Motiejus valancius
5 (100%) 1 vote

Motiejus valancius

Turinys

1. Įžanga…………………………………………………………………………………………………………..3

2. Dėstymas (kontekstas, biografija, darbai)………………………………………………………….4

3. Reziumė……………………………………………………………………………………………………….7

4. Literatūra………………………………………………………………………………………………………8

2

Įžanga

Motiejus Valančius, šviesdamas ir blaivindamas žmones, mokė tautą priešintis rusinimo bei pravoslavinimo bangai. Jis ptas rašė daug religinio ir pasaulinio turinio knygų, knygelių lietuviškai; o kai buvo uždrausta spauda lietuviškomis raidėmis, nurodė jai kelią į Prūsus (Mažąją Lietuvą). Jis pats pirmasis organizavo sistemingą lietuviškų knygų gabenimą iš užsienio, ir ten slapta išleido keletą savo paties parašytų (1867- 1869), kuriose išdėstyta lietuvių pasipriešinimo bei kovos programa, aiškiai mokanti žmones, kaip elgtis akivaizdoje gudriai paspęstų carizmo pinklių ir jo planų.

Motiejus Valančius (1801-1865)

3

Dėstymas

M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.

Valančius yra esminė grandis lietuvių prozos tapsme, jos žanrų ir retorikos sklaidoje, negausūs eiliavimai yra visiškame jo literatūrinio universumo pakraštyje, nors jo poveikis žymiai vėlesnio laiko lietuvių literatūrai netikėtai ir paradoksaliai persimeta į poezijos sritį.

Įvairūs yra Valančiaus prozos žanrai: istoriografija ir hagiografija, politinė-religinė publicistika ir pamokslai bei ganytojiški laiškai, didaktiniai pasakojimai bei įvairybių užrašai, neminint originalių ir verstinių grynai bažnytinių tekstų ir gausios epistolikos. Atitinkamai skleidžiasi ir stilistikos spektras – nuo dalykiško konstatavimo, įtaigios įtikinėjimo ir polemizavimo retorikos iki vaizdingo ir ekspresyvaus pasakojimo, nuo familiaraus šnekamosios kalbos tono iki retkarčiais plykstelėjančios patetikos.

XIX a. literatūroje, kurios pobūdį nulemia romantizmas ir pozityvizmas, Valančius siejasi su pastaruoju tiek, kiek yra grandis, jungianti jį su tipologiškai artimu Švietimu. Užaugęs Švietimo epochoje ir jos suformuotas, jis vėliau, vyskupavimo metais, atstovauja prepozityvizmui – po jo mirties belieka keturiolika metų iki Varpo, jau grynojo pozityvizmo apraiškos.

Biografija. Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje šitai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: ir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių“.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, tarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų byla, prasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, likosi už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

Nuo 1828 m. rudens jis tampa Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, išdirba čia šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai – lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, kiti – originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas – libertiniška bajorija, indiferentiška religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai – mokiniai, kurių absoliučią

4

daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs („Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo.“). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus pasigirsta
jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą („O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!“).

Mozyriuje, atrodo, bus kilusi mintis užrašinėti į sąsiuvinius savo darbus, taip pat kitų autorių patikusias mintis. Gal kas į pastarąjį dalyką žiūrįs skeptiškai, rašo jaunasis kapelionas pamokslų sąsiuvinio pratarmėje 1828 m. rugsėjo 28 d., bet jis sekąs Demosteno pavyzdžiu, kuris aštuonis kartus perrašęs Tukidido veikalus. Ir iš tikrųjų: su pertrūkiais beveik iki mirties jis rašė tai, kas anuomet buvo įprasta vadinti silva rerum: atsiminimus, pastebėjimus, žmonių charakteristikas, girdėtus pasakojimus, ištraukas iš laikraščių, dokumentų nuorašus. Kai ką iš jų yra išvertęs ir paskelbęs J.Tumas-Vaižgantas ir vėlesni Valančiaus raštų leidėjai.

Lietuvoje tuo tarpu liepsnojo sukilimas. Mozyrių jis vos tepalietė, užtat valdžia čia žiauriausiomis egzekucijomis vertė valstiečius iš unitų į pravoslavybę. Čia jaunam kunigui paaiškėja, ko galima laukti iš Rusijos, čia yra jo sąmoningos opozicijos šaknys. Tik atsiradus galimybei, jis grįžta į Žemaičius ir 1834 m. paskiriamas Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekininku, renka medžiagą mokyklos istorijai, berods ją ir parašo, nors jos rankraštis nėra žinomas. Šis darbas – Žemaičių vyskupystės pradmenys.

