Moters padėtis vakarų krikščioniškoje ir islamiškoje civilizacijoje
5 (100%) 1 vote

Moters padėtis vakarų krikščioniškoje ir islamiškoje civilizacijoje

1121

Turinys

MOTERS VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 2

ISTORINĖ MOTERS PADĖTIS EUROPIETIŠKOJE CIVILIZACIJOJE VISUOMENĖJE 2

KRIKŠČIONIŠKOSIOS RELIGIJOS ĮTAKA MOTERS PADĖČIAI 3

ISLAMO DEKLARUOJAMA MOTERS PADĖTIS 6

IŠVADOS – DABARTINĖ MOTERS PADĖTIS KRIKŠČIONIŠKOJE IR MUSULMONIŠKOJE VISUOMENĖJE IR PERSPEKTYVOS………………………………8

INFORMACIJOS ŠALTINIAI 9

Moters vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Šiais laikais ypač aktuali tema – moterų teisės ir padėtis visuomenėje. Dėka ilgalaikių moterų teisių gynėjų pastangų padėtis visuomenėje yra gerokai palankesnė moterų atžvilgiu, nei kelis šimtmečius atgal. Šiuolaikinėje krikščioniškoje visuomenėje moters padėtis neišskiriama kaip prastesnė nei vyrų, įstatymai daugumoje valstybių deklaruoja lyčių lygiateisiškumą ir netgi numato bausmes už diskriminavimą dėl lyties. Pažvelgus į moterų padėties krikščioniškoje visuomenėje raidą galima pastebėti ženklius teigiamus poslinkius, nors jie ne tokie akivaizdūs islamiškoje pasaulio dalyje. Šiame darbe bus nagrinėjama moters padėties visuomenėje evoliucija, kokia buvo istorinė situacija, kaip padėtis buvo įtakojama religijos, kokia dabartinė padėtis ir kokios įmanomos perspektyvos.

Istorinė moters padėtis Europietiškoje civilizacijoje visuomenėje

Galima teigti, kad moters padėtis šeimoje ir visuomenėje evoliucionavo iš gamtos, tai yra tarp gyvūnų susiklosčiusių santykių, kur patinas – šeimos galva, o patelės pagrindinės funkcijos – jauniklių bei guolio priežiūra. Pirmykštėje visuomenėje situacija nedaug tepasikeitė – vyrai, dėl savo geresnių fizinių duomenų buvo medžiotojais ir dažnai išvykdavo į medžioklę į tolimesnes žemes, o moterys būdavo arčiau namų, prižiūrėdavo vaikus, tvarkydavo namus. Tačiau to negalima pavadinti diskriminavimu, tai greičiau funkcijų pasiskirstymas. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų indėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro.1

Pradėjus namų ūkyje plėtoti sodininkystę būtent moterims buvo patikėta sodų priežūra bei šeimos aprūpinimo maistu fubkcija, tuo tarpų vyrai didesnę laiko dalį praleisdavo toliau nuo namų. Taigi šioje stadijoje jau galima įžvelgti vyrų bei moterų diferencijavimą, priklausomai nuo lyties buvo paskirstytos funkcijos bendruomenėje. Po to kai buvo pradėti jaukinti gyvūliai ir išrastas plūgas pati tuometinė bendruomenė evoliucionavo iš medžioklės ir sodininkystės bendruomenės į žemdirbystes bendruomenę. Kadangi vyrai buvo fiziškai pajėgesni už moteris – jiems buvo paskirtas gyvulių priežiūros bei panaudojimo žemdirbystės darbams vaidmuo. Šioje stadijoje vyrai atliko žymesnį indėlį aprūpinant šeima maistu.

Prasidėjus technologinei evoliucijai ir industrializacijai, kai darbui buvo pradėtos naudoti gamybos priemonės moterys tapo labiau ekonomiškai priklausomos nuo vyrų. Joms buvo priskirtas vaikų gimdytojų ir augintojų, taip pat maisto gamintojų bei namų prižiūrėtojų vaidmuo. Vyrai tapo gamybos priemonių “valdytojais” ir moterys nebuvo prileidžiamos prie jų. Moterys vis labiau buvo darėsi priklausomos nuo vyrų ekonominiu aspektu. Kažkiek moterų padetis pasikeitė pradėjus plisti amatininkystei, kai darbo procese dalyvavo ne tik vyrai ir moterys, bet ir vaikai. Besivystant pramonei moterų dalyvavimas gamybos procese augo, jos dalyvavo tekstilės gamybos procese, tačiau šis darbas ne kiek nepagerino jų padėties, nes taip moterys buvo išnaudojamos ir jų teisės tik dar labiau sumenkėjo. Būtent tada ir buvo išleistas traktatas Moterų teisių gynimas (1792).

Krikščioniškosios religijos įtaka moters padėčiai

Ankstyvosiose visuomenės moterys buvo išskirtos ir apdovanotos pirminėmis religinėmis pareigomis. Moterims buvo suteiktos akivaizdžios giminės pratesimo pareigos, tai ypač buvo juntama tose visuomenėse, kur ne taip sureikšmintas vyro vaidmuo reprodukcijos procese – tai buvo suvokiama kaip šalutinis pastojimo ir gimdymo procesų elementas.

