Mokytojo santykis su mokiniais mokiniu pazangumas
5 (100%) 1 vote

Mokytojo santykis su mokiniais mokiniu pazangumas

11213141

Turinys:

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………..2

Mokytojo kompetencija………………………………………………………………………………….3

Netinkamas lavinimas…………………………………………………………………………………….5

Humanistinis mokymas…………………………………………………………………………………..6

Mokytojo vaidmuo…………………………………………………………………………………………9

Mokinių pažangumas……………………………………………………………………………………11

Mokinių nepažangumas………………………………………………………………………………..14

Tyrimų apžvalga………………………………………………………………………………………….16

Išvados……………………………………………………………………………………………………….21

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………….22

Įvadas.

Pastaruoju metu vis labiau ryškėja opi visuomenės problema, kuri liečia šeimas, ugdymo institucijas ir visą šalies švietimo sistemą. Vis daugiau diskusijų ir rūpesčių sukelia mokinių nepažangumas.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kas įtakoja mokinių nepažangumą ir kiek tam turi įtakos santykiai su mokytojais.

Keliami darbo uždaviniai:

• Remiantis literatūra, nustatyti ar pedagogo santykis su mokiniu turi įtakos jo pažangumui.

• Remiantis literatūra, išsiaiškinti, kaip pedagogai veikia mokinių pažangumą.

• Remiantis teorijomis, rasti optimaliausią pedagogo santykį su mokiniais.

• Remiantis literatūra, nustatyti kitus mokinių pažangumą ir nepažangumą įtakojančius veiksnius.

Mokytojo kompetencija.

Kiekvienas žmogus, ką nors veikdamas, remiasi žiniomis apie supantį pasaulį. Norint gerai dirbti, reikia puikiai išmanyti tai, su kuo dirbi, ką ir kaip darai. Mokytojas dirbdamas taip pat remiasi tam tikromis nuostatomis tiek į mokinį, tiek į patį mokymąsi. Mokytojas turi suprasti kas yra žmogus, žinoti, kaip jis auga, bręsta, kaip jį galima veikti, kokią įtaką jo vystimuisi daro švietimas ir kt.

Pedagogikos ir psichologijos teoretikai daug diskutuoja apie tai, kokios savybės reikalingos mokytojui.

Atlikus apklausą paaiškėjo, jog patys mokytojai suvokia, kokiais bruožais jie turi pasižymėti, dirbant su mokiniais (respondentų nuomonės sutapo su psichologų reikalavimais). Buvo nurodytos tokios savybės kaip meilė vaikams, jautrumas, šiluma, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo jėgomis, energija ir aukštas intelektas.

„Daugelio autorių nuomone, kur kas svarbiau yra mokytojo kompetencija, o ne mokymo medžiaga ar specialūs metodai. Juk tik mokytojas gali sukurti tokią aplinką, kuri didins ar slopins mokinių pasitikėjimą savimi, jų sugebėjimus, kūrybingumą, mąstymo kritiškumą, padės arba trukdys sėkmingai mokytis“ (L. Bulotaitė, 1996, p. 40).

Toliau pateikiu dviejų skirtingų mokytojų elgesio pamokoje pavyzdžius, kad būtų galima parodyti esminius veiksnius, įtakojančius atmosferą klasėje ir mokytojo santykį su mokiniais.

Įsivaizduokime, kad vyksta gamtos pažinimo pamoka, kurios tema – drugelio raidos ciklas. Mokytojos nurodymu, visi mokiniai i pamoką atsinešė paklodes. Dabar mokytoja pasiūlo vaikams susivynioti į ją kuo stipriau ir išsivaizduoti, jog jie yra drugelio lėliukės. Tuomet lėtai išsivynioti, tapti „drugeliu“ ir siek tiek „paskraidyti“ po klasę. Šios pamokos turinį ir esmę vaikai nesunkiai suvokia ir įsisavina be didelių pastangų.

