Skuodo Bartuvos vid. m – klos
Mokinių ————-
Biologijos REFERATAS
“Moliuskai”
Įžanga
Visi mūsų vidaus vandenyse ir sausumoje gyvenantys moliuskai yra dvišalės simetrijos, nesegmentuoti gyvūnai. Jų kūną dengia kalkinis kiautas, kurio vidine ir išorine sandara atskirų rūšių labai įvairi. Vienų moliuskų kiautas sudarytas iš vienos dalies, kitų – iš dviejų, vienų jis storas ir tvirtas, turi keletą atskirų sluoksnių, kitų tie sluoksniai ne tokie ryškūs, kai kurių moliuskų kiautas yra tik kaip menka kalkinė plokštelė, o kartais ir tokio nėra.
Moliuskai yra viena didžiausių ir gausingiausių gyvūnų grupių mūsų žemėje. Dauguma moliuskų rūšių gyvena jūrose ir šiltose, drėgnose šalyse – tropikuose. Tačiau nemažai jų aptinkama ir kitur, tiek gėluose vandenyse, tiek sausumoje. Zoologai įrodinėja, kad šiuo metu mūsų žemėje gyvena apie šimtą tūkstančių moliuskų rūšių. Tą milžinišką skaičių prašoka tik viena nariuotakojų grupė. Tiek daug moliuskų žemėje gyvena ne tik dabar, jų dar daugiau gyventa praeityje; kiautų liekanų randama net labai senuose geologiniuose žemės sluoksniuose.
Slinko milijonai metų, keitėsi žemes paviršius, o moliuskai joje gyveno ir tebegyvena – jie veisėsi, augo, šliaužiojo paviršiuje ar plaukiojo vandenyse.
Vieni, išgyvenę tam tikra laiką ir neprisitaikę prie aplinkos sąlygų, išmirė, kitus sunaikino jų priešai. Tačiau daug jų kiautų išsilaikė iki mūsų dienų; jų randama įvairiuose žemės sluoksniuose.
Moliuskai yra skirstomi į tris pagrindines grupes:
1.Pilvakojai
2.Dvigeldžiai
3. Galvakojai
SAUSUMOS IR JŪRŲ MOLIUSKAI, SANDARA
Moliuskai, kurių dabar žinoma daugiau kaip 80 000 rūšių, yra be galo įvairi grupė, apimanti labai skirtingas būtybes: čia ir sraigės, ir dvigeldžiai moliuskai, ir milžiniški kalmarai. Tačiau visi moliuskai turi vienodą kūno sandaros planą, kad ir sunkiai beatsekami.
Iš esmės moliuskai yra minkštakūniai gyvūnai, turintys kūno viduje virškinimo ir dauginimosi organus, o jo paviršiuje odos raukšlę – mantija. Ertmė tarp liemens ir mantijos vadinama mantijos ertme. Išorinis mantijos sluoksnis yra padengtas epiteliais, kurie gamina kriauklę susidedančia daugiausiai iš kalcio karbonato; kriauklė yra akivaizdžiausias šios grupės gyvūnu požymis. Kūno apačioje yra masyvi ir raumeninga koja; ji padeda gyvūnui judėti .
Kūno sandaros planą lengviausiai suvokti išnagrinėjus gana būdingą chitoną. Virškinimo sistema prasideda nuo burnos, kurioje yra trintuvės tipo liežuvis – radulė; toliau eina skrandis, žarnynas ir analinė anga, išeinanti į mantijos ertmę. Chitonai turi nesudėtingą kraujotakos sistemą, kurią sudaro nerviniai kamienai ir nervinių ląstelių grupės – ganglijai.
Chitonų kaip ir kitų moliuskų
gyvenimo ciklo pradžioje iš
apvaisintų kiaušinių išsivysto
judri lerva trochofora; ji plaukioja
irdamasi blakstienėlėmis, kuriomis
apaugęs jos kūnas.
SUSISUKIMAS SPIRALE IR JO KILMĖ
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog kai kurie pilvakojai turėtų turėti panašų kūno sandaros planą kaip chitonai. Pavyzdžiui, dubenukė turi paprastą kūgišką kriauklę ir iš pažiūros nesudėtingą anatominę sandarą. Bet išsamiau patyrinėjus darosi aišku, kad jos sandara nėra tokia jau paprasta, nes vystantis jos lervos vidaus organai apsivynioja apie koją. Dėl šio sukimosi spirale žarnynas išlinksta U pavidalu, nerviniai kamienai neina lygiagrečiai vienas su kitu, o yra susikryžiavę aštuoniuke. Bet labiausiai į akis krenta tai, kad žiaunos ir analinė anga atsidūrė kitur – ne užpakalinėje, bet priekinėje mantijos dalyje.
Susisukimas spirale yra įdomiausias pilvakojų moliuskų gyvenimo momentas. Jis atsirado per evoliuciją ir išliko todėl, kad į mantijos ertmę, o per ją į žiaunas nuolat tekėjo švarus vanduo, be to, lervos stadijoje galvai buvo saugu.
Susisukimo mechanizmas paprastas, bet grakštus. Vystydamasi lerva trochofora virsta kita lerva – veligeriu, turinčiu blakstienotas kūno išaugas. Pamažu išryškėja kriauklės ir kojos užuomazgos. Po to galva ir koja lieka kur buvę, o viduriai užsisuka puslankiu, ir mantijos ertmė atsiduria priekyje virš galvos.
KRIAUKLĖS IR JŲ NETEKIMAS
Kita priežastis, kliudanti daugelyje pilvakojų moliuskų įžvelgti moliuskams būdingą kūno sandaros planą, yra ta, kad jų kriauklė susisukusi į spiralę, dėl to kūnas tapęs asimetriškas, o kai kurių buvusių porinių organų išlikę tik po vieną. Tačiau nors spirališkumas ir atrodo keistas reiškinys, gyvūnui jis yra palankesnis negu pernelyg pailgėjusi tiesi kriauklė.
Nors kriauklė gyvūnui yra ir atrama ir apsauga, tačiau ji trukdo judėti, todėl kai kurie moliuskai, pavyzdžiui, jūrų ir sausumos šliužai turi ją sumenkusią arba visai jos neturi. Jūrų šliužai priklauso galažiaunių moliuskų poklasiui; jam priskiriami ir kai kurie labai spalvingi, savotiški moliuskai pvz; Hexabranchus .
Kadangi galažiaunių
moliuskų kriauklė sumažėjusi arba visai išnykusi, tai jų vidaus organai yra atsisukę ir iš dalies atgavę kūno simetriją.
Išnykus kriauklei, tapo matomos daugelio šios grupės rūšių moliuskų žiaunos. Kai kurių moliuskų žiaunos dengia viršutinė kūno dalį. Jomis ne tik kvėpuojama: į kiekvieną jų eina žarnyno atšaka. Tokios skiauterėtos kūno išaugos vadinamos adaptyvinėmis žiaunomis. Tie galažiauniai, kurie minta duobagyviais, geba duobagyvių dilgiąsias ląsteles nematocitus sukaupti žarnyno atšakose, siekiančiose moliusko kūno skiautes. Priešo užpulti, jie ima naudotis šiuo savo aukų ginklu – išleidžia nematocitus pro skiaučių poras. Grobuonis, prarijęs vandens su nematocitais pajuntą aštrų skausmą. Jei jis dar puola, išsigandęs moliuskas gali numesti visą skiautę su nuodingomis dilgiosiomis ląstelėmis.