Moters – motinos vaidmuo šeimoje ir visuomenėje istoriniu psichologiniu aspektu
5 (100%) 1 vote

Moters – motinos vaidmuo šeimoje ir visuomenėje istoriniu psichologiniu aspektu

TURINYS

Psl. Nr.

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………3

I. Moters – motinos padėties įvairiose pasaulio šalyse istorinė apžvalga…………………..4

1. Moters vaidmuo pirmykštėje bendruomenėje………………………………………………4

2. Moters – motinos padėtis patriarchalinėje šeimoje ( XVI – VI a. pr. Kr. )………..5

3. Motina viduramžiais ( IV – XV a. )……………………………………………………………6

4. Moters – Motinos padėtis ir funkcijos XV – XIX a………………………………………..7

II. Lietuvė motina amžių tėkmėje………………………………………………………………………11

III. Motinos padėtis šiandien…………………………………………………………………………….13

Išvados…………………………………………………………………………………………………………..14

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………..15

ĮVADAS

Kas yra moteris? Įvairiais amžiais moteris buvo apibūdinama labai įvairiai. Ji buvo ir vyro vergė, ir ragana, ir riterių garbinama dama, ir kovotoja, ir šeimos židinio saugotoja, ir neišsenkantis motiniškos meilės šaltinis.

Šiame darbe norėčiau pažvelgti į moterį siauru ir kartu specifiniu aspektu – motinos akimis.

Viena pagrindinių moters funkcijų – vaikų gimdymas. Vaikų ugdyme pirmoji vieta taip pat skiriama motinai. Išauginti dorus vaikus – švenčiausia motinų pareiga.

Motinos kultas Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, senas. Pagarba motinai, jos išaukštinimas įpintas į visus šeimos papročius. Visų didžiausių darbų centre – motina auklėtoja, motina mokytoja.

Taigi motinos asmenyje sutalpinta viskas, kas gražiausia ir brangiausia pasaulyje.

Moters istorija nėra visiškai ištirta. Namų ruoša, gimdymas, vaikų auklėjimas, rankdarbiai – tai veikla, kuri iki šio šimtmečio nebuvo laikyta pakankamai svarbia, kad ją aprašytų istorikai.

Šio darbo tikslas – apžvelgti moters kaip motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais psichologiniu aspektu.

Uždaviniai:

1. Aptarti įvairių pasaulio šalių moters padėtį šeimoje ir visuomenėje.

2. Išanalizuoti lietuvės moters – motinos sampratą.

3. Trumpai apžvelgti socialinę motinos padėtį šiandien.

Minėti uždaviniai atitinka šio darbo struktūrines dalis.

I. Moters – motinos padėties įvairiose pasaulio šalyse istorinė apžvalga

1. Moters vaidmuo pirmykštėje bendruomenėje

Pirmykščių žmonių gyvenimas buvo sunkus. Gentys, gyvenančios iš surinktų gamtos gėrybių, medžioklės, žvejybos, iš žemės išplėšdavo tik menkus turtus ir tik kruvinų pastangų kaina. Palyginti su kolektyvo ištekliais, vaikų gimdavo per daug. Nepaprastas vaisingumas trukdė moteriai aktyviai dalyvauti didinant tuos išteklius, o reikmių vis gausėjo. Tad reprodukcijos ir produkcijos pusiausvyrą užtikrindavo vyras. Moteris tik iš dalies padėjo išlikti kaip rūšiai, o konkrečiai tatai įgyvendindavo vyras. Taigi moteris neteko net privilegijos palaikyti gyvybę, ją užgožė patinas kūrėjas.

Pirmykštėms moterims mažai terūpėjo jų palikuonys. Neprisirišusios prie jokios teritorijos, neturėdamos jokios nuosavybės, nevertinančios nieko pastovaus, jos negalėjo susikurti ir jokios pastovumo sampratos. Joms nerūpėjo išlikti ir jos neatpažindavo savęs palikuonyse. Jos nebijojo mirties ir nereikalavo įpėdinių. Vaikai joms buvo našta, o ne turtas. To įrodymas – klajoklių gentyse vaikai itin dažnai būdavo žudomi, o daugelis žudynių išvengdavusių naujagimių, apsuptų visuotinio abejingumo, mirdavo dėl prastų higienos sąlygų.

Kad ir kokios tvirtos anuomet buvo moterys, reprodukcijos našta joms buvo siaubinga kliūtis kovojant su priešišku pasauliu. Pasakojama, kad amazonės susižalodavo krūtis, o tai reiškia, kad bent jau karinguoju savo gyvenimo laikotarpiu jos išsižadėdavo motinystės. Šiaip jau moterų gyvenime nėštumas, gimdymas, menstruacijos trukdydavo dirbti ir pasmerkdavo jas ilgam neveiklumo laikotarpiui. Nebuvo jokios gimdymų kontrolės, gamta neužtikrino moteriai sterilumo periodų, todėl nesiliaujantys gimdymai turėjo atimti didžią jų jėgų ir laiko dalį. Jos nesugebėdavo užtikrinti gyvenimo savo vaikams.

Didžiausias moters prakeikimas yra tai, kad ji nušalinta nuo karo žygių. Vyravo samprata, kad ne leisdamas į pasaulį gyvybę, o ja rizikuodamas žmogus tampa viršesnis už gyvūną. Todėl žmonių visuomenėje viršenybė teikiama ne gimdančiajai lyčiai, o žudančiajai (vyrams).

Kadangi žmonija gyvenimo prasmę mano esant svarbesnę už gyvybę, tai ir vyras veikia kaip moters šeimininkas. Moters vieta visuomenėje visuomet buvo ta, kurią jai suteikdavo vyras.

