Monetarinės politikos ypatumai
5 (100%) 1 vote

Monetarinės politikos ypatumai

ĮVADAS

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas – yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienam laikotarpiui šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką formuoluoja šalies centrinis bankas.

Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – realizuojant pinigų pasiūlą.

Savo pagrindiniais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas: jei ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius ( yra nedarbas ir vadinasi recesinis tarpsnis) didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios „lengvų t.y. lengvai prieinamų pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos padidėjimą. Tai vadinama ekspancine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skaitna ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „perkaitimai“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restikcinės) monetarinės politikos, kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Išskyrus ypatingesnius atvejus, monetarinė politika beveik visada turi „ grumtis“ su dilema – kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti daug didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Mechanizmas toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas. Šis keičia investicijų apimtį, o jų poslinkiai transformuoja visuminės paklausos dydį,kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą, arba blogai viską apskaičiavus – kainų kilimą.

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI

Monetarinė politika – tai valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekianti reguliuoti ekonominius procesus, kontroliuojant pinigų kiekį ir palūkanų normą.

Pinigų politika,kaip ir iždo politika, turi keturis tikslus:

didelį užimtumą

stabilias kainas

tinkamą valiutos kursą

spartų ekonomikos sugimą

Didelis užimtumas:

Yra savaime suprantamas bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Visi nori išvengti masinio nedarbo, nors pabrėžia ne tas pačias nedarbo sukeliamas blogybes: vieni – žmonių skurdą, kiti – nuostolius dėl sumažėjusios gamybos. Tačiau kai tik mėginama tai apibrėžti, nedarbas pasidaro sudėtinga problema. Išlyka klausimas, kokio užimtumo lygio siekti. Yra du potencialiai prieštaringi kriterijai. Vienas – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą; ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas. Kurį iš šių kriterijų turėtų rinktis FRS? Aišku, kad ir koks būtų efektyvus pirmasis kriterijus, FRS neturėtų siekti nedarbo procento, kuris būtų žemesnis už INNP, nes žemesnio už INNP procento negalima ilgai išlaikyti; be to, tai tik spartina infliaciją. Taigi, jei pirmasis kriterijus nesiūlo aukštesnio už INNP procento ir atrodo nepatikimas, FRS turėtų vadovautis INNP. Tačiau tokios rekomendacijos FRS nėra pakankamos.

Be to, net jeigu mes ir sužinojome priimtiną nedarbo procentą, nėra gerų statistinių būdų nustatyti, koks yra faktinis nedarbas. Per mėnesines gyventojų apskaitas renkami duomenys paie nedarbą nėra tikslūs dėl kelių priežasčių. Viena, tikroji nedarbo apimtis sumažinama dėl to, kad apskaita įtraukia tik tuos, kurie ieško darbo, ir neįtraukia tų, kurie darbo neieško, nes mano, kad turi maža šansų jį rasti. Be to, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės, kurie norėtų dirbti visą dieną, nėra apskaitomi kaip daliniai bedarbiai. Kita vertus, jei šeimą išlaikantis darbuotojas paranda darbą, jo sutuoktinis turi irgi ieškoti darbo, todėl statistiškai du žmonės ieško darbo, nors iš tiesų šeima ieško tik vieno darbo. Be to, kai kur socialiai remiami žmonės ieško darbo, nors daugelis jų negali būti įdarbinti. Be to, tie žmonės, kurie dirba slaptai, nes vengia mokesčių, arba užsiima nelegalia veikla, gyventojų apskaitose gali figūruoti kaip bedarbiai.

Be šių statistikos problemų, bedarbių skaičius dar priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio ir jų mokėjimo trukmės. Jei šios pašalpos didelės ir ilgalaikės, žmonės stengiasi ieškoti gero, o ne bet kokio darbo. Nereikia manyti, kad tai visada blogas dalykas. Pavyzdžiui, jeigu kvalifikuotas įrankių ir štampų gamintojas pradeda dirbti valytoju, nors, kelias dienas ilgiau paiškojęs, būtų galėjęs rasti savo profesijos darbą, tai yra aiškus nacionalinių pajamų praradimas. Tačiau kai kuriais atvejais bedarbio pašalpa skatina ilgiau nepradėti dirbti.

Vadinasi, mes ne tik
žinome, koks priimtinas nedarbo procentas, bet ir negalime tiksliai apskaičiuoti, koks šiuo metu yra nedarbas. Tai reiškia, kad kartais sunku nuspręsti, ar nedarbas per didelis, ar per mažas. Aišku, ne visada tokios problemos iškyla, 4 dešimtmetyje, kai be darbo likdavo daugiau nei ketvirtadalis ne žemės ūkio darbuotojų, nebuvo abejojama, kad nedarbo procentas viršija pageidaujamąjį. Tačiau kai nedarbo lygis yra, tarkim, 5 ar 6 procentai, tada nebe taip aišku.

