Mokslo raidos istoriniai etapai
5 (100%) 1 vote

Mokslo raidos istoriniai etapai

112131

Įvadas

Mokslas yra svarbiausias visuomenės dvasinės kultūros vystymosi elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Sparčiai tobulėjant visuomenėje vykstantiems procesams, vis labiau akcentuojama investicijų į mokslinius tyrimus, kaip į prioritetinę visuomenės raidos kryptį, svarba. Tai pat pabrėžiama, jog gyvenimo kokybė gerėja per mokslinius tyrimus visuomenei rūpimais klausimais. Tai savo ruožtu reikalauja reikalauja tyrimų atlikimo kokybės, jie turi būti subalansuoti ir patikimi, atitikti etinius ir moralinius principus.

Žodis ,,mokslas“ tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą. Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės raidos procese. Tai ilgaamžės žmonijos pažintinės veiklos raidos rezultatas. Mokslas turėjo nueiti ilgą pažinimo kelią, kuriam turėjo įtakos atskirų visuomenių formavimosi ypatumai, techninė bei kultūrinė pažanga.

Šio darbo tikslas, parodyti kaip susiformavo šiuolaikinis mokslas, kokius etapus jis turėjo praeiti. Šiam tikslui pasiekti, šiame referate, stengsiuosi pasiekti tokius uždavinius:

• Parodyti mokslo istorinę raidą, kurią suskirsčiau į tris etapus-dalis;

• Pirmoje dalyje supažindinti su senųjų amžių mokslo raida;

• Antroje su apžvelgti viduramžių ir renesanso laikotarpio mokslą;

• Trečiojoje apibūdinti XVIII-XX a. vidurio mokslo vystymąsi. (XX a. antros pusės mokslas apima kitą siūlomų referatų temą, todėl aš savo referate apie tai neminėsiu.)

Daugiausia remsiuosiu K. Kardeliu ir R. Tidikiu, kurie gana išsamiai aprašo patį mokslą ir jo istorinę raidą.

Senųjų amžių mokslo raida

Yra manoma, kad mokslo ištakų reikėtų ieškoti nuo pat žmogaus atsiradimo, t.y. praėjus daugiau kaip 4 milijardams metų. Sudarydami pastovias bendruomenes, kurioms buvo būdinga tam tikra materialinė kultūra, žmonės išsiskyrė iš gyvūnų pasaulio. Šios bendruomenės savo sukurtas priemones ir būdus kaip prasimaitinti ir apsiginti galėjo išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Tai buvo vienas iš svarbiausių mokslo ištakas įtakojusių veiksnių.

Pirmieji žmogaus egzistencijos įrankiai, lazda ir akmuo, praplėtė jo galimybių ribas. Su šių įrankių panaudojimu bei jų gamyba siejama techninės pažangos pradžia. Žmogus bandydamas ir klysdamas sužinojo, ką gali valgyti ir ko turi saugotis, pažino medžiojamus žvėris ir kai ką išmanė apie augalus. ,,Vienas didžiausių to meto žmonijos laimėjimų buvo ugnies atradimas ir jos išsaugojimas. Darbo įrankiai buvo mechanikos ir fizikos pagrindas, o ugnis – chemijos pagrindas“ . Jau senovės akmens amžiuje buvo padėti praktiniai receptų pagrindai, iš kurių vėliau išsirutuliojo racionalioji chemija. Be to, žinios sukauptos apie augalus ir gyvūnus, padėjo pamatus šiuolaikinei biologijai.

Tuo metu pradėjo reikštis pirmosios religijos formos. Viena tokių, tai totemizmas – viena seniausių pirmykštės religijos formų, kuriai būdingas tikėjimas į antgamtinį ryšį su totemu (gyvūnas, augalas arba negyvosios gamtos daiktas, kurį garbino pirmykštė žmonių grupė). Su mokslu susijusios įvairios ritualinės totemizmo apeigos. Jų metu buvo giedami himnai, kurie išreiškė mitus apie pasaulio atsiradimą totemų viazdiniais. Tai buvo pirmasis formalus mokymas apie įvairius to meto reiškinius. Mitai dažnai būdavo nesuprantami, kol jų nepaaiškindavo faktais, t.y piešiniais ant sienų. Iš mitų neretai kildavo mokslo teorijos.

