Mokytojų kvalifikacijos kėlimas vid mokyklose
5 (100%) 1 vote

Mokytojų kvalifikacijos kėlimas vid mokyklose

1121314151



VERŠVŲ VIDURINĖS MOKYKLOS MOKTOJŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS

Kursinis darbas

Kaunas 2005

TURINYS

TURINYS 1

ĮVADAS 2

1. 1 Kvalifikacijos kėlimas, jo svarba organizacijoje. 4

1. 2. Kvalifikacijos kėlimo principai ir metodai 4

1. 3. Kvalifikacijos kėlimas mokykloje 6

1.3.1. Mokytojų tobulinimasis 7

1.3.2 Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo politika 8

2. “Veršvų vidurinės” mokyklos kvalifikacijos kėlimo procesas 12

PEDAGOGŲ KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO IR METODINĖS VEIKLOS RODIKLIAI 15

Pedagogų rekomenduojama metodinė veikla 15

Kvalifikacinės kategorijos ir kvalifikaciniai reikalavimai 18

IŠVADOS 20

PRIEDAI: 21

LITERATŪRA: 22

ĮVADAS

Temos aktualumas. Keičiantis socialinėms ekonominėms sąlygoms Lietuvoje, atsiranda poreikis kelti mokytojų, dirbančių mūsų šalyje, kvalifikaciją. Norint, kad mūsų kraštas neatsiliktų, o galbūt kai kuriais atžvilgiais ir lenktų kitus kraštus, reikia stengtis atnaujinti mūsų pedagogų žinių bei metodų bagažą.

Kiekvienas mokyklos vadovas turėtų stengtis tobulinti savo mokyklą, kelti jos prestižą, siekti tobulumo, kas neįmanoma be darbuotojų kvalifikacijos kėlimo. Kiekvienas mokyklos vadovas stengiasi ieškoti, kaip, kokiais būdais skatinti mokytojų kvalifikacijos kėlimą.

Dėl materialinių ir organizacinių sunkumų ne visose mūsų šalies mokyklose yra keliama, ar bent jau nepakankamai gerai, mokytojų kvalifikacija. Su šia problema susiduria dauguma Lietuvos mokyklų. Mes pasirinkome temą “Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas mokyklose” ir socialinio tyrimo pagalba stengsimės ištirti šią visuomenės problemą.

Tyrimo objektas. Mūsų tyrimo objektas yra pasirinktoje mokykloje mokytojai.

Tyrimo dalykas. Jis patikslina tyrimo objektą. Taigi mūsų atliekamo tyrimo dalykas yra pasirinktos mokyklos mokytojų kvalifikacijos kėlimas ir jo įtaka mokymui.

Tyrimo problema. Ją formuluojame atsižvelgdami į tai, jog kvalifikacijos kėlimas mokymo įstaigose yra aktualus ir būtinas šiuolaikiniame gyvenime. Jis būtinas todėl, kad mokytojas keldamas kvalifikaciją sužino daug įvairių dalykų. Ir gali savo žinias perduoti mokiniams, kurie padidintų jų turimą žinių bagažą. Taigi mūsų tyrimo problema – nepakankamas mokytojų kvalifikacijos kėlimas Lietuvos mokyklose.

Tyrimo tikslai. Susipažinti su kvalifikacijos kėlimo procesais; išsiaiškinti, kaip vyksta kvalifikacijos kėlimo procesas mūsų pasirinktoje mokykloje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Aptarti mokyklą, išaiškinti jos funkcijas.

2. Aprašyti, kas tai yra kvalifikacijos kėlimo procesas.

3. Ištirti mokytojų kvalifikacijos lygį pasirinktoje mokykloje.

4. Ištirti, kaip mūsų pasirinktoje mokykloje yra keliama darbuotojų kvalifikacija.

5. Išsiaiškinti, kaip patys mokyklos mokytojai dalyvauja kvalifikacijos kėlime, koks kvalifikacijos kėlimo būdas jiems yra priimtiniausias ir, jų nuomone, efektyviausias.

