Mokslo filosofija
5 (100%) 1 vote

Mokslo filosofija

Mokslo filosofija

Filosofijos referatas

Atliko:

Dėstytoja:

2002, Kaunas

Turinys

Turinys………………………………………………………………………………………………………… 2

Įvadas. Filosofijos ir mokslo samprata………………………………………………………….. 3

1. Mokslo samprata…………………………………………………………………………………. 4

2. Žinių samprata……………………………………………………………………………………. 5

3. Mokslo tikslai……………………………………………………………………………………… 7

4. Mokslo klasifikacija ir kriterijai………………………………………………………….. 9

5. Dėsningumo ir dėsnio samprata…………………………………………………………. 12

6. Stebėjimas ir ekspermentas……………………………………………………………….. 13

7. Mokslo metodo problema………………………………………………………………….. 14

8. Mokslinės paieškos laisvė ir mokslininko atsakomybė………………………… 15

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………….. 18

Filosofijos ir mokslo santykis

Daugelis teigia, kad filosofija tai pasaulio pažinimo būdas. Jau nuo filosofijos atsiradimo buvo žinoma, kad filosofija ir mokslas turi tą patį tikslą – pažinti viską kas yra naudojantis loginėmis taisyklėmis, metodu, teorija. Todėl ir pabrėžiama, kad, pirma, filosofija ir mokslas yra teorinis mąstymas, o antra, teigiama, kad filosofija ir mokslas sutampa kilme ir istorija. Kodėl? Filosofija buvo visą apimantis mokslas ir tik naujaisiais amžiais nuo filosofijos, kaip universlaus mokslo, atsiskyrė realieji mokslai. Kodėl filosofija buvo universalus mokslas? Nes tyrė pirmuosius pasaulio pradus. Todėl pirmuosius filosofus vadino fiuziologais (gamtos tyrinėtojais). Bet jau graikų tarpe atsirado požiūris, kad filosofija yra kas kita nei mokslas aplamai. Vienas iš pirmųjų graikų filosofų, Aristotelis, nubrėžė tą skirtumą tarp filosofijos ir mokslo, pavadindamas ją pirmąja filosofija, kuri vėliau buvo pavadinta metafizika. Aristotelis filosofiją skirstė į teorinę ir praktinę. Buvo teigiama, kad vienintelė filosofijai prilygstanti yra pirmoji filosofija, todėl, kad nagrinėja būtį.

Viduramžiais, kada pradeda viešpatauti krikščionybė einama prie pasaulio religijos sampratos. Atsiranda savotiškas filosofijos vaidmens supratimas. Būtent filosofija turi būti teologijos, religijos tarnaitė (teoriškai pagrįsti religines tiesas). Tada teologija pradedama laikyti aukščiausiu mokslu. Laisvieji mokslai ir menai buvo pajungiami religijai. Taigi viduramžių mokslo žinios tai savotiška teologijos ir gamtos mokslų mišrainė.

Naujaisiais laikais (VII–VIII a.), kada išryškinama mokslo esmė, galima nustatyti skirtumus tarp mokslo ir filosofijos:

1) Skiriasi ne tik tikslais bet ir kalba.

2) Filosofijos ir mokslo santykis. Mokslas turi labai griežtą sistemą, aiškiai apibrėžtą žodžio prasmę.

3) Matematinė – ekspermentinė gamtotyra (kuo daugiau matematikos, tuo moksliškiau).

Dabartinis mokslas atskleidžia pasaulėvaizdį, plačią specialiųjų mokslų įvairovę. Vienas iš svarbiausių mokslo bruožų – specializacija. Mokslas atsiranda kai ima formuotis specialieji mokslai. Specializuojantis mokslui jo skaidymosi priežastis buvo kokybinė regimoji pasaulio formų įvairovė. Praeityje (iki VII a.) senose epochose mokslinio pažinimo požiūris buvo meninis, o ne mokslinis. Galima padaryti išvadą, kad mokslo specializacija prasideda tada kai jos pagindu tampa ne regimoji pasaulio įvairovė, o daiktų savybės aprašymas kiekybiškai, matematiškai, t.y. kai ima dominuoti daiktų neregimi santykiai. Taigi modernaus mokslo specializacijos pagrindas yra kiekybinis.

Filosofija siekia vientiso pasaulio vaizdo. Ji aiškina pasaulį kokybiniu požiūriu.

Filosofijos mokslas taip pat turi savo skaidymosi procesą. Būtent jame atsiranda ontologija, etika, estetika.

