Motinystė
5 (100%) 1 vote

Motinystė

112131

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………… 3

Dalykai, kuriuos turi žinoti kiekviena motina …………………………………………………………. 4

Kūdikiui dar negimus ………………………………………………………………………………………….. 6

Kūdikio ryšio su motina svarba …………………………………………………………………………….. 8

Išvados ……………………………………………………………………………………………………………… 12

Literatūra ………………………………………………………………………………………………………….. 13

Priedai ……………………………………………………………………………………………………………… 16

ĮVADAS

Per paskutinius penkiasdešimt metų moters vertė ir motinystės reikšmė smarkiai pasikeitė. Penktajame dešimtmetyje moterys išėjo į darbus, norėdamos padėti kariaujantiems Antrajame pasauliniame kare. Šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į namus, šeima ir vėl tapo jų dėmesio centru. Septintajame dešimtmetyje išplito moterų judėjimas, o aštuntą ir devintą dešimtmečiais moterys, derindamos darbą ir namus, suvokė, kad yra tokios pat vertingos kaip vyrai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje moterys pajuto, kad jų tarpusavio suvokimui kažko trūksta, tad ėmė tyrinėti visas moteriškumo apraiškas. Šiandien motina stengiasi, kad šeima prisitaikytų prie jos, o save siekia pritaikyti prie šeimos.

Paskutinių metų bandoma suprasti, kiek vertingas yra motinos darbas? Kai kurios motinos pluša nuo aušros iki vakaro augindamos vaikus. Namai yra vienintelis jų pašaukimas. Kitos kartais perduoda kai kurias motiniškas pareigas kitiems. Bet visos, kurios augina vaikus, skirdamos jiems savo gyvenimą, patiria išbandymą.

Mūsų visuomenėje mes dažnai susiduriame su dviem nuostatomis, susijusiomis su motinyste:

 Motinystė nalaikoma darbu.

 Motinystė nevertinama kaip sugebėjimas.

Jeigu esi mama, visuomenėje bus sakoma, kad tu nedirbi. Net jeigu tu esi mama, bet dar dirbi, pavyzdžiui, teisininkės darbą, dienos dalis, kai atlieki motinos pareigas, darbu nelaikoma. Mūsų visuomenėje motinystė nelaikoma darbu. Užduotis užauginti vaikus ir prižiūrėti šeimą mūsų pasaulyje nevertinama. Motinystė taip pat nevertinama kaip sugebėjimas, todėl daugelis moterų abejoja, ar motinystė svarbi, ar ji turi kažkokią vertę mūsų laikais (E. Morgan, C. Kuykendall. 2002).

Referato tikslai:

• Aptarti dalykus, kuriuos turi žinoti kiekviena motina: ką įtakoja motinystė, ar geri motinos ketinimai visada yra geri vaikui.

• Apžvelgti psichologinio pasiruošimo motinystei temą.

• Aptarti kūdikio ryšio su motina svarbą.

DALYKAI, KURIUOS TURI ŽINOTI KIEKVIENA MOTINA

Kiekviena mama žino, kad motinystė keičia gyvenimą. Kad suprasti, ką keičia motinystė, reikia išmokti iš naujo nustatyti jos vertę. Į vertės apibrėžimą neįeina atlyginimas ir finansinis skatinimas. Motinystės svarbą atskleidžia minčių ramybė, užplūstanti, kai žinote, kad darote ką galite, panaudodamos viską, kas jums duota.

E. Morgan ir C. Kuykendall (2002) rašo, kad motinystė įtakuoja daug ką. Pirmiausia motinystė keičia tavo vaiko gyvenimą. Vaikui reikia motinos. Niekas gyvenime nėra jam toks svarbus kaip motina. Autoriai daro išvadą, kad:

 Motina daro įtaką vaiko psichikos vystymuisi.

Ankstyvoji vaikystė yra lemiamas laikotarpis. Tyrimų duomenimis, vaiko aplinka nuo gimimo iki trejų metų nulemia smegenų struktūrą ir sugebėjimą mokytis.

 Motina daro įtaką emociniam savo vaiko vystymuisi.

Šiame ankstyvajame amžiuje daroma įtaka vaiko sugebėjimui mylėti. Globojanti mamos meilė padeda pagrindą vaiko sugebėjimui mylėti kitus, mokytis ir prisitaikyti prie aplinkos.

