Motiejaus valančiaus kultūrinė veikla
5 (100%) 1 vote

Motiejaus valančiaus kultūrinė veikla

Motiejus Valančius

(1801 – 1875)M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.

Trumpai apie Motiejaus Valančiaus gyvenimą:

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje šitai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: ir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių“.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, tarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų (nelegali antikarinė Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817-23) byla, prasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, liko už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus apygardos (dabar Baltarusija, Gomelio sritis), Kražių (1834-1840) mokyklose. Jis tapo Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, ir išdirbo ten šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai – lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, kiti – originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas – libertiniška (pasyvi) bajorija, indiferentiška (abejinga) religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai – mokiniai, kurių absoliučią daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs („Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo.“). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus pasigirsta jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą („O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!“).

Mozyriuje, atrodo, bus kilusi mintis užrašinėti į sąsiuvinius savo darbus, taip pat kitų autorių patikusias mintis. Gal kas į pastarąjį dalyką žiūrįs skeptiškai, rašo jaunasis kapelionas pamokslų sąsiuvinio pratarmėje 1828 m. rugsėjo 28 d., bet jis sekąs Demosteno pavyzdžiu, kuris aštuonis kartus perrašęs Tukidido veikalus. Ir iš tikrųjų: su pertrūkiais beveik iki mirties jis rašė tai, kas anuomet buvo įprasta vadinti silva rerum: atsiminimus, pastebėjimus, žmonių charakteristikas, girdėtus pasakojimus, ištraukas iš laikraščių, dokumentų nuorašus. Kai ką iš jų yra išvertęs ir paskelbęs J.Tumas-Vaižgantas ir vėlesni Valančiaus raštų leidėjai.

Lietuvoje tuo tarpu liepsnojo sukilimas. Mozyrių jis vos tepalietė, užtat valdžia čia žiauriausiomis egzekucijomis vertė valstiečius iš unitų į pravoslavybę. Čia jaunam kunigui paaiškėja, ko galima laukti iš Rusijos, čia yra jo sąmoningos opozicijos šaknys. Tik atsiradus galimybei, jis grįžta į Žemaičius ir 1834 m. paskiriamas Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekininku, renka medžiagą mokyklos istorijai, berods ją ir parašo, nors jos rankraštis nėra žinomas. Šis darbas – Žemaičių vyskupystės pradmenys.

1840 m. Valančius kviečiamas dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri buvo įsteigta uždarius Universitetą. Tais metais įvykdoma egzekucija S.Konarskiui, slaptos antivyriausybinės organizacijos vadovui. 1842 m. Akademija perkeliama į Peterburgą, arčiau valdžios akių. Čia jis randa beišsisklaidantį lietuvių šviesuolių būrelį, artimai bičiuliaujasi su S. Daukantu. 1845 m., grįžęs į Žemaitiją, tampa Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, 1850 m. paskiriamas vyskupu ir konsekruojamas, tokiu būdu atsistoja Lietuvos aukščiausiame ir viešiausiame poste. Iš karto jis ima veikti kaip energingas Bažnyčios gyvenimo tvarkytojas ir organizatorius, tvirtai laikęs
rankose valdžią ir posukiliminiais metais. Kartu jis – blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius, liaudies švietėjas.

Sukilimo metu Valančius iškyla kaip stambi politinė figūra. Nors Imperijos valdžia laikė jį lojaliu – tiek paskirdama į Kražius, tiek patvirtindama vyskupu, nors jis stengėsi balansuoti tarp legalumo ir kompromisų, vis tiek į jį žiūrėta kaip į svarbiausią maištingų nuostatų katalizatorių. 1864 m. jis, kaip ir vyskupijos centras, atkeliamas į Kauną, stengiantis jį izoliuoti nuo glaudesnių santykių su pačia vyskupija, jis nuolatos sekamas, persekiojamas, nuolatos projektuojama imtis prieš jį represijų, tik sulaiko baimė, kad valstiečiai sukils ginti mylimą Ganytoją.