1840 m. Valančius pakviečiamas dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri buvo įsteigta uždarius Universitetą. Tais metais įvykdoma egzekucija S.Konarskiui, slaptos antivyriausybinės organizacijos vadovui. 1842 m. Akademija perkeliama į Peterburgą, arčiau valdžios akių. Čia jis randa beišsisklaidantį lietuvių šviesuolių būrelį, artimai bičiuliaujasi su S.Daukantu. 1845 m., grįžęs į Žemaitiją, tampa Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, 1850 m. paskiriamas vyskupu ir konsekruojamas, tokiu būdu atsistoja Lietuvos aukščiausiame ir viešiausiame poste. Iš karto jis ima veikti kaip energingas Bažnyčios gyvenimo tvarkytojas ir organizatorius, tvirtai laikęs rankose valdžią ir posukiliminiais metais. Kartu jis – blaivybės sąjūdžio iniciatorius ir organizatorius, liaudies švietėjas (šią Valančiaus veiklos sritį plačiai nušviečia ir analizuoja M.Lukšienė). Varniai tampa lietuvių kultūros centru, kur suplaukia projektai, rankraščiai, iniciatyvos. Jis pats sukuria ar parūpina daug religinės literatūros: maldaknygių, poterių, kantičkų.

Sukilimo metu Valančius iškyla kaip stambi politinė figūra. Nors Imperijos valdžia laikė jį lojaliu – tiek paskirdama į Kražius, tiek patvirtindama vyskupu, nors jis stengėsi balansuoti tarp legalumo ir kompromisų, vis tiek į jį žiūrėta kaip į svarbiausią maištingų nuostatų katalizatorių. 1864 m. jis, kaip ir vyskupijos centras, atkeliamas į Kauną, stengiantis jį izoliuoti nuo glaudesnių santykių su pačia vyskupija, jis nuolatos sekamas, persekiojamas, nuolatos projektuojama imtis prieš jį represijų, tik sulaiko baimė, kad valstiečiai sukils ginti mylimą Ganytoją.

Nieko nepaisydamas, jis Kaune organizuoja nelegalių lietuviškų raštų spausdinimą Prūsuose ir jų gabenimą į Lietuvą, remia į Sibirą ištremtus po sukilimo kunigus. O šalia to atsideda literatūriniam darbui. Šiuo metu parašyta visa jo religinė politinė publicistika, Gyvenimai šventųjų Dievo, visa pasaulietinė didaktinė proza.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 (29) d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

5

Darbai.Pirmasis išspausdintas Valančiaus darbas – Žemaičių vyskupystė (1848), išėjusi beveik vienu metu su S.Daukanto Būdu (1845). Akivaizdžios yra abiejų autorių skirtybės: Daukanto patetiškas kalbėjimas, kuriąs senosios Lietuvos mitologiją, ir Valančiaus blaivus dalykiškumas, pasirinkęs kur kas siauresnį objektą, stebimą ramiu, bet susidomėjusiu žvilgsniu, gyvenimiškos patirties padiktuotu įvykių ir asmenų vertinimu. Šis veikalas – „katalikiškojo objektyvumo tradicijos pradžia“. Istoriografija yra prozos paribio žanras. S.Daukanto tekstas daug artimesnis grožinei literatūrai, o Valančiaus ryšys su ja tik per stilių – gyvą, aiškų, tikslų, patrauklų savo natūralia tėkme, artumu gyvajai šnekamajai kalbai. Kalbos liaudiškumas, suteikiąs dabarties skaitytojo požiūriu netgi tam tikro naivumo įspūdį, parašymo metu, matyt, kitaip atrodė. Amžininkus stebino pats lietuvių kalbos pasirinkimas moksliniam veikalui, kitiems toji kalba žadino susidomėjimą, rodėsi specialaus dėmesio verta (K.Kasakauskui). Kaip ir Būdas, Valančiaus veikalas patraukė imperinės cenzūros dėmesį, buvo traktuojamas kaip valstybei pavojingas, buvo uždraustas viešai platinti.

Žymiausias M.Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka „Palangos Juzė“. Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai. „Palangos Juzė“ yra tarsi pirmasis Lietuvos geografijos bei kultūros vadovėlis, parašytas beletristine forma. Čia pasakojama apie įvairių Lietuvos vietų gamtą,
vaizduojama valstiečių buitis bei papročiai. „Palangos Juzėje“ ypač daug pateikiama etnografinės ir tautosakinės medžiagos. Apysakoje plačiai aprašyti senoviniai aukštaičių ir žemaičių vestuvių papročiai, daug liaudies žaidimų, dainų.“Palangos Juzės“, kaip ir kitų M.Valančiaus kūrinių, stilius pasižymi konkretumu, dinamiškumu, gausiais komizmo elementais, liaudišku kalbos sodrumu.

