ĮVADAS
Monopolinė ūkio struktūra nepripažįsta rinkos, todėl ji neveikia net
tada, kai „apačioje“ įdiegiama „grynoji“ rinka – šiek tiek pakylame iki
urmo prekybos, o ten likusi monopolija. Žlugus Tarybų Sąjungai, rinkos
mechanizmas nepradėjo veikti, kaip tikėtasi, o senoji valstybės mašina,
kaip biurokratinė, buvo sugriauta. Dėl to atsirado sunkumų. Bet buvo
sukurtos politinės sąlygos išeiti iš krizės, suformuota valstybės
demokratinė sandara. Taigi nepatenkinami ekonominiai rezultatai, bet, antra
vertus, reikia džiaugtis, kad per tuos metus Lietuvai pavyko apsisaugoti
nuo bandymų restauruoti buvusią sistemą, demontuoti visuomenės sukurtą
demokratinį politinį mechanizmą, kuris turi didžiausią rezervą pertvarkyti
ekonomiką. Šiomis dienomis mes galime kritiškai pažvelgti ir apsvarstyti
šiuolaikinės monopolijos kainų ir konkurencijos teoriją.
Lietuvoje vis dar yra nemažai tokių sričių, kuriose vyrauja
monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų,
ir kitos sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau
monopolizuotas, tačiau dažnai pamirštamas sritis: sveikatos apsaugą bei
švietimą. Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva.
Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas
nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.
Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo.
Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra
vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai
akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės
tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją
užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti,
nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi
pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės
geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija
kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas
realus konkurentas.
Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų
monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos
proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, draudžiama arba praktiškai neįmanoma
atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų
vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį,
atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma
teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.
Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama
aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės,
kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali
reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į
valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.
Tikroji problema yra ne monopolijos įsigalėjimo problema (kaip minėta,
rinka gali koncentruotis tiesiog dėl efektyvaus darbo arba siekiant masto
ekonomijos). Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas, kuris
Lietuvoje labai populiarus. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių
draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai
barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą
verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai
trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti,
neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad
vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.
Problemos sprendimo, kaip pažaboti monopolijas, taip pat nerasime nei
kainų reguliavime, nei kitokiame valdžios įsikišime. Vartotoją apginti
galima tik leidus veikti laisvai rinkai: netrukdyti įeiti į rinką ir iš jos
išeiti, nereguliuoti kainų, nediskriminuoti jokių ūkio subjektų ir neteikti
jokiems ūkio subjektams privilegijų, privatizuoti visus ūkio subjektus.
Apžvelkime pagrindinius monopolinės rinkos susidarymo ir formavimosi
aspektus.
GRYNOJI MONOPOLIJA IR MONOPOLINIS VALDYMAS
Grynoji monopolija (pure monopoly) – tai susidariusi padėtis rinkoje,
kai egzistuoja tik vienas tiekėjas konkrečios prekės, kuri neturi artimų
pakaitų ar panašius poreikius patenkinančių prekių. Monopolinė rinka yra
adekvati tobulos konkurencijos rinkos sąvokai. Pirkėjo poreikių tenkinimams
egzistuoja tik vienas prekių tiekėjas – monopolistas
Suprantama, kad, kaip ir tobula konkurencija, grynoji monopolija yra
savotiška abstrakcija. Visų pirma , praktiškai neegzistuoja produktų, kurie
turėtų pakaitus. Visų antra, retas atvejis, kada nacionalinėje arba
tarptautinėje rinkoje yra tik vienas prekių tiekėjas. Nors, ypatingai
uždarose rinkose, pavyzdžiui, mažame miestelyje, galima stebėti grynosios
monopolijos reiškinį. Tarkim, tokiame miestelyje gali būti tik
vienas
gydytojas – stomatologas. Būtina pažymėti, kad kaip taisyklė, tokių
monopolijų veikla yra reglamentuota municipalinės ir valdančiosios