 Motinystė daro įtaką mamos gyvenimui.

G. Sosnovskienė (2000) straipsnyje „Ar geri motinos ketinimai visuomet yra geri vaikui“ rašo, kad kartais atsitinka taip, kad mamos, nors ir norėdamos sava vaikams visko paties geriausio, elgiasi ne visai išmintingai. Autorė rašo apie didelės meilės pavojus. Jeigu moteris negali savęs realizuoti visuomeniniame gyvenime ar profesinėje srityje, susilaukia vaikučio, gali būti, kad ji visas jėgas nukreips į mažylį, stengdamasi apsaugoti jį nuo „priešininko“, jos nepriėmusio pasaulio. Vaikas susidūręs su išorinio pasaulio agresyvumu bei pavojais, ieškos prieglobščio motinos meilėje. Susidaro dirbtinis uždaras ratas, kuriame motinos ir vaiko santykiai tampa pernelyg intensyvūs, kartais netgi liguisti. G. Sosnovskienė taip pat rašo apie vaiko charakterio formavimą. Dažnao galime pastebėti, kaip motina pati ugdo ir skatina teigiamas arba neigiamas vaiko savybes. Teigiamas savybes skatinamti motina bendrauja su vaiku taip, tarytum jis iš prigimties turėtų pozityvių charakterio bruožų, be to ji leidžia vaikui pajusti, kad jis yra stipri asmenybė. Neigiamas vaiko asmenybės bruožus motina nesąmoningai formuoja jį koneveikdama. Auklėjant vaiką labai svarbi yra laisvė ir draudimas. Suteikdama vaikui daug laisvės,
motina demonstruoja savo pasitikėjimą juo. Kai motina leidžia vaikui rinktis, o ne primeta savo nuomonę, reiškia, kad ji pripažįsta jo teisę į asmeninį gyvenimą. Ribojimai, draudimai, nuolatiniai „negalima“ – tai giluminis motinos nepasitikėjimas vaiku, psichologinės lygybės nepripažinimas. Autorė iš viso, kas buvo pasakyta daro išvadą, kad priežastys, skatinančios nesąmoningus neigiamus motinos veiksmus, dažniausiai susijusios su bendru moters napasitenkinimu gyvenimu, kuris šiais laikai yra dažnas reiškinys. Todėl motina visas savo neigiamas emocijas perduoda vaikui.

M. Nemanytė (2002) rašo, kad Jeilio universiteto Vaiko studijų centro klinikinės psichiatrijos profesoriaus daktaro K. Pruett nuomone, tikslios informacijos apie vaiko vystymąsi trūkumas gali tapti priežatimi, dėl kurios tėvai gali išauginti „perdėtai agresyvius vaikus, kurie reaguoja į situacijas baimingai ir priešiškai, užuot bendradarbiavę ir supratę; vaikus, kurie nagali pakęsti frustracijų, sulaukti savo eilės ar gerbti kitų poreikius“. Autorė rašo, ko motinos galėtų išmokti iš viso tyrimo. Pirmiausia, pergalvoti kai kurias savo nuostatas apie gerą auklėjimą. Autorė pataria įsidėmėti:

 Reikia nedelsiant reaguoti į savo kūdikio nuotaikas.

 Reikia stengtis, kad jūsų lūkesčiai dėl vaiko elgesio būtų realūs ir atitiktų jo amžių.

 Negalime imtis prievartos, reikia naudotis amžių atitinkančiais disciplinos metodais.

 Reikia sveikai maitinti savo kūdikį.

 Reikia kalbėti ir žaisti su savo vaiku.

 Reikia skaityti savo vaikui.

 Reikia suteikti savo vaikui saugumo ir jaukumo.

 Reikia saugoti vaiką nuo prievartos.

K. Miškinio (1985) knygoje „Šimtas atsakymų tėvams“ ir M. Perecago, B. Minzelio, H. Vimerio (1990) knygoje „Ką turėtų žinoti tėvai“ motinos galėtų rasti daug vertingų patarimų, kaip auklėti vaikus. Skaitant šias knygas kai ką reikai apmąstyti ir apgalvoti.

