Mokytojų ir mokinių bendravimo įtaka ugdymo procesui
5 (100%) 1 vote

Mokytojų ir mokinių bendravimo įtaka ugdymo procesui

1121314151617181

Pagrindinės sąvokos………………………………………………… …… 3

Įvadas………………………………………………………………… ….. 5I. Bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra…………………………. 11

Bendravimo sąvoka ir jos sociologinė interpretacija…………………….. 11

1. Bendradarbiavimo kultūros problemų Lietuvos mokyklose ištakos: …. 14

1. 1. Globalizacijos įtaka Lietuvos visuomenei ir mokyklai. ……………. 14

1. 2. Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo neigiami bruožai. ………… 16

1. 2. 1. Deformuotas individualizmas. ……………………………….….. 16

1. 2. 2. Servilizmas. ………………………………………………….….. 18

1. 2. 3. Valstybinio bei nacionalinio patriotizmo stygius. ………………. 20

1. 2. 4. Emocionalumo perteklius. ………………………………………. 20

1. 2. 5. Dezadaptacinis sindromas. ……………………………………… 21

1. 3. Civilizacinės negalios ir jų raiškos mokykloje kontūrai…………… 22

1. 3. 1. Socialinės elgsenos erdvė. ……………………………………… 22

1. 3. 2. Vadybinės elgsenos erdvė. ……………………………………… 25

2. Mokyklos kultūra. ……………………………………………………. 27

2. 1. Mokytojų ir mokinių bendravimas ir bendradarbiavimas. ………… 27

2. 2. Konfliktų sprendimas – bendravimo problemų sumažinimo pagrindas.. 31

3. Mokymasis bendradarbiaujant. ……………………………………… 35

IŠVADOS………………………………………………………………. 72 LITERATŪRA…………………………………………………………. 74

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA……………………………………… 76

PRIEDAI……………………………………………………………….. 77

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Bendravimas – 1. Pagrindinė žmonių sąveikos forma ir būdas, kuriuo plėtoja ir palaiko savitarpio santykius visuomenėje.

2. Viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties formų, specifinė tarpasmenybinės sąveikos sistema, pagrindinis jo dorovinis poreikis.

Bendradarbiavimas – 1. Draugiškas, išmintingas problemų sprendimo būdas kai patenkinami abiejų pusių poreikiai.

2. Pasitikėjimo, geranoriškumo, daug laiko ir pastangų reikalaujantis konfliktų sprendimo būdas.

Globalizacija – istorinė visuomenės raidos forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų derinys.

Informacinė visuomenė – visuomenės raidos pakopa, kurios pagrindinis bruožas – spartus informacijos gausėjimas.

Konfliktas – 1. Suvokiamas interesų išsiskyrimas ir šalių įsitikinimas, kad tuo metu egzistuojantys jų siekiai negali būti įgyvendinti.

2. Suvokiamas tikslų, idėjų ir veiksmų nesuderinamumas.

Tarpasmeninis konfliktas – socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų ( asmens ir grupės, tarp grupių) vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas.

Mokykla – įstaiga, kurios pagrindinė veikla – formalusis arba neformalusis švietimas.

Mokinys – asmuo, kuris mokosi.

Mokytojas – asmuo, ugdantis ir mokantis mokinius pagal formaliojo arba neformaliojo švietimo programas.

Mokymasis – socialinis procesas, kurio metu įsisavinamos žinios apie supantį pasaulį.

Mokymasis bendradarbiaujant – mokymas ir mokymasis padalijus mokinius į mažas, dažniausiai dviejų – keturių asmenų grupes.

ĮVADAS

Problema.

Šiandien žmonija suvokia, kiek daug reiškia švietimas, įgyvendinantis taikos, laisvės ir socialinio teisingumo idealus. UNESCO nuomone, švietimo tikslas nėra tik tobulinti žinias ar įgūdžius. Ypatinga, o gal būt ir svarbiausioji jo reikšmė – kurti gerus individų, grupių ir tautų santykius.

Kaip teigia Jacques Delors savo straipsnyje “Mokymasis – paslėptas lobis” (Delors: 1996, 1), šie tikslai kyla iš pagrindinės UNESCO skelbiamos idėjos, kad pasaulyje bus geriau gyventi tada, kai žmonės išmoks gerbti moterų ir vyrų teises, supras vieni kitus ir didėjančią žinių sankaupą panaudos žmonijai tobulinti, o ne dar didesniems skirtumams kurti.

UNESCO nuomone, rašo Jacques Delors, vienas iš svarbiausių švietimo bruožų – mokymasis gyventi kartu, susipažįstant su tautų istorija, tradicijomis, dvasinėmis vertybėmis. Tvirtinant tarpusavio ryšius, bendrai aptariant galimus ateity pavojus ir iššūkius, reikėtų kurti naujos visuomenės viziją. Žmonės turėtų imtis įgyvendinti bendrus projektus, įveikti neišvengiamus konfliktus (Delors: 1996, 3).

Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatose sakoma, kad “atsižvelgiant į visuomenei tenkančius dabarties iššūkius, švietimui tenka ši misija: padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą” (Nuostatos: 2003, 3).

Nuostatose teigiama, “kad būtų užtikrinta švietimo plėtotės kokybė: švietimo turinys susiejamas su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų
ir kompetencijų suteikimu. Kryptingai ugdomi pagrindiniai raštingumo gebėjimai, socialinė, kultūrinė ir komunikacinė kompetencija, kritinio mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžiai, gebėjimas mokytis” (Nuostatos: 2003, 6).

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 3 straipsnyje teigiama, kad švietimo tikslai yra šie: išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, o taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą, perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės bei politinės kultūros pagrindus.

Mokykla veiksmingiausia, kai bendruomenės ir mokyklos patirtys sutampa. Gyvenimas – tai nuolatinis problemų sprendimas. Ir šiandien Lietuvos mokyklos sprendžia įvairias problemas. Mokykla susideda iš bendruomenės narių: vyresnių ir jaunų. Jie sprendžia vieną iš svarbiausių mūsų laikmečio problemų – kaip tvarkytis su žmonėmis, kurie yra skirtingi. Šiame šimtmetyje prieita prie minties, kad žmonės, kurie skiriasi, gali kartu šalia gyventi, dirbti neprievartaudami vienas kito (Černius: 1993, 259). Kyla problema – kaip mokykloje, kur yra tiek daug grupių, pakelti grupių dvasingumo, bendravimo, funkcionavimo lygį. Pati svarbiausia priemonė mokyme ir problemų sprendime – abipusė komunikacija: savo pažiūrų išsakymas ir kitų išklausymas. Tai nuolatinis ir vienintelis procesas, kelias norint problemas spręsti ne stipresniojo diktatu, kitaip galvojančių užgniaužimu.

Kiekviena organizacija turi savo užduotį, kurią ji bando vykdyti. Sakoma, kad mokyklos užduotis – mokinių žinojimo, sugebėjimų, charakterio vystymas, kad tai jaunųjų visuomenės narių paruošimas suaugusiųjų gyvenimui (Černius: 1993, 250). Jei yra bendras sutarimas tarp dirbančiųjų, kokia yra mokyklos užduotis, tad lengva organizuoti jos pasidalinimą, naudojamus metodus ir priemones. Požiūris į mokyklą atsispindi ir įvairiuose mokyklos organizaciniuose ir mokymo procesuose, ir santykiuose su kolegomis, tėvais ir mokiniais. Kaip teigia Černius, kiekviena organizacija turi savitą komunikacinę sistemą, savitą bendravimą. Kuo sveikesnė, darbingesnė organizacija, tuo jos komunikacinė sistema atviresnė. Kiekvienoje organizacijoje susidaro ryšiai, kurie apsprendžiami žmonių priklausomumo įvairioms grupelėms, jų individualaus patrauklumo, jų statuso. Černius pabrėžia, kad svarbiausias elementas yra organizacijos viltis, kad tai, ką jie daro, yra sėkminga, o kur tos vilties nėra, ta organizacija merdi. Jos moralė žema, atmosfera, tarpusavio santykiai nemalonūs. Kiekviena organizacija turi savo kultūrą, savo atmosferą. Mokykloje susieina dvi didelės grupės žmonių: tai suaugusieji (mokytojai) ir vaikai(mokiniai). Abiem šioms grupėms svarbu išgyventi, turėti viltį, plėtoti turtingus tarpusavio santykius, jiems palankią atmosferą, kurioje jie jaučiasi vertingi, naudingi, prasmingai veikia. Didelę įtaką mokyklos organizacijai, jos kultūrai turi bendruomenė – visuomenė, kurioje ji yra (Černius: 1993, 243).

Šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai, pagrįsti abipuse meile, atvirumu, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu, yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatas. (Butkienė: 1993, 274).