6. Apdoroti tyrimo duomenis, išanalizuoti gautus rezultatus ir suformuluoti išvadas bei pasiūlymus.Hipotezės:

1. Pasirinktoje mokykloje mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema veikia gerai, ir mokytojai su dideliu noru kelia savo kvalifikaciją, patys rodydami iniciatyvą.

Tyrimo metodai. Atlikdami tyrimą naudosime šiuos metodus: literatūros, dokumentų analizę, interviu, anketinę apklausą.

Darbo struktūra:

1. Teorinė analizė.

2. Praktinis tyrimas ir jo aprašymas.

3. Rezultatų apibendrinimas ir interpretacija.

4. Išvados ir pasiūlymai.

Pagrindinės sąvokos:

Kvalifikacija – ko nors kokybės nustatymas, įvertinimas, žmogaus vienokiam ar kitokiam darbui pasirengimo, tikimo laipsnis.

Kvalifikacijos kėlimas – tai žmogaus erudicijos kėlimas, naujų žinių, metodų įskiepijimas.

Mokytojas ekspertas – savo dalyko žinovas, specialistas

Mokytojas metodininkas – savo dalyko dėstymo metodikos specialistas, pasižymintis nuoseklumu darbe, mokymesi, ką nors išdėstyti, giežtai laikąsis iš anksto nustatyto tvarkaraščio, plano, sistemos.

Vyresnysis mokytojas – kuris turi aukštąjį, aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą, atitinkantį pedagoginio darbo pobūdį bei pedagoginę – psichologinę kvalifikaciją, ir ne mažesnę kaip 4 metų pedagoginio atestuojamosios srities darbo praktiką.

Mokytojas – pedagogas.

(1, šalt.)



1. 1 Kvalifikacijos kėlimas, jo svarba organizacijoje.

Kvalifikacijos kėlimas šiais moderniais laikais yra labai svarbus ir aktualus dalykas. Juk visos technologijos juda tik į priekį, žmonės palaipsniui įgauna vis daugiau žinių, patirties, beveik kasdien yra išrandami vis nauji išradimai. Matome, kad tolygiai su technologijos tobulėjimu tobulėja ir žmonės. Tačiau tik tie, kurie tuos išradimus išranda. Todėl, norint, kad likusi žmonijos dalis neatsiliktų nuo jų, atsiranda toks dalykas kaip kvalifikacijos kėlimas. Žmonės turi būti pasirengę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Ne tik naujos technologijos skatina kvalifikacijos kėlimą. Kvalifikacijos kėlimą skatina noras suteikti mokiniams kuo daugiau informacijos.

Sėkmingai pertvarkyti įstaigas, įmones ar kitas institucijas įmanoma tik tuo
atveju, jei įmonėje dirba deramai motyvuoti, susipažinę su naujausiais laimėjimais, smalsūs, energingi, atsakingi darbuotojai. Visa tai pasiekiama atitinkamai ugdant įmonės darbuotojus, sukūrus mokymo ir kvalifikacijos kėlimo stimulų sistemą:

“Asmenybės formavimo srityje reikia ugdyti daugelį asmenybės bruožų: aplinkos koncepciją, vertybių sistemą, nuostatas, idealus, mentalitetą, saviugdą, savo asmenybės suvokimą ir pan.<…>

Profesijos tobulėjimo srityje, atsižvelgiant į veiklos sritį, atsiveria labai platūs horizontai: reikia žinoti naujas veiklos sistemas, jų galimybes ir trūkumus, išteklių valdymo modelius, infrastruktūros formavimo mechanizmą, naujas rinkotyros tendencijas, technologijas ir pan.” Suprantama, kad be kvalifikacijos kėlimo visa tai yra neįmanoma. (Roland S. Barth,1990m)

Kalbant apie kvalifikacijos kėlimo strategiją, kiekviena įmonė, atsižvelgdama į aplinkos sąlygas, įmonės vidinius veiksnius, suformuoja individualią kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo strategijas. Atsižvelgiant į tai, kaip suprantamas kvalifikacijos kėlimas, finansinius išteklius, darbuotojų pasirengimo lygį ir kitas priežastis, kiekviena įmonė kuria vieną arba kelias (skirtingoms darbuotojų grupėms) individualias mokymo strategijas. Orientuojamasi į visuotinį mokymąsi, plačiai taikomas ir nenutrūkstamas mokymasis darbo vietose, ir tradicinio mokymo elementai.