Nieko nepaisydamas, jis Kaune organizuoja nelegalių lietuviškų raštų spausdinimą Prūsuose ir jų gabenimą į Lietuvą, remia į Sibirą ištremtus po sukilimo kunigus. O šalia to atsideda literatūriniam darbui. Šiuo metu parašyta visa jo religinė politinė publicistika, Gyvenimai šventųjų Dievo, visa pasaulietinė didaktinė proza.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Trumpai apie Blaivybės sąjūdį:

XIX amžiaus vidurio pokyčiai Lietuvos visuomenės gyvenime dažnai vadinami atgimimu. Lietuvių atgimimo pradinio etapo kūrėjai daugiausia buvo kilę iš neturtingų Vakarų Lietuvos, – Žemaitijos bajorų ir pasiturinčių valstiečių, kurie ir sudarė šio proceso branduolį. Svarbiausiu atgimimo herojumi tapo asmenybė, o jos esminis gyvenimo orientyras buvo savo tautinių šaknų paieška, bandymas civilizuoti “paprastus kaimo gyventojus, kad jie suprastų savo vertę ir tai, jog yra lietuvių tautos dalis. Nors atgimimo procese nesusiformavo ėjimo į liaudį” programa, tačiau Žemaitijoje iškilusio vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka su Katalikų Bažnyčia susijusi inteligencija atliko nepaprastai svarbų šviečiamąjį vaidmenį.

Blaivybės sąjūdis buvo vienas įspūdingiausių Valančiaus laimėjimų. Jis ir jo bendražygiai išugdė tokią kultūrinę tradiciją ir tokią literatūrą, kuri pakankamai įrodė girtavimo žalą. 1858 metų rudenį įsikūrė pirmosios žemaitiškos blaivybės brolijos. 1860 metais laiške generalgubernatoriui Nazimovui Valančius rašė, kad iš 820 754 Kauno gubernijos katalikų blaivybės įžadus buvo davę 692000 asmenų. Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijoje caro valdžiai parodė, kad jie esą didelė ir drausminga jėga, kurios nuotaikų reikia paisyti. Ši akcija taip pat parodė, kad Bažnyčios autoritetas tarp valstiečių yra labai didelis ir nuolat stiprėja.

Tamsiausiu ir tragiškiausiu Lietuvai metu, kai caro valdžia engė žmones, juos trėmė į Sibirą už lietuvišką žodį ir raštą, griovė bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, bruko slavizmą ir stačiatikybę, jis stojo į darbą Bažnyčiai ir žmogui. Valančius ir jam veikiant išauklėti jauni kunigai mokė žmones krikščioniškųjų vertybių ne valdžios (rusų) ar ponų (lenkų), o kaimo valstiečių (lietuvių) kalba. Tuo jis parodė pagarbą paprastam žmogui, jo kilmei ir kultūrai, kalbėjo iš širdies į širdį, kėlė dvasią, gydė širdies žaizdas, šalino pragaištingus įpročius. Nenuostabu, kad M. Valančius susilaukė daugybės pasekėjų. Pastebėjęs, kad didžiausia nelaimė žmogaus gyvenime yra alkoholizmas, jis prie bažnyčių steigė Blaivystės brolijas. Sutapatinęs blaivybę su krikščioniškomis dorybėmis pritraukė daugiau kaip keturis penktadalius katalikiškosios krašto gyventojų dalies ir didelį skaičių kitatikių. Valančius tapo švyturiu, kuris rodė kelią iš degradacijos ir alkoholio liūno į prasmingesnį, vertingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Žmonės atgavo savigarbą, pasitikėjimą, viltį. O kai akys pamato geresnį rytojų, kojos randa kelią, rankos pakelia naštą. Pakilusi žmonių dvasia, kultūros lygis ir tautinis susipratimas atvedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą, tapo akstinu Lietuvos valstybingumo atkūrimui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1409 žodžiai iš 4519 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.