Motinystės samprata
5 (100%) 1 vote

Motinystės samprata

1121314151617181

1. ĮVADAS

“…keičiasi laikai ir santvarkos, o moterys susitinka viena su kita tose pačiose kryžkelėse: gimdydamos, globodamos, laidodamos”[Daugirdaitė, 2000: 142]

“Motinystės” sąvokos samprata visuomenėje labai skiriasi. Vyrauja gan daug požiūrių, jog motinystė yra tarsi moters pašaukimas, grįžimas prie natūralumo, tačiau vis dažniau yra klausiama, ar tas “natūralumas” nesuteikia papildomų pareigų, vaidmenų pačiai motinai kaip moteriai ir kodėl tik moteriai?

Tiek masinėje kultūroje, tiek atskiro individo sąmonėje, žodžiu visuomenėje yra išlikęs tradicinis gyvenimo pasidalijimas į viešą ir privačią, tai yra į visuomeninę ir namų sferas. Moteris tradiciškai čia pristatoma kaip “namų deivė”, tvarkanti namus bei labiau nei vyras besirūpinanti tarpasmeniniais santykiais. Jos svarbiausias rūpestis yra vaikai bei buitis. Vyras – tradicinė “šeimos galva”, uždirbanti duoną [Daugirdaitė, 2000: 148-149].

Taigi iš vienos pusės, motinystė visuomenėje suprantama kaip aukščiausias moters gyvenimo siekis, tikslas, kuriam ir pačios moterys pritaria, tačiau tapusios motinomis jos susiduria su ta tikrove, kurioje kasdieniniai vaiko priežiūros rūpesčiai yra socialiai nuvertinami tos pačios visuomenės, prilyginant juos individualiam namų ūkiui.

Kintant visuomenės normoms bei vertybėms, tradicinė motinystės samprata vis dar yra stipriai palaikoma visuomenės nuostatose. Kai kuriose viešosiose gyvenimo sferose moteris yra laikoma beveik lygiaverčia partnere, pvz.: tam tikrose komercinėse struktūrose, politinėse darbo grupėse (Europos Studentų Sąjungoje), o privačioje – vis dar tradicinius vaidmenis išpildanti motina. Moteris būdama motina neišvengiamai dalyvauja privačiojoje sferoje, o daugeliu atveju ir viešojoje, tuo tarpu vyras – daugeliu atvejų tik viešojoje.

Šiuo darbu aš bandysiu atskleisti trijų moterų požiūrį į motinystę šiandien.

Noriu atskleisti šios problemos aktualumą, trumpai pristatyti feminizmo ir socialinio išmokimo teorijas bei paanalizuoti:

ar vaikystės patirtis tam tikru būdu daro įtaką moterų dabartiniam šeimyniniam gyvenimui;

vaidmenų pasiskirstymo pobūdį dabartinėje moterų šeimoje;

kas, moterų manymu, įtakoja šeimos planavimą;

moterų požiūrį į „motinystę“;

moterų nuomones apie motinystės centrus.

Manau, kad:

Ё Moterų vaikystės patirtis turi įtakos jų dabartinėje šeimoje formuojamiems santykiams;

Ё Moterų “motinystės” samprata yra įtakota tradicinės motinystės sampratos.

2. TEORIJOS:

2.1 Socialinio išmokimo teorija

Socialinio išmokimo teorijos atradėjas – Albertas Bandura. Šios teorijos pagrindinis principas tas, kad vaikas mokosi iš suaugusių. Išmokimas susideda iš trijų procesų, t.y. iš:

• tiesioginių pastiprinimų, tokių kaip tam tikri atlygiai arba bausmės. Ne mažiau svarbūs yra vidiniai pastiprinimai, tokie kaip psichologinis ar vidinis pasitenkinimas pasielgus tinkamai.

• mokymosi imituojant t.y., kai žaisdami vaikai bando pakartoti suaugusiųjų elgesį.

• mokymosi stebint, t.y. kai stiprinama už tai, kad vaiko elgsena atitinka tam tikrą norimą elgesį ir šeimos narių indėlis čia vaidina svarbiausią vaidmenį.

Socialinio išmokimo teorija teigia, jog vaikas supranta tiek lyties tapatumą, tiek lyties vaidmenis per išmokimo procesą, kuris apima stebėjimą, imitaciją ir tam tikrus pastiprinimus. Teorija laikosi požiūrio, jog berniukai išmoksta būti vyriškos giminės, o mergaitės – moteriškos giminės, nes tinkamas lyties vaidmuo yra apdovanojamas, o netinkamas – baudžiamas arba ignoruojamas.