Kitas pavyzdys gali būti pavadintas tradicišku. Mokytoja pasakoja vaikams tai, ką pati sužinojo mokykloje ar universitete, apie lėliukės virtimą drugeliu. Ant sienos kaba didelis plakatas, vaizduojantis drugelio raidos ciklą, o dauguma suoluose sėdinčių moksleivių yra užsiėmę tuo, kas jiems tuo metu aktualu (pvz., plepa su draugais, snaudžia, svajoja). Maža dalis moksleivių veikiausia vis tiek klauso, tačiau jei mokytoja pakviestu atsakinėti, vaikams būtų sunku sudėlioti mintis, pasakyti viską taip kaip yra reikalaujama. Net jei mokinys gauna gerą pažymį ir juo džiaugiasi, nesijaučia patenkintas savimi, nes jis tik atspindėjo mokytoją, bet neišreiškė savęs. „Tokios mokytojos pamokoje vyrauja apatija ir nuobodulys“ (V. Lepeškienė, 1996, p. 8).

Skirtumą tarp minėtų dviejų pamokų lemia mokytojų įsisąmonintos asmenybės ir išmokimo teorijos.

Pirmosios mokytojos pamokoj vaikai integruojami pažintinę veiklą, mokymasis siejamas su jausminiais išgyvenimais. Tiek intelektualinė, tiek emocinė sferos yra labai svarbios mokymosi procese. Mokytoja į vaikus žiūri kaip į svarbiausius mokymosi proceso dalyvius.

O štai antrosios mokytojos mokiniai per pamoką nuobodžiauja. Mokytoja pateikia medžiagą tam, kad kitą pamoką ar per kontrolinį vaikai kuo tiksliau ją atkartotų, tačiau vaikai mokosi tik dėl gero pažymio, be didelio entuziazmo ir veikiausiai iškart po atsiskaitymo pamiršta apie ką buvo kalbėta. Be susidomėjimo išmokti dalykai
atmintyje išsilaiko labai trumpą laiką.

Galima daryti prielaidą, jog tokiu būdu pateikdama dėstomą medžiagą mokytoja mano, jog intelektas, protas, yra vienintelis žinių priėmimo šaltinis, tarsi tai būtų vienintelė sfera, kuri turi veikti mokykloje. Į kitus vaiko psichinio gyvenimo aspektus nekreipiama dėmesio, lyg vaikas, ateidamas į mokyklą, už klasės durų palieka savo jausmus, valią, vaizduotę ir vertybes. „Vaiko kūrybiškumui, individualumui nelieka vietos, jei iš jo reikalaujama tik atkartoti išmoktą pamoką, dėstoma medžiaga, jei ir turi prasmę mokytojui, tai su vaiko interesais ir poreikiais mažai susijusi“ (V. Lepeškienė, 1996, p.9).

Netinkamas lavinimas.

Vienas žymiausių XX a. šveicarų filosofas – psichologas Piaget ir jo pasekėjai teigia, jog viduriniosios vaikystės vaikų pažintinei raidai būdingas tam tikrų loginių operacijų suvokimas, kuris priklauso nuo vaiko protinio subrendimo. Piaget pasekėjai mano, jog galima paskatinti, pagerinti vaiko suvokimą. Jie pabrėžia, kad mokykla turi leisti vaikui pačiam mąstyti, o ne pateikti jau apdorotą informaciją, baigtas mintis, faktus bei taisykles. Piaget teorija turėjo didelės įtakos praktiniam mokytojų darbui. Jei priimsime nuomonę, kad vaikai mokosi aktyviai tyrinėdami aplinką, tuomet svarbiausias mokymosi klasėje akcentas turėtų būti veikla. Daug efektyviau skaičiuoti pagaliukus, įvairios vertės monetas, nei stebėti, kaip mokytojas sprendžia matematikos uždavinį ant lentos. „Į šias Piaget mintis ypač reikia atkreipti dėmesį pradinės mokyklos mokytojams, kai daugeliui vaikų būdinga pereinamoji mąstymo stadija“ (R. Žukauskienė, 1996, p. 238). Klasė turi būti tokia vieta, kurioje vaikas galėtų eksperimentuoti, tyrinėti bei aptarti, o ne vien stengtis įsiminti, mokytis tam tikrų dalykų pagal programą, neatsižvelgiant į tai, ar vaikas yra pakankamai subrendęs tokiam mokymuisi.

Amerikiečiai G. Weinsteinas ir M. Fantinis (1970) nurodo tokius netinkamo lavinimo požymius, kuriuos galima pastebėti ir mūsų mokyklose:

• Mokymo procedūros neatitinka vaikų išmokimo stilių.

