Moters ir vyro pad4tis 6iuolaikin4je 5mon4je
5 (100%) 1 vote

Moters ir vyro pad4tis 6iuolaikin4je 5mon4je

11213141

Moters ir vyro padėties analizė šiuolaikinėje įmonėje

Įvadas

Moterys ir vyrai įmonėse vis dažniau eina vienodas pareigas. Taip moterys gali realizuoti savo sugebėjimus ir kvalifikaciją; antra vertus, tai rodo ir gerą įmonės vardą, tačiau vyrai ir moterys vis dėlto nėra lygūs. Todėl elgesio su vyrais ir moterimis arba vienų ir kitų tarpusavio elgesio normos negali būti vienodos; priklausomai nuo aplinkybių galioja ypatingos elgesio taisyklės.

Įmonės ir jų klientai šiandien kitaip elgiasi su moterimis, o išaugus įmonėms, moterų elgesys taip pat pasikeitė, tapo labiau nepriklausomas.

Moterų elgesio normos visada susijusios su didžiausiais kartos kultūriniais pokyčiais, ir šis procesas dar toli gražu nesibaigė. Galbūt todėl mes šiandien dažnai nežinome ar abejojame, kokios elgesio su moterimis taisyklės, o kokios – jau ne. Prieš aptardama šiuolaikines elgesio normas, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus.

Visuomenės raida ir elgesio normų kaita

Nepaprastai didelius moterų elgesio, ypač elgesio su jomis normų pasikeitimus, be abejo, lemia naujas moters vaidmuo mūsų visuomenėje, kur vis didesnę įtaką įgyja dirbanti moteris. Jau pramoninės revoliucijos laikais (XIX a.) buvo daugybė dirbančių moterų, nes jos buvo priverstos uždirbti pinigus savo sunkiai besiverčiančiai šeimai. Tačiau ši darbininkių ir juodadarbių moterų armija neturėjo jokios įtakos bendroms moterų elgesio normoms, nes tai nebuvo susiję su valdančiuoju sluoksniu, t.y. tuo sluoksniu, kuris “atsakingas” už elgesio normų kodeksą. Tik po Antrojo pasaulinio karo dvi visuomenės raidos tendencijos paskatino daug ką pakeisti.

Pirmiausia – labai išaugo mergaičių išsilavinimas. Po 1945 m. šeimos ėmė leisti dukras į mokslus dar ir todėl, kad tam nereikėjo aukoti šeimos santaupų. Tuo metu švietimo srityje buvo įgyvendinamas visuomenės politinis tikslas – “visiems vienodos galimybės”, švietimo lengvatos pirmiausiai buvo taikomos silpniesiems socialiniams sluoksniams, visus, taigi ir mergaites, atleidžiant nuo mokėjimo už mokslą ir mokymo priemones. Gimnazijas ėmė lankyti daugiau mergaičių negu bet kada anksčiau, ši tendencija išliko iki šiol. Įdomu, kad šis procesas turėjo įtakos ne tik žemesniųjų sluoksnių mergaitėms, bet daug labiau – aukštesniųjų sluoksnių dukroms. Šios šeimos siųsdavo sūnus į aukštesniąsias mokyklas bei mokėdavo už jų universitetinį išsilavinimą, tačiau dukterų mokslams nešvaistė pinigų, nes “jos juk vis tiek išteka”. Dabar šis supratimas pasikeitė iš esmės. Šiandien tarp abiturientų – 45 % mergaičių, o profesinėse technikos mokyklose – tik 27 % mergaičių.

Be to, paaiškėjo, kad mergaitės ir moterys baigia mokslus kur kas geresniais pažymiais negu berniukai ir vyrai; tą liudija ir mokyklų, ir universitetų baigiamieji egzaminai. Tokie vidurkiai nekenkia moterų interesams, nebent moterys sudarytų konkurenciją vyrams. Vien dėl šios priežasties buvo pakeisti kai kurių specialistų priėmimo į darbą kriterijai; ir pažymių vidurkis jau nėra svarbiausias dalykas kaip anksčiau. Keliami ir tokie reikalavimai kaip karinės arba civilinės tarnybos atlikimas. Tuo siekiama, kad šiose profesijose neimtų dominuoti moterys. Iš tokių profesijų galime paminėti valstybinę juristo ir bankų darbuotojo profesijas.

