Moterys ir vyrai
5 (100%) 1 vote

Moterys ir vyrai

Šiuolaikinės visuomenės dvasinė transformacija ir problemos

Liuda Neringa Čižinauskienė

Alytaus kolegija, Vadybos fakultetas

Administravimo katedros lektorė

Mokslinių interesų sritys:moderni kultūra ir vertybės, moderni ugdymo filosofija

El. paštas: liuda.cizinauskiene@akolegija.lt

Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinių vertybių prieštaringumas tradicinėms bendražmogiškoms vertybėms. Pateikiamos pagrindinės pažinimo tendencijos, ieškant optimaliausio sprendimo, įžvelgiamos kai kurios grėsmės ontologiniam saugumui, bei galimybės toms grėsmėms išvengti. Pateikiamos narcisismo apraiškos individe, vyro ir moters lyčių vientisumo problemos. Konstatuojamas pasaulio globalinio susvetimėjimo faktorius, vertybiniai pasikeitimai, kartu pateikiamas požiūris į mąstantį – kuriantį žmogų, kuris visuomenėje sugeba realizuoti save įvairiomis formomis ir įvairiose srityse.

Raktažodžiai: postmodernus mąstymas, ontologinis saugumas, narcisizmas, dvasinė transformacija

Įvadas

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje klasikines mąstymo tradicijas ima keisti naujos tradicijos, išryškinančios tendenciją, jog bet koks pažinimas yra hipotetiškas, nieko iš esmės negalima legitimuoti, egzistuoja galimybių įvairovė, suteikianti individui teisę pasirinkti sprendimus bei veiksmus tokius kokius jis nori. Taigi klasikinį mąstymą ima keisti modernusis mąstymas, kurio esmę būtų galima paaiškinti kaip naujovišką, geresnį nei anksčiau.

Laikotarpį nuo XX a. 6-to deš. pradėta vadinti postmodernizmu, kuris grindžiamas nepajėgumu išaiškinti techniškosios civilizacijos ir vartotojiškos visuomenės sumaišties, kuriame atmetama bet kokia vertybių hierarchija, viskas susipynę – dabartis ir praeitis, atsitiktinumas ir būtinumas. Postmodernizmas traktuojamas kaip po modernizmo atsiradusios dar modernesnės naujovės, „dar modernesnis modernizmas“, kaip dar naujoviškesnis tikrovės ir jos pažinimo traktavimas bei gyvensena.

Šiuo požiūriu visad buvo, yra ir bus vis nauji“postmodernizmai“ (jeigu tik, žinoma, pati „postmodernizmo“ sąvoka netaps tiek banali, kad jos bus atsisakyta). Sąvokas modernizmas ir postmodernizmas gali reprezentuoti tik tam tikro laikotarpio (ir net kai kurių asmenų) pretenzijos į naujumą bei dar didesnį naujumą. Šis požiūris suponuoja, kad pasaulio pažinimas tolydžiai auga, plečiasi, gilėja, ir visa tai, kas dabar naujoviška (modernu), rytoj taps pasenusiu, modernumą būtinai pakeis neomodernumas, postmodernumas, pos-post modernumas ir t. t.

„Modernizmo“ ir „postmodernizmo“ sąvokos reprezentuoja ne tiek “geresnio“ nei buvo atsiradimą, kiek gan radikalų virsmą mąstyme, pasaulio ir savęs suvokime. Šias mintis savotiškai patvirtina J. Habermaso atlikta gan detali modernizmo ir postmodernizmo sąvokų analizė (Habermas 1981). J. Habermasas parodė, kad jų esmė sietina ne tiek su kiekybiniais, kiek su kokybiniais kultūros raidos pokyčiais. Pasak J. Habermasą, sąvoka“modernus“(jos lotyniška forma) buvo pavartotas dar V a. po Kr., siekiant krikščioniškos kultūros esamybę atskirti nuo pagoniškos kultūros. J. Habermasas pripažįsta, jog dauguma kultūrologų pirmuoju „ moderniu“ laikotarpiu laiko esant Renesansą kaip kultūrą, atsigrįžusią į žmogiškas vertybes, tačiau jis teigia, jog žodis“modernus“ būdavo pradedamas vartoti tais Europos istorijos periodais, kada susiformuodavo nauja epochos sąmonė, kuri gan ryžtingai atsiribodavo nuo vyravusių pažiūrų. Tad jeigu J. Habermasas teisus, aiškėja, jog „ modernumas“ yra sietinas ne bet su kokiu „naujumu“, o su tokiu „naujumu“, kuris gan radikaliai atsiriboja nuo „buvusio“, kuriame implikuotos idėjos kokybiškai skiriasi nuo buvusiųjų [1;48].

