Mokytojų ir mokinių bendravimo įtaka ugdymo procesui
5 (100%) 1 vote

Mokytojų ir mokinių bendravimo įtaka ugdymo procesui

Pagrindinės sąvokos………………………………………………… …… 3

Įvadas………………………………………………………………… ….. 5I. Bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra…………………………. 11

Bendravimo sąvoka ir jos sociologinė interpretacija…………………….. 11

1. Bendradarbiavimo kultūros problemų Lietuvos mokyklose ištakos: …. 14

1. 1. Globalizacijos įtaka Lietuvos visuomenei ir mokyklai. ……………. 14

1. 2. Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo neigiami bruožai. ………… 16

1. 2. 1. Deformuotas individualizmas. ……………………………….….. 16

1. 2. 2. Servilizmas. ………………………………………………….….. 18

1. 2. 3. Valstybinio bei nacionalinio patriotizmo stygius. ………………. 20

1. 2. 4. Emocionalumo perteklius. ………………………………………. 20

1. 2. 5. Dezadaptacinis sindromas. ……………………………………… 21

1. 3. Civilizacinės negalios ir jų raiškos mokykloje kontūrai…………… 22

1. 3. 1. Socialinės elgsenos erdvė. ……………………………………… 22

1. 3. 2. Vadybinės elgsenos erdvė. ……………………………………… 25

2. Mokyklos kultūra. ……………………………………………………. 27

2. 1. Mokytojų ir mokinių bendravimas ir bendradarbiavimas. ………… 27

2. 2. Konfliktų sprendimas – bendravimo problemų sumažinimo pagrindas.. 31

3. Mokymasis bendradarbiaujant. ……………………………………… 35

IŠVADOS………………………………………………………………. 72 LITERATŪRA…………………………………………………………. 74

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA……………………………………… 76

PRIEDAI……………………………………………………………….. 77

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Bendravimas – 1. Pagrindinė žmonių sąveikos forma ir būdas, kuriuo plėtoja ir palaiko savitarpio santykius visuomenėje.

2. Viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties formų, specifinė tarpasmenybinės sąveikos sistema, pagrindinis jo dorovinis poreikis.

Bendradarbiavimas – 1. Draugiškas, išmintingas problemų sprendimo būdas kai patenkinami abiejų pusių poreikiai.

2. Pasitikėjimo, geranoriškumo, daug laiko ir pastangų reikalaujantis konfliktų sprendimo būdas.

Globalizacija – istorinė visuomenės raidos forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų derinys.

Informacinė visuomenė – visuomenės raidos pakopa, kurios pagrindinis bruožas – spartus informacijos gausėjimas.

Konfliktas – 1. Suvokiamas interesų išsiskyrimas ir šalių įsitikinimas, kad tuo metu egzistuojantys jų siekiai negali būti įgyvendinti.

2. Suvokiamas tikslų, idėjų ir veiksmų nesuderinamumas.

Tarpasmeninis konfliktas – socialinis reiškinys, kurio metu tarp dviejų ar daugiau asmenų ( asmens ir grupės, tarp grupių) vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas.

Mokykla – įstaiga, kurios pagrindinė veikla – formalusis arba neformalusis švietimas.

Mokinys – asmuo, kuris mokosi.

Mokytojas – asmuo, ugdantis ir mokantis mokinius pagal formaliojo arba neformaliojo švietimo programas.

Mokymasis – socialinis procesas, kurio metu įsisavinamos žinios apie supantį pasaulį.

Mokymasis bendradarbiaujant – mokymas ir mokymasis padalijus mokinius į mažas, dažniausiai dviejų – keturių asmenų grupes.

ĮVADAS

Problema.

Šiandien žmonija suvokia, kiek daug reiškia švietimas, įgyvendinantis taikos, laisvės ir socialinio teisingumo idealus. UNESCO nuomone, švietimo tikslas nėra tik tobulinti žinias ar įgūdžius. Ypatinga, o gal būt ir svarbiausioji jo reikšmė – kurti gerus individų, grupių ir tautų santykius.

Kaip teigia Jacques Delors savo straipsnyje “Mokymasis – paslėptas lobis” (Delors: 1996, 1), šie tikslai kyla iš pagrindinės UNESCO skelbiamos idėjos, kad pasaulyje bus geriau gyventi tada, kai žmonės išmoks gerbti moterų ir vyrų teises, supras vieni kitus ir didėjančią žinių sankaupą panaudos žmonijai tobulinti, o ne dar didesniems skirtumams kurti.