KŪDIKIUI DAR NEGIMUS

Motiną mintys ir nuojautos užplusta tik sužinojus, jog turės kūdikį. Reikšmingą vaidmenį čia gali vaidinti ir tai, kaip motina suvokia save ir jaučiasi šiuose santykiuose pati. Į motinos savivoką ir savijautą iki vaiko gimimo ir pirmaisiais mėnesiais po to, vertinant jų tarpusavio santykių kontekstą, taip pat reikia atsižvelgti. Motinos savijauta laukiant kūdikio ir jam gimus, jos mintys apie gyvenimo perspektyvą ir atmosferą namie ir tai, kaip ji save suvokia naujajame vaidmenyje yra labai svarbūs dalykai (Čekuolienė, 1997).

S. Meščeriakova (2000) rašo apie psichologinį pasiruošimą motinystei. Kuris anot jos yra labai svarbus. Psichologinis pasiruošimas motinystei nagrinėjamas čia kaip specifinis asmeninis lavinimas, kurio pagrindą sudaro subjektyvi – objektyvi orientacija santykiuose tarp motinos ir dar negimusio kūdikio. Autorė bando atsakyti į klausimą, kaip galima nustatyti psichologio pasiruošimo motinystei laipsnį, kūdikiui dar negimus? Motinos elgesys tik paskutiniais metais buvo pradėtas tirti. Psichologinis pasiruošimas motinystei formuojasi iš vienos pusės veikiamas biologinių, socialinių faktorių, kurie turi instinktyvų pagrindą, o iš kitos pusės tai pasireiškia kaip savitas asmeninis lavinimas.

G. Filippova mano (1995) mano, kad motinos elgesio motyvacinis pagrindas formuojasi visą gyvenimą. Motiną veikia teigiami ir neigiami veiksniai. Iš to galima būtų padaryti išvadą, kad pasiruošimo motinystei laipsnį galima nustatyti sudėjus teigiamus ir neigiamus veiksnius tuo metu, kai moterys tampa motina.

S. Meščeriakova (2000) bando išskirti pagrindinius teigiamus ir neigiamus veiksnius, kurie veikai motinystę. Labai svarbūs, pagal autorę, yra pirmieji gyvenimo metai, santykiai su artimaisiais, o ypač ankstesnieji santykiai su savo motina. Taigi pirmoji psichologinio pasiruošimo motinystei rodyklių grupė apima komunikacinius moters patyrimo ypatumus ankstyvoje vaikystėje.

Labai svarbūs yra motinos jausmai, kūdikiui dar negimus.Apie tai rašo ir R. Jusienė. Ji (1995) rašo, kad prancūzų psichiatras L. Kreisleris vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie „kūdikį galvoje“ („baby in the mind“). Dar prieš kūdikio gimimą, net prieš pradėjimą, tėvai galvoje jau turi tam tikras fantazijas apie būsimą kūdikį: koks jis bus, kaip atrodys … Tai palieka žimę gimusiam kūdikiui. Todėl pačios pirmos problemos gali kilti dėl šio skirtumo tarp „kūdikio galvoje“ ir realaus kūdikio. Yra gerai, kai motina laukia vaiko, labai myli dar negimusį vaiką, kalbasi su dar negimusių kūdikių.

Apie negimusio kūdikio „portretą“ rašo ir G. Sosnovskienė (2000). Moteris ruošiasi gimdymui ne tik fiziologiškai, bet dar intensyviau psichologiškai. Jos sąmonėje formuojasi laukiamo kūdikio portretas, veikiamas vaikystės prisiminimų, brandaus gyvenimo įspūdžių, troškimų ir siekių. Motina įsivaizduoja, koks bus jos vaikas. Toks motinos bendravimas su vaiku gali būti ir pozityvus, ir negatyvus, sukurdamas atitinkamai gerą arba blogą emocinį lauką, kuriame auga bei vystosi vaikas. „Pozityvus bendravimas: „tu geras“, „aš tave myliu“, „tau viskas seksis“. Negatyvus bendravimas: „tu blogesnis negu norėčiau“, „jeigu būsi geriasnis aš tave mylėsiu“, „tau bus gerai, jeigu tu būsi toks, kokio aš noriu““ (Sosnovskienė, 2000,
Vienoks arba kitoks motinos bendravimas lemia ir dominuojančią emocinę vaiko nuotaiką (aktyvumą, energiją arba niūrumą, apatiją) bei bendrą gyvenimo filosofiją (optimizmą ar pesimizmą).