Šiuolaikiniam žmogui (vadinkime postmoderniu žmogumi) reikia save „įtempti“, todėl jis jaučiasi esąs chaoso aplinkoje ir nepajėgia laiku atskirti realybę nuo nerealybės. Žmogaus nerimas dažnai implikuoja abejingumą ne savo problemoms, kaip tam tikrą apsisaugojimą, kaip dengiamąjį mechanizmą. Nerimas tampa visuotiniu reiškiniu, kuris iš tiesų kyla dėl būtinybės mąstyti apie ateitį, numatant būsimas galimybes, kurios yra susietos su dabartine veikla.

Gyventi šiuolaikiniame pasaulyje reiškia gyventi šansų ir rizikos sąlygomis, todėl dabartinis žmogus nenori tikėti lemtim ar natūralia įvykių eiga. Jis žaidžia su savo likimu siekdamas maksimaliai naudingai įsitvirtinti visuomenėje. Pasaulis darosi tokiu sudėtingu, kad žmonija daug ką suvokdama ir suprasdama, nesugeba paaiškinti, iš pirmo žvilgsnio paprastų klausimų. Laimei kova dėl tikslumo, gilinimasis į detales svarbi iš esmės tik tyrinėtojams. Paprastam žmogui toks detalių žinojimas ne tik, kad nereikalingas, bet dažnai net kenkia. Detalės užgožia esmę, pro medžius nebematoma miško [2;8].

Pasaulyje prasidėjęs vertybių karas, tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą ir tradicinių moralinių vertybių saugotojų, išryškino sampratų skirtumus apie pilietiškumą, toleranciją, pliuralizmą, pagarbą gyvybės atsiradimui, mirtį, šeimą ir santuoką. Eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, homoseksualių asmenų santuokos – kasdieninė šiuolaikinė realybė, kuri vargu ar galėtų ką nors nustebinti. O tiems, kuriuos tai vis dar stebina ar kelia nerimą,
siūloma tiesiog patylėti, nes jie greitai gali būti apkaltinti politinio korektiškumo stoka ar neapykantos kurstymu [3].

Šiuolaikinėje visuomenėje beveik išnykęs pasitikėjimas kiekvienu žmogumi bei jo gebėjimu atskirti ir surasti tikrąją tiesą. Labai dažnai suniveliuojami įsitikinimai ir vertybės, tokiu būdu atveriamas kelias į nihilizmo ir abejingumo liūną. Postmodernybėje, kur pamažu visos vertybės ir įsitikinimai tampa nesvarbūs ir abejotini, gyventi įmanoma, tačiau blogiausia tai kad, abejingumu persmelktoje aplinkoje norom nenorom imama abejoti pačiais savimi, bendruomene bei jos vertybiniais įsitikinimais. O tada po truputį imama išsižadėti ir nekęsti savęs…[3].

Tikslas: Pateikti kai kurias šiuolaikinės visuomenės dvasinės transformacijos išraiškas bei analizuoti jų atsiradimo priežastis. Pateikti dvasinių vertybių vystymosi viziją.

Vertybinės orientacijos ir individo bei visuomenės ontologinis saugumas

Žmonijos pažinimo kelias – didžiausias evoliucijos proceso pasiekimas, aukščiausias iš mums žinomų objektyvaus pasaulio savivokos formų, o kartu svarbiausias tolesnei vystymosi raidai, tiek į plotį, tiek ir į gylį (didėja dvasinės veiklos diferenciacija, jos formų įvairovė, intensyvumas, ji apima vis platesnį žmonių ratą, vaidina vis didesnį vaidmenį atskirų žmonių gyvenime) [2;127]. Tačiau šiais laikais plečiasi ir menkavertė kultūra, vedanti prie asmenybės degradavimo. Atsiranda daug produkcijos, trukdančios individui tobulėti – ugdyti savo kūrybinius sugebėjimus ir juos panaudoti praktikoje (pvz. bulvarinė spauda, realybės šou, muilo operos, trileriai, siaubo filmai). Ši produkcija orientuota į žemesnių, biologinių žmogaus poreikių tenkinimą, nereikalauja specialaus pasiruošimo, suvokimo pastangų. Ji atima brangų laiką, atpratina nuo aktyvaus mąstymo, manipuliuoja žiūrovų, skaitytojų sąmone. Kodėl tokia produkcija atsirado ir yra populiari? Priežasčių gana daug. Pirmiausia galima būtų paminėti ideologines priežastis, kurios vertybines orientacijas pasuka individualizmo link, merkantilines, – kurios siekia kuo daugiau pasipelnyti, psichologines, kurios priveda prie proto bukumo ir tingumo.