UNESCO nuomone, rašo Jacques Delors, vienas iš svarbiausių švietimo bruožų – mokymasis gyventi kartu, susipažįstant su tautų istorija, tradicijomis, dvasinėmis vertybėmis. Tvirtinant tarpusavio ryšius, bendrai aptariant galimus ateity pavojus ir iššūkius, reikėtų kurti naujos visuomenės viziją. Žmonės turėtų imtis įgyvendinti bendrus projektus, įveikti neišvengiamus konfliktus (Delors: 1996, 3).

Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatose sakoma, kad “atsižvelgiant į visuomenei tenkančius dabarties iššūkius, švietimui tenka ši misija: padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą” (Nuostatos: 2003, 3).

Nuostatose teigiama, “kad būtų užtikrinta švietimo plėtotės kokybė: švietimo turinys susiejamas su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų
ir kompetencijų suteikimu. Kryptingai ugdomi pagrindiniai raštingumo gebėjimai, socialinė, kultūrinė ir komunikacinė kompetencija, kritinio mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžiai, gebėjimas mokytis” (Nuostatos: 2003, 6).

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 3 straipsnyje teigiama, kad švietimo tikslai yra šie: išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, o taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą, perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės bei politinės kultūros pagrindus.

Mokykla veiksmingiausia, kai bendruomenės ir mokyklos patirtys sutampa. Gyvenimas – tai nuolatinis problemų sprendimas. Ir šiandien Lietuvos mokyklos sprendžia įvairias problemas. Mokykla susideda iš bendruomenės narių: vyresnių ir jaunų. Jie sprendžia vieną iš svarbiausių mūsų laikmečio problemų – kaip tvarkytis su žmonėmis, kurie yra skirtingi. Šiame šimtmetyje prieita prie minties, kad žmonės, kurie skiriasi, gali kartu šalia gyventi, dirbti neprievartaudami vienas kito (Černius: 1993, 259). Kyla problema – kaip mokykloje, kur yra tiek daug grupių, pakelti grupių dvasingumo, bendravimo, funkcionavimo lygį. Pati svarbiausia priemonė mokyme ir problemų sprendime – abipusė komunikacija: savo pažiūrų išsakymas ir kitų išklausymas. Tai nuolatinis ir vienintelis procesas, kelias norint problemas spręsti ne stipresniojo diktatu, kitaip galvojančių užgniaužimu.

Kiekviena organizacija turi savo užduotį, kurią ji bando vykdyti. Sakoma, kad mokyklos užduotis – mokinių žinojimo, sugebėjimų, charakterio vystymas, kad tai jaunųjų visuomenės narių paruošimas suaugusiųjų gyvenimui (Černius: 1993, 250). Jei yra bendras sutarimas tarp dirbančiųjų, kokia yra mokyklos užduotis, tad lengva organizuoti jos pasidalinimą, naudojamus metodus ir priemones. Požiūris į mokyklą atsispindi ir įvairiuose mokyklos organizaciniuose ir mokymo procesuose, ir santykiuose su kolegomis, tėvais ir mokiniais. Kaip teigia Černius, kiekviena organizacija turi savitą komunikacinę sistemą, savitą bendravimą. Kuo sveikesnė, darbingesnė organizacija, tuo jos komunikacinė sistema atviresnė. Kiekvienoje organizacijoje susidaro ryšiai, kurie apsprendžiami žmonių priklausomumo įvairioms grupelėms, jų individualaus patrauklumo, jų statuso. Černius pabrėžia, kad svarbiausias elementas yra organizacijos viltis, kad tai, ką jie daro, yra sėkminga, o kur tos vilties nėra, ta organizacija merdi. Jos moralė žema, atmosfera, tarpusavio santykiai nemalonūs. Kiekviena organizacija turi savo kultūrą, savo atmosferą. Mokykloje susieina dvi didelės grupės žmonių: tai suaugusieji (mokytojai) ir vaikai(mokiniai). Abiem šioms grupėms svarbu išgyventi, turėti viltį, plėtoti turtingus tarpusavio santykius, jiems palankią atmosferą, kurioje jie jaučiasi vertingi, naudingi, prasmingai veikia. Didelę įtaką mokyklos organizacijai, jos kultūrai turi bendruomenė – visuomenė, kurioje ji yra (Černius: 1993, 243).

Šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai, pagrįsti abipuse meile, atvirumu, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu, yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatas. (Butkienė: 1993, 274).