Kaip toliau teigia Butkienė, bendravimo ir bendradarbiavimo įtaka mokinių mokymosi sėkmei, išmokimui, vaiko sugebėjimų ir visos jo asmenybės raidai, bei mokytojo pasitenkinimui savo darbu yra milžiniška. Mokymo procese būtina vaikus mokyti ne tik bendrauti, bet ir bendradarbiauti, nes nieko nėra brangesnio ir reikšmingesnio už šiltą žmogišką ryšį su vaiku ir kiekvienu žmogumi. Kyla klausimas, kodėl kiekvienas vaikas ar suaugęs, kai su juo pasikalbi nuoširdžiai, atrodo kilnus ir geras, o kai sueina visi draugėn, nebesupranta vieni kitų? Bendravimas klasėje, mokytojų kambaryje pasėja nuoskaudas. Kodėl mokyklos tikslas visais laikais buvo išugdyti protingas, doras ir sumanias asmenybes, o rezultatai buvo atvirkštiniai. Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiško bendravimo situacijos, kai vienas stovi, kitas klūpo. Taip vietoj puoselėjamų gabumų atsiranda proto sustingimas, trumparegiškumas ir nesavarankiškumas, vietoj meilės – neapykanta, vietoj iniciatyvumo – nepasitikėjimas savimi ir abejingumas. (Butkienė: 1993, 276). Kaip sako Butkienė, tarpasmeniniuose ir socialiniuose – ekonominiuose santykiuose taip išaugę žmonės linkę klupdyti kitus ir jais naudotis – elgtis taip, kaip kiti elgėsi su jais. Nelygiateisiškas bendravimas yra baisi tautos rykštė, žudanti jos protą, sveikatą, talentus, meilę ir harmoniją visose jos gyvenimo sferose. Visai kitokius pėdsakus augančiame žmoguje palieka konstruktyvaus lygiateisio bendravimo situacijos, kuriose abu asmenys yra visiškai laisvi, laisvai išreiškia savo esmę, savo mintis ir norus. Tai situacijos, kai kiekvienas mato, ką jaučia kitas, girdi ir išklauso, ką jis sako, ir priima jį tokį, koks jis yra su visais
jausmais ir visomis jo mintimis. Tai situacijos, kuriose kiekvienas jaučiasi saugiai ir yra laisvas būti savimi.

Kai žmogus auga lygiateisiškai bendraudamas, savaime skleidžiasi jo dvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Lygiateisiško pagarbaus bendravimo situacijose neįmanoma pasėti vaiko asmenybėje jokios nepasitikėjimo, gėdos, baimės ar kaltės sėklos, iš kurios ilgainiui atsirastų pyktis, neapykanta ir agresyvumas. Taip elgtis su kiekvienu vaiku ir kiekvienu suaugusiu yra nelengva.

Pedagoginiu požiūriu yra svarbu suprasti, kad į pagarbą kitam ir į pagarbą sau, įeina visiškas pasitikėjimas kitu ir padrąsinimas, leidimas skleistis jo dvasinei prigimčiai, visokeriopa pagalba atpažįstant savo klaidas, sugebėjimus ar kitų asmenybės savybių stipriąsias ir silpnąsias puses. Prievarta verčiamas mokytis ir dirbti, vaikas niekada nepatirs palaimingo savo protinių ar dvasinių galių augimo jausmo. Didžiausia pagalba vaikui – nuoširdžiai gerbti jo augimo procesą ir juo domėtis.

Buvimas grupėje, kurioje bendradarbiaujama, yra įsipareigojimas gerbti ir mylėti save ir kiekvieną kitą. Pirma bendradarbiavimo pusė – klausytis savo vidinės išminties ir elgtis pagal savo vertybes. Antroji – įsiklausyti į kitus ir gerbti jų atsivėrimą. Ji neįpareigoja atsisakyti savo vertybių ir elgtis pagal kitų lūkesčius. Elgimasis pagal juos po to sukelia kaltės jausmą su dar didesnėmis pasekmėmis. Elgimasis pagal savo gilumines vertybes yra sąžiningumas, kuris bendradarbiavimą pastiprina, nes giluminės žmonių vertybės yra tos pačios, tik paviršinės emocijos arba mūsų asmenybės problemos daugeliui neleidžia jų pamatyti. C. R. Rogersas teigia, kad, kai vaikai auga lygiateisio pagarbaus bendravimo aplinkoje, apsupti besąlygiškos meilės, augdami visą laiką gali realizuoti esminius dvasinius poreikius, o pagrindinės suaugusių žmonių vertybės būna vienodos, savo gyvenime jie vadovaujasi tik meile, tikėjimu ir pasitikėjimu, teisingumu ir sąžiningumu. Ir atvirkščiai: žmonių, išaugusių autokratiško bendravimo aplinkoje, neturėjusių galimybės įgyvendinti esminių savo poreikių, vertybės yra kitokios. Dėl to jie nesugeba bendradarbiauti ir darniai gyventi.

