Motiejus valančius – palangos juzė
5 (100%) 1 vote

Motiejus valančius – palangos juzė

Turinys

* Pratarmė

* Apie autorių

* Apie pagrindinį veikėją

* Kūrinio atpasakojimas

* Žemaičių papročiai

* Žaidimai

* Gražios mintys

* Man labiausiai patikusios mintys

* Tarptautiniai ir nežinomi žodžiai

Pratarmė

“ Kaip viskas pasauly persimaino, teip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Tai numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien mūsų laikų žmonių papročius, bet ir juokavimus, idant ateinančios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais mūsų devynioliktojo amžiaus gale. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegu skaito, o jei nepatiks, tegu sviedžia į pakurtą krosnį. O nors teip kas padarys, tečiau užliks kame-nor bent viena, kurią ateinančios giminės juokdamosis skaitys.

Nusiminiau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį, kad atsiras mokytas vyras, kurs, mano paveikslą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Miestelėnų ir kaimų, arba sodų, vardai, toj knygelėj paminėti, teip-pat žmonių vardai ir pavardės nėra rašytojo pramanyti, bet tikri. ”

Apie autorių

MOTIEJUS VALANČIUS

(1801-1875)

Vyskupas Motiejus Valančius švietė ir auklėjo tautą savo raštais tais laikais, kada mūsų literatūra buvo dar labai menka. Nedaug rašytojų bus padarę tautai tiek gero, kiek padarė Valnčius. Nuo jo mirties praėjo daugiau nė pusė šimto metų, bet jo reikšmė, kaip rašytojo, pasilieka ligi šiol labai didelė. Jis Davė pradžią mūsų dailiąjai prozai ir pats ją iškėlė ligi meno aukštybių. Kai kurie jo raštai ir šiandien yra geriausia lektūra, ypač rekomenduotina dėl savo pakraipos sveikumo mokyklai; turiniu ir kalba ji visai prieinama ir sodžiaus žmonėms, kuriems autoriaus pirmiausia buvo skiriama, todėl ji lygiai tinka ir kaimo bibliotekoms. Tam tikslui geriausi jo raštai yra šie: Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, Palngos Juzė ir Antano tretininko pasakojimas.

M. Valančius tautos sąmonėje gyvuoja daugeliu pavidalų, atlikdamas mūsų gyvenimo dramoje įvairius vaidmenis. Jis – tautos blaivintojas, kėlęs Lietuvą iš girktuoklystės liūno. Jis – stambiausia XIX a. religinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis – daugybės liaudies pasakojimų, legendų, anekdotų personažas, bebaimis teisingumo gynėjas, didysis nekonformistas, juoko, sąmojaus ir proto šmaikštumo meistras. A. Strazdelis, M. Valančius, Vaižgantas – tokie skirtingi, bet vis vienodai žmonių meile ir pagarba apgaubti.

Ypatingai didi dvasios giminystė su M. Valančium sieja Vaižgantą, kuris yra skelbęs Valančiaus raštų, medžiagos apie jį, įvairiom progom jį kuo gražiausiai apibūdinęs. “Pragiedruliuose” jis apie Valančių rašė: “ Nedaug mums yra didvyrių, nors ir vadinamės pasididžiuodami didvyrių žeme. Užtat kurie mums buvo, tų neužmiršome, gal ir niekados neužmiršime. Kad ir vyskupą Motiejų. Kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui jis yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį: vienam savo buvimo, antram blaivybės įsteigimo; kitam yra adresavęs ypatingą pamokinantį raštą, kito praeitį įdėjęs į savo surašytąją istoriją. Jei ne tai, tai bent trumpai apibūdino kiekvieną menkų menkiausią vietelę; visa jis žinojo ir išreikšti mokėjo.” (“Pragiedruliai”, V., 1969 m.)

M. Valančius – vienas žymiųjų tautos rašytojų. Daugeriopas jo įnašas į lietuvių raštiją – religinę, politinę, mokslinę, didaktinę. Jis – švietėjas, rūpinęsis patiekti gražaus pasiskaitymo mažiems ir paaugusiems, kad jie įprastų į knygą, semtųsi iš jos dorovinių pamokymų ir praktinių patarimų, kad vertųsi prieš juos platesni pasaulio horizontai. Visa tai priklauso mūsų literatūros istorijai.

