Moralė ir etika
5 (100%) 1 vote

Moralė ir etika

Moralė ir etika. Etikos objektas, problematika, tyrimo bodai, svarbiausios distinkcijos

Etiška, neetiška, moralu, amoralu

Kasdienėje kalboje sąvokos „etiška“ ir „moralu“ („neetiška“, „amoralu“) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: verslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, kasios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys.

„Etika“ yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą. „Moralė“ yra kilęs iš lotyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Taigi, etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė – žmonių tarpusavio santykių sričiai. Tačiau filosofijoje etikos sąvoka vartojama specifinei tyrimo sričiai reikšti – tai yra moralės sričiai, kuri nagrinėja žmogaus elgesį ir žmogiškąsias vertybes. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Filosofai šiuos ir panašius klausimus vadina vertybiniais (aksioioginiais) arba moralės klausimais, kuriuos skiria nuo klausimų apie tikrovę ir pažinimo klausimų. Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės konvencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip „gera“, „bloga“, „dorybinga“, „pagirtina“, „teisinga“, „ydinga“, „peiktina“, „smerktina“, ir pan. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse – religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje ir net etiketo srityje. Antra vertus, moralė yra „socialinis reiškinys“, o etika ar moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms reikšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys. Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Kuo turėtume labiausiai džiaugtis? Dėl ko verta stengtis? Ir pan. Atsakymas į šiuos klausimus mums turi nušviesti priežastis, dėl kurių turėtume laikytis moralės principų ar taisyklių. Atsakyti įjuos galime ir nestudijavę filosofijos, tačiau daugelis mūsų moralinių įsitikinimų nėra nei nuoseklūs, nei pakankamai aiškūs, nei gerai išplėtoti. (Programiniu požiūriu) moralės filosofija kaip tik ir siekia išplėtoti šiuos principus bei pateikti tokią žmogaus gyvenimo tikslų viziją, kuri leistų jam gyventi su tokiu aiškumu bei pasitikėjimu, su kokiu savo ilgą gyvenimą nugyveno Sokratas, ar bent jau suteikti mums tvirtesnių argumentų savo moralinius įsitikinimus pagrįsti. Tačiau iš tiesų viskas, yra ne taip paprasta. Dauguma gyvenimiškų situacijų, reikalaujančių mūsų etinio apsisprendimo ar įvertinimo, yra labai nevienareikšmės. Viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis gali kirstis keletas moralės principų (čia mes susiduriame su preferencijos problema), o, antra vertus, jie gali būti įvairiai taikomi, įvairiai traktuojami, jiems gali būti suteikiamas skirtingas pagrindimas. Taigi, ..kurie moralės principai yra svarbiausi ir kada jų. taikymas, .yra pateisinamas, yra sudėtingi etikos klausimai.

Visi kada nors tyrinėję moralės kilmę (prigimtį) mąstytojai aiškino konstravo savo pažiūrų sistemą remdamiesi tam tikra formule, iš kurios išvesdavo turinį. Pavyzdžiui, vieni apibrėžė moralę kaip socialinės grupės elgesio kodą. Tokios moralės sampratos turinį jie išvesdavo tyrinėdami įvairių grupių elgesio kodus. Kiti apibrėžia moralę kaip dispoziciją ir elgesio kodą, kurio turėtų laikytis visi racionalūs asmenys. Norint išvesti šios moralės „formulės“ turinį, reikia nustatyti kokia turėtų būti visų racionalių asmenų moralinė dispozicija ir elgesio kodas, ir pan.