Mokykloje svarbūs ne tik mokinio santykiai su mokytoju. Ypač svarbūs pedagogų santykiai. Šie santykiai atsispindi klasėje. Jei mokytojai jaučiasi jaukiai, patogiai bendraudami vienas su kitu, tai jų vertės jausmas yra pozityvus ir jie pozityviai bendrauja su mokiniais. Pyktis, priešiškumas, varžymasis su kitais, atsitolinimas nuo kitų veda į neramumą ir netoleranciją mokiniams, jų galvosenai, jų elgesiui. Geros nuotaikos žmogus sugyvena beveik su visais, blogos nuotaikos žmogų beveik viskas erzina. Kas nesugyvena su kolegomis, nesugyvena ir su mokiniais. Kur varžomasi pralenkti kitus, mažai būna diskusijų ar dalinimosi nuomonėmis apie tai, kaip geriau mokyti. Labai svarbu nuoširdžiai bendrauti ir keistis nuomonėmis žodžiu ar raštu ir su mokytojais ir su mokiniais (Černius: 1993, 246).

Norint pasiekti vidinės ir išorinės darnos, būtina, kad būtų bendraujama pagarbiai ir lygiomis teisėmis. Svarbiausia – nuolat žadinti asmens centrą – dvasinę vaiko prigimtį, jo gebėjimus suvokti save, sąžiningai apsispręsti ir visada jaustis atsakingam už savo pasirinkimus ir jų pasekmes. C. R. Rogersas ir A. H. Maslou teigia, kad gyvenimą įprasminančias vertybes žmogus atranda tik galėdamas laisvai pasirinkti savo tikslus, elgesį ir savarankiškai apsispręsti. Jei aplinkybės to neleidžia, atsiranda beprasmiškumo jausmas.

Ką pagaliau daryti? Kaip elgtis, kad ir darbas eitų, ir žmonės gerai kartu dirbtų? Bet kokios pastangos reformuoti mokyklą nepagerins mokymosi rezultatų, jeigu nebus suteikiama pirmenybė santykių pasikeitimui. Norėdami mokinius išmokyti mokytis ir bendradarbiauti, mokytojai patys privalo tai daryti su savo kolegomis.

Globalizacija, informacijos sprogimas, šiuolaikinių technologijų vystymasis ir įsiveržimas į kasdieninį Lietuvos gyvenimą, visuotinis susvetimėjimas, nesveika mokinių konkurencija, neigiami lietuvių nacionalinio charakterio bruožai įtakoja bendravimo ir bendradarbiavimo problemas Lietuvos visuomenėje, o ypač Lietuvos švietimo sistemoje.

Siekiant išlavinti mokinių komunikacinius gebėjimus, taip reikalingus šiuolaikiniame gyvenime, vis dažniau Lietuvos mokyklose taikomi aktyvūs mokymosi bendradarbiaujant metodai.

Problema.

Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp žemos mokinių ir mokytojų bendravimo kultūros ir moksleivių mokymosi rezultatų. Kokio laipsnio šis ryšys?

Egzistuoja priežastinis ryšys tarp mokytojų tarpusavio santykių ir ugdymo proceso rezultatų. Koks to ryšio pobūdis šiandieninėje mokykloje?

Tyrimo objektas.

Bendravimo ir bendradarbiavimo bendrojo lavinimo mokykloje problemos.

Hipotezės:

1. Mokinių bendravimo kultūra kelia tam tikrą susirūpinimą.

2. Mokinių nenorui mokytis bendradarbiaujant gali turėti įtakos kai kurie lietuvių kultūros bruožai.

3. Mokytojų įtempti tarpusavio santykiai ir žemas bendradarbiavimo lygis neigiamai veikia ugdymo procesą.

4. Nepakankami geri mokytojų ir mokinių santykiai trukdo pasiekti geresnių mokymosi rezultatų.

Tyrimo tikslas – sociologiniu – pedagoginiu aspektu ištirti mokyklos bendravimo kultūros

jos sudedamųjų dalių įtaką ugdymo procesui.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie bendravimą, ypač mokykloje, apie bendravimo kultūros Lietuvos mokyklose problemų ištakas, apie bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą ir apie aktyvius mokymo metodus.

2. Ištirti mokytojų nuostatas į bendravimą ir bendradarbiavimą su mokiniais ir mokytojais.

3. Ištirti bendravimo kultūros įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

4. Pateikti praktines rekomendacijas Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklų mokytojams apie bendravimo ir bendradarbiavimo kultūros svarbą mokymo ir ugdymo procese.



Metodika.

Tyrime naudojamas respondentų nuomonių išaiškinimas anketavimu. Buvo sudarytos dvi anketos – mokytojams (1 priedas) ir mokiniams (2 priedas). Prieš pagrindinį tyrimą atliktas pilotažas, po kurio buvo papildyti ir patikslinti galimų atsakymų variantai.