Rašytinių tekstų paskirtis ir suvokimas laiko bėgyje keičiasi ar bent gali keistis. Savo diktatines knygeles Valančius skyrė pobaudžiavinio kaimo valstiečiui, taikėsi prie jo mentaliteto, skonio, dvasinių poreikių. Jam pritaikyta tematika, kalbėjimo būdas, stiliaus ypatybės. O kaip visa tai atrodo dabarties skaitytojui, turinčiam visiškai kitokią gyvenimo patirtį, kitą literatūrinį skonį ir kitas problemas? Ar M. Valančiaus proza gali jį patraukti, ar patraukia? Kokį vaidmenį jis vaidina dabarties literatūriniuose procesuose?

Su M. Valančium susiliečia ir M. Martinaitis. Ieškodamas ir pasaulėvaizdžio, ir poetikos naujų horizontų, jis stilizuoja ne tik Valančiaus statų, rupų žodį, bet ir pagrindinį jo kūrybos principą – didaktiškumą. Skamba, žinoma, pamokymai visiškai kitaip negu XIX a. viduryje: dabarties skaitytojas savo istorine kultūrine situacija yra be galo nutolęs nuo M. Valančiaus laikų, nė iš tolo nepakenčia pamokslaujančios literatūros. Užtat Valančiaus didaktizmas, neturįs nei praktinės vertės, nei poveikio, jam yra savotiška egzotika, įgaunanti estetinę vertę, suvokiama kaip archainis praėjusių laikų dvelksmas. Tas pats archainio dvelksmo šydas gaubia ir barančio, skatinančio, paguodžiančio žodžio ekspresyvumą, ir intonacijos retoriškumą. O drauge šis stilizuotas kalbėjimo skaudžiu, nors tolimu, aidu paliečia dabarties savijautą ir skausmą – taip iš sąlyčio su M. Valančium kyla originalus, itaigus ir netikėtas šiuolaikinės
poezijos balsas:

O, vyrai, jūs, alkūnėmis ant stalo užsikvempę,

vis gėrimu karščiuojančią marinant sielą.

Jūs rupūžės ! Žiūrėkite į moteris ir verkite,

Ne ką pavirtę kiaulėmis vis einat sielos baudžiavą.

Žiūrėkite,

Kad rašo kas vaikų akims nebeatimtų,-

Ant svetimų balsais pralotais loja šunes.

M. Valančiaus sukurtas pasaulis, kurio aidai girdisi ir M. Martinaičio eilėraštyje, yra apibrėžtas ir uždaras: žemdirbio šeima, sodyba, joje atsisikleidžiantys žmonių santykiai, rūpesčiai, darbai, laukai ir pievos, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Tiesa – kartais praverimi ir platesni akiračiai – miesteliai ir miestai, netgi svetimi, tolimi kraštai; bet dažniausiai – įvairūs Lietuvos regionai su įvairiais papročiais, skirtingais valgiais ir skirtinga nešiosena. M. Valančius stengiasi praplėsti kaimo žmogaus horizontą, atverti kitokio gyvenimo būdo galimybę, kitokias laiko ribas ir netgi kitokią struktūrą – dominuojantis ciklinis laikas su amžinąja ryto ir vakaro, vasaros ir žiemos kaita kartais įgauna ir istorinius matmenis – kai įterpiami, pavyzdžiui, į “ Antano Tretininko pasakojimus” kovų su kryžiuočiais epizodai. Tačiau viešpataujantys parametrai tvirti pastovūs – tai žemdirbio buvimą įrėminantis laikas ir erdvė. Ji yra siaura, bet maksimaliai kondensuota ir tampa pasaulio metafora – kaip dažnu atveju ir Just. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio eilėraščiuose. Ji yra visatos centras, kuriame žmogus būna dangaus ir pragaro priešpriešoje. Tačiau šitoji priešprieša nėra tragiška, o pragaro grūmojimai nėra įsakmūs ir galingi. M. Valančiaus pasaulis giedras, jis atsigręžęs į dangaus galias. Tai aiškus, beprobleminis pasaulis, kuriame riba tarp gėrio ir blogio akivaizdi. Dieviškasis dangaus pradas yra šio pasaulio darnos pagrindas, jis sankcionuoja ir pašventina žemdirbio buitį, papročius, santykius.

