Moteris palydose į pomirtinį gyvenimą
5 (100%) 1 vote

Moteris palydose į pomirtinį gyvenimą

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..3

I.Marinimas šarvojimas………………………………………………………….……..4

1.1 Prausimas………..…………..…………………………………………….5

1.2 Įkapės………………………..……………………………………………6

1.3. Apraudojimas………………….…………………………………………..7

1.4. Duonos auka…………………………………………………………………………………..8

1.5. Šarvojimo vietos išardymas………….…………………………………….9

1.6. Gedėjimas……..……………….…………………………………………10

II. Giedojimo yaptumai pagal regionus……………………………………..……………11

Išvados.……………………………………………………………………………………13

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………..14

Priedai……………………………………………………………………………………..15

Įvadas

Mirtis – neišvengiama žmogaus egzistencijos baigtis, bauginanti ir kartu viliojanti savo slaptinga būtimi. Tai viena iš nedaugelio patirčių, prie kurios anksčiau ar vėliau tenka prisiliesti kiekvienam – pergyventi artimo žmogaus mirtį ir pagaliau susidurti su savo baigties biologine mirtimi.

Nagrinėjant laidotuvių papročius, iškyla klausimas: koks praeityje vaidmuo atiteko moteriai žmogų parengiant į amžiną poilsį ?Ir kokie yra laidojimų papročiai buvo XIX a.-XX a.?

Taigi, pabandysime jums atsakyti į šiuos klausimus.

I. Marinimas ir šarvojimas

Marinimas. Paprastai ligonį marindavo šeimos nariai. Tik nesant savų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, dažniausiai moterys. Kiekvienoje apylinkėje buvo ir specialių moterų – marintojų. Lazdijų rajono Veisiejų apylinkėje buvo įprasta, prasidėjus ligonio agonijai ar jau mirus, kuo skubiausiai pakviesti dievobaimingas netekėjusias merginas ir ištekėjusias tretininkes kalbėti rožinį (rožančių). Ši moterų grupė už mirusiojo vėlę sukalbėdavo šimtą rožinių. Ligoniui užmerkus akis, jos melsdavosi į penkias Jėzaus žaizdas, sukalbėdavo už mirusiojo sielą penkis poterius, kad palengvintų jos kelionę į amžinybę. Visoje Lietuvoje ligoniui mirštant skambindavo laimingos mirties varpeliu – tikėjo, jog skambinimas nuvaiko piktąsias dvasias. Pažymėtina, kad specialų moterų marintojų būdavęs tuose kaimuose, kur moterys aktyviau dalyvavo kaimo ir parapijos bendruomenių gyvenime. XIX a. pabaigoje – XXa. viduryje šią veiklą parapijose ypač išvystė šv. Pranciškaus trečiojo ordino moterų (tretininkių) organizacija, kurios vienas iš tikslų ir buvo lankyti, slaugyti, marinti ligonius.

Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo Grabnyčią ar pirmosios Komunijos žvakę, į rankas įduodavo kryželį arba tą pačią žvakę. Susirinkusieji suklaupę skaitė maldas iš maldaknygės, drąsesnė marinuotoja mirštančiajam šaukdavo į ausį maldos žodžius: „Jėzau, Marija, Šventas Juozapai, pribūkite prie mano dūšios!”Mano nuomone, tikrai nekiekvienas žmogus turėtų tiek valios, šaltų nervų, kad galėtų į numirėlio ausį sakyti maldos žodžius.

Tradiciniame Lietuvos kaime šeimos tėvas ar motina, į mirties patalą atgulę namuose, prieš mirtį susikviesdavo vaikus, žmoną ar vyrą palaiminti ir pareikšti paskutinę valią.

Paskutinis mirštančiojo žodis – tai nerašytas jo testamentas, dar XX a. pradžioje šventai vykdytas. Dažnai prieš mirtį ligonis pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kaip pašarvoti, kiek ir kokių gyvulių papjauti laidotuvių vaišėmis. Vadinasi, mirštantysis jautėsi savo mirties šeimininkas, todėl visiems papročiams iki paskutinės minutės vadovavo pats, o šeima ir bendruomenė suvokė iš gyvenimo išeinantįjį tebeturint socialinę vertę.Atkreipkite dėmesį, kad taip buvo XIX a. – XX a., o dar ir dabar yra laikomasi panašaus paskutinio mirštančiojo žodžio.

1.1 Prausimas

Iškvėpus paskutinį atodūsį, moterys marintojos mirusiajam pirmiausia užspausdavo akis, kad jis „nežiūrėtų“ ir kitų su savim neišsivestų i kitą pasaulį. Po to velionį nuprausdavo vyresnio amžiaus tiek artimieji, namiškiai, tiek svetimi žmonės, kaimynai.

Žinoma, buvo ir kitaip manančių žmonių, miestų ir miestelių.

Dzūkijoje vyravo nuomonė, kad mirusįjį būtina prausti svetimam (taip pat Akmenės raj. Viekšnių apyl. – „iš svetimo kiemo“ ), nes jei praus artimieji – prisisapnuos. Paprastai moteris prausdavo moterys, o vyrus – vyrai. Žinoma mano nuomone, buvo ir išskirtinių žmonių kurie prausė ir vyrus, ir moteris.

Vidurio ir Pietų Lietuvoje išlikęs tikėjimas, kad už mirusiojo nuprausimą būtina atsilyginti: esą „jei nieko nepaimsi už mirusiojo nuprasimą, tai ims rankas gelti“. Artimieji apskritai stengėsi dovanoti
rankšluostį, drobės stuomenį, medžiagos atraižą suknelei, skarelę ir pan. Šis paprotys rodo, kad dovana prausėjai reiškia auką mirusiajam. Matyt, tikėta, kad per ją galima apsisaugoti nuo nepageidaujamo sąlyčio su anapusiniu pasauliu, galimo mirusiųjų kenkimo jo atrimiesiems.

O kas dabar? Dabar viskas yra sumaterializuota, viskas yra apmokama…

1.2. Įkapės

Visoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje mirusiuosius rengė panašiai: senas moteris – tamsiais, merginas – šviesiais drabužiais, tarsi nuotakas.

XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje senesnės moterys įkapes pasisiūdavo iš anksto ir laikydavo skryniose. Na kiek man žinoma tai tikrai dabar niekas nesisiūna sau įkapių iš anksto.

Jeigu užklupdavo netikėta mirtis ir neturėdavo įkapių, jas veltui pasiūdavo kaimo siuvėja – kaip dovaną mirusiajam. Įkapių siuvėja vengė užmegzti siūlo mazgą. Visoje Lietuvoje tikėta: jeigu aprengsi mirusį skylėtu drabužiu, iš tų namų kas nors netrukus mirs.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje beveik visoje Lietuvoje tiek vyrus, tiek moteris laidodavo be batų, tik su kojinėmis, nes tikėjo, kad kitame gyvenime su batais bus per sunku vaikščioti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 804 žodžiai iš 2628 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.