Taigi S. Meščeriakova (2000) išskiria antrąją psichologinio pasiruošimo motinystei rodiklių grupę, kuri apima moters išgyvenamus jausmus dar negimusiam kūdikiui nėštumo metu. Trečioji rodyklių grupė apima moters orientaciją į vaiko auklėjimo strategiją. Pagal tuos tris kriterijus buvo sudarytos anketos. Tyrime dalyvavo 50 nėščiųjų moterų iš Maskvos. Buvo nustatyta, kad anketos sudarytos gana tiksliai ir kad pagal jas galima prognozuoti psichologinį pasiruošimą motinystei, jos elgiasį su vaikų ir kūdikio vystymosi ypatumus.

E. Ilguvienė (1998) rašo apie gimdymo stresą. Gimdymas yra potenciali stresinė situacija jau vien todėl, kad jo metu moteris patiria ypač stiprų skausmą ir kontrolės praradimo pojūtį, o pojūtis kontriliuoti save yra vienas svarbiausių asmenybės poreikių. Blogai yra tai, kad daugelis Lietuvos moterų negali rinktis nei gimdymo aplinkos, nei personalo, nei pozos. Daugelis moterų nėra ruošiamos gimdymui, todėl jaučia neapybrėžtumą, nežino, ko gali tykėtis per gimdymą ir po jo. Jos negauna papraščiausios emocinės paramos, o nuo pat atvykimo į ligoninę iki išrašymo jaučiasi žeminamos dėl įvairiausių procedūrų, replikų, klausimų, dėl dėmesio ir pagalbos stokos. Autorė bando atsakytiį klausimą, kaip sumažinti gimdymo strasą? Pirmiausią, moterį reikia nuosekliai ir visapusiškai ruošti gimdymui ir pogimdyviniam gyvenimui. Dabartinės moterų konsultacijos dažnai rūpinasi tik fiziniais nėštumo aspektais. Būtų gerai, kad nėštumo metu moteris konsultuotųsi su psichologu, lankytų nėščiųjų savitarpio paramos grupes, kurioms vadovautų jautrios ir patyrusios akušerės. Pavyzdžių galima paieškoti netolimose Europos šalyse. Olandijoje moterys gimdo namuose arba ligoninėje su ta pačia pribuvėja, kuri ją rengė gimdymui. Taigi bet kuriuo atveju, stengiantys sumažinti gimdymo stresą, svarbiausi yra du dalykai: aplinka, kurioje moteris gimdo, ir pačios moters psichologinė būsena. Straipsnyje rašoma, kad daktarė Paulina Perez pastebi, kad natūralus gimdymas nenuskausminus irgi turi savų privalumų. Kai moteris gimdo be vaistų, ji sužino, kad yra stipri ir galinga. Ji išmoksta pasitikėtis savimi. Suvokusi savo stiprumą ir galias, moteris vėliau kitaip žiūri į gyvenimą, skausmą, ligas, nuovargį, sunkias situacijas.

KŪDIKIO RYŠIO SU MOTINA SVARBA

Kūdikio prieraišumo formavimasis prasideda jam gimus, vystosi ir įgyja būdingą kokybę jau per pirmuosius gyvenimo metus. (Braungart-Rieker, 2001).

Čekuolienė (1997) rašo, kad kūdikio fizinis išlikimas ir socialinis bei psichologinis vystymasis yra įmanomas tik suaugusiųjų globos dėka. Nuo pirmųjų gyvenimo valandų jis priklauso nuo motinos ar kitų, ją pakeičiančių asmenų. Labai svarbus yra kūdikio ir jo pagrindinio globėjo, dažniausiai mamos, bendravimas, kur klostosi jų tarpusavio santykai. Bendravimo situacijos taip pat nagalima vertinti labai izoliuotai. Vaiko raidos kontekstą sudaro ir platesnė socialinė, kultūrinė aplinka, suteikainti gaires kūdikio ir jo globėjų bendravimo ir tarpusavio santykių įprasminimui.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1981 žodžiai iš 3804 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.