M. Valančiaus meninis pasaulis daugeliu atvejų giminingas liaudies teatrui, Užgavėnių ir Kalėdų persirengėlių žaismei. Jo personažai yra kaukės, groteskiškai išryškinančios lengvai atpažįstamus tipus. Tokios kaukės dažniausiai “svetimieji”, nepriklausą žemdirbių luomui ir gyvensenai: čigonai, vengrai, žydai. Jie, ypač pasatrieji, parastai vaizduojami kaip neigiamos figūros, valstiečiui priešiškų jėgų įkūnijimai. Šiandien kai kurie žodžiai ir posakiai jų charakteristikose šokiruoja savo kategorišku negatyvumu. M. Valančiaus prozoje žydas paprastai yra tik socialinis vaidmuo – smuklikininkas, destruktyvių jėgų, anoje epochoje turinčių istorinę ir socialinę atramą, įasmeninimas. Tačiau ten, kur autorius iškelia sau kitus meninius uždavinius, jis ir į žydus kitaip žvelgia. Štai viduramžių moralistinei prozai artimame pasakojime autoriui rūpi duoti visuotinį blogio talkininkų vaizdą. Girtuoklystės palaikytojai čia ne žydai, kurie ne tik gundą žmones gerti, bet dar į namus arielką nešą ir skolon duodą, bet ir “kunigėliai”, kurie pro pirštus žiūri į žmonių girtuoklystę. Toks kaltės išskirstymas vertinimus daro objektyvesnius, artima iš jų kiek žeidžiantį vienpusiškumą. O ten, kur žydas pasirodo ne didaktinių opozicijų plotmėje, o kaip tikroviškas personažas, jis jau visiškai nebegauna neigiamų charakteristikų. Toks yra karčemos šeimininkas, kuris trumpam šmėkteli “ Palangos Juzėje” : pas jį apysakos herojus sočiai pavalgo, nusipirkęs pyrago ir alaus kvartą, o už pusę auksinio gauna jam reikalingą tikslią informaciją. Šitaip kalbama tais atvejais, kai autoriui rūpi pagauti vieną kitą buities momentėlį, sužadinti veiksmo tikroviškumo iliuziją.

M. Valančiaus prozoje nėra peizažo, nei to, ką vadiname gamtos jausmu. Bet čia yra daug meilės gyviems gamtos padarams, pagarbaus supratimo, kad jie visi yra Dievo sukurto pasaulio dalis, kuri žmogui gimininga, kurią jis privalo saugoti ir išlaikyti. Ypač “ Vaikų knygelėje” įausta nemaža natūralios paprotinės gamtosaugos idėjų, supratimo, kaip svarbi yra visų gyvybės formų pusiausvyra ir pilnybė. Štai, išmintingas kerdžius žiūri, kad piemenys “ Be reikalo galvijų nečaižytų su botagais, nedaleidžia išartose dirvose užverstos bandos laikyti”.

M. Valančiaus prozos pasaulis iš tikrųjų margas, – neatsibosta dairytis po jo įvairovę. Status, rupokas, taiklus ir vaizdingas žodis, smagus pasakojimo tempas, neišsenkantis gyvastingumas ir sveikos dvasios giedra atsiskleidžia šiandien apkartusiam, nerimo ir baimės iškankintam žmogui kaip kūdiškai nekalta, harmonijos kupina vizija, žadinanti pasitikėjimą gyvenimu, žmogumi ir savosios kultūros tradicijomis bei vertybėmis.