Dar neturėdamas apie gamtą pakankamai žinių, žmogus jau sugebėjo gauti iš jos apčiuopiamos naudos. Žmogui svarbiausia buvo žinoti, ko laukti ir imti tai, ką gamta duoda, jis nesistengė ką nors kurti. Tai stebimųjų ir aprašomųjų mokslų sfera. Tuometinė racionalaus pažinimo sritis nebuvo plati, tačiau ji užėmė didžiausią dalį to, kuo to meto žmogus domėjosi. Taigi ,,racionalaus žmogaus mąstymas atsirado jam sąveikaujant su savo aplinka, o statikos ir dinamikos šaknys buvo atrastos gaminant įrankius“ .

Šiuo laikotarpiu per praktinę veiklą buvo sukaupta nemažai žinių, kurios sudarė būsimo mokslo atsiradimo prielaidas, tačiau dar buvo būtinos atitinkamos socilinės sąlygos, tokios kaip deramas gamybos būdas, visuomeninių santykių bei kultūrinių tradicijų lygis. Šios sąlygos susidarė VI a. pr. Kr. Graikijoje. Prieš tai visuomenė perėjo dar vieną savo vystimosi etapą – naujajį akmens amžių.

Šis laikotarpis žmonijos istorijoje svarbus tuo, jog su juo siejama civilizacijos pradžia. Vienas didžiausių pasiekimų, tai palaipsniui atsiradusi žemdirbystės technika, kuri kartu su ugnies ir energijos vartojimu buvo vienas didžiausių žmonijos atradimų, įtvirtinusių žmogaus viešpatavimą gamtoje. Žmogus nustojo gyventi parazitiškai(kenkti gyvūnams), nes galėjo laikyti gyvulių ir pasisėti grūdinių kultūrų, jis tapo mažiau priklausomas nuo gamtos.

Šiuo laikotarpiu atsiranda kiekybinis mokslas. Plėtojantis amatams ir prekybai, iškilo būtinumas matuoti. Pradžioje tai buvo įvairios pintinės, ąsočiai, pilni kokių nors medžiagų. Vėliau sukurtos svarstyklės, kurios yra labai svarbios mokslo raidai. Mokėjimas skaičiuoti buvo pritaikomas kalendorių sudarymui, prasidėjo astronomijos pažanga. Pvz., ,,buvo sukurta dangaus sukimosi idėja ir bandyta įrodyti reguliariai pasikartojančių dangaus kūnų kitimų
įtaką ne tik gamtai, bet ir žmogaus organizmui“ . Tuo metu astrologija užsiiminėjo žmonės, priklausantys aukščiausiam luomui, kuris taip pat domėjosi medicina.To meto gydymas buvo labai primityvus, tačiau ligonių stebėjimai, matyt, ir buvo medicinos mokslų (anatomijos, fiziologijos) pradžia.

Taigi mokslo pradžia ir jo laimėjimai buvo susiję su miestų atsiradimu. Kita vertus, mokslo pažangą skatino žyniai, nes tik jie turėjo rašto ir skaičiavimo priemones. Jie aiškindavo daugelį reiškinių sau naudungu spiritualistiniu būdu, taip pakenkiant mokslo pažangai. Dar mokslo raidą stabdė įvairūs tuo metu vykę karai, kurie dažnai supriešindavo visuomenę.

Sekantis etapas yra pats svarbiausias mokslo raidos istorijoje. Tai vadinamas geležies amžius, kai suklestėjo tokios stambios civilizacijos, kaip Graikų ir Romėnų. Daugiausiai mokslui nusipelnė graikai, jie suformavo visas bendrąsias problemas, iš kurių išsivystė šiuolaikinis mokslas.

Pirmasis graikų filosofas buvo Falesas, kuris teigė, jog pradžioje visur buvo vanduo, o vėliau iš jo atsirado žemė, oras bei gyvosios būtybės. Dialektinės filosofijos pradininkas buvo Herakleitas iškėlė mintį, kad viskas keičiasi, į tą pačią upę neįbrisi du kartus, vanduo bus jau kitas. Demokritas iškėlė atomistinę idėję, kad viskas yra sudaryta iš mažų dalelių. Pitagoro ir jo mokinių nuopelnas buvo bandymas pagrįsti prielaidą, kad Žemė yra rutulio formos ir juda kartu su kitais dangaus kūnais – Saule ir Mėnuliu. Pitagoriečiai taip pat yra matematikos ir fizikos pradininkai.

