sudarytas tik iš vyriškos lyties. Toliau ji charakterizuoja šališkumą Kohlbergo darbe ir tai atitinka Sampsono kognityvinio vystymosi teorijos kritiką (1978,1983). Ši teorija kaip jis tvirtina, mato žinias, kaip abstrakčias, bendras ir universalias, kurias jis vadina “Paradigma 1” žiniomis. Kaip kontrastas – “Paradigma 2” , tai žinios, būtinai istoriškos, gaunamos iš tam tikros kultūros bei aplinkybių klodų (Gergen, 1973; haberman, 1971; Wexler, 1983). Kognityvinė vystymosi teorija apibrėžia vystymąsį kaip nenutrūkstamą abstrakčių bei universalių principų įsisavinimą. Konkretus ir individualus samprotavimas, kuris Gilligan tvirtinimu yra labiau moteriškas, yra vertinamas kaip mažiau išvystytas. Taigi, pvz., samprotavimas apie loginę vieno principo pirmenybę (pvz., gyvenimas ir nuosavybės teisės Heinzo dilemoje) yra vertinamas kaip labiau išvystytas nei samprotavimas apie specifines pasekmes, kurias veiksmas sukeltų konkretiems žmonėms konkrečioje situacijoje (pvz., pasekmės Heinzo pavyzdyje žmonai ir vaistininkui jei vaistai būtų pavogti). Kadangi vyrai dominuoja visuomenės darbe ir valstybės pasaulyje Vakarų civilizacijoje, tai nieko nestebina, kad jie padaro svarbesnėmis abstrakčias žinias ir universalius principus. Moterys, iš kitos pusės, buvo išstumtos iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausiai nukreipė dėmesį į asmeninius ir kitų žmonių poreikius, esant glaudiems santykiams principaliai šeimos kontekste. Todėl mūsų neturėtų stebinti tai, kad moterų samprotavimas apie teisingumą nukreiptas į reliatyvią kitų konkrečių individų gerovę.

Robyn Dawes (asmeninis benravimas, 1985) manė, kad skirtumas tarp visuomeninio ir privataus yra svarbus dėl kitos priežasties, t.y. vyrų dažniau nei moterų yra reikalaujama priimti plačios skalės socialinių dilemų sprendimus. Šos dilemos apima tokias situacijas, kur dėmesys konkrečioms veiksmo pasekmėms konkretaus individo gerovei gali pakirsti visos visuomenės gerovę. Pvz., mūšio lauke kareivis gali sustoti ir pasirūpinti sužeistu draugu, o jo nebūvimas linijoje būtų vos pastebimas. Bet jei visi kareiviai taip mąstytų, jų kolektyvus nedalyvavimas pakirstų
pasaulio išgelbėjimą nuo fašizmo (komunizmo ar kapitalizmo, žiūrint, koks tai atvejis). Kitas pavyzdys yra balsuotojo dilema. Kiekvienas atskiras balsuotojas žino, kad jo ar jos balsas nepadarys didelio pasikeitimo jo ar jos bendrapiliečių gerovėje. Bet jei dėl tos priežasties balsuotojai nebalsuotų, jų gerovė iš tiesų būtų paveikta. Kadangi vyrai daugiau nei moterys dalyvauja tokiose plačios skalės socialinėse dilemose (tai dėl to jie turi daugiau politinės ir socialinės jėgos), jie yra skatinami ir mokomi ignoruoti konkrečias ir staigias veiksmo pasekmes ir kreipia dėmesį į abstrakčią taisyklę ar principą. Kritiškas socialinių dilemų bruožas yra tas, kad jos apima dideles socialines grupes (visuomeninė sfera) ir mažas grupes (privati sfera); čia dilemos nėra, nes dėmesys yra nukreiptas į tam tikras pasekmes.

Lyčių vystymesi svarbu išskirti Gilligan argumento du aspektus. Vienas – kad yra du fundamentaliai skirtingi mąstymo apie teisingumą būdai. Kitas – moterys ir vyrai skiriasi tuo, kiek jie tuo užsiima. Psichologinėje literatūroje yra rašoma, kad moterys yra ryžtingesnės nei vyrai nuo ankstyvo amžiaus. Lyčių skirtumas empatijoje yra kilęs iš skirtingos socialinės patirties, kai mergaitėms būdavo priskiriama “ekspresyvesnė” rolė, tradiciškai reikalinga šeimos harmonijai, o berniukams būdavo priskiriama “instrumentalinė” rolė, kuri atlikdavo šeimos ryšių su kitomis socialinėmis institucijomis, funkciją.

Universalūs principai prieš išskirtinumą ir reliativizmą Gilligan aprašydama “rūpesčio ir atsakomybės etiką” pabrėžia, kad moraliniai sprendiniai turi specifinį kontekstą. Kaip kontrastas “teisingumo etika” pabrėžia abstrakčius, universalius principus. Kohlberg sistema tvirtina, kad universalumas yra charakteringas labiau išvysytytoms teisingumo sistemoms. Taisyklė arba principas, kuris gali būti pritaikytas visiems atvejams, yra laikomas viršesniu, nei kiekvieno atvejo sprendimas pagal jo specifinius bruožus. Tačiau šis tvirtinimas yra labai diskutuotinas.