Žemaičių papročiai

Senos gadynės žemaičių vyriškieji buvę augaloti, stiprūs, skurdūs, šimtą metų patenkantys. Barzdų neskutę, plaukus retai kuomet tekirpę, dėvėję visados kailinius įvairių girios paukščių ir drobę darbo savo motriškųjų. Nuo vokiečių ir prašaleičių nė kokio drabužio nepirkę. Kariaudami dangstęsi žvėrių kailiais it skydais. Ginklais jų buvę kalavijai, arba šoblės, deginos, ragotinės, saidokai su vylyčiomis ir geležies botagai, ant kurių galo kybojęs bumbalas į du svaru smagumo. Dirvas arę medžio žambiais, geležies noragų
žinoti nežinoję 1.Sėję visokius javus, nugis Žemaičių žemėj augančius, kaipo tai: rugius, pūrus, kviečius, atuodogius, miežius, avižas, grikus ir linus. O žemė kas metą daugiau nešė vaisių, niekaip išmitimui žmonių reikėjo, todėl žemaičiai nuo seno pradėjo vartavotis grūdais su svetimomis šalimis 2. Ilgainiui amžius žemaičių nutrumpėjo: šioj gadynėj senis, šimtą metų turįs, tapo daiktu retu. Vyriškieji, sukakę penkias dešimtis metų, žilsta, o septintą užkliudę, jau skaitos už senus. Daug vienok vyriškųjų yra ir šiandien augalotų. Nugis žemaičiai nearia be geležies, žambius turi ypatingus, mažus, kuriuose verstuve yra pagalėlis, geležia apkaltas, perkeliamas nuo vieno norago ant antro. Ištisame Telšių paviete aria su arkliais, o Raseinių, Šiaulių ir Panevėžio pavietuose kame – ne – kame aria ir su jaučiais. Rugius ir visokius javus pjauna dalgiais, parubežiuose vienok Lietuvos ir be pjautuvo ūkininkai negali apsieiti. Prekioja ir vartavojas užvis linais, katruos nurovę šukuoja, mirko vandeny, paskiau kreikia ant žemės, ant galo, išdžiovinę pirtyse, mina. Septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuj diduomenė drabužiuose sekė paveizą lenkų, o vargdieniai dėvėjo ilgus pačių austus drabužius, kiek tiek į diduomenės pavėdžius. Nuo pradžios devynioliktojo amžiaus diduomenė apsivilko drabužiais vokiškais, retai nugis kame berasi senį lenkiškai apsidariusį, Vargdieniai vyriškieji šiandien dėvėja trumpas namie austas jupeles, Telšių paviete pilkas, Raseinių baltas, o Šiaulių rudas. Motriškosios šiaulytės daros it vyriškieji, Telšių pavieto mergaitės užvis dienomis šventomis dėvėja , pasiūtas iš namie austų marginių, arba iš kalenckos, o nekumet ir iš šilkų. Raiščiais ir skepetomis, pirktomis už dešimtį muštinių, tankiai klastos sodos mergaitės. Mūsų gadynės Žemaičių motriškosios dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Varpsčių nė žinoti nežino. Užvis tuos audeklus ištaiso rietaviškės mergaitės, nes kunigaikštis Irenas Oginskis sugeba jas paraginti.

M. VALANČIUS

__________________

1 Rašo Starovolskis, jog senovės žemaičiai, eidami arti, nešdavęsi drauge daug pagalių, arba baslių, kad, vienam sulūžus, netrukdami darbo, galėtų antrą ir trečią it žagrę į žambį įtverti. Vienas valdymieras Žemaičių šalies, norėdamas žmonėms darbą palengvinti, nukaldinęs daug geležies noragu, išdalijo artojams. Tais kad pradėję arti, iš priežasties negero oro keletą metų javai nederėję. Ką matydami, žmonės pradėję dideliai murmėti prieš valdymierą, jog juos privertė geležies noragais arti. Valdymieras, pabūgęs sumišimo, apent daleidęs be geležies arti.

2Pas Palangą buvo senovėj uostas, į katrą svetimų šalių laivai atplaukdavo ir grūdus pirkdavo

Kūrinio atpasakojimas

Palangos miestely, pačiame pajūry, gyveno ūkininkas vardu Jonas Viskantas. Jis buvo pasiturįs ir katalikas. Turėjo žmoną iš kretingiškių Elzę ir sūnų Juozapą. Vaiką “…pramokė truputį rašto Palangos altaristas kunigas Jonas Baužinskis”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2146 žodžiai iš 7114 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.