Moterų išsilavinimo lygį padėjo kelti ir ekonominės nepriklausomybės siekis; tai jau antroji visuomenės raidos kryptis, sukėlusi didelių pokyčių. Taip susidarė šiandieninė situacija: moterys į savo profesiją ir darbą žiūri taip pat rimtai kaip ir vyrai, jos taip pat kaip ir vyrai siekia profesinės karjeros. Moterys dar negali visiškai pakeisti savo tikslinės orientacijos, nes turi vykdyti sunkias žmonos ir ypač motinos pareigas. Negalėčiau pranašauti, tačiau šioje srityje dar daug kas keisis; ir moterys turės vienodas profesines galimybes su vyrais.

2

Atsiranda kita pasaulėžiūra, keičiasi papročiai ir moralė, nes pasikeitė arba tapo visai nebereikalinga jų pirmykštė funkcija. Antai mūsų visuomenėje jau kitaip vertinama santuokos institucija. Šis procesas vyksta tiesiog mūsų akyse. Anksčiau santuoka buvo būtina visuomenės reprodukcijos sąlyga, nes tik tokiu būdu buvo galima priversti tėvus išlaikyti savo vaikus. Todėl visomis visuomeninės ir bažnytinės moralės spaudimo priemonėmis buvo stengiamasi, kad negimtų nesantuokinių vaikų. Nesantuokinio vaiko gėdytasi, ir jis (jei nebūdavo nuskandinamas arba kitaip nužudomas, kaip dainuojama gatvės dainelėse) tapdavo našta moters šeimai. Visuomenė, žinoma, nusigręždavo nuo “nusikaltėlės”. Didėjant moters profesiniam savarankiškumui, sumažėjo neigiama nuostata dėl nesantuokinių vaikų, antra vertus, sumažėjo ir gimimų skaičius. Šiandien niekas neprotestuoja dėl nesantuokinių vaikų dar ir todėl, kad, mažėjant gyventojų skaičiui, bijomasi nacijos išnykimo. Kadangi tėvų atsakomybę už vaikų išlaikymą dabar galima reguliuoti įstatymais, tai santuokos svarbumas sumažėjo. Vaikų aprūpinimas jau nebepriklauso nuo to, ar tėvai
vedę, ar ne. Tad naujas požiūris į santuoką vis labiau įsigali.

Mūsų laikais santuoka grindžiama visišku partnerių savanoriškumu. Todėl toleruojamas partnerių gyvenimas kartu “be santuokos liudijimo”, nes santuoka, kaip materialinio aprūpinimo garantas, moterims vis mažiau reikalinga.

Pasikeitęs moterų elgesys atspindi šiuolaikinės moters savarankiškumą. Iš pradžių šie pakitimai įvyko profesinėje srityje, ten, kur moterys pagal savo užimamą tarnybinę padėtį turėjo prisilaikyti prie vyriškų elgesio normų. Tradiciniam moters vaidmeniui šie pakitimai dar neturėjo įtakos: todėl šiandien turime dvi skirtingas moters elgesio normas, kurias lemia moters vaidmuo (funkcijos) ir situacija.

Aukštuomenės dama ir dirbanti moteris

Dama anksčiau buvo tituluojama aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių pono žmona arba našlė. Dama visuomenėje pasirodydavo tik kaip žmona ir savo vyro lydima. Taigi šis moters vaidmuo lėmė damų ir nedamų elgesio normas. Našlė irgi buvo vadinama dama, tačiau visuomenės gyvenime beveik nebedalyvavo. Ji turėjo teisę pasirodyti pobūvyje šeimos aplinkoje arba savo namuose kaip motina, sesuo arba brolienė, tačiau ji niekur nebūdavo kviečiama. Su dama aukštuomenėje buvo elgiamasi labai pagarbiai, jos statusas (rangas) buvo aukštesnis, negu bet kurio vyro.