Kūriniai:

 „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.)

 „Patarlės žemaičių“ (1867 m.)

 „Palangos Juzė“ (1869 m.)

Keliolika religinės paskirties knygų.

6

Reziumė

Motiejus Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra. Jis buvo Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius ir lietuvių grožinės prozos pradininkas.

Gimė Salantų valsčiuje, Nasrėnų kaime 1801 m. vasario 16 (28) d. Siekdamas kunigo vietos, pasidarė bajorystės dokumentus. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje mokykloje (1816-1821), Varnių kunigų seminarijoje (1822-1824). 1824 m. pasiųstas studijuoti į Vilniaus vyriausiąją seminariją – Vilniaus universiteto teologijos fakultetą. Po ketverių metų gavo teologijos kandidato laipsnį. Kunigu įšventintas 1828 m. Vilniaus katedroje. Dirbo Mozyriaus pavietinės mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu. 1834-40 Kražių gimnazijos tikybos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840-Vilniaus dvasinėje akademijoje dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. 1845 paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1850 konsekruotas Žemaičių vyskupu. Juo tapęs ėmėsi intensyvios ir įvairiapusės veiklos: reorganizavo vyskupiją ir Varnių kunigų seminariją, į pirmas vietas iškeldamas kūrybingus, veiklius žmones; vykdė veiksmingą blaivybės akciją, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, suorganizavo platų parapijinių mokyklų tinklą. Organizavo lietuviškų knygų prekybą. Stengėsi parūpinti religinės literatūros, pats rašė, redagavo, perspausdino anksčiau išleistus tekstus. Intensyviai lankė parapijas, skelbė ganytojiškus laiškus. 1863 sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Vyskupijos centras 1864 perkeltas į Kauną, čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija. Valančius stojo į griežtą opoziciją prieš caro valdžią, organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos-prasidėjo intensyviausias jo literatūrinės veiklos tarpsnis. Didžiausi veikalai-„Žemaičių vyskupystė“, „Živatai šventųjų“, „Gyvenimai šventųjų Dievo“, „Vaikų knygelė“, “Paaugusių žmonių knygelė”, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano Tretininko“. Valančius yra lietuvių grožinės literatūros pradininkas, atstovaujantis Švietimo epochos katalikiškosios krypties švietėjų esminėms idėjoms ir estetinėms nuostatoms, bet paruošęs dirvą modernesnėms pasakojimo formoms. Jo kūryboje glūdi ir lietuvių prozos ištakos-orientacija į valstietiškąjį tipažą, buitį, šnekamosios kalbos stilistiką. Mirė ir palaidotas Kaune.

7

Literatūra

1. lt.wikipedia.org

2. www.nesimokau.lt

3. www.varniai-museum.lt

4. www.spaudos.lt

5. www.postilla.mch.lt

6. www.anthology.lms.lt

7. M. Valančius. Palangos Juzė. Vaga, Vilnius, 1977.

8

Turinys

1. Įžanga…………………………………………………………………………………………………………..3

2. Dėstymas (kontekstas, biografija, darbai)………………………………………………………….4

3. Reziumė……………………………………………………………………………………………………….7

4. Literatūra………………………………………………………………………………………………………8

2

Įžanga

Motiejus Valančius, šviesdamas ir blaivindamas žmones, mokė tautą priešintis rusinimo bei pravoslavinimo bangai. Jis ptas rašė daug religinio ir pasaulinio turinio knygų, knygelių lietuviškai; o kai buvo uždrausta spauda lietuviškomis raidėmis, nurodė jai kelią į Prūsus (Mažąją Lietuvą). Jis pats pirmasis organizavo sistemingą lietuviškų knygų gabenimą iš užsienio, ir ten slapta išleido keletą savo paties parašytų (1867- 1869), kuriose išdėstyta lietuvių pasipriešinimo bei kovos programa, aiškiai mokanti žmones, kaip elgtis akivaizdoje gudriai paspęstų carizmo pinklių ir jo planų.

Motiejus Valančius (1801-1865)

3

Dėstymas

M.Valančius yra dominuojanti XIX a. vidurio Lietuvos istorijos figūra, ir jo literatūrinis darbas negali būti suprastas ir įvertintas be ryšio su viešo reiškimosi visuma, religine, politine, švietėjiška veikla, kuri esmingai palietė Lietuvos visuomenės sąmoningumo turinį ir linkmę.

Valančius yra esminė grandis lietuvių prozos tapsme, jos žanrų ir retorikos sklaidoje, negausūs eiliavimai yra visiškame jo literatūrinio universumo pakraštyje, nors jo poveikis žymiai vėlesnio laiko lietuvių literatūrai netikėtai ir paradoksaliai persimeta
sritį.

