Mokytojo asmenybe
5 (100%) 1 vote

Mokytojo asmenybe

TURINYS

TURINYS 1

ĮVADAS 2

MOKYTOJO PEDAGOGINĖ VEIKLA 3

MOKYTOJO FUNKCIJOS 6

MOKYTOJO ASMENYBĖ 7

SUGEBĖJIMAI 12

IŠVADOS 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

Mokytojas – terminas kilęs nuo žodžio mokslas, o iš čia – mokyti, mokykla, mokinys. Vadinasi, mokytojo paskirtis ir svarbiausias jo uždavinys – perteikti mokiniui mokslo pagrindus. Mokymas – tai ne vien žinių perdavimas mokiniui. Reikia jį išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, vadinasi, reikia formuoti jo įgūdžius, lavinti mokinių protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose, gyvenime. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą-mokymąsi, su jais bendrauja, veda juos į gyvenimą, visuomenę, juos socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko, šviečia, jis išmoko, įpratina mokytis, uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Todėl kalbant apie mokytoją dažnai vartojamas kitas žodis – pedagogas (gr. vaikų vedžiotojas), vedantis mokinius į gyvenimą, į visuomenę. Mokytojas – asmenybė daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Ir nėra svarbesnės, atsakingesnės, o drauge ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją. Meilės pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Todėl savaime kyla klausimas – ar kiekvienas gali būti mokytoju?

Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Jo sėkmingo darbo sąlygos:

1) geras savo dalyko krašto kultūroje supratimas bei neprarastas gebėjimas įžvelgti savo profesinio išsilavinimo ribas bei spragas ir nuolat jį tobulinti;

2) gebėjimas įvesti mokinius į žinių, idėjų bei vertybių pasaulį žadinant kiekvieno nuostatą jį kūrybiškai papildyti ir keist;

3) mokytojo atvirumas kaitai, kūrybingumas, entuziazmas, stipri gera valia įkvepia mokinius sekti jo pavyzdžiu, plėtoti savo kūrybines galias, rizikuoti ir drąsiai siekti naujovių;

4) mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje beveik visur pripažįstama, kad pedagogo profesija reikalauja ne tik pedagogikos, psichologijos ir specialybės žinių, mokėjimų bei įgūdžių, bet ir specialių asmenybės savybių, įgalinčių efektyviai ir kūrybingai reikštis pedagoginėje veikloje.

Kvalifikacijos kėlimas, nuolatinis ir kryptingas tobulėjimas, saviugda per visą darbingą amžių, humaniški ir šilti pedagogų ir moksleivių santykiai – tai veiklos sritys, kurioms turi būti pasirengęs mokytojas.

Pedagoginio meistriškumo vertinimo sistema apima:

a) pedagogo asmenybę;

b) jo pedagoginę veiklą, jos rezultatus, gamybinę komercinę kompetenciją, veiklos kokybę, rezultatus.

Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra tokia vieninga savo specifika labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojo vertinimo kriterijų ieškoma analizuojant, o labiausiai paplitęs tyrimo modelis susideda iš:

1. Mokytojo asmens charakteristikos: socialinė kilmė, gabumai, interesai, charakteris;

2. Mokytojo darbo vertinimo pagrindiniai kriterijai: dėstymas – mokytojo mokomoji veikla, mokyklos vadovų ir kitų švietimo darbuotojų vertinimas, mokinių pasiekimai – žinios, mokytojo pasitenkinimas darbu.

Tačiau pagal šį modelį mokytojų charakteristikos būna daugiau subjektyvios, nes neatsižvelgiama į darbo sąlygas, dalyko specifiką, kurią dėsto.

Mokinių mokėjimai ir žinios turėtų būti pagrindinis mokytojo vertinimo kriterijus, tačiau šiuo požiūriu mokytojai nėra vertinami, kadangi sunku atlikti tyrimus, kad būtų galima palyginti visų tiriamų mokytojų duomenis vienu metu.

Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales – toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas – stebėjimas. Mokytojo elgesio ir mokinių elgesio kodavimas. O geriausia šiuos metodus sujungti.

Dabartinis specialistas, kaip žinoma, turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai. Mokytojai, turintys pakankamą saviaktualizacijos lygį, pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip nepriklausomybė, kūrybiškumas, filosofinis pasaulio supratimas,
santykių demokratiškumas, produktyvumas profesinėje veikloje.