Stabilios kainos:

Antras tikslas – stabilios kainos- gali atrodyti savaime suprantamas, bet toli gražu taip nėra. Tarkime, yra ekonomika, kur kainos per pastaruosius 50 metų kilo 100 procentų per metus, ir visi įsitikinę, jog infliacija ir toliau bus 100 procentų. Kokią žalą daro tokia infliacija? Ji neperskirsto pajamų, nes darbo užmokestis ir visos sutartys, be to, mokesčių įstatymai, apskaitos sistema yra prie jos prisiderinę. Pavyzdžiui, jei darbo našumas didėja 2 procentais, darbo užmokestis kyla 102 procentais per metus ir palūkanų norma yra, tarkim, 103, o ne 3 procentai. Tokia tiksliai pronozuojama infliacija sukelia ir trejopų nuostolių. Pirma, nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, be to, pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės tikslią kainą greit pasensta. Antra, kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų kurį laiką ( neilgai ) jos būna nepusiausvyros. Trečia, infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai labiau paranda realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą. Taigi žmonės turi vargti, nuolat vaikščioti, važinėti, kad gautų pinigų. Tai vadinama batų plėšimu.

Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama, ir mūsų ekonomika nėra pakankamai indeksuojama. Dažniausiai yra apmokestinamos ne realiosios, o nominaliosios palūkanos. Pavyzdžiui, jeigu palūkanų norma yra 12 procentų, o infliacija 10 procentų, mokesčių mokėtojas, mokantis trečdalio palūkanų dydžio mokestį, po apmokestinimo realiai gauna 2 procentais mažiau pelno. O skolininkams leidžiama per daug atimti iš apmokestinamųjų pajamų, t.y. tiek, kiek sudaro išmokamos palūkanos. Be to, amortizaciniai atsiskaitymai, kuriuos firmos gali atimti iš apmokestinamųjų pajamų, būna per daug maži, nes remiasi greičiau pradine, o ne atstatymo kaina. Tai padidina jų mokestinius įsipareigojimus. Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių infliacija mažina akcijų kainas.

Kai korporacijos dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas, nes atskaičius mokesčius vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo našumą.

Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Aišku, ji daro nuostolius kreditoriams, o yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų ar ne. Imant visumą, yra aišku, ad 7 ir 8 dešimtmečių infliacija buvo naudinga neturtingiems, nes pajamų paskirstymas buvo ne taip vienodas. Betto, negalima pasakyti apie visas infliacijas.

Nors infliacija gali nevienodai veikti pajamų paskirstymą tarp skirtingas pajamas turinčių grupių, ji sukelia esminius pajamų perskirstymus kiekvienoje pajamų grupėje, nes kai kurie asmenys yra neto skolininkai, o kiti – neto skolintojai. Toks perskirstymo būdas yra tikrai apgailėtinas. Tai yra ne ką teisingiau, kaip apmokestinimas kiekvieno žmogaus, kuris yra gimęs lyginę dieną. Visi, kas rūpinasi lygybe, tokį perskirstymą turėtų laikyti didžiausiu infliacijos daromu nuostoliu.

Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali pasikliauti ateities planais, nes nežino, koia ateityje bus reali vertė jų kapitalo, kuris dabar yra įvertintas doleriais. Apskritai paėmus, žmonės yra mokomi taupyti juodai dienai. Tačiau neprognozuojama infliacija už tokį elgesį dažniau baudžia nei jį skatina. Matyt todėl žmonės praranda pasitikėjimą vyriausybe ir tuo, kad socialinės sąlygos gali būti teisingos ar racionalios. Kol ši infliacijos pasekmė negali būti kiekybiškai įvertinta, ją galima laikyti didžiule, o gal net pačia didžiausia inflaicijos daroma žala. Dar 1979m. prezidentas Karteris rašė „prezidento ekonomikos pranešime“:

Infliacijos korozija griaužia ryšius, kurie siejo žmones. Vienas pagrindinių demokratinės vyriausybės uždavinių – sudaryti tokias sąlygas, kad piliečiai galėtų rūpintis savo likimu. Esant infliacijai žmonės su nerimu stebi, kaip dėl priežasčių, kurios nuo jų nepriklauso, išaugo praėjusios savaitės mokėjimų sumos arba kaip praėjusį mėnesį išduotas didesnis socialinės pašalpos čekis baigia nuvertėti dar nesulaukus metų galo. Visi mes turime susiplanuoti savo ateitį… ateitis visuomet yra gana neaiski, ir mes ne visada galime iki galo kontroliuoti savo planus. Kai pagrindinė mūsų kuriamų planų įvertinimo priemonė – dolerios perkamoji galia – smarkiai ir neprognozuojamai mažėja, mes netenkame dar vieno ateities regulaivimo sverto. Nenuostabu, kad
pasitikėjimas vyriausybe ir visuomeninėmis institucijomis atitinkamai sumažėja.