Įvairūs yra Valančiaus prozos žanrai: istoriografija ir hagiografija, politinė-religinė publicistika ir pamokslai bei ganytojiški laiškai, didaktiniai pasakojimai bei įvairybių užrašai, neminint originalių ir verstinių grynai bažnytinių tekstų ir gausios epistolikos. Atitinkamai skleidžiasi ir stilistikos spektras – nuo dalykiško konstatavimo, įtaigios įtikinėjimo ir polemizavimo retorikos iki vaizdingo ir ekspresyvaus pasakojimo, nuo familiaraus šnekamosios kalbos tono iki retkarčiais plykstelėjančios patetikos.

XIX a. literatūroje, kurios pobūdį nulemia romantizmas ir pozityvizmas, Valančius siejasi su pastaruoju tiek, kiek yra grandis, jungianti jį su tipologiškai artimu Švietimu. Užaugęs Švietimo epochoje ir jos suformuotas, jis vėliau, vyskupavimo metais, atstovauja prepozityvizmui – po jo mirties belieka keturiolika metų iki Varpo, jau grynojo pozityvizmo apraiškos.

Biografija. Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 (28) d. Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, valstiečių činšininkų šeimoje. Vos prieš šešetą metų buvo žlugusi Abiejų Tautų Respublika, nors vargu ar jo valstietiškoje aplinkoje šitai buvo įsisąmoninta ar bent pastebėta: ir anksčiau svetimos kariuomenės skersai ir išilgai traukė per Lietuvą plėšdamos, degindamos ir niokodamos, ir žemdirbys buvo apsipratęs su savo lemtimi. Jis augino vaikus, arė žemę, kalbėjo savo senovine kalba. Valančius buvo 13 metų, kai suskambo Strazdelio Giesmės svietiškos ir šventos. Tapęs vyskupu, jis reikalaus, kad bažnyčiose prieš šv. Mišias visur būtų giedama „Pulkim ant kelių“.

Gana įprasti mokslų keliai atvedė jį iš šviesios Salantų parapijos per Kalvarijos dominikonų mokyklą ir Varnius į Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri buvo Universiteto padalinys, tarsi koks jo teologijos fakultetas. Vyskupas, kapitula nelabai palankiai į ją žiūrėjo, kaltino jozefinizmu, per kontaktus su studentais čia pūtė gana stiprūs pasaulietiniai vėjai, kurie veikė seminarijos gyvenimo būdą ir nuotaikas. Tik ką buvo pasibaigusi filomatų byla, prasidėjo pakankamai tamsūs reakcijos metai. Romantinės idėjos, jau įsigalėjusios universitete, likosi už seminarijos sienų (dvasios tėvas seminarijoje buvo vienas žymiausių racionalizmo filosofų Angelas Daugirdas). Mokslus Valančius baigė, kai toje pat Šventų Jonų bažnyčioje, kur jis buvo įšventintas į kunigus ir laikė savo pirmąsias šv. Mišias, vilniečiai gedulingai minėjo filomatų bylos penktąsias metines.

Nuo 1828 m. rudens jis tampa Mozyriaus apygardos mokyklos kapelionu, išdirba čia šešetą metų. Iš to laiko yra jo ankstyviausi tekstai – lenkiškų pamokslų ir kitų užrašų du sąsiuviniai. Dalis jų vertimai, kiti – originalūs, tačiau pakankamai trafaretiški, neturį bent kiek pastebimų individualaus stiliaus ar mentaliteto žymių, gal tik bendrus Švietimo epochos religinės iškalbos bruožus: racionalizmą, emocinį santūrumą, krypsnį ne į religinę mistiką, o į pragmatinio pobūdžio moralistiką. Pamokslų adresatas – libertiniška bajorija, indiferentiška religijai ir tik iš tradicijos apsilankanti bažnyčioje. Kiti klausytojai – mokiniai, kurių absoliučią

4

daugumą sudarė bajoraičiai, persiėmę tėvų papročiais ir ydomis. Pamokslininkas mažai tesitiki juos paveiksiąs („Praėjusiais metais parodytas abejingumas liūdina ir leidžia manyti, kad ir šiandien maža bus naudos iš mano kalbėjimo.“). Tik kreipimesi į pirmųjų klasių vaikus pasigirsta jautresnės intonacijos, iš tolo pranašaujančios būsimųjų Vyskupo ganytojiškų laiškų emocinę šilumą („O jūs brangūs mano paukšteliai, visas mano džiaugsmas ir paguoda! Nors jūs paliudykit mano norus ir pastangas!“).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2749 žodžiai iš 8892 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.