Kaip toliau teigia Butkienė, bendravimo ir bendradarbiavimo įtaka mokinių mokymosi sėkmei, išmokimui, vaiko sugebėjimų ir visos jo asmenybės raidai, bei mokytojo pasitenkinimui savo darbu yra milžiniška. Mokymo procese būtina vaikus mokyti ne tik bendrauti, bet ir bendradarbiauti, nes nieko nėra brangesnio ir reikšmingesnio už šiltą žmogišką ryšį su vaiku ir kiekvienu žmogumi. Kyla klausimas, kodėl kiekvienas vaikas ar suaugęs, kai su juo pasikalbi nuoširdžiai, atrodo kilnus ir geras, o kai sueina visi draugėn, nebesupranta vieni kitų? Bendravimas klasėje, mokytojų kambaryje pasėja nuoskaudas. Kodėl mokyklos tikslas visais laikais buvo išugdyti protingas, doras ir sumanias asmenybes, o rezultatai buvo atvirkštiniai. Visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiško bendravimo situacijos, kai vienas stovi, kitas klūpo. Taip vietoj puoselėjamų gabumų atsiranda proto sustingimas, trumparegiškumas ir nesavarankiškumas, vietoj meilės – neapykanta, vietoj iniciatyvumo – nepasitikėjimas savimi ir abejingumas. (Butkienė: 1993, 276). Kaip sako Butkienė, tarpasmeniniuose ir socialiniuose – ekonominiuose santykiuose taip išaugę žmonės linkę klupdyti kitus ir jais naudotis – elgtis taip, kaip kiti elgėsi su jais. Nelygiateisiškas bendravimas yra baisi tautos rykštė, žudanti jos protą, sveikatą, talentus, meilę ir harmoniją visose jos gyvenimo sferose. Visai kitokius pėdsakus augančiame žmoguje palieka konstruktyvaus lygiateisio bendravimo situacijos, kuriose abu asmenys yra visiškai laisvi, laisvai išreiškia savo esmę, savo mintis ir norus. Tai situacijos, kai kiekvienas mato, ką jaučia kitas, girdi ir išklauso, ką jis sako, ir priima jį tokį, koks jis yra su visais
jausmais ir visomis jo mintimis. Tai situacijos, kuriose kiekvienas jaučiasi saugiai ir yra laisvas būti savimi.

Kai žmogus auga lygiateisiškai bendraudamas, savaime skleidžiasi jo dvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Lygiateisiško pagarbaus bendravimo situacijose neįmanoma pasėti vaiko asmenybėje jokios nepasitikėjimo, gėdos, baimės ar kaltės sėklos, iš kurios ilgainiui atsirastų pyktis, neapykanta ir agresyvumas. Taip elgtis su kiekvienu vaiku ir kiekvienu suaugusiu yra nelengva.

Pedagoginiu požiūriu yra svarbu suprasti, kad į pagarbą kitam ir į pagarbą sau, įeina visiškas pasitikėjimas kitu ir padrąsinimas, leidimas skleistis jo dvasinei prigimčiai, visokeriopa pagalba atpažįstant savo klaidas, sugebėjimus ar kitų asmenybės savybių stipriąsias ir silpnąsias puses. Prievarta verčiamas mokytis ir dirbti, vaikas niekada nepatirs palaimingo savo protinių ar dvasinių galių augimo jausmo. Didžiausia pagalba vaikui – nuoširdžiai gerbti jo augimo procesą ir juo domėtis.

Buvimas grupėje, kurioje bendradarbiaujama, yra įsipareigojimas gerbti ir mylėti save ir kiekvieną kitą. Pirma bendradarbiavimo pusė – klausytis savo vidinės išminties ir elgtis pagal savo vertybes. Antroji – įsiklausyti į kitus ir gerbti jų atsivėrimą. Ji neįpareigoja atsisakyti savo vertybių ir elgtis pagal kitų lūkesčius. Elgimasis pagal juos po to sukelia kaltės jausmą su dar didesnėmis pasekmėmis. Elgimasis pagal savo gilumines vertybes yra sąžiningumas, kuris bendradarbiavimą pastiprina, nes giluminės žmonių vertybės yra tos pačios, tik paviršinės emocijos arba mūsų asmenybės problemos daugeliui neleidžia jų pamatyti. C. R. Rogersas teigia, kad, kai vaikai auga lygiateisio pagarbaus bendravimo aplinkoje, apsupti besąlygiškos meilės, augdami visą laiką gali realizuoti esminius dvasinius poreikius, o pagrindinės suaugusių žmonių vertybės būna vienodos, savo gyvenime jie vadovaujasi tik meile, tikėjimu ir pasitikėjimu, teisingumu ir sąžiningumu. Ir atvirkščiai: žmonių, išaugusių autokratiško bendravimo aplinkoje, neturėjusių galimybės įgyvendinti esminių savo poreikių, vertybės yra kitokios. Dėl to jie nesugeba bendradarbiauti ir darniai gyventi.