Siekiant išsiaiškinti mokytojų ir mokinių bendravimo kultūros įtaką ugdymo procesui, tos įtakos pobūdį, ir norint nustatyti, kaip aktyvūs mokymo metodai įgyvendinami, kaip juos vertina mokiniai ir mokytojai, Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklose buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 60 mokytojų ir 210 mokinių. Apklausa buvo atliekama visose savivaldybės pagrindinėse mokyklose ir dviejose vidurinį išsilavinimą teikiančiose švietimo įstaigose – Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje ir Plutiškių vidurinėje mokykloje. Minėtose švietimo įstaigose buvo apklausti vyresnių klasių mokiniai, o pagrindinėse mokyklose – 6 – 10 klasių mokiniai. Kiekvienoje mokykloje buvo apklausiami ir mokytojai. Visų švietimo įstaigų vadovai labai geranoriškai padėjo organizuoti apklausą, labai aktyviai ir geranoriškai apklausoje dalyvavo mokytojai ir mokiniai. Visos anketos buvo sugrąžintos.

Tiriamųjų grupė parinkta netikimybiniu būdu. Imties tūris suformuotas atsitiktinės imties parinkimo būdu.

Apklaustųjų respondentų skaičių nusako 95 proc. patikimumo intervalas bei 0,05 paklaidos reikalavimai, kurie kiekybiniuose tyrimuose reprezentatyvumo požiūriu laikomi pakankamais.

Tyrimo duomenų statistinė analizė remiasi daugiausiai aprašomąja statistika. Duomenų apdorojimui naudojama SPSS for Windows 10.0 duomenų analizės programa.

I. Bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra.

Bendravimo sąvoka ir jos sociologinė interpretacija.

Bendravimo sąvoką, jos sociologinėje interpretacijoje bene turiningiausiai yra atskleidęs Vincentas Žemaitis savo darbe “Bendravimo etika: žodynėlis”. Šis autorius apie bendravimą sako taip:

Bendravimas – pagrindinė žmonių sąveikos forma ir būdas, kuriuo plėtoja ir palaiko savitarpio santykius visuomenėje. Dorovė – fundamentalus šios sąveikos pagrindas. Ji normina, reguliuoja ir įprasmina bendravimą. Kita vertus, bendravimas formuoja ir įtvirtina dorovines vertybes žmonių tarpusavio santykiuose. Bendravimo procese sukuriama žmogaus dorovinė esmė, susiformuoja jo, kaip asmenybės, doroviniai bruožai, charakterio savybės, vertinimai ir idealai.

Bendravimas su kitais žmonėmis yra pagrindinis žmogaus dorovinės traukos laukas. Nebendraudamas asmuo skursta ir nyksta, negali tapti pilnaverčiu žmogumi. Dėl to bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus dorovinių poreikių.

Tačiau žmogus – ne vien paprastas bendravimo santykių dalyvis. Kartu jis ir tų santykių subjektas. Kurdamas ir plėtodamas žmogiškuosius santykius, kiekvienas įtvirtina save ir išreiškia savo dorovinę esmę.

Pagaliau bendravimas – pagrindinė žmogaus atsiskleidimo sąlyga. Negalima pažinti kito žmogaus su juo nebendraujant. Izoliuoto, iš bendravimo ryšių išskirto asmens neįmanoma suprasti, suvokti kokios jo pažiūros ir įsitikinimai, vertybinės orientacijos. Tik bendraujant su kitais išryškėja jo asmenybės bruožai. Taigi, bendravimas – viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties formų, specifinė tarpasmenybinės sąveikos sistema, pagrindinis jo dorovinis poreikis (Žemaitis: 1998, 16).

Psichologijos žodyne, išleisto mokslų ir enciklopedijų leidyklos apie bendravimą sakoma taip:

Bendravimas – tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą. Skiriami trys aspektai: komunikacinis, interakcinis ir percepcinis. Socialinės psichologijos įvairios sistemos dažnai pabrėžia kurį nors vieną aspektą – keitimąsi informacija, abipusį poveikį, tarpusavio suvokimą. Šių aspektų ryšys mažiau ištirtas.

Kadangi čia pateiktoje sąvokoje pakankamai aiškus akcentas yra skiriamas sąveikavimui, veiklai, t.y. tiems reiškiniams, kurie domina būtent sociologiją, ją pateiksime labiau išplėtotame pavidale.