MOKYTOJO PEDAGOGINĖ VEIKLA

Labai sudėtinga reikalaujanti profesinio meistriškumo, todėl neretai pasaulyje prilyginama gimnazijos mokytojo veiklai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus – asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėt projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje. Lavinti šių mokinių psichines galias: pastabumą smulkiuosius pirštų judesius, erdvinį suvokimą, vaizduotę, mastymą, dėmesį, rasti būdų kaip gaminti pigiau, bet geriau.

Profesijos mokytojui ypač svarbu ne vien teoriškai, bet ir praktiškai įvaldyti profesinės veiklos teoriją, būti mokiniams autoritetu.

Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija , ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai – gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla. Intelektiniai valios pagrindai – žinios. Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė – ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė – savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Iniciatyvumas – valios išraiška, sudaranti psichologines prielaidas pirmam savarankiškai imtis ko nors nauja, tai gebėjimas kūrybiškai dirbti, savarankiškai elgtis; tai išmonė, racionalizacija darbe, gebėjimas visoje savo veikloje ieškoti naujų, originalių sprendimų.

Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė. Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis – griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems – priešingomis valios bei charakterio savybėmis – kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Pedagogo reikalavimai geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Taigi, nuoseklumas keliant reikalavimus – reikšmingas pedagogo valios ypatumas.

Reiklumas – neatsiejama pedagogo savybė, nes visas pedagoginis darbas – tam tikrų reikalavimų kėlimas vaikams.

Pedagoginis reiklumas ir principingumas glaudžiai siejami su taktiškumu, pedagogo savybe ypač reikalinga siekiant geresnių darbo rezultatų.

Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą – čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis – tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu. Savybės, svarbios mokytojui:

· Pakantumas mokiniams;

· Ištvermė ir susivaldymas;

· Sugebėjimas valdyti savo nuotaiką;

· Pedagogo pašaukimas;

· Sugebėjimas aiškinti naują medžiagą;

· Konstrukciniai, techniniai, organizaciniai gabumai;

· Bendravimo kultūra ir mokėjimas įteigti ką nors kitiems;

· Pedagoginis taktas;

· Tolerancija;

· Dėmesio pasiskirstymas;

· Stipri pedagogo asmenybė;

· Savo dalyko puikus išmanymas;

· Atsidavimas mokiniams;

· Pedagogo autoritetas;

· Sugebėjimas ugdyti mokinių gabumus ir galias;

· Sugebėjimas mokytis pedagoginio darbo kultūros iš savo mokinių.

Teisingas psichologinis nusiteikimas
charakterizuojamas kaip pastovus pedagogo pasiruošimas kontaktui su vaikais, nusistatymu, jog bendravimas bus malonus, suinteresuotumas bendrauti emociškai ir rezultatyviai.

Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Profesinėje – pedagoginėje veikloje nuotaika stimuliuoja arba stabdo kūrybišką ugdymą, todėl didelis dėmesys skiriamas nuotaikos valdymui ir nusiteikimui.

Teigiamam bendravimui yra svarbus nusiteikimas, todėl atkreipiamas dėmesys į tai, jog:

· Nusiteikimas visada turi būti optimistinis,

· Neleistinas negatyvus nusiteikimas,

· Nustatant santykius su klase, svarbu kreipti dėmesį ne tik į pedagoginę situaciją, bet ir į asmeninius bei emocinius aspektus bei tarpusavio supratimą,

· Santykius su klase būtina atnaujinti, net ir tada, jei daug kartų bendraujate su ta pačia klase,

Pedagoginis taktas – intelekto, valios ir jausmų ypatumas, kurio išraiška yra saiko jutimas, kiek bendraujant su vaikais, būti reikliam ir kiek atlaidžiam.pedagoginio takto šaltinis – meilė ir pagarba vaikams.

Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Šių emocijų pagrindu ilgainiui susiformuoja tvirtas atsakomybės jausmas už visą kolektyvą ir savo darbą, kuris jau neleidžia atlikti savo pareigas kaip pakliuvo; ilgus metus išlaiko toje pačioje darbovietėje, net pasikeitus aplinkybėms, pasunkėjus darbo sąlygoms.

Ekspresija arba jausmų išraiška – tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja.

Paprastai sakoma, kad viena svarbiausių pedagogo emocinių charakteristikų – meilė vaikams, kuri pasireiškia neišsenkančiu domėjimusi jų vidiniu pasauliu; tai dvasinis dosnumas, noras pasidalyti su jais savo mintimis ir išgyvenimais; geranoriškas bendravimas, gebėjimas suprasti kiekvieno jų džiaugsmus ir sielvartus, atsakingumo jausmas už kiekvieno jų likimą ir ateitį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1843 žodžiai iš 6115 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.