Įvadas
Tikslai:
• Įmonės gamybos apžvalga
• Įmonės gamybos procesų planavimas, organizavimas ir kontrolė
• Gamybos/paslaugos teikimo technologija
• Gamybos procesų išvadų apibendrinimas.
Gamybos samprata.
Gamyba – materialinių gerybių kūrimas, panaudojant gamtos išteklius ir jėgas (siaurąja prasme); bet kokių gerybių kūrimas (plačiąja prasme). Gamybai reikalingi trys dalykai:
1. Darbas (tikslinga žmonių veikla)
2. Darbo objektas (visa tai, į ką nukreiptas darbas, kas keičiama):
Žaliavos ir pagrindinės medžiagos – darbo objektai, iš kurių tiesiogiai gaminama produkcija, kurie sudaro gaminių daiktinį tūrinį;
Pagalbinės medžiagos – naudojamos gamybos procese, tačiau nesudaro gaminio daiktinio tūrinio
Kooperuojamieji dirbiniai – nėra gatavi gaminiai, nors ir įeina į juos gaminusios įmonės prekinę produkciją – šie dirbiniai toliau apdirbami gamybos procese užsakovo
Komplektuojamieji dirbiniai – tarpinė kooperuojamųjų dirbinių ir gatavų gaminių stadija; gaminami pramoniniu mastu ir be papildomo apdirbimo naudojami surenkant įvairius gaminius
3. Darbo priemonės (visi įrankiai, įrenginiai, kurie darbo procese veikia darbo objektą)
Klasifikuojami trys gamybos veiksniai: darbas, kapitalas, žemė.
Gamybos organizavimo samprata
Gamybos organizavimas – veikla, užtikrinanti sklandų gamybos procesų atlikimą. Tai, visų pirmą, žmonių ir materialinių darbo elementų sistemos, leidžiančios įgyvendinti gamybos procesą, sudarymas. Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia gerai išnagrinėti kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrengimais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškinus, kas ir pagal kokius dėsnius veikia gamybos procese, pavesti darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad gamyba veiktų nustatytu režimu. Taip pat būtina pasiekti, kad darbo objektas produktu būtų paverčiamas naudojant kuo mažiau medžiagų, energijos, pinigų, žmogaus darbo, nes gali susidaryti nuostoliai. Numačius darbų turinį ir eilę, sudarius tinkamas darbo sąlygas, toliau organizuojant gamyba, reikia pasirūpinti darbų išdėstymu erdvėje, priskiriant juos tam tikroms darbo vietoms. Tai pat būtina numatyti darbo pasidalijimą, kuris gali vykti dviem pagrindais – profesiniu (žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus) ir kvalifikaciniu (skirstomi pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir laiką).dar vienas gamybos organizavimo klausimas – pirminių gamybos padalinių specializacija, kuri gali būti technologinė (į gamybos padalinius sujungiami visi vienos profesijos darbuotojai) ir daiktinė (į gamybos padalinius sujungiami visi darbininkai, gaminantys tam tikrą produktą).
GAMYBOS PROCESŲ FORMOS
Gamybos procesas – visuma tarpusavyje susijusių darbo ir natūraliųjų procesų, reikalingų tam tikrai produkcijai pagaminti. Gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu į sandėlį. Gamybos proceso formos:
Gavybiniai procesai – žaliavų išgavimas
Keičiamieji procesai – medžiagų skaidymas – keičiama žaliavų struktūra, iš žaliavų gaminami ruošiniai, kad vėlesniuose procesuose būtų mažiai gaunama atliekų ir mažiai įdedama darbo
Apdirbimo procesai – pjovimu, galvaniniais, terminiais ir kitais procesais gaminamos detalės, produkto dalys, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas; produktui suteikiama išorinė forma: matmenys, glotnumas
Surinkimo procesai (sintezė) – iš gatavų dalių gaminami surinkimo vienetai ir gatavi gaminiai. Šioms procesams taip pat priklauso surinkimo vienetų bei gaminių išbandymas, jų apdaila ir įpakavimas.
GAMYBOS PROCESŲ TIPAI
Išskiriami penki gamybos proceso tipai:
Projektinė gamyba – didelio masto projektai, parengti užsakovo reikalavimu. Gaminys yra unikalus ir surenkamas pasitelkiant kvalifikuotą darbo jėgą ir lanksčius išteklius. Kadangi užduotis didelė ir sudėtinga, o projektą reikia sėkmingai valdyti, būtina nemažai planuoti, pasitelkti kiekybinius metodus (tinklo analizė). Visas projektas išskaidomas į atskiras užduotis, daugumai jų sudaromos sutartys.