• Naudojama mokomoji medžiaga menkai susijusi ar visai nesusijusi su vaiko fizinio pasaulio pažinimu.

• Naudojami metodai ir mokomoji medžiaga, ignoruojantys vaiko jausmus.

• Mokymo turinys nesiejamas su vaiko interesais.

Šie požymiai apima mokymo būdus (kaip mokoma), bet ne turinį (ko mokoma). Jei kalbėtume apie mokymo turinį, atrastume dar daugiau priekaištų mokykloms. Pirmiausia, dėmesys sutelkiamas vien į išorinius dalykus, bet ne į patį žmogų. Be to, ignoruojamas vaiko savęs pažinimas, bendravimas su kitais žmonėmis, tarsi šių dalykų neverta ir neįmanoma mokytis. Taigi tradicinė mokykla ignoruoja daugelį besimokančio žmogaus aspektų (V. Lepeškienė, 1996).

Humanistinis mokymas.

Alternatyva tradicinei mokyklai galėtų būti humanistinė, kurioje viskas nukreipta į žmogų.

Pagrindiniai humanistinio mokymo tikslai (N. L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p. 383):

• Paskatinti mokinių savimoką (vadovavimą sau) ir nepriklausomybę.

• Padėti mokiniams imtis didesnės atsakomybės, apsisprendžiant, ko mokytis.

• Didinti mokinių kūrybiškumą.

• Ugdyti mokinių domėjimąsi menu.

• Žadinti mokinių žingeidumą.

Toliau apžvelgsime humanistinės psichologijos klasikų C. Rogerso ir A. Maslow požiūrius į asmenybės augimą, psichologinį brendimą, į tai, kaip mokymasis veikia šiuos procesus ir koks turėtų būti mokyklos ir mokytojo vaidmuo atskleidžiant jauno žmogaus galimybes.

A. Maslow bendriausiu mokyklos uždaviniu laiko pagalbą vaikui išmokti gyventi, remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes (V. Lepeškienė, 1996). Žmogus turi išmokti būti autentiškas ir sąžiningas sau, pažinti save, kad pasitikėtų savo gabumais, žinotų savo galimybes ir tuo remtųsi gyvenime. Pasitikintis savo jausmais ir jais besiremiantis yra ir kūrybingas. A. Maslow tyrimai parodė, jog kūrybiškas vaikas intuityviai jaučia, kas yra teisinga objektyvioje realybėje ir santykiuose su kitais žmonėmis. O nekūrybingi vaikai tiesiog laukia nurodymų iš tėvų ar mokytojų. A. Maslow mano, jog savęs identifikacija prilygsta savo pašaukimo žinojimui.

Mokėjimas rinktis – viena esminių saviaktualizacijos ypatybių.

Dar vienas svarbus mokyklos (o ir mokytojo) uždavinys – parodyti vaikams, kad gyvenimas yra brangus, paskatinti patirti gyvenimo džiaugsmą. A. Maslow teigia, kad net mokymasis skaityti ir skaičiuoti gali būti džiugių išgyvenimų teikiantis.

C. Rogerso požiūris į lavinimą ir mokyklai keliamus reikalavimus išplaukia iš jo asmenybės sampratos. Tiesa, jis kiek panašus į A. Maslow, nes teigia, jog mokyklos tikslas yra padėti jaunam žmogui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jo vidines savybes. „Mokytojai į vaiką turi žiūrėti kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą“ (V. Lepeškienė, 1996, p. 15). Maža to, mokytojas turi sudaryti mokiniui sąlygas išmokti ir padėti jam išmokti.

Knygoje „Laisvė mokytis“ C. Rogersas nurodo principus, kuriais grindžiamas prasmingas mokymasis (V. Lepeškienė, 1996):

• Žmogus turi natūralias galimybes mokytis.

Vaikai yra smalsūs, besidomintys supančiu pasauliu, tačiau bet kokį susidomėjimą
sugadinti netinkama švietimo sistema. Nepaisant to, kad mokymasis susijęs su neišvengiamais sunkumais, pasitenkinimas, kurį žmogus gauna plėsdamas savo akiratį bei galimybes, kompensuoja patiriamus nemalonumus. Tinkamos sąlygos palaiko įgimtą siekį žinoti.