1. 2. Kvalifikacijos kėlimo principai ir metodai

Bendriausi mokymo organizavimo principai:

1. Mokomasi sparčiau, jei mokomasi sprendžiant realias problemas.

2. Vienkartinis mokymasis auditorijoje nekeičia to, kuris mokosi, elgsenos. Praktika duoda daug daugiau.

3. Geriausiai žmogus mokosi, kai jo vaidmuo aktyvus, o ne pasyvus. Aktyvus problemos sprendimas įmonėje efektyviausias mišriose(profesinio lygio požiūriu) grupėse, nagrinėjant netipinę situaciją.

4. Geriau aktyviai mokytis, aiškinantis situaciją pačiam, nei klausantis apie ją. Todėl keitimasis patyrimu yra labai svarbus mokymosi elementas.

5. Vadovybė turi būti įsitikinusi, kad būtina mokyti savo darbuotojus, skirti tam laiko, atlyginti už jį, dalyvauti jame.

6. Pabrėžiama asmeninė darbuotojo atsakomybė už savo kvalifikaciją, žinoma, pripažįstant, kad būtina visokeriopa įmonės parama.

Labai svarbu pasirinkti tinkamą mokymo metodą. Metodai klasifikuojami labai įvairiai. Galima skirti:

1. Tradicinius metodus: paskaitą; paskaitą, naudojant garsines regimąsias priemones; paskaitą su diskusijomis; paskaitą, kombinuotą su programiniu mokymu; probleminę paskaitą. Tai nėra efektyviausi metodai, bet pas mus jie dar plačiai taikomi.

2. Valdymo praktikos studijavimo, pasidalijimo žiniomis ir patirtimi aktyvūs metodai: stažuotės užsienyje; išvažiuojamieji užsiėmimai; konkrečių projektų sprendimai; pažangios patirties bei kitos medžiagos nagrinėjimas; konferencijos; konsultacinė veikla. Tai labai efektyvūs metodai, bet dėl lėšų trūkumo pas mus jie taikomi ribotai.

3. Sprendimų priėmimo, įgūdžių ugdymo aktyvūs metodai: konkrečių situacijų nagrinėjimas, incidento, vaidmens atlikimo metodai, valdymo imitavimo pratybos. Jų efektyvumas neabejotinas, tačiau jie taip pat yra palyginti brangūs.

4. Įsitikinimų ir pažiūrų formavimo psichologiniai – emociniai metodai: viešas pasisakymas, psichodiagnostikos metodai, grupiniai elgsenos imitavimo pratimai turi daug bendro su trečiosios grupės metodais, skiriasi tik tikslai. Čia problema nagrinėjama psichologiniu aspektu.

Taigi, taikant bet kurią mokymosi strategiją, reikia suderinti impulsą iš viršaus – vadovybės suinteresuotumą su darbuotojų suinteresuotumu – impulsu iš apačios. Perlenkimas į kurią nors pusę gali sukelti labai skaudžių padarinių. Jei keliant kvalifikaciją vyrauja spaudimas iš viršaus, automatiškai formuojasi pasipriešinimas ir abejingumas. Jei atvirkščiai – viskas paliekama darbuotojų iniciatyvai ir jos trūkstant rezultatai gali būti nepatenkinami.

Kvalifikaciją kelti ir persikvalifikuoti yra būtina, nes visi žinome, kad nieko nėra amžino, žinios sparčiai sensta, jas nuolat reikia atnaujinti. Tai kvalifikacijos kėlimo sistemos uždavinys.

1. 3. Kvalifikacijos kėlimas mokykloje

Šiais laikais daugelis mokyklų susiduria su lig šiol nebūtais reikalavimais pertvarkyti švietimą. Atsižvelgdamos į šiuos išorės reikalavimus ir toliau mokydamos visus savo mokinius, geros mokyklos ieško būdų veiksmingiau dirbti ir klasėse, ir už jos ribų. Tokia planinga kaita vadinama mokyklos tobulinimu.