Atsižvelgdamas į formalų moralės aspektą, filosofas B. Gertas moralę vadina „viešąja sistema“ (t.y. institucija), kuri nuo kitų viešųjų sistemų skiriasi tuo, kad ji liečia visus racionalius asmenis. Moralės buvimas viešąja sistema reiškia, jog ji liečia tuos žmonių elgesio aspektus, kurie turi poveikį kitiems žmonėms. Vadinasi, moralės sistema turi formuluoti tam tikrus gėrio standartus. Vis dėlto, norint sukonstruoti išsamų moralės apibrėžimą, formalių moralės bruožų nepakanka. Moralė, be to, turi turėti ir tam tikrą turinį. Taigi, reikia išplėsti jos apibrėžimą. Moralė yra visus racionalius asmenis liečianti (saistanti) viešoji sistema, vadovaujanti tiems jų elgesio aspektams, kurie turi kokį nors poveikį kitiems įmonėms ir kurios tikslas yra blogio minimizavimas (gėrio standartai) ir kurios branduolį
sudaro moralės taisyklės. Jei, kaip aiškina autorius, visus racionalius asmenis saistanti viešoji sistema nedisponuoja šiuo turiniu, tuomet net jei ji yra pagrįsta, jos pagrindimas negalės būti laikomas moralės pagrindimu. Tik viešosios sistemos, kurios branduolį sudaro moralės taisyklės, pagrindimas gali būti laikomas moralės pagrindimu. Nors visuotinio konsenso ką reikėtų laikyti moralės taisyklėmis, nėra, tačiau, matyt, niekas nepaneigtų, kad tokie reikalavimai kaip „nežudyk“, „nevok“, „nemeluok“ yra moralės taisyklės. Svarbiausias moralės filosofijos uždavinys yra moralės taisyklių analizė, siekiant įsitikinti ar jos sudaro visus racionalius asmenis saistančios viešosios sistemos branduolį, ir tuomet nustatyti, ar ta viešoji sistema yra tokia, kad visi nešališki racionalūs asmenys reikalautų jos laikytis. Jei taip nėra, tuomet nagrinėjama (visuotinė) moralės samprata negali būti pagrįsta, o tai būtų pagrindas laikytis etinio reliatyvizmo, nihilizmo ar skepticizmo filosofinės pozicijos. Jei ignoruotume šią esminę moralės tyrimo dalį (moralės taisyklių analizę), tai kaip galėtume atskirti moralę nuo kitų elgesio kodų (etiketo, teisės)? Juk tik žinodami moralės taisyklių turinį galime nuspręsti, kokį elgesio kodą galima priskirti moralės sričiai, ir kokie sprendiniai yra moralės sprendiniai.

Nemažai filosofų B. Gerto moralės apibrėžimą laiko nepakankamu, ir todėl siūlo išskaidyti moralės sąvoką į svarb. sudedamąsias dalis. Tai yra, jie moralės kaip socialinės institucijos („viešosios sistemos“) analizę papildo vienu ar daugiau iš keturių kriterijų, kuriais tik remiantis galima formuluoti moralės sprendinius, principus bei idealus.

Pirmasis kriterijus teigia, jog sprendinys, principas ar idealas yra moralinis tik tuomet, jei asmuo (arba visuomenė) priima jį kaip autoritetingiausią bei svarbiausią veiksmo gidą. Šis kriterijus sako, kad moralei turi tekti primatas visų kitų dalykų atžvilgiu mūsų gyvenime. Šio kriterijaus šalininkai, žinoma, sukritikuotų Hartlando-Swanno moralei priskirtą antraeilį statusą. Moralaus žmogaus, šiuo požiūriu, neturėtų blaškyti ar trikdyti konkuruojantys reikalavimai, verčiantys jį eiti į moralinį kompromisą ar skatinantys moralinį silpnumą. Nei asmeniniai interesai, nei priklausomybė politinėms struktūroms, nei religiniai sumetimai negali konkuruoti su moralės reikalavimais.

Antras kriterijus teigia, kad moralės teiginiai nuo kitų skiriasi savo preskriptv’iniu (nurodomuoju) pobūdžiu -jie skirti vadovauti mūsų elgesiui, o ne aprašyti dalykų padėtis. Be abejo, preskriptyvieji teiginiai galioja ne tik moralės srityje. Teisės ar etiketo sričių teiginiai taip pat yra preskriptyvūs. Šio kriterijaus besilaikantys autoriai tiktai nori pasakyti, kad preskripcija yra moralinio sprendinio, principo ar idealo būtinoji sąlyga.