Kalbiniu požiūriu taip pat aiškiai buvo skiriamos dvi sąvokos: aukštesniųjų visuomenės sluoksnių moteris buvo vadinama dama (netekėjusi šios aplinkos panelė buvo vadinama jaunąja dama), o žodis Frau* buvo skirtas žemesniųjų sluoksnių moterims. Nuo mažens vaikai buvo pratinami skirti šias dvi sąvokas ir privalėjo nedvejodami nuspręsti, kas prieš juos stovi – dama ar Frau. Jei vaikas suklysdavo, jį tuojau pat pataisydavo, nes neteisingas kreipinys buvo laikomas nemandagiu. Dama, pavadinta Frau, jausdavosi pažeminta, o Frau, tituluojama dama, galėjo jaustis labai pagerbta.

Šiandien ši kalbos norma ne tik pasikeitė, bet, galima sakyti, netgi virto priešingybe. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

3

Emancipacinio judėjimo veikiama, sąvoka Frau įgijo didelę vertę; daugiau dirbančių bei intelektualių moterų šią sąvoką vertina kaip pagarbos išraišką. Šiandien būtų nemandagu šias

moteris vadinti damomis, nes tokiu būdu ne pripažintume jų profesinius laimėjimus, o greičiau priešingai – sumenkintume juos.

Tiesa, kartais keblumų iškyla, nes egzistuoja pirmykštės sąvokų “dama” ir “Frau” reikšmės. Jei norime elgtis nepriekaištingai, turime labai gerai jausti situaciją. Patartina atkreipti dėmesį į šias taisykles:

– bendraudami su jaunesnėmis savarankiškomis moterimis venkime kreipinio “dama”, kreipinys

“Frau” visiškai adekvatus ir pagarbus;

– visose tradicinėse visuomeninio gyvenimo situacijose – privačiame gyvenime ir darbe – kreipinys

“dama” dar vartojamas visuose sluoksniuose. Savo pirmykšte reikšme sąvoka “dama” vartotina

tik ypatingais atvejais ir tik visuomeninio bendravimo sferoje. Kitais atvejais toks kreipinys gali

būti suprastas kaip pažeminimas; mat retsykiais ir taip sakoma norint ką pažeminti.

Taisyklingas sąvokos “dama” vartojimas šiandien:

– situacijose, kai ši formuluotė gali būti suprasta vienareikšmiai, tik kaip pagarbos ženklas; taip

bendraujama visuomenėje ir įvairiuose renginiuose, kur moterys pasirodo savo tradiciniame

vaidmenyje kaip aukštesnio rango asmenys;

– neasmeniniame kreipinyje “Meine Damen und Herren” (“Ponios ir ponai”), visose mandagumo formulių variacijose bei raštiškame kreipinyje “Schr geehrte Damen und Herren” (Didžiai gerbiami ponios ir ponai”);

– kreipiantis iškart į daug moterų, pavyzdžiui: “Ich begrube die Damen (und Herren”)

Abgeordneten des Deutschen Bundestages” (“Aš sveikinu Vokietijos Bundestago ponias

deputates ir ponus deputatus”) bei pan.

Netaisyklingas sąvokos “dama” vartojimas:

– visose situacijose, kur damos visuomeninis rangas suprantamas nevienareikšmiai; šitaip dažnai

būna darbovietėse. Jei moteris, dirbančias laboratorijoje, pavadinsime laboratorijos damomis,

tai skambės ne tik nemandagiai, bet diskriminuojamai, nes taip kreipiamės į kito statuso moteris

– aukštuomenės damas. Toks kreipinys gali būti suprastas kaip dviprasmė užuomina;

– neasmeniškame kreipinyje vienaskaita, pavyzdžiui, “Schr geehrte Dame” (“Gerbiamoji”), kuris

kartais vartojamas tam tikros rūšies reklaminiuose laiškuose. Korektiškas neasmeniškas kreipinys

vienaskaita būtų toks: “Gnadige Frau”, “Sehr geehrte gnadige Frau” (“Gerbiamoji ponia”).

