Visi mūsų vidaus vandenyse ir sausumoje gyvenantys moliuskai yra dvišalės simetrijos, nesegmentuoti gyvūnai. Jų kūną dengia kalkinis kiautas, kurio atskirų rūšių vidinė ir išorinė sandara labai įvairi. Vienų moliuskų kiautas sudarytas iš vienos dalies, kitų – iš dviejų, vienų jis storas ir tvirtas, turi keletą atskirų sluoksnių, kitų tie sluoksniai ne tokie ryškūs, kai kurių moliuskų kiautas yra tik kaip menka kalkinė plokštelė, o kartais ir tokio nėra.
Moliuskai yra viena didžiausių ir gausingiausių gyvūnų grupių mūsų žemėje.Dauguma moliuskų rūšių gyvena jūrose ir šiltose, drėgnose šalyse – tropikuose. Tačiau nemžai jų aptinkama ir kitur, tiek gėluose vandenyse, tiek sausumoje. Zoologai įrodinėja, kad šiu metu mūsų žemėje gyvena apie šimtą tūkstančių moliuskų rūšių. Tą milžinišką skaičių prašoka tik viena nariuotakojų grupė. Tiek daug moliuskų žemėje gyvena ne tik dabar, jų dar daugiau gyventa praeityje; kiautų liekanų randama net labai senuose geologiniuose žemės sluoksniuose.
Slinko milijonai metų, keitėsi žemes paviršius, o moliuskai joje gyveno ir tebegyvena – jie veisėsi, augo, šliaužiojo paviršiuje ar plaukiojo vandenyse.
Vieni, išgyvenę tam tikra laiką ir neprisitaikę prie aplinkos sąlygų, išmirė, kitus sunaikino jų priešai. Tačiau daug jų kiautų išsilaikė iki mūsų dienų; jų randama įvairiuose žemės sluoksniuose.
Palentologijos mokslas, kurio užduotis – tyrinėti įvairias seniau žemėje gyvenusių gyvūnų liekanas, žino labai daug moliusku kiautų, yra juos ištyręs ir padaręs tinkamas išvadas. Tomis išvadomis naudojasi praktikai, ieškodami visokių žemės turtų, pvz.:,naftos, anglies ir t.t.
Iš tokiu seniau gyvenusių ir dabar išnykusių moliuskų Lietuvoje geriausiai žinomi visokie kaukspieniai, laumės lapai ir kitais vardais vadinamos liekanos. Jos paprastai randamos žvyrduobėse, paupiuose ir kitur. Kaukspieniai palentologų vadinami belemnitais. Neretai pas mus randama ir įvairių kitų moliuskų liekanų kreidos ir kituose sluoksniuose.
Mūsų respublikos ribose šiuo metu gyvena daugiau kaip pusantro šimto moliuskų rūšių. Bet kiek yra individų niekas nežino. Jų labai daug miškuose, pievose, įvairiuse vandens baseinuose ir visur, kur tik beieškotum. Jų yra daug daugiau, negu męs galvojame. Dauguma jų maži, slepiamos spalvos gyvūnėliai, ir dažnai tik gerai paieškojus galima juos surasti. Lengviau aptinkami didesni ir vandenyje gyvenantys moliuskai. Iš dažniau aptinkamų yra vynuoginė sraigė (Helix pomatia), kai kurios tvenkinių sraigės ir tušti dvikiaučių kiautai – geldutės. Dauguma mūsų šalies moliuskų yra palyginti maži ir gyvena pasislepę taip, kad žmogus juos suranda tik gerokai paieškojęs, tačiau pamato juos paukščiai ir kiti jais mintantys gyvūnai.
Lietuvos teritorijoje gyvena apie šimtą penkiasdešimt moliuskų rūšių. Šiltesnėse ir drėgnesnėse vietose – tropikuose ir subtropikuose, ypač ten, kur gausu lietaus, moliuskų rūšių yra daugiau ir įvairesnių. Dauguma jų gyvena jūrose, kur kai kurios rūšys išauga labai didelės; vinų jūrinių rūšių kiautas gali sverti beveik toną, o kitų – ir daugiau.
Beveik visų moliuskų viena pagrindinių sąvybių yra kietas kiautas, kuris sudarytas iš daugiau ar mažiau mineralinių medžiagų. Vienų šis kiautas yra kūno paviršiuje, kitų – labai sumenkejęs, paslėptas po kūno danga (mūsų šliužai) ar giliai kūno viduje (sepijos), o kai kurios rūšys ir visai jo neturi, bet šios rūšys gyvena tik jūrose ir su jomis nesusiduriame.
Zoologai moliuskus skirsto į penkias klases, kurias jie dar dalija į smulkesnes grupes. Čia bus paminėtos tik klasės, kurios pradedamos skirstyti nuo pačių paprasčiausių rūšių ir baigiamos sudėtingiausios sandaros rūšimis.
TIPAS. MOLIUSKAI (MOLLUSCA)
Klasė. Dvigeldžiai (Bivalvija arba Lamellibranchiata)
Jų kūnas dvišalės simetrijos, neturi galvos, koja pleišto pavidalo. Kūną dengia kriauklė, susidedanti iš dviejų geldučių, kurias viršuje jungia elastingas raištis. Išorinėje kriauklės pusėje matomos linijos, pagal kurias galima nustatyti moliusko amžių. Pro pilvinėje pusėje esantį plyšį gyvūnai gali iškišti koją. Kai kurių dvigeldžių koja redukuota, o jos vitoje išsivysčiusi bisuso liauka, kurios išskirtais bisuso siūlais prisitvirtina prie substrato. Maitinasi smulkiai bestubūriais bei detritu. Gyvena jūrose bei gėluose vandenyse.
Būrys. Tikrieji plokštėtažiauniai (Eulamellibranchia)
Skiriamuoju būrio požymiu yra žiaunos, išsidėsčiusios iš abiejų pusių ir sudarytos iš dviejų porų žiaunų plokštelių. Spynos sandara įvairi, bet daugumos yra herodontinio tipo, t.y. turi centriniu bei šoninius dantis, kurių forma, dydis bei skaičius labai įvaius, kartais dantys visi redukuojasi. Gyvena gėluose vandenyse dugne arba įsirausia į gruntą.
ANODONTA sp. – bedantė
Kriauklės ilgis 70 – 200 mm, dažniausiai daugiau ar mažiau išsipūtusi ir ištįsusi. Kiauto užrakatas be dantų. Mantijos pakraščiai užpakalinėje dalyje yra rudimentiniai ir sudaro 2 sifonus. Gyvena upese, ežeruose bei tvenkiniuose.