Medžiotojams ir rinkėjams atradus sodininkystę, ir vis didesnę reikšmę įgaunant produktų auginimui bei sodininkystei,deivės dar išlaikė reikšmingą vietą religinėse sistemose. Atrodo, tai susiję su faktu, jog būtent moterys daugumoje visuomenių buvo pagrindinės sodininkės. Tačiau pamažu
dauguma moteriškų dievybių tapo žmonomis, padėjėjomis arba tam tikrų atskirų funkcijų globėjomis, o pagrindiniais dievais palaipsniui tapo vyrai: Ra Egipte, Elijas ir Belas Sirijoje, Jahvė Izraelyje, Dzeusas Graikijoje.

Šiuo periodu, vyrų religiniai vaidmenys pradėjo augti, o moterų – mažėti. Tai yra, nors teigiamas tiek moteriškų dievybių, tiek paprastų moterų – religinių bendruomenių narių vaidmuo išliko, požiūris į moteris ir religiją tapo gana dviprasmiškas.

Pradėjus tvirtėti pagrindinėms šių laikų doktrinoms, moterims buvo priskirtas gundytojų ir perdetai seksualiai ištroškusių butybių vaidmuo. Moterys buvo suvokiamos kaip žemesnės, nei vyrai, ir nuo jų priklausomos; joms prieinamos religinės veiklos buvo žemesnio, dažniausiai patarnavimo pobūdžio. Iki šių dienų žydų ortodoksų vyrai kalba rytinę maldą: “Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, Visatos valdove, kad nesukūrei manęs moterimi”. Žydų moterims tradiciškai neleidžiama studijuoti šventosios Toros ir net mokytis hebrajų kalbos; moterys nedalyvauja minijanoje (dešimties vyrų kvorume, atliekančiame visuomenines religines paslaugas), negali viešai skaityti Toros, o sinagogoje sėdi specialioje vietoje, atskirtos nuo vyrų.

Krikščionybė, kuri remiasi žydų religija, atskleidžia ilgą moterų, kaip antrinių būtybių, istoriją. Bibliniais laikais Šv. Paulius suformulavo nuostatą, kuri išliko devyniolika amžių: “Moteris turi būti mokinė, klausanti tyliai ir su deramu nuolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, ir moteris neturi vadovauti vyrui; ji turi būti tyli. Nes pirmas buvo sukurtas Adomas, o po to Ieva; ir ne Adomas nusidėjo; tai moteris, pasidavusi apgavystei, įpuolė į nuodėmę.”. Būtent ši pagrindinė dogma buvo neginčyjama šimtmečius ir pasitarnavo moters antrarūšiam vaidmeniui šeimoje ir visuomenėje.

“Pagrindinės ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos idėjos, išlikę visoje jos istorijoje, yra šios:

1. Abiejų lyčių asmenims geriausia yra celibatas, susilaikymas ir mergystė.

2. Jei seksualinis susilaikymas neįmanomas, troškimai turi būti patenkinti tik santuokoje ir tik su tikslu susilaukti palikuonių.

3. Moterys gundo ir suvedžioja; jos menkesnės, nei vyrai, tačiau savo seksualinio patrauklumo bei klastos dėka nusitempia žemyn ir jį.

4. Moterys, kaip žemesnės už vyrus, turi likti religinių veiklų užnugaryje.

5. Moterys, kurios nori užsiimti religine veikla, gali įsijungti į specialias tam tikslui įkurtas religines institucijas. Laikydamosi celibato, jos gali priartėti prie Dievo, tuo suteikdamos naudą tiek sau, tiek aplinkiniams vyrams, kadangi pasitraukia iš sąveikos, galinčios lemti Dievo nustatyto moralinio kodekso pažeidimą.

6. Vadovavimas ir sprendimų priėmimas priklauso vyrams.

7. Pamokslavimai ir raštų interpretavimas priklauso vyrams.”2

Tačiau negalima teigti, kad istoriškai Krikščionybė sąlygojo antrarūšį moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Vienas iš lygių teisių pažiūrų atstovų – Jėzus Kristus. Priešingai nei jo pasekėjai, Jėzus nesureikšmino skirtumo tarp vyrų ir moterų. Stebuklai aprašyti biblijoje vyko tiek dalyvaujant vyrams, tiek moterims. Ypač buvo pabrėžiamas moterų tikėjimas dievu ir pamaldumas. Jėzus netgi sulaužė Šabo taisykles tam, kad padėtų moterims ir netgi ignoravo visuomenėje priimtus tabu bendraudamas su samariete. Bendraujant su žmonėmis Jėzus nediferencijavo individų pagal priklausomybę vienai ar kitai lyčiai, jis bendravo su tais, kuriems buvo reikalinga jo pagalba. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į kitą faktą – nors Jėzus ir turėjo artimų draugų moterų, nė viena iš jų nebuvo tarp jo pasekėjų – dvylikos apaštalų.

Trys pagrindinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – turi semitines ištakas. Ir musulmonų šventasis raštas Koranas, ir Senasis Testamentas parašyti giminingomis semitų kalbomis. Vienas iš Senajame Testamente pavartotų žodžių, reiškiančių „Dievas“, turi tą pačią šaknį kaip ir musulmonų Alachas. (Žodis „allah“ ir reiškia „dievas“.), taigi atsižvelgiant į tai galima daryti išvadas, kad kuriantis religijoms iš nors ir tolimai, bet visgi giminingų ištakų jos atsinešė ir savotiškas “tradicijas” susijusias su moterų padėtimi visuomenėje ir šeimoje.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1450 žodžiai iš 2766 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.