3. Trečiasis yra „universalizuojamumo“ kriterijus. Jis reikalauja, kad (svarstomi) moraliniai sprendiniai, principai bei idealai panašiomis aplinkybėmis tiktų visiems žmonėms. „Mano moralės taisyklė turėtų būti kiekvieno moralinio elgesio taisykle“. Šiuo kriterijum savo moralės koncepciją grindė 1. Kantas, kuris tvirtino, kad moralės principai kelia besąlygiškus, kategorinius reikalavimus visiems ir kiekvienam, nepaisant individualių skirtumų. Veiksmo kaip moraliai teisingo ar klaidingo vertinimui negali vadovauti skonis ar preferencija, kurie kinta su kiekvienu individu.

4. Kai kurie filosofai siūlo dar ir ketvirtą moralės kriterijų, kuris pabrėžia moralės turinio, o ne formalių jos bruožų svarbą. Šie filosofai teigia, kad koks nors moralės kodeksas turi būti tiesiogiai orientuotas į žmogaus gerovę, rūpintis kitų žmonių gerove ar bent jau kitiems žmonėms padaroma žala ir gėriu. Šis kriterijus, žinoma, eliminuoja iš moralės srities bet kokius egoistinius principus.

Baigiant moralės sąvokos analizės dalį reikia tik pabrėžti, kad nė vienas minėtų kriterijų negali būti pakankamas pamatas skirti moralius nuo nemoralių sprendinių, veiksmų, idealų, taigi, nė vienas iš jų nėra būtinoji moralės sąlyga. Apskritai, šiandien tarp filosofų vyrauja nuomonė, kad negalima pateikti kažkokio vieno išsamaus moralės apibrėžimo, nes ji turi pernelyg daug reikšmių, ar, mūsų kalba tariant, – yra pernelyg daug kriterijų, kuriais remiantis galima sprendinius ar veiksmus klasifikuoti kaip moralius. Tačiau ši išvada nereiškia, kad drauge paėmus minėti kriterijai negali tapti pakankama moralės sąlyga.

Moralu, amoralu, immoralu, nemoralu

Veiksmų, principų, elgesio normų moralumas yra vertinamas vadovaujantis tam tikrais gėrio standartais. Amoralu šiuo požiūriu būtų viso to priešybė: tai, kas sėja blogį, atliekama nepaisant dorovės ir sąžinės reikalavimų, kelia nepasitikėjimą, įtarumą, kuria barjerus, griauna vientisumą ir t.t.

Immoraliu yra vadinamas neturintis moralės jausmo, abejingas teisingumui ir neteisybei asmuo. Tai būdinga labai nedaugeliui žmonių. Pavyzdžiui, šiai grupei galima priskirti kūdikius, kuriuose dar nėra išugdytas moralės jausmas. Todėl jų negalima rimtai girti ar bausti. Esama ir suaugusių žmonių, kurie, nepaisant moralinio auklėjimo, liko ar tapo immoraliais. Tokių žmonių pasitaiko tarp nusikaltėlių, kurie nesuvokia, kad yra padarę kažką negero ir nejaučia nei kaltės
jausmo, nei gailisi dėl savo poelgių. Nemoralus reiškia apskritai nepriklausantis moralės sričiai. Pavyzdžiui, negyvi objektai, daiktai, ar tyrimų sritys patys savaime nėra moralūs. Moralės problema čia iškyla tik tuomet, kai jie tampa priemone amoraliam veiksmui atlikti. Moralės tyrimo bodai

Egzistuoja du pagrindiniai moralės tyrimo būdai. Pirmas būtų mokslinis arba deskriptyvus (aprašomasis), kuris dažniausiai yra naudojamas socialinių mokslų, kurie, kaip ir etika, tiria žmogaus elgesį, srityje.

Kitas yra filosofinis būdas, o jį sudaro trys dalys. Pirmoji – tai bendroji normatyvinė ar preskriptyvinė (nurodomoji) etika. „Ne kaip elgiamės, o kaip turėtume elgtis“.