Vadinasi filosofija niekados netyrinėja kiekybinių santykių, tai mokslo sritis.Skirtumas tarp filosofijos ir mokslo ryškėja, nes filosofija išaugo iš juslinio pažinimo.

Apibendrinant visą istorinę mokslo ir filosofijos raidą, suvedant visus panašumus ir skirtumus galima padaryti kai kurias išvadas:

1) Filosofija apibendrina mokslo rezultatus.

2) Filosofija tampa savotiška mokslo tarnaite.

1. Mokslo samprata

Mokslas – tai logiškai sutvarkyta pagrįstų teiginių ir esančių patikrinimo stadijoje hipotezių, apie realių daiktų ir reiškinių bei teorinių konstruktų savybes, santykius ir pan., nuolatos vystoma ir tobulinama sistema. Ši sistema yra žmonių sąmoningos veiklos, siekiančios pažinti, įsisavinti ir panaudoti savo praktiniams tikslams objektyvaus pasaulio reiškinius, rezultatus. Ši žmonių veikla vadinama moksline. Jos būdingas bruožas yra tas, kad ji turi tam tikras pažinimo elgesio taisykles, t.y. mokslinio pažinimo metodus. Šie metodai yra mokslo integrali dalis ir specifinis bruožas, atskiriantis mokslines žinias nuo sveiko proto lygio įsitikinimų, gautų kasdienių žinių pagrindu.

Mokslo
atsiradimą sąlygojo žmonių civilizaciniai poreikiai, kurie formavosi nuo seniausių laikų. Manoma, kad viena iš pirmųjų atsirado astronomija, kuri dėl metų laiko skirtumų buvo labai reikalinga gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiantiems žmonėms. Kadangi astronomija galėjo sėkmingai funkcionuoti ir vystytis tik padedant matematikai, kartu buvo pradėti matematiniai tyrinėjimai. Atsirandant miestams ir didelėms statyboms, vystantis amatams, išsivystė mechanika, kuri tapo reikalinga laivybai ir karo reikalams. Mechanika savo ruožtu negalėjo apseiti be matematikos. Tai irgi skatino jos vystimąsį. Per visą antikinį laikotarpį moksliniai tyrimai vyko tik astronomijos, matematikos ir mechanikos srityje. Kiti mokslai buvo tik embrioninėje stadijoje. Buvo kaupiami faktai ir buvo bandoma juos susisteminti. Vėliau atsirado chemija alchemijos pavidale. Žymiai padidėjo mokslo raidos tempas renesansiniu laikotarpiu. Tam pagrindą sudarė tuometinė gamyba. Pramonės vystymasis išryškino daug naujų faktų mechanikos, chemijos, fizikos srityje, pateikė naujų priemonių eksperimentavimui ir vis geresnių priemonių konstravimui. Taip susiformavo eksperimentinio mokslo realios galimybės.

Prie mokslo vystymosi prisidėjo ir geografiniai atradimai, kurie pateikė daug naujos medžiagos meteorologijos, zoologijos, botanikos ir fiziologijos srityje. Mokslo raida eina dviem keliais: 1) atskirų disciplinų vystimo ir tobulinimo ir 2) mokslų diferencijos keliu. Antrasis procesas pasižymi tuo naujų mokslų atsiradimu dar netirtose srityse arba jau esamų disciplinų rėmuose kuriantis dar labiau specialiems mokslams. Šie abu neperskirimi procesai determinuoja pobūdį šiuolaikinio mokslo, kurį sudaro didžiulis kiekis specialių disciplinų, kurios skiriasi ne tik tyrimo objektu, bet ir tyrimo metodais. Vieninga tikrovė yra tiriama įvairiausiais metodais.

Todėl mokslą galima nagrinėti įvairiais aspektais, kaip:

1) žinių rūšį,

2) veiklos rūšį (tiriamasis darbas),

3) tyrimo metodų kompleksą,

4) mokslininkų kolektyvą,

5) kompleksą tyrimo institucijų (mokslų akademijos, aukštosios mokyklos, tyriamieji institutai ir kt.),

6) gamybinių jėgų sudėtinę dalį, nes mokslas susijęs su technika ir dalyvauja materialinių gėrybių gamyboje (atominiai reaktoriai, kompiuteriai ir pan.);

7) visuomeninės sąmonės formą (mokslinė sąmonė).

Kalbant apie filosofinį (gnoseologinį ir metodologinį) mokslo tyrimą, t.y. apie mokslo filosofiją, tai ji apima pirmuosius tris mokslo aspektus.