Kreipinio “Fraulein” (panelė) kalbos norma taip pat keitėsi.Jau minėjau, kad anksčiau kreipiniu buvo norima atskirti netekėjusią moterį nuo ištekėjusios, užimančios aukštesnę padėtį visuomenėje. Netekėjusiai moteriai peržengus “vedyboms tinkamo” amžiaus slenkstį, jos visuomeninis statusas smarkiai krisdavo, tapdavo žemesnis net už našles. Jauna netekėjusi moteris buvo vadinama jaunąja panele, taip atskiriant ją nuo vyresnių netekėjusių moterų. Tais laikais vienintelė moters paskirtis buvo vedybos ir savo šeimos sukūrimas; moters “žlugimą”

* Frau (vok. k.): 1. moteris, 2. žmona, 3.

4

primindavo daugybė kalbinių diskriminavimų. Ji buvo vadinama senmerge, sena panele, o jei dirbdavo protinį darbą – mėlyna kojine. Ji būdavo žeminama ir tuo, kad turėjo visą gyvenimą tartum stigmą nešioti kreipinį “panelė”.

Po Antrojo pasaulinio karo ši netekėjusių moterų kalbinė diskriminacija šiek tiek sumažėjo. Į netekėjusią moterį pradėta kreiptis “Frau” (“ponia”). Tačiau tik tada, kai ji užimdavo aukštesnę tarnybinę padėtį (pavyzdžiui, turėjo studienrato laipsnį*) arba buvo šiek tiek vyresnio amžiaus. Tačiau netekėjusi pradinės mokyklos mokytoja taip ir likdavo panele. Ilgainiui vis daugiau moterų pasinaudodavo apsisprendimo ir savarankiško gyvenimo planavimo teise, tad išnyko skirtumas tarp ištekėjusios ir netekėjusios moters. Turint galvoje, kad šiandien apie 2 mln. suaugusių vokiečių moterų visai nenori tekėti, o gyvena su partneriu nesusituokusios, kreipinys “Panelė” būtų absurdiškas. Juridiškai jau seniai uždrausta diskriminuoti netekėjusias moteris. Kiekviena pilnametė moteris šiandien gali reikalauti, kad į ją būtų kreipiamasi “Ponia”.

Vokietijoje kreipinys “panelė” šiandien tinka tik labai jaunoms mergaitėms. Matome, kad etiketas ir šiuo atžvilgiu prisitaikė prie pakitusių elgesio ir teisinių normų.

Kreipkimės:· į visas pilnametes moteris – “Ponia”;· tik į labai jaunas mergaites – “Panele”;· kreiptis “Panele” į suaugusią netekėjusią moterį galima tik jai primygtinai prašant.

Taisyklingi profesijų pavadinimai ir

moteriškosios giminės daugiskaita

Laikydamiesi etiketo reikalavimų, į moteris turime kreiptis ir vadinti jas moteriškosios giminės daiktavardžiais taip pat ir daugiskaita. Šiuo klausimu susitarta, tačiau kasdienėje kalbos praktikoješio susitarimo nelabai žiūrima. Pagal mandagaus elgesio reikalavimus į moteris turime kreiptis moteriškosios giminės daiktavardžiu. Tik šio reikalavimo dažnai nesilaiko nei vyrai, nei moterys. Kalba kinta laikui bėgant, tad senų, atgyvenusių formų vartojimas pradeda rėžti ausį. Vadinasi, tas, kuris atkakliai laikosi senosios kalbinės formos ir vadina moteris vyriškosios giminės daiktavardžiu, laikomas visiškai atsilikusiu (švelniai tariant, nešiuolaikiniu).

Nepriekaištingai skambėtų štai kaip:

– piliečiai ir pilietės;

– bendradarbiai ir bendradarbės;

– inžinierės, namų savininkės, verslininkės ir t.t.

Reikia pripažinti, kad moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaita kartais sudaroma gana

* Studienratas – mokytojo laipsnis Vokietijos vidurinėje mokykloje.

