Moters padėtis senovės graikijoje
5 (100%) 1 vote

Moters padėtis senovės graikijoje

Turinys

Įžanga 1p.

Moters padėtis senovės Graikijoje

Moteris senovės Graikijos mitologijoje 1p.

Senovės Graikijos filosofų mintys apie moteris 2p.

Vaikai. Mergaičių auklėjimas 3p.

Vestuvės 4p.

Padėtis šeimoje ir visuomenėje 6p.

Nepriklausomos moterys 8p.

Išvados 10p.

Naudota literatūra 11p.

Įžanga

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Moteris senovės Graikijos mitologijoje

Senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje galima įžvelgti daugelį šiuolaikinės lyčių skirtumo bei tarpusavio ryšių sampratos šaltinių. Nors senovės graikų mene, mitologijoje ir literatūroje akivaizdi simbolinė moteriškumo galia, graikų polis buvo vienas iš reikšmingiausių moterų socialinio pavergimo precedentų. Moteris negalėjo tapti polio piliete. Mitologija bei filosofija puikiai atspindi patriarchalinių vertybių dominavimą senovės graikų kultūroje.

Lyties prasmės klausimas senas kaip ir pati filosofija, o gal net dar senesnis. Jeigu grįžtume prie mitologinių sistemų bei religijų, egzistavusių iki Vakarų filosofijos, pamatytume, kad lytis buvo visų jų pagrindinis organizuojantysis principas. Visose senovės mitologijose – ar tai būtų Graikijos, senosios Europos ar Azijos – patys svarbiausi žmogaus egzistencijos klausimai formuluojami per lyčių skirtumus ir per juos išreiškiančius simbolius. Gyvenimas ir mirtis, šventumas, bendruomenė ir civilizacija suprantama kaip akivaizdžiai sulygintos kategorijos. Senovinėse matricinėse mitologijose motina simbolizuoja gyvenimo galią; kuriantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, dievai vis labiau remia patriarchalinę valdžią, o patriarchališkumas padeda atstovauti tamsai, nepažinimui ir grėsmei. Pradžios mitą, kurį pasakoja Herodotas, iš dalies galima interpretuoti ir kaip moteriškumo pažeminimo ir pavergimo mitą. Kaip ir daugelyje kitų mitologijų, graikų mituose visatos atsiradimas siejamas su moteriška dievybe – Gaja (Žeme). Pasaulis ir dievai atsiranda iš chaoso, o valdovo valdžia atitenka Gajos anūkui Dzeusui, vyriausiajam Olimpo dievui. M.Gimbutienės žodžiais tariant, pereinant iš matricinės į patriarchato kultūrą, pirmiausia pasikeičia valdžia – ima dominuoti vyriška dievybė. Šią mintį galima pagrįsti taip pat ir tuo, jog Dzeusas kietai paima į nagą savo žmoną Herą, kuri jam prieštaravo ir ginčijosi su juo dievų taryboje: „Ji atsimena, kaip ją sukaustė auksinėmis grandinėmis, pakabino tarp žemės ir dangaus, pririšęs prie jos kojų du sunkius priekalus, ir išplakė rykštėmis“. Pirmųjų žmonių sukūrimas taip pat pasakojimas apie vyro pranašumą prieš moterį, nes pirmoji moteris Pandora buvo dievų sukurta nubausti Prometėjui.

Būtent šioje antikos kultūroje galima rasti daugelį vyriškumo bei moteriškumo archetipų, kuriais remdamiesi lytį suprantame šiandien. Dzeusas simbolizuoja galingą autoritarinį valdovą, o deivės Atėnė ir Artemidė bei amazonės įkūnija tiek pat įtikinamą moterų išminties ir jėgos modelį.

Senovės Graikijos filosofų mintys apie moteris

Moteris buvo įsivaizduojama kaip netobulas vyras; moteris neegzistavo kaip savarankiška būtybė, o vien kaip žmogiškosios būtybės, kurios modelis buvo vyras, variantas. Ir Aristotelis, kurdamas savo biologines teorijas, ir IIa.pr.Kr. gyvenęs anatomas Galenas išpažino šį vienos lyties modelį, pasak kurio „moteris yra tuščia kategorija“. Tik atrodo, kad žmogus turi „lytį“, kadangi pačią kategoriją apibrėžia toks socialinių santykių aspektas, kuris nurodo lyčių skirtumą, o matas visada buvo vyras. Remiantis šiuo lyčių skirtumo modeliu, į moters lyties organus buvo žiūrima tik kaip į vyriškųjų priešingybes ir buvo visiškai neigiamas visoks įmanomas jų savitumas.