Vienas iš tokių būdų ir yra mokytojų kvalifikacijos kėlimas. Darbuotojų tobulinimasis neatskiriamai susijęs su mokyklos tobulinimu. Siekiant pagerinti mokyklą, reikia tokių veiksmingų strategijų, kurios susietų šias dvi sritis abiem naudingu būdu.

Mes manome, kad mokyklos tobulinimas yra ypatingas požiūris į švietimo kaitą, kai mokiniai pasiekia geresnių rezultatų ir stiprėja mokyklos gebėjimas valdyti kaitą. Šiuo atžvilgiu tobulinti mokyklą reiškia, sutelkus dėmesį į mokymo ir mokymosi procesą bei jį palaikančias sąlygas, pasiekti geresnių mokinių rezultatų. (Roland S. Barth,1990m).( “Mokyklos tobulinimas iš vidaus “) nurodo vieną požiūrį į mokyklos tobulinimą, kuris remiasi kažkuriomis prielaidomis. Štai kaip jis apibūdina vyraujantį
os nepajėgia ir nenori pačios tobulintis, todėl tai daryti turi skatinti išoriniai, už mokyklos esantys, šaltiniai.

• Tobulinant mokyklą, svarbiausia pagerinti mokinių mokymąsi ir pažangumą, o tai geriausia patikrinti standartizuotais testais.

• Kai kurių mokyklų mokiniai pasiekia daugiau, negu tikimasi. Stebint tokias mokyklas, galima išskirti ir įvardinti joms būdingus bruožus kaip “pageidautinus”.

• Kitų mokyklų mokytojus ir direktorius galima išmokyti pageidautino, jų kolegoms iš pažangių mokyklų būdingo, elgesio. Tuomet jų mokiniai irgi bus geresni.

• Taigi mokyklos tobulinimas yra pastangos įvardyti tai, ką mokykloje dirbantys žmonės turėtų žinoti bei pajėgti daryti, ir sugalvoti, ko reikia, kad jie tai žinotų ir darytų.

Mūsų manymu, mokyklos pajėgia tobulintis, jei yra tam sąlygos. Kai atsiranda poreikis, kai žinomas tikslas ir yra sąlygos, suaugusieji ir mokiniai vienodai mokosi, vieni kitiems suteikia energijos bei padeda mokytis ir išmokti. Reikia tobulinti mokyklos kultūrą, tarpusavio santykius, taip pat mokantis įgyjamos patirties pobūdį bei kokybę. Mokytojų kvalifikacijos kėlimas (tobulinimas) priklauso netik nuo išorinių stimulų sudarančių geras sąlygas kvalifikacijos kėlimui, bet ir nuo pačių mokytojų pastangų bei noro.

1.3.1. Mokytojų tobulinimasis

Tradiciškai mokytojų profesinio tobulinimosi pagrindą sudaro kursų bei seminarų lankymas. Juose labiausiai pabrėžiama tai, kad pavieniai asmenys turi kuo daugiau išmokti ir įgyti įgūdžių. Tačiau per pastaruosius kelerius metus vis daugiau dėmesio kreipiama į darbuotojų tobulinimąsi pačioje mokykloje. Čia pabrėžiama tai, kad nustatyti visos mokyklos poreikiai neprieštarautų svarbiausiam tikslui gerinti klasės veiklą. Taigi svarbu tobulinti darbuotojų, kaip komandos, darbą, taip pat kiekvieno jų mąstymą ir veiklą.