2. Žinių samprata

Šiuolaikinis žmogus susiduria su keletu žinių rūšių: kasdienėmis, mokslinėmis, literatūrinėmis – meninėmis, spekuliatyviomis ir iracionaliomis žiniomis. Kasdienės žinios yra seniausios. Elementariomis “žiniomis”, tam tikra informacija jau disponuoja aukštesnieji gyvūnai, kurie supranta kai kurias daiktų savybes ir jų paprasčiausius santykius. Tai – būtina sąlyga, leidžianti jiems orientuotis aplinkoje, užtikrini optimalų egzistavimą, t.y. prisitaikyti prie supančio aplinkos pasaulio. Elementarias žinias apie pasaulį turi mažamečiai vaikai. Kiekvienas žmogus gyvenimo tėkmėje įgauna daugybę įvairių empirinių žinių apie išorinį pasaulį ir apie patį save. Jau pirmykščiai žmonės turėjo nemažai žinių, kurias perdavinėjo iš kartos į kartą. Buvo perduodama naudinga informacija apie papročius, empirinį patyrimą, gamybos technologijas. Pirmykščiai žmonės mokėjo daug ką daryti ir tie mokėjimai buvo susiję su jų turimomis žiniomis. Kasdienės, gyvenimiškos, ikimokyklinės žinios, kaip taisyklė, išreiškiamos faktų konstatavimu ir jų aprašymu. Jos yra seniausios, atsiradusios kartu su žmogumi, žinios ir gali siekti milijoną metų.

Mokslinės žinios žymiai jaunesnės, turinčios apie 2500 metų. Kasdienės ir mokslinės žinios skiriasi daugeliu požiūriu:

Mokslines žinias apibūdina:

1. Aukštas loginis susisteminimas.

2. Aukštas savikritiškumas ir aukšta savikontrolė.

3. Aukštas teoriškumo lygis.

4. Didelė aiškinamoji galia.

5. Didelė prognostinė galia.

6. Aukštas apibendrinimo laipsnis.

7. Aukštas tikslumo laipsnis.

8. Didelė informacija (turi daug informacijos).

9. Aukštas užtikrintumas (geras pagrindimas).

10. Aukštas tiesos laipsnis. Kasdienės žinios apibūdina:

1. Žemas loginis susisteminimas.

2. Apologetiškumas ir maža savikontrolė.

3. Žemas teoretiškumo lygis.

4. Žema aiškinamoji galia (nesugebėjimas pateikti paaiškinimų, “kodėl” daiktai yra tokie, o ne kitokie).

5. Maža prognostinė galia.

6. Mažas apibendrinimo laipsnis.

7. Žemas tikslumo laipsnis.

8. Maža informacija (turi mažai informacijos).

9. Žemas užtikrintumas (silpnas pagrindimas).

10. Žemas tiesos laipsnis.Vadinasi, mokslinės žinios yra žymiai tikslesnės, negu kasdienės žinios. Nežiūrint to, mokslinės žinios nėra absoliučios. Todėl mokslinės žinios – nežiūrint savo akivaizdžios pažintinės reikšmės ir su tuo susijusio aukšto prestižo – kartais būna žymiai mažiau tikros, negu kasdienės žinios. Moksliniai teiginiai, detaliai aprašydami tikrovę, “uždeda” tam, ką aprašo, ryškius apribojimus: jeigu teisingi, tai viskas pasaulyje turi vykti tiksliai taip, kaip jie teigia. O jeigu klaidingi, tai dėl savo preciziškumo jie gali būti lengvai paneigti faktų, kurie
dalinai tiems teiginiams prieštarauja.

Kad tuo galėtume įsitikinti, palyginkime du teiginius: kokybinį gravitacijos dėsnį, kuris priskiriamas kasdienėms žinioms, ir kiekybinį gravitacijos dėsnį (Niutono dėsnį), kuris priklauso mokslinėms žinioms. Kokybinis gravitacijos dėsnis, kuris buvo žinomas iki Niutono, teigia, kad “visi kūnai vienas kitą traukia”. Niutono kiekybinis gravitacijos

