Monių bankrotas įmonių kūrmosi ir bankroto dinamika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Monių bankrotas įmonių kūrmosi ir bankroto dinamika Lietuvoje

TURINYS

Įvadas 3

Įmonių bankrotai. Jų dinamika 4

Įmonių bankrotas – makroekonominė problema 7

Bankrutuojančių įmonių turtas 13

Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas. Bankroto prevencija 20

Išvados 28

Literatūra 29

ĮVADAS

Šiame darbe aš pabandysiu aprašyti įmonių bankrotus, atskleiti jų esmę, priežastis ir pasekmes ekonominėje bei socialinėje sferose, plitimą ar mažėjimą t.y. dinamiką, bei apsisaugojimo nuo bankroto priemones ir galimybes (bankroto prevencija). Taip pat aptarsiu bankrutuojančių įmonių turto problemas – kas su juo nutinka. Savaime suprantama, kad bankrotas yra neigiamas reiškinys tiek pavienės bankrutuojančios įmonės “akimis”, tiek ir makroekonominiu, visuomenės mąstu. Jis gali tapti palyginus rimta problema. Todėl yra priimtas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas.

Šis įstatymas, kaip ir dauguma kitų, yra ne kartą papildytas ir taisytas. Paskutinė šio įstatymo redakcija yra išleista 2001 metų kovo 20 dieną Vilniuje Nr. IX-216. Šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms.

Kalbant apie Lietuvos įmonių bankrotus galima remtis ir statistika. Joje turėtų atsispindėti visos šalies įmonių bankrotų dinamika. Duomenys, be abejonės, galimi ne anksčiau kaip nuo 1991 metų, kadangi nėra prasmės kalbėti apie ankstesnius laikus šiuo aspektu.

ĮMONIŲ BANKROTAI. JŲ DINAMIKA

Peržiūrėję įvairių šalių įmonių bankroto, reorganizavimo įstatymų ir jų įgyvendinimo procedūras pamatytume, kad šių šalių įstatymuose ir procedūrose yra daug skirtumų. Juos galima suskirstyti į esminius ir neesminius. Esminius skirtumus lemia skirtingas požiūris į įmones skolininkes ir kreditorius. Vienų šalių įstatymai labiau gina įmonių skolininkių, kitų šalių – kreditorių interesus. Šie esminiai skirtumai atsiranda todėl, kad skirtingai apibrėžiamas įmonės nemokumas, kriterijai bankroto bylai iškelti, nustatytas nevienodas kreditorinių įsiskolinimų gražinimo eiliškumas ir t.t. Daugumoje šalių įmonių nemokumui nustatyti naudojamas vadinamasis “balanso” kriterijus, t.y. nustatoma skolos suma bei jos gražinimo laikas, kurių ribas peržengus, keditorius įgauna teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonių nemokumo likvidavimo procedūros yra gana skirtingos. Jas galima suskirstyti į dvi dideles grupes:

1) kreditorių ir įmonių skolininkių santykiai bei nemokumo likvidavimo priemonės grindžiamos savanorišku susitarimu;

2) šalys susitaria priverstinai, dalyvaujant trečiosioms šalims, dažniausiai valstybės institucijoms, tokioms kaip teismų vykdytojai, Ūkio ar Teisingumo ministerijos, ar Valstybės turto fondas.

Remianti statistikos departamento duomenimis apie įvairių šalių įmonių bankroto, reorganizavimo bei nemokumo likvidavimo reglamentuojančius įstatymus, juos analizuojančią literatūrą, Lietuvos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių balansų, nemokių ir nuostolingai dirbančių įmonių finansinės atskaitomybės duomenų analizę, galima teigti, kad Lietuvoje būtina sukurti darnią įmonių, susidūrusių su laikinais finansinaiais sunkumais, gelbėjimo ir neperspektyvių įmonių greito išėjimo iš rinkos sistemą.

Sistemą santykinai galima suskirstyti į dvi dalis:

1) nemokių, nuostolingai dirbančių ir neperspektyvių įmonių išėjimo iš rinkos mechanizmai;

2) pelningų, tačiau su laikinais finansiniais sunkumais susidūrusių bei nuostolingai dirbančių, tačiau turinčių realias perspektyvas išlikti rinkoje ir tapti konkurencingomis, įmonių gelbėjimo programos.