Komunikacinis aspektas yra susijęs su informacinio proceso tarp žmonių specifika; svarbu partnerių santykiai, nuostatos, tikslai, ketinimai. Dėl to keitimasis informacija yra ne šiaip sau jos judėjimas, o žinių, nuomonių, kuriomis žmonės keičiasi, tikslinimas, plėtimas. Komunikacinio proceso priemonės – tai įvairios ženklų sistemos, pirmiausia kalba, be to, optinė ir kinetinė ženklų sistema (gestai, mimika, pantomimika), paralingvistinė ir ekstralingvistinė sistemos (intonacija, ne kalbos
elementai kalbantis, pvz., pauzės), komunikacijos erdvės ir laiko organizavimo sistema, pagaliau kontaktų akimis sistema. Svarbi komunikacinio proceso ypatybė yra jo dalyvių noras daryti įtaką vienas kitam, paveikti kito elgesį, idealiai pateikti save kitam (garantuoti savo personalizaciją). Tam būtina ne tik vartoti tą pačią kalbą, bet ir vienodai suprasti situaciją, kurioje bendraujama.

Interakcinis aspektas – tai bendros tarpusavio poveikių strategijos parengimas. Skiriami įvairūs žmonių sąveikos tipai, pirmiausia kooperacija ir konkurencija. Šie tipai dažnai apibūdinami kaip santaika ir konfliktas. Remdamiesi matematine lošimų teorija psichologai apskaičiuoja ir prognozuoja partnerio elgesį, tačiau gautieji duomenys tik iš dalies gali būti pritaikyti realaus žmonių bendravimo analizei, kadangi sąveikos strategija aprašoma formaliai ir respektuojama tik dviejų žmonių sąveika.

Percepcinis aspektas apima kito žmogaus vaizdinio susidarymo procesą: iš fizinių žmogaus požymių sprendžiama apie jo psichines savybes ir elgesio ypatybes. Svarbiausi kito žmogaus elgesio pažinimo mechanizmai yra sutapatinimas (identifikavimas) ir refleksija (suvokimas, kaip į pažinimo subjektą žiūri kiti žmonės). Savitarpio suvokimo ir pažinimo procese iškyla keletas efektų – pradmės, baigmės, aureolės. Didelę reikšmę turi ir stereotipizacijos bei kauzalinės atribucijos reiškiniai. Šių mechanizmų pažinimas leidžia atskleisti savitarpio supratimo psichologinį turinį.

Visų trijų aspektų tyrimas gali padėti optimizuoti žmonių bendrą veiklą ir jų santykius. Socialinė psichologija rengia bendravimo koregavimo, tobulinimo, bendravimo įgūdžių sudarymo metodus. Tais metodais ypač svarbu remtis kai kurių profesijų žmonėms – vadovams, pedagogams, gydytojams (Psichologijos žodynas: 1993, 42).

Oksfordo Gordono Maršalo leistame sociologijos žodyne apie komunikaciją sakoma taip:

Komunikacija, kaip esminė sąvoka, aptinkama visose socialinėse situacijose bei turi glaudų sąlytį su visais socialiniais mokslais. Paprastai komunikacija yra studijuojama socialinių psichologų, semiologų, studentų, studijuojančių žurnalistiką bei kitas žiniasklaidos sritis, taip pat ir lingvistų. Komunikacijos studijos vis labiau tampa kaip teiravimosi, apklausos atskira sritis su savo nuosavomis teisėmis (pvz. Komunikacijų departamentas) ir yra dažnai giminingos kultūrinių tyrinėjimų studijoms.

Komunikacija gali reikštis mažiausiai penkiais būdais: Vidinė komunikacija – tai asmens vidiniai pokalbiai su pačiu savimi. Tarpasmeninė komunikacija – tai asmens bendravimas su kitu asmeniu “akis į akį”. Tarpasmeniniame bendravime svarbią vietą užima kūno kalba bei erdvės sutvarkymas, išdėstymas. Grupių komunikacija apima tam tikrų socialinių grupių komunikavimą bei dinamiką.

Masinė komunikacija (visuomenės informavimo priemonės, žiniasklaida) apima “žinią, pranešimą”, siunčiamą iš masinių šaltinių masiniais būdais masėms (didžiumai žmonių – žiūrovams, klausytojams, skaitytojams), taip pat, būtina pastebėti, kad dažnai iš to “daromi” dideli pinigai.

Penktasis, beje, sparčiai augantis komunikacijos būdas, buvo pavadintas ekstrapersonaliniu t.y. bendravimu ne su žmonėmis: tai gali reikšti ir bendravimą bei “kalbėjimą su gyvūnais”, bet dažniausiai tai reiškia žmonių bendravimą su įvairiomis mašinomis, kompiuteriais ir aukštosiomis technologijomis (pvz: per video kompiuterinius žaidimus).

Komunikacijos tyrėjai dažnai dirba vadovaudamiesi paprastu modeliu, kuris klausia “kas ką sako ir kokiu būdu kam tai perduoda ir kokie iš viso to seka padariniai”. Tai kartais matoma kaip linijinis būdas, nors grįžtamasis ryšys gali pasitaikyti visose komunikacinio proceso pakopose. Vis dėlto pagrindiniai komponentai paprastai yra siuntėjai (gamintojai), žinia – pranešimas (kodai), ir gavėjai (žiūrovai, klausytojai, skaitytojai) (The concise Oxford dictionary of Sociology: 1994, 71).