Geriausiai tai, jog senovės Graikijoje susiformavusi žemesnė moterų padėtis buvo institucionalizuota, įrodo jų padėtis polyje. Formuojantis ankstyvosioms politinėms visuomenėms, moterims niekur nebuvo suteiktos pilietinės teisės ir apskritai jos teisių turėjo ne ką daugiau nei vergai. Moterų nuosavybės teisės įvairiuose Graikijos miestuose –
valstybėse buvo skirtingos. Antai Kretoje moteris pati viena galėjo valdyti savo nuosavybę, o Atėnuose nuosavybė priklausė tik vyrams. Bet niekur ji neturėjo tiesės apsispręsti savo santuokos klausimu – sprendimą priimdavo jos tėvas. Ištekėjusios moters gyvenimas buvo griežtai įspraustas į privačią namų sritį. Pasak Allen, Sokrato „Oecomenicus“ dialoge filosofas Ischomachas pirmąsyk teoriškai gynė vyrų ir moterų veiklos skyrimą į viešąją ir privačiąją sritis. Sokratas plėtojo teoriją, jog abi lytys turi viena kitą papildyti tvarkydamos savo bendrą turtą. Kita vertus, Ischomachas pradeda brėžti griežtą ribą tarp privačiosios ir viešosios veiklos sričių: moterų ir vyrų veiklų atskyrimas esąs nustatytas dievų ir pagrįstas skirtingomis jų kūno galiomis. Taigi jis įrodinėja, kad tai, ką dabar vadiname „darbo pasidalijimu tarp lyčių“, buvo nustatyta dievų ir todėl nuosekliai įtraukta į įstatymus. Mat vyro dorybė yra valdyti, o moters dorybė – paklusti.

Tad nenuostabu, kad didžiausi senovės Graikijos filosofai – Platonas ir Aristotelis – pasiūlė nepaprastai skirtingas lyčių skirtumų prasmės ir tikslių lyčių vaidmenų teorijas. Aristotelio teoriją galima laikyti tiksliu Atėnuose, kur jis gyveno, vyravusio visuomenės požiūrio į lyčių skirtumus ir vaidmenis atspindžiu. Pasak Allen, Aristotelis išplėtojo pirmą išsamią teoriją apie vyro pranašumą prieš moteris.

Klaidingas Aristotelio dauginimosi proceso supratimas neturi būti lengvai pamirštas kaip naivus ir pasenęs, nes kaip tik juo pagrįstos šio filosofo mintys apie moters vertę, proto galimybes ir socialinę bei politinę padėtį. Pasak Aristotelio, moteris menkesnė už vyrą ne vien todėl, kad jos kūnas išskiria mažiau šilumos ir dėl to yra susijęs su „žemesniais“ vandens bei žemės elementais; vyras pirmiausia yra protingas gyvūnas, o moters sieloje iracionalumas valdo racionalumą. Todėl natūralu, kad šeimoje ji paklūsta vyrui ir nedalyvauja socialiniame bei politiniame gyvenime kaip pilietė.

Aristotelio filosofiją galima laikyti socialinių lyčių santykių, egzistavusių graikų polyje, gynimu. Platono „Valstybė“ siūlo naują visuomenės tipą – be despotiškai įtvirtintų vergų ir šeimininkų bei moterų ir vyrų santykių. Idealus miestas – valstybė, kurią įsivaizduoja Platonas, turi racionalią struktūrą, padedančią tam, kad būtų galima laiduoti didžiausią gėrį jos piliečiams. Valdomas filosofų, šis miestas pagrįstas broliškais bendruomenės ryšiais; jo nariai bendrai naudojasi visa nuosavybe ir atlieka skirtingas pareigas, atitinkančias jų sugebėjimus ir pasirengimą.

Lyčių skirtingumo filosofinio supratimo istorijoje Platono pateiktas argumentas dėl moterų vaidmens buvo laikomas revoliuciniu (ir daugelis laikė jį įžeidžiančiu) ligi pat šio amžiaus. Bet, kaip pabrėžia amerikiečių filosofė Susan Moller Okin, Platono požiūris į moteris buvo gerokai nenuoseklus, nes, vaizduodamas „Įstatymuose“ antrąjį pagal tobulumą miestą – valstybę, jis siūlo moterims pavaldžią padėtį, labai panašią į tuomet egzistavusią Atėnuose. Nors „Valstybėje“ moterys galėjo dalyvauti valdant valstybę, nes vaikų auklėjimas turėjo būti visuomenės reikalu, antrajame pagal tobulumą mieste – valstybėje moterys vėl yra asmeninė vyrų nuosavybė ir jų veikla apribota namais. Pasak Okin, šį moterų „pažeminimą“ tiesiogiai nulemia tai, jog antrajame pagal tobulumą mieste – valstybėje vėl atkuriama privati nuosavybė, filosofas perteikia senovės graikų požiūrį, jog moteris savaime yra vyro nuosavybės dalis drauge su jo vaikais ir vergais. Kadangi šeima vaizduojama kaip šios valstybės funkcionavimo pagrindas, moterų padėtis ir veikla turi būti griežtai kontroliuojama, kad vyras būtų tikras, jog turės kraujo paveldėtojų. Platono teiginius, jog moterys iš prigimties prastesnės nei vyrai, nes jis susieja moterį su privačia nuosavybe, kurią filosofas traktuoja esant pagrindiniu žmonių ydų šaltiniu.