Labai svarbi šiuolaikiniam mokslui yra graikų medicina. Be abejo, reikia išskirti Hipokratą, kuris yra vadinams medicinos tėvu. Tuo metu atliekami skrodimai parodė, kad smegenys, o ne širdis yra jutimo organai. Taip pat paminėtinas Empedoklis, kuris sugalvojo dabar psichologijoje charakterio tipui nustatyti naudojamus sangviniko, choleriko, flegmatiko ir melancholikas pavadinimus. Taip pat svarbus graikų mokslininkas buvo Archimedas. Jis daug nuveikė matematikoje, fizikoje, ypač kuriant mašinas, remiantis mechanikos dėsniais.

Svarbiausiais graikų mokslininkais laikomi Sokratas ir Aritotelis. Pirmasis sukūrė logiką, kuri rėmėsi argumentacijų metodu, kai užduodant klausimus galima paaiškinti priešininko žinias. Atėnuose Sokratas turėjo didelį autoritetą, tačiau buvo ir priešininkų, kurie norėjo jo mirties. Aristotelis laikomas svarbiausiu graikų mokslininku, jis svarbus logikai, fizikai, taip pat biologijai ir humanitariniams mokslams. Vertinga jo klasifikacijos idėja, leidžianti klasifikuoti daiktus pagal jų panašumą ir skirtumus. Jis buvo pirmasis enciklopedistas. Jis pirmasis aprašė gamtos, visuomenės ir mąstymo dėsningumus. Iki Aritotelio žinių klasifikacijos idėja savo žinių pradmenis turėjo jau Senovės Rytų šalyse. Tačiau ,,antikos mąstytojų epochoje atsirado visų vėlesnių mokslų klasifikacijos principų užuomazgos, t.y. jų skirstymas pagal objektą į tris sritis: gamta (fizika), visuomenė (etika) ir mąstymas (logika)“ .

Atsiskyręs nuo mitologijos, natūrfilosofinis pažinimas iš pradžių sujungė mokslą ir filosofiją, bet palaipsniui nuo natūrfilosofijos pradėjo atsiskirti įvairios žinių sritys. Taip pat graikai buvo ir bendrosios mokslo metodologijos pradininkai, antikinės dialektikos kūrėjai. Jie pastebėjo, kad visi reiškiniai yra tarpusavyje susiję, dėl to gamtoje nuolat vyksta įvairūs kitimo procesai. Jų dialektikoje buvo du pagrindiniai principai: visuotinio ryšio ir kitimo. Ši dialektika rėmėsi tik praktine patirtimi ir stebėjimu, eksperimentinių tyrimų dar nebuvo.

Romos imperijai užėmus Senovės Graikiją buvo perimta nemaža sukauptų mokslių žinių, tačiau jos nebuvo plačiai panaudotos. Viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad romėnai nuolat kariavo ir buvo labai užsiėmę žemių plėtimu. Kita, mokslas buvo turtingųjų privilegija ir jie mokslą plėtojo ne dėl praktinių priežasčių. Be to, dar nebuvo eksperimentinio mokslo, kaip ir visuomenės mokslų.

Viduramžių ir Renesanso laikotarpio mokslas

Žlugus Romos imperijai 476 m., prasidėjo viduramžių mokslo periodas, mokslinio gyvenimo centras persikėlė į rytus: Persiją, Siriją, Indiją. Pavyzdžiui, ,,tuo metu Indijoje jau buvo patobulinta skaičiavimo sistema (įvesti arabiški skaitmenys) žymiai supaprastinusi skaičiavimą“ . Daug nuveikė arabai, sukūrė algebros ir trigonometrijos pagrindus. Taip pat ištobulino medicinos mokslą, buvo tiriama klimato, higienos, mitybos reikšmė žmogaus sveikatai, nemažai pasiekta gydant akių ligas. Tačiau musulmonai labiausiai pasižymėjo chemijoje, nes jiems buvo žinoma laboratorinių tyrimų technika. Apie XI a. islamo mokslas apmirė dėl ekonominio ir politinio susilpnėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1541 žodžiai iš 2959 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.