Molėtų miesto istorija
5 (100%) 1 vote

Molėtų miesto istorija

Turinys

1. Turinys

2. Įvadas

3. Daina apie Molėtus

4. Vardo kilmė

5. Legenda apie herbą

6. Legenda apie Siesartį

7. Pirmosios žinios

8. Dvaras

9. Žydai

10. Šv. Jono Nepamuko paminklas

11. Bažnyčia

12. Pavasarininkų kalnas

13. Mokyklos

14. Kultūros židinys

15. Marija Apeikytė

16. Šiandien

17. Kultūros paminklai Molėtų mieste

18. Molėtų miesto turistinė schema

19. Molėtų rajono turistinė schema

20. Išvados

21. Naudota literatūra

Įvadas

Važiuodami iš Vilniaus į Uteną, Rokiškį, Zarasus pirmiausia pasiekiame Molėtus.

Istoriniuose šaltiniuose Molėtai pirmąkart minimi 1387 m., kai kunigaikštis Jogaila juos padovanojo Vilniaus vyskupui.

R. Gražys

Daina apie Molėtus

Ežerėliuose tu atsispindi

Su žuvėdra, pakrantės miškais.

Per kartus, per garsus siautulingas

Ant savų pelenų išlikai.

Siesartėlė srovena iš lėto,

Nesustoti – tokia jos dalia.

Čia Molėtai, čia mūsų Molėtai-

Samanėlė amžių žalia.

Kai ilgokai abu nesimatom,

Man tave atpažinti sunku.

Tu keitiesi, gražėji kas metai,

Bet visad išlieki man draugu.

Vardo kilmė

Molėtų vardo kilmė nėra tikrai žinoma. Pagal padavimą, kadaise Molėtai buvęs didelis miestas. Jis užėmęs plačią teritoriją, kurioje buvusios net septynios bažnyčios. Galbūt vietovardis turėjęs kilti iš žodžio „molis“. Tačiau Molėtai yra ne molėtoje, o smėlėtoje vietovėje. Kai kuriose tarmėse bendrinis žodis „molė“ – reiškia pievą, kitose – molėtą žemę.

1884 m. Varšuvoje išleistame Varšuvos žinyne Siesarčio ežeras vadinamas „Maliaty“. Mokslininkai mano, kad ankstesnis ežero vardas buvęs Molėtas. Tai susiję su miesto vardo kilmės aiškinimu.

Legendoje apie Molėtų kilmę pasakojama, kad vienas bajoras, variuodamas i Uteną, užklimpo molyje ir negalėjo išsikrapštyti iš ten. Jis šaukėsi pagalbos žmonių, bet ir jie negalėjo padėti. Tada bajoras apsigyveno šitame krašte ir miestelį pavadino Molėtais.

Legenda apie herbą

„Negeisk svetimų lobių. Kas trokšta praturtėti per vieną naktį, tas liks be galvos po trijų ar trisdešimt trijų naktų.“

…Kelias naktis senoji Molėtų bajorė neturėjo ramybės. Vos sumerkdavo akis, ir prieš jas šmėkščiodavo trys paukščiai su ilgais snapais. Skrido jie vienas paskui kitą ir gaudė auksu spindintį raktą.

Kartą jie prabilo poniai bajorei pusiau paukščių, pusiau žmonių šnekta: “Raiste yra užkeikta pinigų skrynia. Artimiausią mėnesieną ji iškils iš maurų į paviršių. Kas mokės, galės pasiimti auksą ir sidabrą“.

Nuo šitų pažadų poniai bajorei tiesiog galva pasimaišė. Nusivarė vyrelį raistą su ilgų šiekštu akivarams maišyti:gal kur tą skrynią užčiuops. Pati iki išsekimo nuo kupsto ant kupsto šokinėjo, į akivarų gelmę bandė įžvelgti… Girdi: trejetas ilgasparnių paukščių virš moteriškės galvos vėl plasnoja. Šįkart nebe sapne. Paukščiai vėl jei šneka: “Skrynią iškilusią pamatysi, bet už dyką jos nepaimsi… Mes ėdame galvas. Skanias galvas. Duok savąją, ir skrabas tavo!” – “Aš gi tik vieną galvą turiu”. – “Mes tik vieną skrynią!“ Boba įsigeidė paukščius pergudrauti. Iš Molėtų žydelio kromelninko nusipirko silkę ir jos galvą nunešė paukščiams į raistą. Šie piktai suklegėjo, sušnypštė: “Ši galva neskani. Duok savąją!“ Ponia bajorė iš raisto grįžo lyg žemę perdavusi.

Nuo to laiko per naktis pataluose vartėsi, bluosto nesudėdama. Žmonių akyse nyko, džiuvo senėjo. Po raistą vis bastėsi, pati akivarus šiekštu maišydama. Bet veltui…

Tačiau vieną naktį, trijų paukščių pašaukta, pakilo iš patalų ir paskui paukščius paknopstom išsekė. Bajoras pačios nesulaikė. „Tegu boba atiduoda sulesti savo kvaišą galvą. Man skrynia su sidabru atiteks. Ne tokią „gražuolę susirasiu“. O ponia bajorė išties nulenkė galvą prieš tris paukščius, rankas i skrynią, iškilusią iš akivaro, tiesdama: „Mainau…“

Kartą naktį paukščiai jau kalbino poną bajorą: „Tavosios galva buvo labai skani! Skrynia tebestovi ant raisto krašto. Pasiimk…“ Bet pabūgo senis žmonos likimo ir net nepajuto, kaip nesavu balsu suriko: „Skradžiai žemės tie lobiai!“ Sulig tais žodžiais kilo viesulas, sužvangėjo, suskambėjo visas Molėtų bajoro dvaras , pakelės gluosniai ištyso į skeveldras. Prie raisto atsirado duobė, užgriuvusi žemėmis. Tai čia, sakė žmonės, nelaboji skrynia išties skradžiai žemės nuėjo…

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 717 žodžiai iš 2285 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.