• Mokinys prasmingai mokosi tada, kai suvokia, kad dalykinė medžiaga susijusi su jo asmeniniais tikslais.

Dažnas atsimena, kad noras perskaityti konkrečią knygelę paskatino išmokti skaityti.

• Daugiau prasmingai išmokstama realiai veikiant.

Mokinys, kuris tiesiogiai susiduria su socialinėmis, etinėmis ar kitokiomis problemomis, stipriau gilinasi į mokslą, ieškodamas informacijos, kurios pagalba gali aptarti problemų sprendimo būdus. Taip įgytos žinios išlieka ilgiau, nei išgirstos ar perskaitytos vadovėliuose.

• Geriausiai įsisąmoninamos paties mokinio siekiamos žinios ir tos, kurios paliečia ne tik jo intelektą, bet ir įtraukia visą asmenybę.

Taip įgytas žinias mokinys traktuoja, kaip sau naudingas, aktualias, jos siejasi su mokinio interesais, poreikiais, vertybėmis.

• Mokinys, atsakingai dalyvaudamas mokymesi, išmoksta lengviau.

Jis pats sau kelia tikslus, nusistato mokymosi kryptį, formuoja problemas ir prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą.

• Mokinio savarankiškumas, kūrybiškumas ir gebėjimas remtis pačiu savimi ugdomas tada, kai teikiama pirmenybė savo paties rezultatų vertinimui ir savikritikai, o ne kritikai ir vertinimui iš šalies.

C. Rogersas itin akcentavo savo pasiekimų, darbo rezultatų vertinimo naudą, nes orientuodamasis į išorinius vertinimus žmogus tampa nesavarankiškas. Kūrybingas tik tas žmogus, kuris neieško, kad kas nors jam pritartų ar nurodytų ką ir kaip daryti, jam neturi rūpėti kitų vertinimai.

• Socialiai naudingiausia yra išmokti, kaip mokytis, nes tik tai užtikrina atvirumą pasikeitimams nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Čia vėlgi pastebimas panašumas su A. Maslow teorijos teiginiais.

Mokykla paremta humanistiniais principais, turi skatinti bendradarbiavimą. Juo turi būti pagrįstas mokymasis. Daugybės tyrimų duomenimis, bendradarbiaujant pasiekiama geresnių rezultatų (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996, p. 25):

• Geresnis pažangumas ir produktyvumas.

• Ilgesnė aktyvaus mokymosi trukmė.

• Aukštesnio lygio kritinis mąstymas.

• Teigiamas požiūris į mokslą.

• Geresnė mokymosi motyvacija.

• Labiau toleruojami skirtumai tarp žmonių.

• Būdingas rūpinimasis vienas kitu.

• Geresnis savęs vertinimas.

• Ugdomi bendravimo įgūdžiai.

Visais atžvilgiais mokymasis bendradarbiaujant yra vertinamas geriau, nei mokantis įprastai.

Mokytojo vaidmuo.

Kai kurie autoriai, apibūdindami mokytojo profesiją, teigia, jog mokytojas turi neadekvačiais būdais pasiekti nepasiekiamus tikslus. Mokytojo sąveika su mokiniais yra itin dinamiška, nuolat kintanti, daugialypė.

G. Butkienės ir A. Kepalaitės knygoje „Mokymasis ir asmenybės brendimas“ (1996, p. 83) išskiriami keturi mokytojo vaidmenys mokykloje:

• Klasės lyderis.

Mokytojas atsakingas už psichologinę atmosferą klasėje. Tai įtakoja bendravimas su mokiniais. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai naudoti savo autoritetą, formuoti vaikų savikontrolę, skatinti tinkamą elgesį, nepamiršdamas atsižvelgti į mokinių poreikius, taip pat modeliuoti teisingas pažiūras į bendraklasius, dalyką, mokyklą bei socialinius reiškinius.

• Mokytojas dalyko dėstytojas.

Kaip šio vaidmens atlikėjas, mokytojas turi būti lankstus bei atsižvelgiantis į mokinių poreikius besiruošdamas pamokai, planuodamas mokymo temą bei perteikimo būdus. Čia svarbus bendravimas su mokiniais. Nedera aklai prisirišti prie plano.

• Mokytojas auklėtojas.