Tarptautinės institucijos, tokios kaip Europos komisija, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, nuolat stebinčios kaip Lietuva rengiasi stoti į ES ir pasaulio prekybos organizaciją, kurios narė Lietuva iš esmės jau yra, pabrėžia nepakankamą Lietuvos įmonių konkurencingumą, ir kviečia spartinti nemokių įmonių bankrotą ir greičiau jas likviduoti. Nemokių įmonių skaičius Lietuvoje ir taip didėja palyginti sparčiai. Pavyzdžiui bankrutuojančių įmonių kasmet padaugėja 2-2,5 karto, palyginti su praėjusiu laikotarpiu. 1998 metais bankrotas buvo paskelbtas 99 įmonėms, o 1999 metais – 250, arba 2,5 karto daugiau, o per 2000 metus – 415 įmonių, arba 1,7 karto daugiau nei 1999 metais. Prognozuojama, kad 2001 metais bus daugiau kaip 800 įmonių, kurioms paskelbtas bankrotas. 2001 metų sausio 1 dieną buvo 1021 bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ir 14 bankų. 967 įmonių bankroto procedūros buvo teisminės, 54 – ne teismo tvarka. Per 1993 – 2000 metų laikotarpį bankroto procedūros baigtos 215 (190 likviduota, 4 – reorganizuotos, 7 – sanuotos, kitose 14 sudarytos taikos sutartys arba nutrauktos bankroto bylos) įmonių (žr. 1 pav.).

Bankrutuojančių įmonių iš dalies padaugėjo dėl to, kad 1997 metais Įmonių bankroto įstatyme numatyta privalomai skelbti įmonės nemokumą. Tam įtakos turėjo ir 1998 metų finansų krizė (rublio devalvavimas) Rusijos Federacijoje ir dėl jos sumažėjęs Lietuvos eksportas į NVS šalis. Taip pat tam tikrą įtaką daro prekybos įmonių koncentrcija ir dėl
to didėjantis importas.

ĮMONIŲ BANKROTAS – MAKROEKONOMINĖ PROBLEMA

Pastaraisiais metais sparčiai didėjantis bankrutuojančių įmonių skaičius yra gana pavojingas šalies ekonomikai, nes:

1) bankrutuoja seniai susikūrusios, turinčios gilias gamybos organizavimo tradicijas, palyginti stambios įmonės, kuriose dirba daug žmonių;

2) kuriasi naujos mažos arba labai mažos įmonės su nedideliu arba labai mažu samdomų darbuotojų skiačiumi;

3) įmonių bankrotas sukelia daug ekonominių ir socialinių problemų valstybės mąstu;

4) įmonių, tarp jų ir privačių, bankroto sukeltas problemas neretai tenka spręsti valstybei;

5) naujos įmonės neturi gamybos organizavimo ir valdymo įgūdžių, nepakankamai vertina rinkotyros reikšmę, darbuotojų kvalifikaciją, jų įgūdžius, darbo organizavimo kokybę, darbuotojų nuotaikas ir jų reikšmę darbo rezultatams.

Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų 35 406 įmonių 1999 metų finansinės atskaitomybės duomenų analizėje matyti, kad į 14 983 įmonių balansą buvo apskaityti nuostoliai, o 5 678 buvo nemokios. Per 2000 metus 263 įmonių administracijų vadovai viešai paskelbė, kad jų įmonės nemokios, iš jų 151 tais pačiais metais pradėtas bankroto procesas. Bankrutuojančių įmonių problemas santykinai galima suskirstyti į ekonomines ir socialines.

Prie ekonominių problemų vertėtų priskirti:

1) gamybinių pajėgumų praradimą, susilpnėjiusį bendrą šalies ūkio konkurencingumą;

2) nesumokėtus mokesčius valstybės biudžetui, socialiniam draudimui ir kitiems valtybiniams fondams;

3) nepatenkintus kreditorinius reikalavimus, neretai sukeliančius kitų su bankrutoujančia įmone susijusių partnerių ekonominius sunkumus bei bankrotą.

Prie socialinių problemų priskirtinos šios:

1) nedarbo augimas;

2) bendro šalies gyventojų gyvenimo lygio kritimas;

3) gyventojų nepasitenkinimas esama silpna šalies būkle;

4) netikrumo dėl ateities jausmas.

Įmonių bankrotai, kaip ir kiekvienas ekonominis ar socialinis reiškinys, turi ir tam tikras teigiamas puses:

1) kapitalo koncentracija, nes nereti atvejai kai įmones prie bankroto veda patys įmonės akcininkai, turintys galimybę daryti įtaką strateginės veiklos sprendimams ir palaipsniui perimti įmonės turtą;

2) ūkis atsikrato neefektyvių, neperspektyvių įmonių, neneretai gaminančių pasenusius gaminius;

3) nereikalingos struktūros ir nenaudojami pajėgumai likviduojami;

4) atsiranda galimybė perteklinius darbuotojus atleisti iš darbo.