Individualizmas pirmą vietą skiria ne visuomenės, o individo interesams, tuo silpnindamas visuomenės kolektyvines pastangas užtikrinti visiems savo nariams kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Ši tendencija, prasidėjusi dar Renesanso laikotarpiu, ypač suklestėjo dvidešimtame amžiuje. Bažnyčios propaguojamos krikščioniškos kolektyvistinės savybės ir nuostatos, tokios kaip: artimo meilė, altruizmas, santūrumas, skaistybė, darbštumas, pirmenybės teikimas dvasiniams dalykams ir kt. užgožiamos savimeile, smurtu, prievarta, egoizmu, godumu, nesaikingumu, nežabota malonumų medžiokle, prabanga, vartotojiškumu, gyvenimu čia ir dabar [2;133].

Individo interesai visuomet yra žemesni už visuomenės interesus jau vien dėl to, kad jis, palyginti su visuomene, yra žemesnio rango sistema. Individas yra dvilypė būtybė: jis yra savarankiškas, individualus vienetas, kita vertus, sudedamoji visuomenės dalis. Pirmajame aspekte dominuoja biologinis jo pradas ir žemesnieji biologiniai poreikiai, antrajame – visuomeninis jo pradas ir aukštesnieji, dvasiniai poreikiai. Biologinių poreikių visiškas patenkinimas neįmanomas vien dėl to, kad jie labai greitai hipertrofuojasi. Tačiau, kita vertus, saikingas jų tenkinimas yra būtina prielaida ne tik atskirų individų, bet ir visos visuomenės išlikimui bei dvasinio gyvenimo ugdymui. Bet kai tik prasideda jų hipertrofija – viskam galas: dvasiniai poreikiai tampa antraeiliais, kol pagaliau visai sunyksta. Viską užgožia, dominuojantys nepasotinami hipertrofuoti biologiniai poreikiai, kitaip sakant, žmogus sugyvulėja, degraduoja. Taigi išvada paprasta ir aiški – individualizmas, egoizmas veda prie sugyvulėjimo [2;134].

Šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape svarbią vietą užima besaikis suvartojimas, malonumų siekimas. Ši tendencija daugiau skverbiasi į geriau gyvenančių visuomenės sluoksnių gretas, tačiau ir blogiau gyvenantys taip pat nenori atsilikti, todėl vartojimo siekis juos priveda prie smurto, prievartos, žiaurumo, noro turėti bet kokia kaina kuo daugiau pinigų, už kuriuos būtų galima nusipirkti malonumų ir daiktų. Vartotojiškos visuomenės kūrimas vyksta labai sparčiai, žmogus kūrėjas virsta žmogum vartotoju (Homo Sucker). Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir komfortiškesnių gyvenimo sąlygų jis ištižta, suglemba, aptingsta.

Žmogaus proto tingumas – viena ženkliausių šiuolaikinės visuomenės apraiškų, kurios ugdo parazitines nuostatas bei įpročius. Nors pats savaime proto tingumas yra natūrali įgimta savybė, sauganti žmogaus psichiką nuo perkrovų, tačiau kai tingumas peržengia ribas, asmenybė degraduoja. Verslininkai (žinoma ne visi) trina rankas: dar vienas tingus vartotojas iš begalinio noro turėti pirks daugiau, visa kas bus pagaminta ir išreklamuota. Proto tingumu naudojasi pramogų šou „rykliai“, kai kurie žiniasklaidos atstovai ir net politikai. Kita vertus, dažniau pasigirsta balsų, raginančių atsigręžti į bendrąsias žmogiškąsias vertybes, indukuojant individualistines ir kolektyvistines idėjas. Kolektyvizmas neleistų kerotis egoistiniam subjektyvumui, individualizmas išryškintų
sugebančias būti laisvomis ir atsakingomis ne tik už save, bet ir už visuomenę.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1543 žodžiai iš 4764 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.