m1m2 “

dėsnis teigia, kad “visi kūnai vienas kitą traukia jėga pagal formulę F=G r2 , kur G – gravitacijos jėga, m1m2 – bet kokių dviejų kūnų masė, o r – atstumas tarp kūnų. Vadinasi, kokybinis gravitacijos dėsnis yra tikresnis, negu kiekybinis, nes pastarąjį gali paneigti bet koks faktas, konstatuojantis, kad du kūnai vienas kito netraukia jėga, kurią nusako Niutono formulė. Tuo tarpu kokybinis gravitacijos dėsnis būtų paneigtas tik tada, jeigu būtų nutatyta, kad kokie nors du kūnai visai vienas kito netraukia. Mokslo istorija tokią išvadą patvirtina. Bendroji reliatyvumo teorija – šiuolaikinė reliatyvistinė gravitacijos teorija – paneigė Niutono kiekybinį reliatyvumo dėsnį, bet nepaneigė kokybinio gravitacijos dėsnio, kuris priklauso kasdienėms žinioms. Ji patvirtino, kad iš tikrųjų visi kūnai vienas kitą traukia, šiek tiek kitokia jėga negu nurodė Niutonas. Tai liudija, kad kasdienės žinios, dėl savo bendrumo ir nepreciziškumo gali kai kada apsiginti nuo patyrimo, kuris gali lengvai kvestionuoti tikslius ir preciziškus teiginius, mokslines teorijas ir teiginius.

Tačiau iš to nereikėtų daryti išvadų, kad mokslo žinios yra mažiau tikresnės, negu kasdienės žinios. Tikrovėje yra atvirkščiai. Tikslumas ir didelis mokslinių žinių informatyvumas iš kitos pusės garantuoja didelį jų patikimumą. Didelio bendrumo, precizijos ir informatyvumo teiginius galima visapusiškai patikrinti, remiantis didžiule ir įvairia patyrimine medžiaga, ir tuo pagrindu pasiekti aukštą jų patikrinamumo laipsnį.

Racionalios ir iracionalios žinios. Racionalios žinios yra intersubjektyvios (lot. Inter = tarp + subiectivus = subjektyvus), t.y. jos yra suprantamos kiekvienam asmeniui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, jomis keičiantis ir jas tikrinant. Labiausiai yra racionalios mokslinės žinios dėl jų aukšto intersubjektyvumo laipsnio.

Iracionalios (lot. irracionalis – ne proto) žinios, iracionalizmo šalininkų nuomone, gaunamos ne racionaliai, o iš kitų šaltinių: mistikos, kontempliacijos, intuicijos, įsijautimo ir iliuminacijos (lot. illiuminatio – apšvietimas). Iracionalistai nurodo, kad iracionalūs pažintiniai aktai prieinami tik tiems asmenims, kurie tai pergyvena, ir todėl jų negalima laikyti intersubjektyviais. Daugelis religijos filosofijos atstovų mano, kad Dievas yra iracionalaus pažinimo objektas.

Žinių moksliškumo kriterijai ir jų istorinė kaina. Mokslines žinias apibūdina:

1) Aukštas adekvatumo tikrovei laipsnis.

2) Aukštas patikimumo laipsnis. Brandžios mokslinės žinios yra gerai pagrįstos. Tik reikia atskirti dvi mokslinių žinių reikšmes: teisingumą ir patikimumą. Imkime žinių fragmentą (hipotezę, teoriją), kuris gali būti teisingas, tačiau prieš patikrinimą apie tai mes galime ir nežinoti. Todėl jos mums ir nebus patikimos.

3) Aukštas loginio susisteminimo lygis. Mokslas siekia kurti dedukcinę sistemą, kuriuose vieni teiginiai išvedami iš kitų bendresnių teiginių arba turinčių aukštą informacinį lygį aksiomų, postulatų.

4) Savikritika ir savikontrolė. Mokslinės žinios atsiranda tada, kai žmonės labai kritiškai pradėjo žiūrėti į savo protėvių, mokytojų ir savo pačių žinias, gautas tyrinėjimo keliu. Mokslas nėra apologetinis ir mokslininkai mano, kad pasiekti rezultatai nėra amžini, nepakeičiami ir atsisako kiekvieno teiginio, kurį galima pakeisti geresniu, gilesniu, tikslesniu.

5) Aukštas intersubjektyvus patikrinamumas.

6) Imlus informacinis turinys.

7) Didelė aiškinamoji galia.

8) Didelė prognostinė galia.

9) Didelė euristinė galia. Gautos žinios yra naujų žinių šaltinis.

Išvardinti moksliškumo kriterijai istoriškai kinta. Reikalavimai mokslinių žinių kokybei nuolatos auga. Įvairiose mokslo srityse jie nėra vienodi.