Bankrutuojančių įmonių turto judėjimas rodo, kad šiuo metu bankrotas įmonėms skelbiamas gerokai pavėluotai. Įmonės ilgai būna nemokios, bei užtęstos bankroto procedūros sudaro sąlygas sukaupti dideles skolas. Dėl to įmonė tampa nepatraukli pirkėjams kaip verslo vienetas. Parduodant ar perduodant už skolas atskirus padalinius ar įrengimus, skolos paprastai paliekamos veikusiai įmonei, todėl dar labiau krenta jos turto paklausa. Dažnai kainas numažina teismų vykdytojai (antstoliai) bei įkaito turėtojai, kurie, norėdami greičiau atgauti skolas, nepagrįstai mažina įkeisto turto kainą. Pavėluotas bankrotas sukelia ypač skaudžias socialines pasekmes. Tai rodo akcinių bendrovių “Inkaras”, “Oruva”, “Aurida” ir kitų bankrutuojančių įmonių pavyzdžiai. Įmonių įsiskolinimas darbuotojams kartais yra toks didelis, kad jo nebeįmanoma grąžinti ir valstybės biudžeto t.y. kitų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Dėl įmonių bankroto 2000 metais atleista daugiau kaip 4,6 tūkst. darbuotojų. Daugiausia darbuotojų atleista Alytaus apskrityje, tai atitinka ir apsiektas 16,1 proc. nedarbo lygis. Jis yra vienas didžiausių šalyje (žr. 1 lent.).



Bankroto procesų eiga atskirose apskrityse parodyta 2 pav. Dėl įmonių bankroto atleistų darbuotojų skaičius pateiktas 3 pav.

Darbo biržos duomenimis, nedarbo lygis 2001 metų sausio 1 dieną buvo 12,6 proc. nedarbo lygis Šiaulių apskrityje buvo 17,6 proc.; Tauragės – 16,5 proc.; Panevėžio – 16,4 proc.; Marijampolės – 16,2 proc.; Alytaus – 16,1 proc.; Telšių – 14,7 proc.; Utenos – 11,7 proc.; Klaipėdos – 11,0 proc.; Vilniaus – 9,9 proc.; Kauno – 9,7 proc.



Per 2000 metus daugiausia bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių buvo prekyboje – 152 (23,6 proc.) ir pramonėje – 129 (31,1 proc.). Pastararisiais metais bankrutuojančių įmonių skaičius gerokai padidėjo prekyboje ir statyboje (žr. 4 pav.).



Aktyviausi kreditoriai keliant bankroto bylas 2000 metais buvo Valstybinis socialinio draudimo fondas ir jo teritoriniai padaliniai. Jų iniciatyva iškeltos 144 bankroto bylos. Šios institucijos taip pat aktyviausiai teikė pasiūlymus dėl bankroto procedūrų tobulinimo (žr. 5 pav.). Per 2000 metus jos pateikė daugiau kaip 20 pasiūlymų.



Labai svarbu bankroto bylą įmonei iškelti laiku, nes tik tokiu atveju galima patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus. Dėl pernelyg vėlai skelbtų bankroto procedūrų patenkinama tik nedidelė kreditorinių reikalavimų dalis.

BANKRUTUOJANČIŲ ĮMONIŲ TURTAS

Viena iš skaudžiausių bankrutuojančių įmonių problemų yra turto pardavimas. Iš bankrutuojančių ir bankrutavusių 2001 metais 806 įmonių turtą pardavė tik 351 įmonė. Šiose įmonėse už parduotą turtą
gauta 60,5 mln. Lt pajamų. Tai 2,5 karto mažiau už turto balansinę vertę (kuri buvo 153,3 mln. Lt). Tokių pajamų nepakanka atsiskaityti net su pirmaeiliais kreditoriais, kadangi įmonių įsipareigojimai gerokai viršija net gaunamas pajamas. Bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse turtas sudaro tik 60 % įmonių kreditorinių įsipareigojimų. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto dydis, jų įsiskolinimas kreditoriams bei įsiskolinimo struktūra 2001 metų sausio 1 dieną pateikta 2,3 lent. Kreditorinių reikalavimų struktūros pokyčiai 1998 – 2000 metais pateikti 6 pav.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1463 žodžiai iš 4631 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.