Normatyvinės etikos sričiai priklauso ir vadinamoji taikomoji etika (aiškumo dėlei ją išskyriau kaip atskirą etikos tyrimų sritį)-Bendroje normatyvinėje etikoje formuluojami principai, dorybių sistemos, mąstymo (analizės) būdai kartais yra pasitelkiami konkrečioms moralės problemoms nagrinėti – populiariausios būtų abortų, eutanazijos, žodžio laisvės, teisingumo teisės ir verslo sferose bei kitos problemos. Bendrieji etikos principai dažniausiai taikomi profesinės veiklos sferose, tačiau gali būti taikomi ir kitose – kaip antai, mokesčių, sveikatos priežiūros paslaugų, baudžiamosios atsakomybės, atvirkštinės diskriminacijos ir kt, sferose. Trečiąją filosofinio požiūrio dalį sudaro metaetika, kartais vadinama analitine etika. Metaetika nagrinėja etikos kalbą (pavyzdžiui, ką mes turime omenyje vartodami žodį „geras“). Antra vertus, ji tiria racionalius etikos sistemų pamatus arba įvairių etikos sistemų kūrėjų samprotavimo būdus ir logiką. Metaetika nieko nenurodo, jos uždavinys nėra normatyvinių sistemų kūrimas. Kaip rodo šio termino graikiškos kilmės priešdėlis meta-, reiškiantis „anapus“, „virš“, „ant“ (ko nors), ji ne kuria normatyvines etikos sistemas, o nagrinėja jų logines struktūras, jas grindžiantį samprotavimo būdą bei jų kalbą.

Moralė ir teisė

Dažnai girdime frazę, kad „įstatymai yra neteisingi“, ir ją suprantame kaip mintį apie tai, kad įstatymai gali būti amoralūs. Pavyzdžiui, istorijoje yra žinoma daugybė protesto akcijų prieš „neteisingus įstatymus“, o protestuotojai išreikšdavo savo susirūpinimą „moralės klausimais“ ar „aukštesne morale“; tai yra tarsi nuoroda, kad tarp teisės ir moralės turi būti brėžiamas skirtumas. Taigi, kokia yra judviejų sąsaja? Ir ar apskritai tokia yra? Pernelyg drąsu būtų tvirtinti, kad tarp jų nėra jokio ryšio, nes daugelis mūsų moralės nuostatų yra įkūnytos įstatymų kodeksuose. Teisė, kaip ir moralė, yra viešoji sistema ar institucija, kuri, įv. juridinių kodeksų pavidalu vadovauja žmonių elgesiui bei saugo juos nuo galimos žalos jų asmeniui nuosavybei. Kai kurie įstatymai turi mažesnę moralinę reikšmę nei kiti, tačiau teisės ir moralės santykis nėra ekvivalentiškas: kas yra moralu, nebūtinai yra legalu (t.y. reglamentuojama įstatymu), ir atvirkščiai. Kaip minėta, gali egzistuoti moraliai neteisingi įstatymai; beto, tam tikri žmonių veiksmai gali būti tobulai legalūs, tačiau moraliai abejotini. Kyla klausimas: kas ką grindžia, ar teisė – moralę, ar moralė -teisę? Daug žmonių pasakytų, kad jie elgiasi moraliai bijodami teisėtvarkos sistemos ar Dievo bausmės. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie elgiasi moraliai ne iš bausmės baimės, o dėl savo įsitikinimo amoralių veiksmų netinkamumu: net jei rytoj nebeliktų jokių įstatymų, jie vis vien laikytų tuos veiksmus amoraliais ir siekdami likti moralūs, jų nesiimtų. Tuomet yra tiesiog akivaizdu, kad teisė nebūtinai yra moralės pagrindas. Veikiau priešingai — moralė eina iki {statymo, o teisė sankcionuoja moralę — t.y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema.

Teisės, laisvės, pareigos ir moralinis minimalizmas

Šiandieninis viešasis diskursas moralės klausimus dažniau nagrinėja teisių, o ne tradicinėmis dorybių ar pareigos sąvokomis. Girdime kalbant apie pilietines, moterų, gėjų teises, negimusio vaisiaus, reprodukcines teises, teises į socialinę pašalpą ir taip toliau. Taip pat skiriame juridines teises ir moralines teises. Egzistuoja trys pagrindinės pozicijos teisių vietos ar reikšmės moralės diskurse atžvilgiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2343 žodžiai iš 7750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.