5

sudėtingai, tačiau tai neturėtų atbaidyti nuo mandagumo formų, kurios visada atrodo šiek tiek

sudėtingos. Moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vartojimą norima supaprastinti siejant juos su vyriškosios giminės daugiskaita (pagrindą sudaro vyriškosios giminės daugiskaita).

Pavyzdžiui, rašto kalboje siūloma vartoti: inžinierės, pilietės, bendradarbės ir pan. Iki šiol manyta, kad, vartojant vyriškosios giminės daugiskaitą, galvoje turimos ir moterys. Tačiau šis taupus rašybos būdas laužo gramatines bei fonetines taisykles.

Šiuo metu naudojami įvairūs rašybos būdai moteriškosios giminės daugiskaitai išreikšti. Tačiau galutinai dar nieko nenuspręsta, tai – mūsų “kalbos bendrijos” reikalas.

Daug aiškesnis ir labiau gerbiamas reikalavimas – moterų profesijų pavadinimus įvardyti moteriškosios giminės daiktavardžiu; tiesa, ši nauja kalbos forma labiau paplitusi tik aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Moteriškosios giminės profesijų pavadinimų išplitimui, matyt, turėjo įtakos Europos teisė, kuri draudžia diskriminaciją ir įstatymiškai reikalauja, kad darbo vietų skelbimai nebūtų skirti tik vienos lyties asmenims. Kalboje negalima nepaisyti kurios nors lyties teisės į darbą, jei pagal įstatymus dirbti vieną ar kitą darbą turi teisę abi lytis.

Moteriškosios giminės profesijų pavadinimai pirmiausia paplito Vakarų dekokratijos šalyse, o ne buvusiose socialistinėse valstybėse; tai galime įrodyti remdamiesi Vokietijos naujųjų žemių kalbos praktika. Šioje Vokietijos dalyje dar yra moterų, kurios save vadina vyriškosios giminės daiktavardžiais, pavyzdžiui” “Aš kaip mokytojas…”, “Aš esu…generalinis direktorius” ir pan. Vakarų klausytojams/joms tokie pasakymai, painiojant gimines, skamba keistai.

Negalima pažeisti moterų teisės į jų profesijos įvardijimą moteriškosios giminės daiktavardžiu, be to, tai taip pat etiketo bei gerų manierų reikalavimas.

Štai keli taisyklingi moteriškos giminės profesijų pavadinimų pavyzdžiai:

– komersantė, pramonės įmonės darbuotoja, banko tarnautoja;

– operatorė, tarnautoja;

– inžinierė, chemikė, modeliuotoja;

– gydytoja, vyr. gydytoja, katedros vedėja;

– ministrė, valstybės sekretorė, ministro patarėja;

– įmonės tarybos narė, piliečių teisių gynėja, įmonės dirbančiųjų atstovė ir pan.*

Visi pasirodę kalbos iškraipymai, pavyzdžiui “Amtsmannin” (taip praeitame šimtmetyje buvo vadinama valdininko žmona) arba “Landsmannin” (“kraštietė” – taisyklingas pavadinimas būtų “Landsfrau”)yra nevartotini, nes jie netaisyklingi ir kalbiniu, ir dalykiniu atžvilgiu. Tą patį galima pasakyti ir apie tokį posakį:
“Moteriškosios giminės banko tarnautojas”. Čia tik išimtiniais atvejais kalbama apie vadinamuosius dvilyčius arba neaiškios lyties asmenis, todėl tokie posakiai šiandien skamba kvailai arba gali būti suprasti kaip diskriminuojantys.

* Visi šie profesijų pavadinimai vokiečių k. turi moteriškosios giminės priesagą arba jų sudėtyje yra žodis “Frau”, iš “Amtsmann” – “valdininkas”. Moteriškosios giminės daiktavardis iš jo negali būti padarytas pridedant moteriškosios giminės priesagą; iš vyriškosios giminės daiktavardžio “Landsmann” – “kraštietis”, “tėvynainis”, “tautietis”.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2395 žodžiai iš 4563 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.