Taigi pirmykštėje bendruomenėje gimdanti moteris nepatiria su kūryba susijusio išdidumo, ji jaučiasi esanti pasyvus tamsių jėgų žaisliukas ir skausmingas gimdymas jai tėra nereikalingas ar netgi varginantis aktas. Ji nieko nekuria, ji tik palaiko genties gyvybę, duodama jai tik vaikų ir duonos. Gimdymas, žindymas buvo suprantami tik kaip gamtinė funkcija, o ne kaip veikla. Štai kodėl
moteris nerado paskatos išdidžiai save realizuoti. Ji pasyviai išgyveno biologinę lemtį. Namų ruoša, tekusi jos daliai ( nes tiktai ji suderinama su motinystės našta ), uždaro ją nuolatinio kartojimosi rate.

2. Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje ( XVI – VI a. pr. Kr. )

Patriarchato laikotarpiu daugelyje Rytų tautų vyras išplėšia iš moters visas jos teises valdyti ir perduoti turtą. Vaikai, kuriuos jinai pagimdo, priklauso vyro giminei. Nieko neturinti moteris kaip asmenybė negali jaustis oriai; ji pati yra vyro paveldimo turto dalis, iš pradžios – savo tėvo, paskui savo vyro.

Moterų padėtis patriarchalinėje šeimoje prilygo vergų padėčiai. Kaip ir vergai, šios moterys teisiškai buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, kuriems įstatymai leido be išlygų visiškai kontroliuoti savo žmonų turtą, uždarbį, kūną ir netgi jų vaikus. Ryšys tarp vyro ir žmonos buvo sudėtingesnis ir despotiškesnis negu tarp šeimininko ir vergo, nes jis apėmė dar ir papildomą emocinio pavergimo elementą – vyrai ne tik reikalavo žmonų nuolankumo, bet ir “jausmų”, taip pat valdyti ir moterų seksualumą. Moterys neturėjo galimybės elgtis kaip nors kitaip, nes jų materialinė egzistencija ir ribotos laisvės priklausė tik nuo vyrų palankumo.

Moters siejimas su šeima prisideda prie požiūrio į ją kaip į artimesnę gamtai. Žindymo metu santykiai tarp motinos ir vaiko yra suvokiami kaip natūralus ryšys. Motina yra pirmas žmogus nuolatos globoti ir prižiūrėti vaikus kaip jos natūralaus maitinimo ryšio su vaikais pratęsėja arba todėl, kad ji turi naują kūdikį ir jau yra įsitraukusi į veiklą, susijusią su vaikais. Todėl moters veikla neišsiplečia už namų ribų. Kadangi moteris turi likti namuose su kūdikiu, jai patogu atlikti ir namų ruošos darbus.

Išskyrus naujagimių žindymą, nėra pagrindo, kodėl būtent motina – o ne tėvas ar kas nors kitas – yra tapatinama su vaiko priežiūra.

Moters lytis buvo nevertinama. Tėvas galėjo pasmerkti mirčiai savo ką tik gimusius moteriškosios lyties kūdikius. Priimdamas į giminę mergaitę, tėvas demonstruodavo savanorišką dosnumą. Moteris įžengia į šias bendruomenes tik suteikus jai savotišką malonę , o ne teisėtai, kaip vyras. Tuo tarpu mergaitę pagimdžiusi motina susiteršia kur kas labiau.

Dauguma kultūrų turėjo priėmimo į jaunuolius apeigas, kurių esmė yra rituališkai perkelti vaiką iš mažiau žmogiškos būsenos į pilnavertį dalyvavimą visuomenėje ir kultūroje. Berniukų iniciacijos apeigų pagrindinė priežastis yra ta, kad nuo berniukų turi būti apvalomi teršalai, atsiradę dėl buvimo prie mamos ir kitų moterų tiek daug laiko, tuo tarpu moteris gali susiteršti būdama tiek daug laiko prie vaikų.

Moteris ne tik maitina ir švarina vaikus kaip paprasta prižiūrėtoja; faktiškai ji yra pirmasis vaikų ankstyvojo socializavimo veiksnys. Tačiau ateina momentas, kai berniukų socializavimas perduodamas į vyrų rankas. Suteikti jiems visiškai žmogišką statusą galėjo tik vyrai.

Palankiausios sąlygos moteriai buvo Egipte. Tapdamos žmonomis, motinos išsaugodavo savo prestižą. Moteris čia – vyro sąjungininkė ir jį papildo. Moteris turi tokias pat teises kaip ir vyrai, ji turi tą pačią juridinę galią; ji paveldi turtą, ji valdo jį. Netgi neturėdama paveldimo turto, moteris išsaugodavo savo orumą. Moterys vargo motinystės vargus, kaip vyrai – karo, tačiau, išskyrus šią pilietinę priedermę, jokia kita prievarta nevaržė jų laisvės.

Romoje šeimos galvos – tėvo valdžia – neribota, jis be atodairos valdo žmoną ir vaikus, tačiau šie nėra jo nuosavybė. Jis veikiau tvarko jų gyvenimą, atsižvelgdamas, kokią naudą jie atneš visuomenei: moteris, gimdanti vaikus ir atsakinga už namų ruošą, dažnai dirbanti ir žemės ūkio darbus, labai naudinga šaliai ir labai gerbiama. Teisiškai labiau pavergta nei graikė, romėnė praktiškai kur kas labiau integruota į visuomenę. Namuose jos vieta – pastato centre, ji vadovauja vergių darbui, vaikų auklėjimui ir dažnai jos įtaka vaikams reiškiasi iki jų brandaus amžiaus, ji dalijasi su vyru darbu ir rūpesčiais, jos vyro turtas laikomas ir jos nuosavybe.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1391 žodžiai iš 4528 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.