Didžiausią dėmesį turėtų skirti sau, kad suvoktų patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio įtaką kitiems, tiek jis supras ir savo mokinius. Tik tas mokytojas, kuris supranta savo silpnąsias ir stipriąsias savybes, priima save tokį, koks jis yra ir gerbia, gali priimti ir gerbti savo mokinius.

• Mokytojas kaip vyresnis draugas.

Šiuo atveju, mokytojo ryšys su mokiniu yra toks glaudus, besireiškiantis įvairiose gyvenimo srityse ir apimantis platų interesų spektrą, kad gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai. Toks ryšys atsiranda natūraliai ir nesisieja su mokymusi.

Tokios pedagoginio darbo ypatybės daug reikalauja iš mokytojo kaip asmenybės.

„Pedagogų pasirenkami mokymo metodai priklauso nuo to, kokiais teoriniais principais jie vadovaujasi ir kurią teoriją jie laiko tinkamiausią pažintinei raidai paaiškinti“ (R. Žukauskienė, 1996, p.237). Svarbiausia nuspręsti, kokius vaiko įgūdžius norima suformuluoti. Nuo to priklauso ir teorijos pasirinkimas, nes jos visos tarpusavyje kardinaliai skiriasi.

Labai svarbus faktas yra tas, kad mokytojai dažnai būna reikšmingesniu elgesio modeliu nei tėvai. Vaikai identiškai atkartoja savo mokytojų elgesį bendraudami su jaunesniais broliais ar seserimis namie. Gali būti, kad vaikai net pageidauja būti vadinami mokytojų vardais, – taip stipriai įsijaučia į jų vaidmenį. Maža to, vaikai perima mokytojų pomėgius. Tarkim muzikos mokytoja gali nemėgti matematikos, tuomet vaikas besižavintis šia mokytoja taip pat ima nemėgti matematikos (P. Salmon, 1995).

Pedagogai turi būti atsargus ir nepamiršti, kad bet
neigiamas elgesys vėliau gali atsispindėti jų klasės vaikuose. Pavyzdžiui, naujam mokytojui gali būti sunku įvesti tvarką, sutvardyti, nuraminti mokinius. Tokiu atveju dažnas mokytojas ima kelti balsą, piktai kalbėti su nepaklusniaisiais. Tuomet nereikia stebėtis, kad vaikas grįžęs namo savo žaidimuose ar bendraudamas su artimaisiais taip pat nuolat šaukia, galbūt net naudodamas tas pačias, iš mokytojų išgirstas frazes.

Mokinių pažangumas.

Kiekvienas mokinys nori gerų rezultatų, bet mokymosi esmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai priklauso ir nuo vaiko „praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų ir motyvacijos“ (A. Gučas, 1990, p. 187). Praktinį ir intelektinį patyrimą sudaro įgytų žinių taikymas praktiniams bei intelektualiniams uždaviniams spręsti, gebėjimas pritaikyti tas žinias naujose situacijose.

Pirmoje klasėje vaikai išmoksta skaityti ir rašyti, skaičiuoti. Tolesnis mokymosi procesas priklauso nuo to, kaip buvo mokomasi, kas išmokta ir įgūdžių išmoktus veiksmus atlikti. Tarkim, jei vaikui sunkiai sekėsi skaityti jau pirmoje klasėje, jis ir vėliau susidurs su raidžių atpažinimo, žodžių, sakinių ir viso teksto suvokimo problemomis.

Anksti ryškėja individualūs psichiniai vaiko ypatumai, nuo kurių taip pat priklauso pasisekimas moksle. Kaip teigia A. Gučas (1990), gebėjimais reiktų vadinti gerą pastabumą, orientaciją naujoje situacijoje bei sklandų minčių reiškimą. Vaiko gabumą mokytis įtakoja įgimti biologiniai veiksniai. Tačiau visi gabumai lavėja mokantis ir dirbant, tad pastarųjų įtaka nėra absoliučiai nulemianti.

Psichologai ieško būdų, kaip kuo anksčiau atpažinti specialiuosius vaiko gabumus. Mokytojai dažnai painioja tvarkingumą bei gerą elgesį su gabumais. N. L. Gage ir D. C. Berliner knygoje „Pedagoginė psichologija“ (1994, p. 177) pateikiami gabumų ir talentingumo požymiai:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2453 žodžiai iš 4828 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.