Didžiausi rekalavimai keliami toms mokslinėms disciplinoms, kurios priklauso tiksliesiems mokslams. Tai:

1. Matematika, logika.

2. Tikslioji gamtotyra (fizika, astronomija, chemija, molekulinė biologija ir pan.)

3. Kai kurie ribiniai, kompleksiniai mokslai (fizinė chemija, biofizika, kibernetika, informacijos technologija).

4. Techniniai mokslai.

5. Kai kurie socialiniai mokslai (ekonometrija, matematinė lingvistika).

Vystantis mokslui, tiksliųjų mokslų disciplinų daugėja.

3. Mokslo tikslai

Mokslinio pažinimo tikslus galima suskirstyti į išorinius ir vidinius. Išoriniai tikslai yra visuomeninės funkcijos, kurias mokslas atlieka patenkindamas įvairius visuomeninius poreikius: gamybinės praktikos, patarnavimų, auklėjimo, medicinos, meno, rekreacijos ir pan.

Mokslas stengiasi duoti adekvatų tikrovės aprašymą. Jis tai daro, siekdamas dviejų tikslų:

1) Teorinio – aiškinamojo,

2) Praktinio – numatančiojo tikslo.

Teorinis tikslas realizuojamas aiškinant reiškinius ir tokiu būdu teoriškai įvaldant tikrovę. O praktinis tikslas pasiekiamas numatant reiškinius, nes tai yra pasaulio įvaldymo būtina sąlyga.
numatymo negali būti sėkmingos veiklos ir praktinio pasaulio įvaldymo. Susiformuoja teoriniai ir taikomieji mokslai. Vadinasi, mokslas sudaro žmogui ir visuomenei galimybę teoriškai ir praktiškai įvaldyti pasaulį – jį suprasti ir sėkmingai jame veikti. Tačiau, nepaisant to susiskirstymo, visos mokslinės disciplinos realizuoja abu tikslus.

Vidiniai mokslo tikslai yra grynai pažintiniai, kuriuos sau kelia mokslininkai, neatsižvelgdami į visuomenės poreikius. Ko siekia mokslininkas kaip tyrėjas? Trumpai galima pasakyti, kad mokslininkas siekia tiesos. Tačiau ne bet kokia tiesa domina mokslininką. Be abejo jį domina nebanalios tiesos. Nebanali tiesa, tai tokia tiesa, kuri įdomi teoriškai ir naudinga praktiškai.

Bet kada mokslinė tiesa gali tūrėti tokį pobūdį? Kad ji tokia būtų turi turėti:

I. aukštą bendrumo laipsnį,

II. didesnį tikslumą,

III. didesnę informaciją,

IV. aukštą gnoseologinį tikslumą,

V. loginį paprastumą.

Teiginio bendrumas išreikštas jo subjekte. Kuo didesnį skaičių objektų jis apima, tuo bendresnis yra teiginys. Pavyzdžiui, teiginys “visi krankliai yra juodi” yra mažiau bendras, negu teiginys “visi paukščiai yra dvikojai”, nes krankliai sudaro vieną paukščių rūšį.

Teiginio tikslumas priklauso nuo skaičiaus objektų, kurį jis apima. Kuo mažiau objektų teiginys apima, tuo jis tikslesnis. Pavyzdžiui, teiginys “visi kūnai vieni kitus traukia”

m1m2

yra mažiau tikslus, negu teiginys “visi kūnai vieni kitus traukia jėga F=G r2 , nes pastarasis teiginys yra tik gravitacinės sistemos posistemė. Matematika yra galinga priemonė teiginių didesniam tikslumui nustatyti. Matematinis tikslumas yra ypatingas metodologinio tikslumo atvejis.

Kuo teiginys bendresnis ir tikslesnis, tuo jo turinyje daugiau informacijos apie aprašomus objektus. Mokslininkas turi formuoti teiginius maksimaliai bendrus ir maksimaliai tikslius. Sakykime, yra tokie teiginiai:

1. Visi krankliai yra juodi. (Čia informacinis teiginys išreiškiamas aukščiausiu lygiu).

2. Visi krankliai, gyvenantys Lietuvoje, yra juodi. (Mažesnis bendrumas).

3. Visi krankliai yra juodi arba balti. (Mažesnis tikslumas).

4. Visi krankliai, gyvenantys Lietuvoje, yra juodi arba balti. (Mažesnis bendrumas, mažesnis tikslumas ir mažesnė informacinė reikšmė).

Iš šių teiginių mokslininkas teiks pirmenybę pirmajam, nes šis teiginys turi turtingiausią informatinį turinį.

Aukštas teiginio gnoseologinis tikslumas reiškia aukštą jo ekspermentinio patvirtinimo laipsnį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2469 žodžiai iš 8226 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.