Platonas plėtojo savo radikalią teoriją apie moteris „Valstybėje“ ne tik panaikindamas privačią nuosavybę ir šeimą, bet taip pat savo tezes, jog siela yra belytė, pagrindu praktiškai neigdamas lyčių skirtumų svarbą. Vienintelis skirtumas, kurį Platonas pripažino,– tai skirtingos vyrų ir moterų funkcijas dauginimosi procese. Šių funkcijų skirtumo jis nelaikė svarbiu, nes, jei moterys atleistos nuo išskirtinės atsakomybės auklėti vaikus, tada jos turėtų pajėgti tiek pat ugdyti savo sugebėjimus kaip ir vyrai. Tad Platonas prieina lyčių lygybės idėją tiktai neigdamas lyčių skirtumą. Svarbu pažymėti, kad Aristotelis, pabrėždamas lyčių skirtingumą, remiasi prielaida apie neginčijamą vyro pranašumą, o Platonas skelbia lyčių lygybės teoriją vien tik neigdamas, jog egzistuoja reikšmingi skirtumai tarp lyčių.

Šių dviejų filosofų teorijos nubrėžė ribas, tarp kurių filosofinė diskusija apie moters prigimtį truko tūkstantmečius ir dar ilgiau: kaip lyčių skirtumas laikomas svarbiu, neišvengiamai pripažįstamas vyro pranašumas; kai teigiamas lyčių lygiavertiškumas, remiamasi tik platoniškuoju idealizmu, neigiančiu materialumo svarbą.

Taigi moteris yra, suprantant paraidžiui, vyro stoka arba, kaip Aristotelis nusako: „Moteris – tai tarsi
impotentas, nes kaip tik moteris yra moteris dėl tam tikro nesugebėjimo – negalėjimo išvirti maitinamosios medžiagos paskutinėje sėklos pakopoje“.

Vaikai. Mergaičių auklėjimas

Graikų moterys gimdydavo namie. Atėnuose į gimdyvės namus paprastai ateidavo trejetas kaimynių ir pribuvėja. Pastaroji išmanė, kokiomis apeigomis maldauti deivės gimdyvių globėjos palankumo, bet ne ką tegelbėdavo, kai gimdymas būdavo sunkus. Bene kas penkta moteris gimdydama mirdavo.

Kai vaikutis gimdavo, padėjėjos sušukdavo tradicinę Oliogilę („kūdikio riksmas“). Dauguma tėvų norėdavo sūnaus: Atėnuose berniukai buvo mylimi ir puoselėjami, net jei gimdavo silpni ar liguisti.

Atikoje buvo paprotys pranešti draugams ir kaimynams apie kūdikio gimimą. Jei gimdavo sūnus aukščiau namų durų pakabindavo alyvos šakelę ar laurų vainiką, jei gimdavo duktė – kuokštą vilnų, simbolizuojantį būdingą moterų darbą, t.y. verpimą ir audimą.

Naujagimio likimą, būtent ar jį priimti ar ne, suaugusieji spręsdavo nedelsdami. Tėvai galėdavo daryti su vaikais, ką norėdavo, nebuvo įstatymo, kuris būtų draudęs pamesti vaikus. Graikų šeimos galva neturėjo tokios absoliučios valdžios šeimoje kaip romėnų pater familias, bet vis vien galėdavo neauginti vaiko. Tokiu atveju naujagimis beveik visose graikų valstybėse būdavo be gailesčio išmetamas: padedamas kur nors gatvėje ar nuošalioje vietoje, suvystytas vystyklais su kokiu nors atpažinimo ženklu – papuošalu, siuvinėtu rūbeliu ar vokeliu. Nelaimingasis vaikas mirdavo, jei niekas jo nerasdavo arba neapsiimdavo; arba jį užaugindavo svetimi, ir tada prireikdavo atpažinimo ženklo, kad, nustatę vaiko kilmę, tėvai vėliau galėtų išvengti galimų keblumų, pavyzdžiui, brolio ir sesers santuokos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1908 žodžiai iš 6041 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.