Vienetinė gamyba – unikalių, nestandartinių produktų, kuriamų pagal užsakymą, gamyba. Dirbiniai čia nedideli ir atliekami vienetinės gamybos įmonėse, kurios organizuotos pagal procesą – įrenginiai, atliekantys tas pačias ar panašias operacijas, grupuojami ir gaminys juda iš vienos darbo vietos į kitą. Universalūs įrenginiai čia derinami su aukštos kvalifikacijos ir lanksčia darbo jėga. gamintojai ekonomiškai tvarko atsargas. Gaminant mažą kiekį, didėja prekių savikaina. Specialūs įrenginiai čia dažniausiai ne visai panaudojami, o tarp operacijų sekų sugaištas laikas rodo, kad gamybos trukmė ilgesnė už apdirbimo.
Serijinė gamyba – tos pačios pagrindinės prekės įvairių modifikacijų (variantų) gamyba serijomis arba partijomis. Čia yra tam tikras gamybos pasikartojimas, gaminama masiniam vartojimui, o ne pagal individualų užsakymą. Tačiau gamyba yra nutrūkstama, todėl santykinai trumpas gamybos laikas lemia didesnę prekės savikainą. Įrenginių derinimas prieš naujos partijos gamybą, ir tvarkymasis tarp partijų
reiškia, kad ištekliai kartai nenaudojami. Dėl to, kad būtų mažiau pertvarkymų, gamybos vadovai turi planuoti kalendorinį gamybos grafiką. Įrenginiai labiau specializuoti, bet išlieka tam tikras skirtingų partijų produktų gamybos universalumas.
Srovinė gamyba – gamyba, pagrįsta surinkimo linijomis (konvejeriu). Procese naudojami specializuoti įrenginiai, o kadangi reikia didelių kapitalo investicijų, svarbu pasiekti aukštą jų panaudojimo lygį. Tam būtinas aukštas standartizuotos prekės pardavimo lygis. Darbo jėga yra specializuota, bet žemos kvalifikacijos ir atliekanti pasikartojantį darbą. Įranga išdėstoma pagal proceso nuoseklumą, kad būtų trumpesnis judėjimo laikas ir mažesnės išlaidos. Srovinėje gamyboje svarbu daug investuoti į žaliavų atsargas, kad būtų išvengta jų trūkumo, bet reikia laikyti žemą nebaigtos gamybos atsargų lygį. Pranašumas – esant ilgam gamybos laikotarpiui, prekės savikaina labai maža.
Nenutrūkstamoji gamyba – vieną prekę specializuojamasi gaminti ištisą parą (chemikalų gamyba, naftos perdirbimas). Nenutrūkstamojoje gamyboje pagrindinė darbo jėgos užduotis – procesą stebėti ir prižiūrėti, todėl darbo jėga turi būti kvalifikuotesnė. Masto ekonomija – gamybos apimtis didelė, kaina maža.
Pramonės šaka:
Šiuolaikinio pasaulio raidą negalima įsivaizduoti be prekinių mainų. Tos prekės, paslaugos, intelektualiniai produktai , visų pirmą, turi būti pagamintos, o vėliau realizuotos. Taigi, šiame darbe noriu pristatyti duonos kepyklą UAB ”XXX”. Duonos kepimas – tai tradicinė lietuvių veiklos sritis. Lietuviai pagal mentalitetą yra nelankstūs, todėl sunkiai priima naujoves. Duona pagal stereotipą seniai susiformavęs produktas. Lietuvoje dominuoja juoda duona ir batonas, taip pat saldžios pynės ir bandelės. lietuvio buityje duonai skiriamas didelis dėmesys. Duonos kepimas –tai maisto pramonės šaka.
Ištekliai:
Kepyklos žaliavos yra :
• Kvietiniai, ruginiai, avižiniai, kukurūziniai miltai
• Cukrus, druska, prieskoniai, šokoladas, džiovinti vaisiai, džemai
• Šlapios mielės, tešlos purikliai ir gerintojai
• Sviestas, margarinas, kulinariniai riebalai
• Pienas ir pieno produktai
• Kitokie įmaišalai (organoleptinių ir fizinių-cheminių savybių išlaikymo garantas)
Darbo jėgos imlumas:
Kepykloje pagrindinis dėmesys tenka fiziniam sunkiam darbui. Darbo jėgos imlumas ( tešlos išmaišymas, duonos kepinių formavimas, kepimo procesai) priklauso nuo fizinio žmogaus pasirengimo, nes kai kurie duonos kepimo procesai reikalauja rankų darbo. Įmonėje dirba daugiausia jauni iki 40 metų žmonės.