Susidomėjimą kvalifikacijos tobulinimu pačioje mokykloje palaiko nacionalinė Anglijos ir Verslo švietimo politika. Taigi mokyklos turi turėti darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo politiką, skirti laiko ir išteklių jai įgyvendinti. Tačiau lig šiol tai paprastai skatino ieškoti “greito ir gatavo” sprendimo, pirmiausia konsultantų iš išorės, teikiančių vienkartę pagalbą. Daugelis iš dabartinių schemų iš tiesų yra labai instrumentiškai teoriškai aiškinamos; tai yra įvardijami poreikiai, o paskui ieškoma sprendimų, nors varžo nepaprastai griežti finansiniai apribojimai. Tokios formulės padariniai – daugiau trumpalaikių ir paprastai neefektyvių sprendimų, taip pat per ilgesnį laiką padaugėję “improvizuoti“ sprendimai, o ne rimti bandymai padėti mokytojams tobulintis.

Ši problema susijusi su kitu dalyku: naiviai interpretuojamas tariamai svarbiausias darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo tikslas. Dabartinis kvalifikacijos tobulinimo organizavimas paprasta interpretuojamas taip, kad lieka nedaug galimybių tikram profesiniam mokytojų tobulinimuisi, kadangi siaurai susitelkiama į matomus mokyklos poreikius,kurių vėliau tiesiogiai imamasi. Toks tiesioginis reagavimas paprastai susijęs su konkrečia situacija. Vadinasi, neskatinamas platesnis, didesnius tikslus keliantis požiūris į mokytojo tobulinimąsi. Mokymas iš esmės būna geras tada, kai mokytojai pasirengę profesiniam mokymuisi, kuris vyksta visą laiką, plėtojasi ir nebūtinai būna saistomas dabar iškilusių problemų. Darbuotojų tobulinimasis, nors ir gali atsižvelgti į trumpalaikius poreikius, jais neapsiriboja, siekia ilgalaikių tikslų.

Veiksmingos strategijos, kurios darbuotojų tobulinimąsi susieja su mokyklos tobulinimu, turi tenkinti du esminius kriterijus: pirma, jos turi būti susijusios su mokykloje vykstančia veikla ir ją gerinti, o antra, jos turėtų sieti ir stiprinti kitas mokyklos organizacijos vidines ypatybes. Jei mokyklos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programa neskatina tobulinti visą mokyklą, ta veikla paprastai tampa nereikšminga. (3šalt.)

1.3.2 Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo politika

Iki pat šių dienų nedaug mokyklų turi parengtą darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo politiką ar už jos planavimą ir įvertinimą atsakingą koordinatorių (arba komitetą). Ankstesnė politika buvo tobulinti pavienius mokytojus, siųsti juos į pasirinktus kvalifikacijos tobulinimo kursus. Toks požiūris turi trūkumų :

• Darbuotojai gauna neadekvačius patarimus dėl savo profesinio tobulinimosi.

• Kiekvienas pats pasirenka kvalifikacijos tobulinimo kursus, taigi vieni gali gauti daug, o kiti mažai arba nieko.

• Profesinis tobulinimasis ir kvalifikacijos tobulinimo kursai dažnai nebūna su mokyklos reikmėmis.

• Dažniausiai kvalifikacijos tobulinimo kursai vyksta ne mokykloje, ir darbuotojams keblu susieti tai , ką išmoko, su savo įprastine aplinka.

• Individualaus profesinio tobulinimosi rezultatais nebūtinai dalijamasi mokykloje.

Pačioje mokykloje vykstantis darbuotojų tobulinimasis, profesinio mokymo renginiai ir atestacija skatina geresnę darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo politiką bei praktiką. Mokyklos darbuotojų tobulinimo politika turėtų remtis šiais dalykais:

• Reikėtų sutelkti dėmesį į mokyklos poreikius ir tiems poreikiams patenkinti būtiną profesinį tobulinimą.

• Mokytojų atestavimas turėtų padėti susieti individualius ir visos mokyklos poreikius.

• Reikia
įsisąmoninti, kad kiekvienas mokytojas turi teisią profesiškai tobulėti, taigi reikia tikslingiau paskirstyti galimybes kelti kvalifikaciją.

• Kadangi profesinis tobulinimas turi padėti mokytojams,dirbantiems tam tikrose srityse, žinioms ir įgūdžiams, įgytas tobulinant kvalifikaciją, tuo turėtų būti nelaukiant pasinaudota mokyklos labui.

