Moteriška lytinė sistema
5 (100%) 1 vote

Moteriška lytinė sistema

Moteriškieji lytiniai organai, taip pat kaip ir vyriškieji, skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai lytiniai organai – tai lytinės liaukos, kuriose bręsta lytinės ląstelės ir gaminami lytiniai hormonai, bei lytiniai takai. Taigi, moters vidiniams lytiniams organams priklauso kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis, o išoriniams – lytinės lūpos, varputė ir makšties prieangis.

Kiaušidė – tai porinė lytinė liauka. Joje bręsta moteriškosios lytinės ląstelės ir gaminami moteriškieji lytiniai hormonai. Kiaušidė yra ovalo formos, apie 3 cm ilgio, 10-15 g masės liauka. Ji yra mažajame dubenyje, prisišliejusi prie dubens sienelių. Vienas jos galas atsisukęs į gimdą, o kitas – į kiaušintakį. Nuo kiaušidės link gimdos ir dubens sienelės eina specialūs raiščiai, kurie palaiko kiaušidę tam tikroje padėtyje.

Kiaušidę dengia balzganasis dangalas. Viduje išsiraizgo kraujagyslės ir nervai – tai šerdinė kiaušidės dalis. Po balzganuoju dangalu yra žievinė dalis, kurioje formuojasi folikulai. Folikule yra moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (kiaušinėlis). Kiaušidėje yra gausybė pirminių (nesubrendusių) folikulų. Nuo lytinio brendimo pradžios veikiant hormonams folikulai pradeda bręsti. Naujagimės kiaušidėje yra apie 300 000-400 000 pirminių folikulų, per visą moters vaisingą laikotarpį iš jų tik 400-500 subręsta. Kiekvieną mėnesį visiškai subręsta dažniausiai tik vienas folikulas (jei tuo pačiu metu subręsta du ar daugiau folikulų, gali būti daugiavaisis nėštumas, t.y. gimsta dvynukai ar trynukai). Bręstantis folikulas keičia išvaizdą. Jį sudarančios ląstelės pradeda daugintis, folikulas didėja, jo viduje susidaro ertmė, kaupiasi skystis. Kartu bręsta ir kiaušinėlis. Folikulinės ląstelės pasižymi endokrinine funkcija: jos gamina lytinius hormonus (estrogenus). Subrendęs folikulas yra apie 1-2 cm skersmens, jį galima pamatyti echoskopu. Bręsdamas folikulas iš kiaušidės gilumos artėja prie kiaušidės paviršiaus ir ištempia jos balzganąjį dangalą. Neišlaikę spaudimo plyšta folikulo sienelė ir kiaušidės balzganasis dangalas, tuo metu folikulo skystis išteka į pilvaplėvės ertmę ir išplauna iš kiaušidės kiaušinėlį, kuris patenka į kiaušintakį. Šis procesas vadinamas ovuliacija. Ovuliacija dažniausiai įvyksta mėnesinių ciklo viduryje. Plyšus folikului, jo ląstelės pradeda daugintis ir užpildo buvusią ertmę. Šios ląstelės yra gelsvo atspalvio, todėl susidaręs naujas audinys vadinamas geltonkūniu. Geltonkūnio ląstelės taip pat gamina lytinius hormonus (progesteroną), kurie padeda vystytis nėštumui. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis sunyksta, vietoj susiformuoja randinis audinys. Todėl po kiekvienų mėnesinių kiaušidė vis labiau randėja, mažėja ir raukšlėjasi.

Kiaušintakis – tai porinis organas, panašus į vamzdelį. Vienas jo galas atsiveria į gimdą, o kitas galas pasibaigia piltuvėlio formos išplatėjimu prie kiaušidės. Kiaušintakio ilgis yra apie 10-15 cm, skersmuo – 2-5 mm. Ties gimda kiaušintakio spindis yra siauresnis, o link piltuvėlio platėja. Piltuvėlio kraštai nelygūs, iškarpyti, sudaro spurgus. Vienas jų vadinamas kiaušidės spurgu, jis yra ilgiausias, nutįsta iki kiaušidės. Juo kiaušinėlis patenka iš kiaušidės į kiaušintakį. Kiaušintakį iš vidaus iškloja gleivinė, padengta virpamuoju epiteliu (tai ląstelės, turinčios gaurelius, kurie juda gimdos kryptimi ir padeda slinkti kiaušinėliui). Raumeninis kiaušintakio dangalas taip pat padeda slinkti kiaušinėliui link gimdos. Paprastai kiaušinėlis juda kiaušintakiu 6-7 paras. Būtent kiaušintakyje ir įvyksta apvaisinimas, t.y. kiaušinėlis susilieja su atkeliavusia vyriškąja lytine ląstele – spermatozoidu. Jau apvaisintas kiaušinėlis patenka į gimdą, įsitvirtina jos sienelėje ir pradeda vystytis žmogaus embrionas. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis pašalinamas per mėnesines kartu su išskyromis. Kartais po lytinių organų uždegimų ar nutraukus nėštumą, susidaro sąaugos, kiaušintakių spindis gali užakti (tuomet moteris negali pastoti).

Gimda – tai neporinis ertminis kriaušės formos organas. Gimda yra mažojo dubens centre, priekyje jos yra šlapimo pūslė, užpakalyje – tiesioji žarna, šonuose – kiaušintakiai ir kiaušidės. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 9 cm, svoris – 50 g. Gimdžiusios moters matmenys ir svoris didesni. Skiriama viršutinės platesnė gimdos dalis, vadinama gimdos kūnu, ir apatinė siauresnė – gimdos kaklelis (jo ilgis yra apie 3 cm). Viršutinė plati gimdos kūno dalis vadinama gimdos dugnu, jo kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos viduje yra trikampio formos gimdos ertmė. Gimdos ertmė į apačią siaurėja ir pereina į gimdos kaklelio kanalą. Gimdos kaklelio apatinė dalis įeina į makštį, ši kaklelio dalis sudaryta iš priekinės ir užpakalinės lūpų, apsupančių gimdos kaklelio angą. Negimdžiusios moters ši anga yra apvali, o gimdžiusios – plyšio formos. Svarbi gimdos kūno ir kaklelio padėtis. Normaliai gimdos kūnas yra pakrypęs į priekį kaklelio atžvilgiu. Kartais gimdos kūnas būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), tuomet moteris gali nepastoti, nes spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 863 žodžiai iš 2677 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.