Flanaganas ir Adleris (1983) pademonstravo kaip formalių, universalių dėsnių supratimas priklauso nuo specifinio konteksto.

Pabaigtinės žinios ir vertybės iš patirties yra reikalingos moralinio protavimo situacijoje. Todėl, pvz., kartais yra sprendžiama, kad teisinga elgtis su žmonėmis nelygiateisiškai (pvz. teisingas gyvenamojo ploto paskirstymas) kai buvo ankstesnė grupinė diskriminacija, kai kitais kartais toks pat elgesys būtų įvertinamas kaip neteisingas (kai anksčiau nebuvo grupės diskriminacijos). Žinoma būtų galima gnčytis, kad iš tiesų yra visa apimantis teisingumo principas.

Gillan “rūpesčio etika” yra charakterizuojama specifinių pasekmių apsvarstymu ir sprendimu ar tai teisinga. Pavyzdžiui, jeigu skirstant pagal pastangas kažkam neužtenka maisto, “rūpesčio etika” sakys, kad tai neteisinga – mes negalime leisti individui mirti.

Kiti empiriniai tyrimai

Analizėje, stebinančiai paraleliškoje, bet nepriklausomoje nuo Gilligan, tyrinėtojai, tyriantys teisingumą pagalbos elgesyje, sako, kad sprendžiant apie teisingumą reikia atsižvelgti į du dalykus: pirmas – tai pagalbos sąžiningumas, o antras – pagalbos efektyvumas.

Dar yra Bloom (1977) tyrimai, kurie demonstruoja “socialinio beprincipingumo” dimensijos veikimą, atitinkančią Kohlbergo moralinę aulonomiją ir “socialinio humanizmo” dimensiją, atspindinčią pasekmių svarbą, kurias gali sukelti sprendimai apie teisingumą. Bloom surado įrodymus šioms abiems dimensijoms tarp kiniečių, amerikiečių ir prancūzų grupių.

Teisingumo prigimtis

Diskutuojant apie teisingumo prigimtį, Edney (1984) pažymi, kad santykiuose užjaučiantis, abipusiškaas viens kito sąlygų, poreikių ir jausmų pažinojimas teisingumą daro beveik nereikalingu. Jei Jūs rūpinatės kitų žmonių gerove, Jūs elgsitės su jais taip, kad elgesys atitiks jūsų moralinio teisingumo standartus. Nors Edney nedaro nuorodų į Gilligan darbą, jis ginčija, kad mainų formuluotės, tokios kaip nešališkumo teorija, kenčia nuo nepakankamumo, analogiško tam, kurį Gilligan nustatė Kohlbergo formuluotėje. Jų atsiskyrimo taškas yra ne ryžtas, pasitikėjimas ar rūpestis, bet greičiau tvirtinimas, kad individai yra psichologiškai atskiri ir pagrindinai savanaudžiai. Specifiniai teisingumo standartai tokie kaip nešališkumo taisyklė arba “teisingumas” Kohlbergo supratimu, gali būti bandymai pasiekti tą patį (teisingą) rezultatą, kuris būtų gautas, jei žmonės faktiškai rūpintusi vienas kitu taip kaip Edney aprašo. “Teisingumo” standartai gali būti kaip euristikos taisyklės, padedančios žmonėms, kurie nesirūpina kitais (dėl savanaudiškumo ar buvimo tokioje socialinėje grupuotėje kaip biurokratija), elgtis taip, kaip turėtų.

Tyrimuose apie ikimokyklinukų samprotavimą apie teisingumą, Smetana (1985) atrado, kad ikimokyklinukai panaudoja informaciją apie veikimo pasekmes kitiems, spręsdami ar tas veiksmas teisingas. Iš tiesų tai buvo tos informacijos buvimas ar nebuvimas, kuris apsprendė duoto veiksmo teisingumą ar neteisingumą. Kitais žodžiais sakant, pats teisingumo apibrėžimas apima veiksmo efektus kito gerovei.

Gilligan kritika. Duomenų interpretavimas

Daug autorių teigia, kad Gilligan tvirtinimas apie lyčių skirtumus moraliniame vystymęsi
išpūstas, nes neparemtas duomenimis. Tai susiję su duomenų rinkimo procedūromis, dalyvių skaičiumi, statistinių testų tipais. Buvo ir tokių nuomonių, kad lyčių skirtumai gauti Kohlberg tyrimuose, labiau atspindi skirtumus lavinimosi galimybėse abiems lytims, nei kokį bazinį skirtumą jų orientacijose ar moraliniame svarstyme (Brabeck,1983; Walker, 1984). Tačiau neseni tyrimai aptiko lyčių skirtumus, nepaisant moterų bei vyrų išsilavinimo lygio ir užsiėmimų sutapatinimo. Reikėtų atsargiau žiūrėti į bet kokias teorijas, kurios tvirtina, kad kuo labiau išsilavinęs, tuo “labiau išvystytai” protauja apie teisingumą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4551 žodžiai iš 9010 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.