Monetarinė politika
5 (100%) 1 vote

Monetarinė politika

MONETARINĖ POLITIKA

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Monetarinė politika 4

2. Monetarinės politikos įgyvendinimas 7

3. Konfliktai tarp monetarinės politikos tikslų 9

4. Monetarinės politikos įgyvendinimo priemonės 10

4.1 Atviros rinkos operacijos 10

4.2. Komercinių bankų diskonavimas 11

4.3. Atsargų normos reglamentavimas 12

5. Monetarinės politicos sukeliamos problemos 12

6. Palūkanų normos traktavimas 13

7. Stabdančioji ir skatinančioji monetarinė politikos 15

7.1 Skatinančioji monetarinė politika 15

7.2 Stabdančioji monetarinė politika 16

8. Monetarinė politika ir euro įvedimas 16

IŠVADOS 18

CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA 19

ĮVADAS

Visi mes žinome, kad reikia skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti infliaciją ir nedarbo lygį, kad ekonomika Lietuvoje augtų Tačiau kartais net nesusimąstome, kokiomis priemonėmis visa tai galima padaryti. Juk tereikia tik giliau panagrinėti ir suprasime, kad visa tai įgyvendinama taikant monetarinę politiką.

Darbo objektas – Monetarinė politika

Darbo tikslas – remiantis turima literatūta išsiaiškinti kas yra monetarinė politika

Darbo uždaviniai:

• apžvelgti monetarinės politikos tikslus ir esmę;

• išanalizuoti stabdanciąją ir skatinančiąją monetarines politikas;

• apžvelgti monetarinės politikos įgyvendinimo priemones;

• išsiaiškinti monetarinės poltikos problemas;

Tyrimo metodai – Mokslinės literatūros analizė

1. MONETARINĖ POLITIKA

Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, o monetarinę politiką tiesiogiai realizuoja šalies centrinis bankas.(Kaip akcentuojama “Ekonomikos teorija” 2005,p.218)

Monetarinę politiką susidaro:

1. Grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimas. Šiuolaikiniais laikais, daugiausiai pinigų yra laikoma elektroniniame pavidale, mažesnė dalis yra popieriniai pinigai. Valstybė nustato kokia rezervinė pinigų dalis turi būti bankuose nuo jiems patikėtų pinigų. Didesnis grynųjų pinigų kiekis ir rezervas bankuose mažiną pinigų multiplikaciją, o tuo pačiu ir infliaciją.

2. Palūkanų normas. Valstybė pradeda skolintis pinigus už nacionaline valiutą, tokių būdu nurodo kokiomis orientacinėmis palūkanomis bankams skolinti pinigus. Įprastai valstybės paskolos palūkanos yra mažesnės negu bankų palūkanos kitiems klientams, nes valstybė laikoma patikimesniu partneriu ir reikia mažiau išlaidų kontroliuoti jos mokumą.

3. Valiutos kurso kontroliavimas. Valstybė kontroliuoja savų pinigų kursą. Tam imamasi įvairių priemonių, dažniausiai tai reguliuojama per valstybės biudžeto deficitą, koreguojant palūkanas, superkant nuosavą valiutą panaudojus kitų valstybių valiutų rezervus ar ją dalinai ar net visiškai devalvuojant.

4. Pinigų spausdinimas. Valstybė rūpinasi pinigų saugumu, techniniu apsaugojimu nuo valiutos klastojimo, taip pat numato kupiūrų dydį, nominalą, įvairių nominalų kiekį.

Tarybų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nuvažiavęs į JAV ir pamatęs dolerius1961 m. įvedė tokius pakeitimus: nurodė rublius spausdinti mažesnius dydžiu o nominalą padarė 10 kartų mažesnį (nubraukė po nulį). Taip pat nurodė visas kainas ir atlyginimus skaičiuoti 10 kartų mažesnėmis kainomis. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę pirmieji atspausdinti litai buvo nepatenkinamos kokybės ir siekiant nacionalinę valiutą apsaugoti nuo klastojimo buvo nuspręsta litus spausdinti geresnės kokybės.

(http://lt.wikipedia.org/wiki/Pinig%C5%B3_politika)

Jei ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą išauga gamybos apimtis. Šiam tikslui centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamos „lengvų pinigų“ taktikos – skatina palūkanų normos kritimą ir inveticinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „kaitimas“ su sparčia infliacija, ir pereinama prie „sunkiai prienamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios monetarinės politikos. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrinta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, o ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesnį užimtumą, tačiau kartu nesukelti spartaus kainų lygio augimo.

Reguliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas veikia palūkanų normą ir leidžia veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius. Nutaikyto postūmio „perdavimo mechanizmas“ yra toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja, ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį; tai ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą
(arba, blogai viską apskaičiavus, kainų kilimą).

Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo buvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo lagas kyla dėl šių priežasčių:

• Atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tikrųjų realizuoja naujoms paskoloms;

• Kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turtoi, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra(t.y. pasikeis proporcijos tarp grinųjų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų indėlių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis ti iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma (ji, kaip žinome, yra nepalankiausia);

• Iš palūkanų normos kitimo tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpa laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tikrųjų bus.

• Iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos didėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo – tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.

Jei ekonomika funkcionuoja netoli visiško užimtumo, tai pinigų kiekio augimas gali grėsti sparčia infliacija ir ūkio dezorganizavimu. Todėl centrinis bankas sieks žūtbūt nedidinti pinigų pasiūlos. Vadinasi, norėdamas išsaugoti pinigų pasiūlą ankstesniu lygiu, jis turės imtis ryžtingų pasiūlą siaurinančių priemonių. (Kaip akcentuojama “Ekonomikos teorija” 2005,p.219-221. )

Pinigų politika yra viena iš ekonominės politikos sričių. Ji atspindi monetarinius tikslus ir priemones jiems pasiekti. Pinigų politkos tikslai yra identiški ekonominės politikos tikslams: kainų stabilumas, ekonominis augimas, visiškas užimtumas, subalansuoti užsienio ryšiai. Tačiau šie tikslai nėra tiesiogiai susiję su pinigų politikos priemonėmis. Rgzistuoja betarpiški monetariniai tikslai, pvz.: pinigų politkos didinimas ar mažinimas, komercinių bankų likvidumo kontrolė, kreditų apimties reguliavimas, palūkanų normos reguliavimas, valiutos kurso stabilizavimas ir pan.( Paliulytė R.,2004. p. 65.)

Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekis priklauso nuo :

1. Kainų lygio;

2. Nacionalinio produkto apimties.

Pinigų kiekis – tai pirkimo priemonių, naudojamų tvarkant ūkinę apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms ir valstybėms, visuma. Šalies ūkio vystymasis labai priklauso nuo to, kaip vyriausybė geba kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį, kurio reikia tvarkant ūkį. Organizuojant pinigų apyvartą būtina išmanyti, kiek yra pinigų ir su jais susijusius pasikeitimus, kokių čia yra pokyčių. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, reikalingų tvarkant ūkio apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms bei valstybei, kiekis.

Pagrindinė pinigų sudėtis yra šitokia:

1. Pinigai siaurąja prasme, kurie naudojami tvarkant įvairius sandorius ir perkant bei parduodant įvairias prekes, mokant už paslaugas. Juos sudaro gryni pinigai (banknotai, monetos) ir pinigai, esantys einamosiose sąskaitose banke (banko depozitai – banko pinigai).

2. Pinigai plačiąja prasme. Į juos įeina pinigai siaurąja prasme ir Kvazi pinigai. Prie Kvazi pinigų priklauso terminuoti indėliai sąskaitose komerciniuose bankuose arba kitose kredito įstaigose; užsienio valiutų depozitai.

Šiuolaikinės pinigų ypatybės modifikuoja ir pinigų kiekio cirkuliaciojos dėsnį. Esant metalinių pinigų cirkuliacijai pinigų kiekis priklausė nuo prekių ir paslaugų masės bei kainų masto. Tie dydžiai buvo santykinai pastovūs, dėl to pinigų kiekį buvo lengva apskaičiuoti. Šiandieninis rinkos ūkis gali sunaudoti bet kokį popierinių pinigų kiekį, todėl su visu tuo turtu turi būti susietos prekių kainos bei jų mastas. Lietuvos bankas vykdo monetrainę politiką, kuri gali paveikti gamybos apimtį ir kainas. Norint suvokti Vyriausybės vykdomą politiką, būtina suprasti pinigų rinkos mechanizmą. Pinigų rinką sudaro pinigų pasiūlos ir paklausos reguliavimas.

Pinigų paklausa – yra turto kiekis, kurį visi ūkio subjektai nori turėti pinigais. Pinigų rinkoje puiki padėtis būna tada, kada pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą – tai yra rinkos pusiausvyra. Dažniausiai rinkoje susidaro svyravimai:

1. Kada pinigų pasiūla yra didesnė už paklausą, rinkoje yra pinigų perteklius;

2. Kada pasiūla yra mažesnė už paklausą, tada rinkoje trūksta pinigų.

Pinigų rinkos pusiausvyrai nustatyti yra taikomi tokie veiksniai: pinigų kiekio keitimas ir palūkanų normos keitimas. Šalies Vyriausybė, vykdydama pinigų politiką gali panaudoti tokias priemones pinigų kiekiui padidinti:

1. Supirkti valstybės vertybinius popierius;

2. Sumažinti būtinųjų atsargų normą;

3. Skatinti komercinius bankus skolintis pinigus.

Padidėjus pinigų kiekiui bankas privalo taikyti priemones, kurios sumažintų pinigų kiekį apyvartoje, tai yra: didinti palūkanų normą, parduoti vertybinius popierius,
padidinti būtinųjų atsargų normą, apriboti paskolų išdavimą. (Buckūnienė O.,2002.p.19-20)

2. MONETARINĖS POLITIKOS ĮGIVENDINIMAS

Įgyvendinti makroekonominius tikslus nėra paprasta. Juos galima spręsti remiantis monetarine politika.

Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB(centrinis bankas) nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didinti perteklinius rezervus. Tai galima padaryti šiais būdais:

• CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB(komercinis bankas) rezervus;

• Turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;

• Sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB.

Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1602 žodžiai iš 5308 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.