Infliacija padidina vyriausybės pajamas palyginti su išlaidomis. Vina iš priežasčių ta, kad dalis mokesčių sistemos yra taikoma nominaliems dydžiams, taigi nominalus, o ne realus pelnas yra apmokestinamas. Vadinasi, jeigu kas nors nusiperka akcijų už 1000 dolerių, kai kainų indeksas 100, ir parduoda jas už 2000 dolerių, kai kainų indeksas 200, tai yra apmokestinamas netikras 100 dolerių pelnas. Skolintojai irgi apmokestinami už netikras palūkanų įplaukas, nes inflaicija padidina ne realiąją, o nominaliąją palūkanų normą. Antra, vyriausybė yra didžiausias skolininkas ekonomikoje. Dėl infliacijos krinta reali vyriasybės skolos ir palūkanų išmokų vertė.

Trečia, esant infliacijai, vyriausybė turi pajamų ir iš teisės leisti pinigus. Kitais žodžiais tariant, vyriausybė, kaip pinigų ir bankinių rezervų tiekėjas, turi pelno, kai tik pinigų paklausa padidėja. Ji gali pagaminti dolerios banknotą už centus, o mainais už tai gauna vieno dolerio vertės prekių ir paslaugų. Panašiai elgiasi bankai, jie perduoda FRS ( ir tuo pačiu tiesiogiai iždui) 1 mln dolerių vertės vertybinių popierių, kai FRS suteikia jiems 1 mln dolerių rezervų. Net kai infliacijos nėra, vyriausybė iš to turi naudos. Bet kuo didesnė infliacija, tuo didesnė nominaliųjų pinigų paklausa ir tuo daugiau vyriausybė pasipelno iš teisės leisti pinigus. Vadinasi, infliacijai padidėjus 3 procentais per metus, vyriausybė iš teisės leisti pinigus užsidirba papildomai apie 8 mlrd dolerių.

Tinkamas valiutos kursas:

Nuo 1982m. iki 1985m. dolerio vertė labai pakilo palyginti su kitomis valiutomis. Tai suteikė Amerikos turistams daug džiaugsmo ir ( o tai dar svabiau) užseinio prekių kainų doleriais sumažėjimas sumažino infliaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tai labai pakenkė daugeliui pramonės šakų, kurios priklausė nuo eksporto arba konkuravo su importu. Dėl tos priežasties kai kurios vidurio vakarų ir rytų valstijos, kur buvo plėtojama plieną naudojanti gamyba, labai nukentėjo.

Prieš tai, antroje 8 dešimtemčio pusėje, doleris buvo kritęs, ir dėl to buvo paaštrėjusi infliacija.

Ekonomikos kilimas:

Šiuo metu labai susirūpinta tuo, kad dabartinis ekonomikos kilimo procentas yra mažas. Toks menkas augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių didžiosios dalies FRS nekontroliuoja, bet vieną labai svarbų ekonomikos augimo rodiklį – investicijas – FRS gali paveikti. Aukštesnis investicijų procentas ne tik reiškia, kad vienam darbuotojui tenka didesnė kapitalo dalis, bet rodo ir techninę pažangą, nes inovacijos dažnai įkūnijamos naujuose įrengimuose. Pavyzdžiui, naujos mašinos išradimas tol nedidina našumo, kol firmos neinvestuoja lėšų tokioms mašinoms įrengti.

Vienas iš investicijų sisinimo būdų – palaikyti gana žemą realiają palūkanų normą. Tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliaciaj būtų sustabdyta, be šios politikos, reikėtų vykdyti griežtą iždo politiką, t.y. išlaikyti teigiamą biudžeto balansą arba, konkrečiau tariant, – nedidelį deficitą. Tai, žinoma, priklauso nuo Kongreso ir vyriausybės, ir FRS negali to kontroliuoti.

PAVOJAI

Siekdama šių tikslų, FRS susiduria su tam tikrais pavojais, varžančiais jos veiksmus. Čia apibūdinsiu keturis iš jų.

KELIO UŽKIRTIMAS FINANSINEI PANIKAI

Finansinė panika ir paprastai ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą. Todėl galima sakyti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Tačiau neleisti kilti finansinei panikai yra esminis FRS rūpestis, todėl tai reikia specialiai aptarti.

Prieš II pasaulinį karą finansinė panika buvo retas, bet reikšmingas įvykis Amerikos ekonomikos istorijoje. Kartais, dažniausiai dėl intensyvių spekuliacijų biržoje,akcijų ir pagrindinių prekių kainos pakildavo, o po to staiga nukrisdavo. Tie, kurie įsigijo tokį turtą už kreditus, dabar turėjo parduoti jį, kas susimokėtų kreditoriams, kurie, sumažėjus užstatų vertei, nenorėjo prstęsti kreditų. Jei kurie nors skolininkai bankrutuodavo ir negalėdavo sumokėti skolų, tai kai kurie jų kerditoriai taip pat galėjo žlugti. Tarp tų kreditorių buvo bankai, todėl masiški bankų bankrotai arba tai, kad bankai kurį laiką nepajėgdavo atlyginti indėlių pinigais, dažnai sukeldavo finansinės panikos požymius. Ir kitų priežasčių nulemti bankų nakrotai dažnai nei vertybinių popierių kainų kritimas sukeldavo finansinę paniką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2309 žodžiai iš 7672 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.