1. Bendravimo kultūros problemų Lietuvos mokyklose ištakos:

1. 1. Globalizacijos įtaka Lietuvos visuomenei ir mokyklai.

Šiuolaikinė globalizacija yra istorinė visuomenės raidos forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų derinys. Žmonija įžengė į informacijos amžių, globalios informacijos ekonomikos laikmetį, kuriame vyrauja naujo pobūdžio informacija, kuri yra pagrindinis modernios visuomenės bruožas. Kokias problemas ir pasekmes žmonijai atnešė globalizacija ir postindustrinė arba informacinė visuomenė?

Šiandien vykstant globalizacijos procesui, integracija ir susiskaldymas, globalizacija ir dalijimasis į teritorijas yra vienas kitą papildantys procesai. Tai pasauliniu mastu vykstantis suverenumo, veikimo galios ir laisvės perskirstymas, kurį įžiebė esminis greičio technologijos šuolis (Bauman: 2002, 24).

Globalizacija įtakojo ne tik modernių transporto priemonių ir ryšių sistemos vystymąsi. Globalios ekonomikos epocha sukėlė klimato, atmosferos, vandenų užterštumą. Globalizacijos epochoje labai išaugo mokslo ir žinių vaidmuo ir svarba. Dabartinės modernios epochos pagrindinis bruožas – informacija, o jos perdavimas – vienas iš svarbiausių techninį mobilumą skatinančių veiksnių. Pasaulinio
tinklo (www) atsiradimas sužlugdė –informacijos požiūriu – pačią keliavimo (ir “atstumo, kurį reikia įveikti) sampratą. Atsiradus globaliniam informacijos tinklui, atsirado sukonstruota modernioji kibernetinanti žmogaus pasaulio erdvė. Informacinės visuomenės pagrindinis bruožas – spartus informacijos gausėjimas. Milžiniška informacijos apimtis iškelia informacijos suvokimo, apmąstymo, analizės ir įsisavinimo problemas. Informacinėje visuomenėje laikas tampa pačiu brangiausiu turtu, o laiko taupymas – didžiausia žmonijos problema. Informacinėje visuomenėje padidėja laisvės, mobilumo, planavimo ir reguliavimo išlaidos. Globalizacija įtakojo valstybių ir bažnyčios įtakos sumažėjimą. Globalizacija įtakojo masinės kultūros paplitimą visame pasaulyje, tuo pačiu ir Lietuvoje. Esant tokiai situacijai labai sunku išsaugoti tautinį tapatumą, tradicijas. Informacinėje visuomenėje erdvinio ir socialinio mobilumo padidėjimas atneša didžiausias – žmonių susvetimėjimo, žmogaus vienišumo problemas, nes asmeninių santykių palaikymas tampa prabangos dalyku.

Dabar vyksta nuolatinė pažiūrų, minčių kaita. Naujos informacinės technologijos keičia informacijos prieinamumo ir platinimo galimybes, o tai veikia mokymosi ir mokslo organizavimo būdus. Informacinės technologijos turės lemiamos įtakos visai žmonijos veiklai. Dabartinė visuomenė – informacinė. Tai visuomenės raidos pakopa.

Informacinės visuomenės kūrimas labai aktualus ir Lietuvai, ir visai mūsų šalies švietimo sistemai. Tai būtina ir dėl to, kad Lietuva neatsidurtų informacinės visuomenės “užribyje”, kaip sako M. Castells savo darbe apie informacinius miestus.

Siekiant išvengti mūsų šaliai civilizuoto pasaulio “užribio” padėties, šiandien ypač aktualu ugdymą Lietuvos mokyklose orientuoti ne tik į žinių pateikimą, bet ir į asmens savarankiškumo, kritinio mąstymo įgūdžių, vertybinių nuostatų bei konkrečių gebėjimų veikti formavimą. Atviros informacinės visuomenės sąlygomis švietimas turi rasti naujų būdų žmonių pilietinei savimonei stiprinti, tautinio identiteto išsaugojimui. Jį svarbu orientuoti į iniciatyvaus, atviro žinioms, atsakingo ir veiklaus žmogaus ugdymą, nuo kurio tiesiogiai priklauso ekonominė ir socialinė mūsų šalies gerovė. Įstojus į ES, būtina pasivyti kitas valstybes, likviduoti technologinį ir informacinį atsilikimą.