• Turėtų būti sistema kaip kvalifikaciją tobulinusiems darbuotojams skleisti naujas savo žinias ir įgūdžius.

• Profesinio mokymo renginių planus ir taikymą reikėtų patobulinti.

• Informaciją apie kitur vykstančius kursus reikėtų lyginti ir tikrinti, ar ji atitinka mokyklos poreikius.

• Mokykloje vykstantis kvalifikacijos tobulinimas ir ne mokykloje vykstantys kursai turėtų vieni kitus papildyti.

• Darbuotojų tobulinimasis turi būti įtrauktas į mokyklos biudžetą ir jos darbo planus.

Pirmutinis darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo tikslas – plėtojant darbuotojų galias pagerinti mokinių mokymosi kokybę. Be to dar keliami dar šie tikslai:

• Pripažinti darbuotojų privalumus ir pasinaudoti jais siekiant gerų mokymo rezultatų.

• Nustatyti darbuotojų poreikius.

• Suteikti patirties ir nurodymų, galinčių padėti tobulinti veiklą.

• Pasiekti, kad profesinis tobulinimasis taptų visų darbuotojų teise ir pareiga, o vadovybė ir vietos švietimo skyrius būtų už tai atsakingi.

• Sukurti palankiausią nepertraukiamam darbuotojų tobulinimuisi klimatą.

Norėtumėme panagrinėti tris partnerystės formas kurių sekoje mokytojai gali tobulintis savajame kolektyve:

Kolegų stebėjimas

Kolegų stebėjimas yra toks, kai kieno nors mokymą stebi kitas( parastai draugiškai nusiteikęs kolega ). Idealu, jei mokytojai savo grupėje gali stebėti vienas kitą, nes šis keitimasis vaidmenimis greitai sugriauna užtvarus ir skatina bendradarbiauti. Stebėtojas gali vaidinti labai daug vaidmenų Jis arba ji per vieną stebėjimo tarpsnį gali stebėti apskritai visą pamoką, sutelkti dėmesį į tam tikrus mokymo ir kalbėjimo su mokiniais aspektus. Be to, stebėtojas gali žymėti incidentus, kurių mokytojas paprastai nepastebi.

Didžiausias kolegų stebėjimo pranašumas yra tas, kad nušviečiama mokytojui kylanti analizės problema ir laiduojama, jog stebėtojas padės surinkti nešališkesnius bei objektyvesnius duomenis. Nors kartais gali būti sunku pasinaudoti stebėtojo paslaugomis, tačiau šį trūkumą nusveria jo arba jos lankstumas ir įsijautimas į įvairiausias mokymo situacijas. Dabar gan aiškiai įrodyta, kad mokytojai geriausiai išmoksta iš kitų mokytojų ir lengviausiai priima jų kritiką.

Nešališkas (klinikinis) stebėjimas

Nešališko stebėjimo technika labai populiari Šiaurės Amerikoje, kur ji buvo sukurta kaip metodas būsimiems mokytojams stebėti, tačiau taip pat tinka ir klasei tirti. Tai labiau struktūruota kolegų stebėjimo forma, sutelkianti dėmesį į mokytojo veiklą, apimanti tris fazes: planavimą, klasės stebėjimą ir grįžtamąjį ryšį. Planavimo fazėje mokytojas ir stebėtojas turi progą apmąstyti būsimą pamoką, o tada kartu nusprendžia surinkti stebėjimo duomenis apie vieną mokytojo darbo aspektą. Stebėjimo klasėje fazės metu stebėtojas stebi, kaip mokytojas moko, ir renka objektyvius duomenis apie anksčiau pasirinktą nagrinėti mokymo aspektą. Per grįžtamojo ryšio fazę stebėtojas ir mokytojas keičiasi informacija, nusprendžia kokių veiksmų galima (jai reikia) imtis, ir dažnai planuoja toliau rinkti stebėjimų duomenis. Svarbu suprasti, kad poveikio sulaukiama, jei sistemingai įvykdomos viso trys proceso fazės.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2663 žodžiai iš 5103 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.