Mokykloje svarbūs ne tik mokinio santykiai su mokytoju. Ypač svarbūs pedagogų santykiai. Šie santykiai atsispindi klasėje. Jei mokytojai jaučiasi jaukiai, patogiai bendraudami vienas su kitu, tai jų vertės jausmas yra pozityvus ir jie pozityviai bendrauja su mokiniais. Pyktis, priešiškumas, varžymasis su kitais, atsitolinimas nuo kitų veda į neramumą ir netoleranciją mokiniams, jų galvosenai, jų elgesiui. Geros nuotaikos žmogus sugyvena beveik su visais, blogos nuotaikos žmogų beveik viskas erzina. Kas nesugyvena su kolegomis, nesugyvena ir su mokiniais. Kur varžomasi pralenkti kitus, mažai būna diskusijų ar dalinimosi nuomonėmis apie tai, kaip geriau mokyti. Labai svarbu nuoširdžiai bendrauti ir keistis nuomonėmis žodžiu ar raštu ir su mokytojais ir su mokiniais (Černius: 1993, 246).

Norint pasiekti vidinės ir išorinės darnos, būtina, kad būtų bendraujama pagarbiai ir lygiomis teisėmis. Svarbiausia – nuolat žadinti asmens centrą – dvasinę vaiko prigimtį, jo gebėjimus suvokti save, sąžiningai apsispręsti ir visada jaustis atsakingam už savo pasirinkimus ir jų pasekmes. C. R. Rogersas ir A. H. Maslou teigia, kad gyvenimą įprasminančias vertybes žmogus atranda tik galėdamas laisvai pasirinkti savo tikslus, elgesį ir savarankiškai apsispręsti. Jei aplinkybės to neleidžia, atsiranda beprasmiškumo jausmas.

Ką pagaliau daryti? Kaip elgtis, kad ir darbas eitų, ir žmonės gerai kartu dirbtų? Bet kokios pastangos reformuoti mokyklą nepagerins mokymosi rezultatų, jeigu nebus suteikiama pirmenybė santykių pasikeitimui. Norėdami mokinius išmokyti mokytis ir bendradarbiauti, mokytojai patys privalo tai daryti su savo kolegomis.

Globalizacija, informacijos sprogimas, šiuolaikinių technologijų vystymasis ir įsiveržimas į kasdieninį Lietuvos gyvenimą, visuotinis susvetimėjimas, nesveika mokinių konkurencija, neigiami lietuvių nacionalinio charakterio bruožai įtakoja bendravimo ir bendradarbiavimo problemas Lietuvos visuomenėje, o ypač Lietuvos švietimo sistemoje.

Siekiant išlavinti mokinių komunikacinius gebėjimus, taip reikalingus šiuolaikiniame gyvenime, vis dažniau Lietuvos mokyklose taikomi aktyvūs mokymosi bendradarbiaujant metodai.

Problema.

Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp žemos mokinių ir mokytojų bendravimo kultūros ir moksleivių mokymosi rezultatų. Kokio laipsnio šis ryšys?

Egzistuoja priežastinis ryšys tarp mokytojų tarpusavio santykių ir ugdymo proceso rezultatų. Koks to ryšio pobūdis šiandieninėje mokykloje?

Tyrimo objektas.

Bendravimo ir bendradarbiavimo bendrojo lavinimo mokykloje problemos.

Hipotezės:

1. Mokinių bendravimo kultūra kelia tam tikrą susirūpinimą.

2. Mokinių nenorui mokytis bendradarbiaujant gali turėti įtakos kai kurie lietuvių kultūros bruožai.

3. Mokytojų įtempti tarpusavio santykiai ir žemas bendradarbiavimo lygis neigiamai veikia ugdymo procesą.

4. Nepakankami geri mokytojų ir mokinių santykiai trukdo pasiekti geresnių mokymosi rezultatų.

Tyrimo tikslas – sociologiniu – pedagoginiu aspektu ištirti mokyklos bendravimo kultūros

jos sudedamųjų dalių įtaką ugdymo procesui.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie bendravimą, ypač mokykloje, apie bendravimo kultūros Lietuvos mokyklose problemų ištakas, apie bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą ir apie aktyvius mokymo metodus.

