Monetarinė politika
5 (100%) 1 vote

Monetarinė politika

TURINYS

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI 4

VALIUTŲ VALDYBA 8

LIETUVOS VALIUTŲ VALDYBA 12

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO BŪDAI LIETUVOJE 17

1. Lietuvos Banko perspektyviniai tikslai ir uždaviniai: programa ir memorandumai 17

2. Europos valiutų sąjunga ir monetarinės politikos perspektyva Lietuvoje: situacijos įvertinimas 20

3. Lietuvos Bankas: Monetarinės politikos modeliavimo situacija 22

4. Force Majeur: statistikos netikrumas 23

MONETARINĖS POLITIKOS FUNKCIJŲ ATLIKIMO PRIEMONĖS 24

CENTRINIO BANKO NEPRIKLAUSOMYBĖS SVARBA 27

IŠVADOS 33

LITERATŪRA 34

ĮVADAS

Šiame darbe mes norime atskleisti monetarinės politikos esmę, jos veikimo principus, bei, kas ją atlieka, tai yra valiutų valdyba, centrinis bankas. Taip pat kokiomis priemonėmis jie vykdo monetarinę politiką, koki poveikį patirs Lietuvai integruojantis į ES. Tačiau, pagrindinis darbo tikslas yra atskleisti monetariės politikos tikslus ir uždavinius bei kokiais būdais jų yra siekiama.

Taip pat apžvelgiamos pagrindinės Lietuvos Banko funkcijos, jų atlikimo ir siekimo galimybės, nes vienas iš monetarinės politikos tikslų yra būtent savo funkcijų vykdymas.

Kokias pasekmes turės euro įvedimas Europoje lito kursui, kaip paveiks Lietuvos ekonomiką lito persiorientavimas nuo JAV dolerio prie euro.

Rašant šį darbą pirmąją pusę parengė Reda Adukauskaitė. Tai yra apie monetarinės politikos tikslus ir valiutų valdybas Lietuvoje ir pasaulyje.

Antąją pusę parengė Ilona Žudikova, kuri aptarė monetarinės politikos taikymo būdus Lietuvoje, Lietuvos Banko veikimo principus.

Šį referatą rašėme pasiskirsčiusios darbus tolygiai.

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti kainų stabilumo.

Kainų stabilumas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą nacionalinės valiutos kursą.

Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartina integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Pasak Petraškevičiaus pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė. Tiesiogiai monetarinę politiką formuluoja centrinis bankas.

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas, kaip nurodo Lietuvos respublikos įstatymai, – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Lietuvos bankas siūlo priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu.

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

1. vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

Įstatymai suteikia centriniams bankams leisti pinigus, išimti jas iš apyvartos.

2. formuoja ir vykdo pinigų politiką;

Lietuvos bankas formuoja ir vykdo pinigų politiką. Nustato pinigų politikos priemones, kokias naudoti.sprendžia dėl paskolų, delspinigių ir kt.

3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

4. valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

Užsienio atsargas sudaro:

1) auksas

2) užsienio valiuta banknotais ir monetomis

3) turtas, užsienio valiuta užsienyje

4) specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptauiniame valiutos fonde

5) kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.

5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

Jos yra griežtai apribotos:

1) Lietuvos bankui draudžiama skolinti vyriausybei ir kitoms valstybinėms organizacijoms. Pirkti jų vertybinius popierius pirminėje rinkoje.

2) Turi teisę atidaryti ir tvarkyti Lietuvos Respublikos iždo sąskaitą.

3) Gali organizuoti vyriausybės vertybinių popierių išleidimą, aukcionus. Lietuvos bankas veikia kaip tarpininkas.

4) Gali tvarkyti valstybės skolą.

6. išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

7. kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

8. renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai.

Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:

1.
mokėjimų balanso būklė;

2. bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės);

3. šalies rizika;

4. bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;

5. tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;

6. kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis.

Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.).

Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.

Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai:

1. skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;

2. spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;

3. užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.

Monetarinės politikos tikslai ekonomikos požiūriu

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką, nes tik tokioje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai gali racionaliai planuoti ir vykdyti savo ekonominę veiklą, pasitikėti kainų mechanizmo perduodama informacija ir turėti ilgalaikę savo veiklos strategiją.

Taigi monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.

Naujajame Lietuvos banko įstatyme buvo pakeista pagrindinio centrinio banko tikslo formuluotė, kas taip pat atrodo reikšminga daugiau formos, o ne turinio atžvilgiu. Vietoje pinigų stabilumo centrinio banko veiklos prioritetu tapo kainų stabilumo siekimas. Pinigų stabilumas yra sąvoka, apimanti vidinį (kainų stabilumas) ir išorinį (valiutos kurso stabilumas) stabilumą. Tarp šių potikslių nėra esminio konflikto, jeigu šalis įdiegia fiksuoto valiutos kurso režimą ir bazine valiuta pasirenka stabilią užsienio valiutą (šiuo aspektu net nėra principinio skirtumo, ar tai bus JAV doleris, ar euras). Minėtas žingsnis svarbesnis integracijos prasme, nes Lietuva perkėlė į savo įstatymus vieną iš aukščiausių ES ekonominės politikos vertybių. Nuostata siekti kainų stabilumo yra užfiksuota ES sutartyje, kur pasakyta, kad “svarbiausias Europos centrinių bankų sistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą”.