Mokymasis – socialinis procesas. Mokiniai mokomi būti aktyviais. Pats mokinys konstruojasi savo žinojimą, todėl vis aktyviau naudojami netradiciniai mokymo metodai. Mokinys šiandien turi išmokti susirasti tai, kas jam reikalinga.Visi darbai mūsų laikmečiu atliekami bendraujant su kitais, todėl mokinius reikia ruošti gyventi naujomis sąlygomis. Svarbus tampa grupinis darbas, bendri projektai. Labai svarbu ugdyti mokinių sugebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti su kitais, atliekant bendrą veiksmą, bendrą darbą. Komunikabilumas padeda atrasti žmogui savo vietą tam tikroje aplinkoje ir jaustis komfortiškai, padeda palaikyti ryšius su pasauliu.

Globalizacijos bendrieji padariniai žmonių bendravimui yra didžiuliai. “Jos poveikis socialinės sutelkties/ skaidymosi sąveikai plačiai žinomas. Ankstesnių laikų “labai susitelkusioms bendruomenėms” rastis ir išlikti padėjo atotrūkis tarp beveik akimirksninio susižinojimo pačioje nedidelėje bendruomenėje ir daugybės laiko bei išlaidų, reikiamų informacijai perduoti tarp bendruomenių. Šiandienos bendruomenių trapumas ir trumpaamžiškumas pirmiausia yra nulemtas to atotrūkio sumažėjimo ar net visiško jo išnykimo: bendruomenėje vykstanti komunikacija nebėra pranašesnė už informacijos perdavimą tarp bendruomenių, mat abu šie procesai vyksta akimirksniu. Technologinis laiko/ erdvės atstumų panaikinimas vienus žmones išlaisvino iš teritorinių suvaržymų, o kai kurias bendruomeniškumą kuriančias prasmes paverčia eksteritorinėmis, tačiau sykiu iš teritorijos, su kuria kiti žmonės tebebūna susaistyti, atima jos prasmę bei galią, suteikiančią tapatumą.

Informacija dabar sklinda nepriklausomai nuo jos perdavėjų. Naujame didelių greičių pasaulyje “vietovė” jau nebėra ta vietovė, kokia ji buvo tais laikais, kai informacija sklido tik kartu su ją perduodančiais kūnais; nei vietovė, nei lokalizuoti gyventojai nedaug ką bendra turi su ankstesne “vietos bendruomene”. Viešosioms erdvėms lemta atitrūkti nuo savo teritorijos ir atsidurti taip toli, kad jų jau nepasieks jokios vietovės ir jų gyventojai, kuriems būdingi vien “skystosios įrangos” komunikaciniai sugebėjimai.

Asmeninių santykių palaikymas tampa prabangos dalyku, kurio negali sau leisti šiuolaikinė masinė visuomenė, arba turi atsirasti naujos socialinių santykių ir institutų formos, kurios turės įtakos jų vystymuisi” (Bauman: 2002, 28).

1. 2. Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo neigiami bruožai.

Įvairių permainų Lietuvoje buvo daug. Gyvenimas keitėsi labai sparčiai, daug lėčiau keitėsi mūsų galvojimas apie gyvenimą, gyvenimo supratimas. Kaip pakito mokytojas ir Lietuvos visuomenė per nepriklausomybės metus? Koks dabartinis Lietuvos mokytojas, jo padėtis visuomenėje, jo pilietinė pozicija? Koks mokytojo vaidmuo ugdant šių dienų jaunąją kartą? Tai labai aktualūs mūsų dienų
klausimai. Padėtis nėra gera, todėl Lietuvos mokslo elito atstovai rimtai susirūpinę padėtimi visuomenėje ir Lietuvos mokyklose. Šiuos skaudžius dabarties Lietuvos gyvenimo klausimus “Dialoge” analizuoja ir buvęs Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys. Šis autorius retoriškai klausia: “Ar mes, lietuviai, čia ir dabar kuriame savo gyvenimo prasmes, generuojame patys mūsų gyvenimą priekin stumiančias idėjas, laikome valstybės likimą savo rankose, ar tik nusirašinėjame kitų idėjas ir sprendimus – tyliai sėdėdami paskutiniame naujos klasės suole? Turime nepriklausomybę, bet ar turime savarankišką visuomenę? Mokytojų išpažintis gana skaudi: net laisvės metais visuomenėje išliko vyraujanti nuolankumo, prisitaikymo psichologija. Neišsišok, nereikšk viešai savarankiškos savo nuomonės, geriausia – jos neturėk, neprieštarauk, pritūpk, neišsiskirk iš būrio. Tai kasdienės lietuvio gyvenimo logikos diktuojami imperatyvai. Jeigu jie ima vyrauti net mokytojų bendrijoje, vadinasi, mes jais grindžiame santykius su vaikais, su jaunimu (Kuolys: 2005, 3).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4393 žodžiai iš 8573 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.