2. Ištirti mokytojų nuostatas į bendravimą ir bendradarbiavimą su mokiniais ir mokytojais.

3. Ištirti bendravimo kultūros įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

4. Pateikti praktines rekomendacijas Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklų mokytojams apie bendravimo ir bendradarbiavimo kultūros svarbą mokymo ir ugdymo procese.



Metodika.

Tyrime naudojamas respondentų nuomonių išaiškinimas anketavimu. Buvo sudarytos dvi anketos – mokytojams (1 priedas) ir mokiniams (2 priedas). Prieš pagrindinį tyrimą atliktas pilotažas, po kurio buvo papildyti ir patikslinti galimų atsakymų variantai.

Siekiant išsiaiškinti mokytojų ir mokinių bendravimo kultūros įtaką ugdymo procesui, tos įtakos pobūdį, ir norint nustatyti, kaip aktyvūs mokymo metodai įgyvendinami, kaip juos vertina mokiniai ir mokytojai, Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklose buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 60 mokytojų ir 210 mokinių. Apklausa buvo atliekama visose savivaldybės pagrindinėse mokyklose ir dviejose vidurinį išsilavinimą teikiančiose švietimo įstaigose – Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje ir Plutiškių vidurinėje mokykloje. Minėtose švietimo įstaigose buvo apklausti vyresnių klasių mokiniai, o pagrindinėse mokyklose – 6 – 10 klasių mokiniai. Kiekvienoje mokykloje buvo apklausiami ir mokytojai. Visų švietimo įstaigų vadovai labai geranoriškai padėjo organizuoti apklausą, labai aktyviai ir geranoriškai apklausoje dalyvavo mokytojai ir mokiniai. Visos anketos buvo sugrąžintos.

Tiriamųjų grupė parinkta netikimybiniu būdu. Imties tūris suformuotas atsitiktinės imties parinkimo būdu.

Apklaustųjų respondentų skaičių nusako 95 proc. patikimumo intervalas bei 0,05 paklaidos reikalavimai, kurie kiekybiniuose tyrimuose reprezentatyvumo požiūriu laikomi pakankamais.

Tyrimo duomenų statistinė analizė remiasi daugiausiai aprašomąja statistika. Duomenų apdorojimui naudojama SPSS for Windows 10.0 duomenų analizės programa.

I. Bendravimo ir bendradarbiavimo kultūra.

Bendravimo sąvoka ir jos sociologinė interpretacija.

Bendravimo sąvoką, jos sociologinėje interpretacijoje bene turiningiausiai yra atskleidęs Vincentas Žemaitis savo darbe “Bendravimo etika: žodynėlis”. Šis autorius apie bendravimą sako taip:

Bendravimas – pagrindinė žmonių sąveikos forma ir būdas, kuriuo plėtoja ir palaiko savitarpio santykius visuomenėje. Dorovė – fundamentalus šios sąveikos pagrindas. Ji normina, reguliuoja ir įprasmina bendravimą. Kita vertus, bendravimas formuoja ir įtvirtina dorovines vertybes žmonių tarpusavio santykiuose. Bendravimo procese sukuriama žmogaus dorovinė esmė, susiformuoja jo, kaip asmenybės, doroviniai bruožai, charakterio savybės, vertinimai ir idealai.

Bendravimas su kitais žmonėmis yra pagrindinis žmogaus dorovinės traukos laukas. Nebendraudamas asmuo skursta ir nyksta, negali tapti pilnaverčiu žmogumi. Dėl to bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus dorovinių poreikių.

Tačiau žmogus – ne vien paprastas bendravimo santykių dalyvis. Kartu jis ir tų santykių subjektas. Kurdamas ir plėtodamas žmogiškuosius santykius, kiekvienas įtvirtina save ir išreiškia savo dorovinę esmę.

Pagaliau bendravimas – pagrindinė žmogaus atsiskleidimo sąlyga. Negalima pažinti kito žmogaus su juo nebendraujant. Izoliuoto, iš bendravimo ryšių išskirto asmens neįmanoma suprasti, suvokti kokios jo pažiūros ir įsitikinimai, vertybinės orientacijos. Tik bendraujant su kitais išryškėja jo asmenybės bruožai. Taigi, bendravimas – viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties formų, specifinė tarpasmenybinės sąveikos sistema, pagrindinis jo dorovinis poreikis (Žemaitis: 1998, 16).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2594 žodžiai iš 8573 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.