Kita vertus, kainų stabilumo kaip pagrindinio Lietuvos banko tikslo išryškinimas kelia papildomų klausimų. Pirmiausia reikėtų kiekybiškai identifikuoti, koks metinis kainų lygio padidėjimas laikomas toleruotinu ir nepažeidžiančiu kainų stabilumo tikslo. Europos centrinių bankų sistema siekia, kad vartojimo kainų indeksas vidutinio laikotarpio perspektyvoje būtų 0–2 proc. ribose. Kadangi Lietuva dar nėra Europos ekonomikos ir pinigų sajungos narė, ji turi teisę ir pareigą nustatyti savo kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą. Taip pat būtina patikslinti, koks rodiklis bus naudojamas infliacijai matuoti – VKI, BVP defliatorius, bazinės infliacijos indeksas (underlying inflation) ir pan. Kol Lietuvos bankas to nepadarė, kainų stabilumo tikslas yra abstrakcija, nes neįmanoma nustatyti, ar centriniam bankui pavyksta jį garantuoti.

Viena vertus, Lietuvos bankas gali automatiškai perimti Europos centrinių bankų sistemos kainų stabilumo apibrėžimą, kita vertus, jis gali nustatyti kitokias kainų lygio kilimo ribas, motyvuodamas tai įvairiais veiksniais, būdingais pereinamosios ekonomikos valstybei. Vienas iš tokių veiksnių būtų Ballasos-Samuelsono efektas, lemiantis spartesnį prekių, nepatiriančių išorės konkurencinio spaudimo, kainų kilimą. Nors 2000 m. Lietuvoje vartotojų kainų indeksas (lyginant metų pabaigą su prieš tai ėjusių metų pabaiga) padidėjo 1,4 proc. ir “įtilpo” į Europos centrinių bankų sistemos toleruojamas ribas, tai aiškintina ne paskutinėje vietoje ir tuo (iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai), kad litas buvo susietas su doleriu, o ne su euru. Pastaraisiais metais euras prarado didelę dalį savo vertės, palyginti su doleriu ir litu, o tai buvo svarbus infliaciją Lietuvoje stabdantis veiksnys. Pavyzdžiui, Estijoje, kurios nacionalinė valiuta susieta su euru, 2000 m. infliacija buvo 4,0 proc., o šių metų pirmojoje pusėje ji net viršijo 6 proc.

Lietuva nėra susaistyta tarptautinių įsipareigojimų, tikslinga nustatyti specialų kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą, kuris būtų realiai įvykdomas ir kartu nepažeistų pasitikėjimo centrinio banko veikla. ES politika šalių-kandidačių atžvilgiu leidžia joms pasirinkti
priimtiniausią infliacijos lygio reguliavimą, tačiau akcentuojama, jog aukštą infliaciją turinčiose šalyse ji turi būti mažinama kaip galima sparčiau.

VALIUTŲ VALDYBA

Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:

Bazinė valiuta:

Bazinė valiuta yra valiuta pasirinka dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, Vokietijos markė ar euras.

Konvertuojamumas:

valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui). Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.

Pelnai:

ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.

Palūkanų normos ir infliacija:

ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.

Ryšys su bankais:

kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.

1 lentelė. Pagrindiniai bruožai valiutų valdybos sistemos skirtumas nuo tipinės centrinio banko sistemos:

Valiutų valdybos sistema Tipinis centrinis bankas

1. Išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta. Išlaiko susietą ar svyruojantį valiutos kursą.

2. Laiko užsienio rezervus, kad jie padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje. Užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis

3. Valiuta pilnai konvertuojama, valiutų valdyba pasyviai keičia savo įsipareigojimus į rezervinę valiutą fiksuotu valiutos kursu neribotais kiekiais. Valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas.

4. Negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos. Negali daryti intervencijų į valiutų rinką. Gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką.

5. Kadangi ji negali sukurti kredito, ji negali būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Atlieka paskutinės vilties skolintojo vaidmenį.

Diegiant valiutų valdybos sistemą, susiduriama tiek su jos privalumais, tiek trūkumais. Čia trumpai apibūdinsime pagrindinius iš jų.

Privalumai:

1. Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, o kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų
pinigų apyvartoje dinamiką.

2. Užtikrinamas konvertuojamumas. Kadangi valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Tačiau valiutų valdyba nedaro intervencijų į valiutų rinką. Tai yra kontrastas fiksuoto valiutos kurso sistemai kur centrinis bankas daro intervencijas į valiutų rinką kad išlaikyti fiksuotą kursą.

3. Ekonominės disciplinos ir pasitikėjimo išugdymas. Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito. Todėl Vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje. Valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją, nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą.

4. Kadangi valiutų valdyba neteikia paskutinės vilties paskolų (kai kurie valiutų valdybos kritikai įvardina tai kaip trūkumą), eliminuojama moralinės rizikos problema, kadangi paskutinės vilties paskolų buvimas skatina bankus būti mažiau apdairiais, nei kitu atveju.

Trūkumai:

1. Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.

2. Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2454 žodžiai iš 8092 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.