Socializacijos metu vaikai išmoksta, kuris elgesys yra tinkamas stebėdami bei mėgdžiodami suaugusiuosius, bendraamžius, taip pat – per savo pačių bandymus vienaip ar kitaip elgtis, per daromas klaidas. Socialinio išmokimo teorija teigia, jog dažniausiai vaikai mėgdžioja tą elgesio modelį, kuris yra matomiausias, labiausiai ugdomas bei panašus į jų pačių elgesį. Kitaip tariant, būtent tėvų elgesio modeliai, paprastai tos pačios lyties, yra labiausiai įtakojantys vaikų elgesį. Ši teorija teigia, jog tėvai bei kiti žmonės, t.y.bendraamžiai, tarsi sumodeliuoja vaiko lyties vaidmenis ir tuomet vaikas yra pastiprinamas už tą tinkamą elgesį. Per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikai ima suvokti, jog egzistuoja dvi skirtingos lytys, o per trečiuosius savo gyvenimo metus ima mėgdžioti tos pačios lyties elgesį labiau nei kitos lyties elgesį. Kai vaikui yra nuolat kartojama, jog jis yra tam tikros lyties bei jo lyties elgesys yra nuolat pastiprinamas, galiausiai jis sutapatina save su ta lytimi. Taigi per stebėjimą, imitaciją bei pastiprinimą, lyties tapatinimasis ar tinkamo elgesio formavimas suformuoja pagrindus lyties supratimui.

2.2 Feminizmo teorijos

Šioje feministinės sampratos apžvalgoje pateikiamos teorijos, kurios aiškina moters savęs suvokimą kaip motinos ir kūdikio santykį bei skirtumą tarp lyčių.

Moters savęs suvokimas kaip motinos

Viena iš teorijų, nagrinėjančių, moters kaip motinos vaidmenį – feministinė psichoanalizė. Čia motinos vaidmuo laikomas tradiciniu, t.y. moteris kaip motina iš prigimties biologiškai yra labiau tinkama rūpintis kūdikiu. Feministinė psichoanalizė, parodo, kodėl motina
mąsto, jog tai yra jos prigimtis. Motinystė neapsiriboja vien tik fiziologija, bet pagrindžiama ir psichoanalize. Čia nagrinėjama psichodinamika, kuri įtakoja tarpasmeninius ir socialinius santykius, pasąmonę, kuri formuoja mąstymą, emocijas ir veiksmus.

Pačios žymiausios psichoanalizės teoretikės-feministės – D.Dinnerstein ir N.Chodorow.

D.Dinnerstein savo teorijoje parodo, kad dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio į moters vaidmenį, kaip – gebėjimą išnešioti ir pagimdyti kūdikį – buvo manoma, kad tas ryšys tarp motinos ir jos vaiko yra labai stiprus. Kadangi žmogaus gyvenime viskas nulemta instinktų, vienas iš jų yra motinos instinktas. Moteriai biologiškai nulemta būti motinai, o vaikui pirmaisiais jo gyvenimo metais būti prisirišusiam prie jos. Moteris, kaip ir kiti žinduoliai biologiškai yra geriausiai prisitaikiusi atsakyti į kūdikio poreikius. Taip yra vien dėl to, kad per ilgą nėštumo periodą tarp jų išsivystė biologinis, psichologinis, hormoninis ryšys. Taigi vyras paliekamas neįtrauktas į moters ir kūdikio santykius. Moteris tampa atsakinga už vaikų rūpinimąsi ir auginimą.

Anot Dinnerstein, vyras šiuo atveju išauga su baimės motinai jausmu, nes suvokia motiną kaip visagalę. Moteris per visą savo gyvenimą neša nepilnavertiškumo jausmą: abejoja, ar jai pavyks tapti gera motina. Krizė praeina tuomet, kai moterys ir vyrai tampa pajėgūs patys būti tėvais, kai sukuria savo šeimas.

Sociologė N.Chodorow nagrinėja iš tos pačios moters–vaiko santykių perspektyvos. Teigė, kad būtent motinos globa įtakoja emocinius vyrų bei moterų poreikius. Anot jos teorijos, “motinystė kuriama kaip mergaitės psichinės struktūros dalis. Mergaitė sutapatina save su motina ir perima iš jos artimą, empatiškai globėjišką požiūrį į kitus žmones” [Koivunen, Liljeström, 1998: 201].

Chodorow tvirtina, kad dėl išankstinio prisirišimo prie motinos, berniukai sutapatina save su motina. Konstruojant vyriškumo supratimą berniukai pergyvena negatyvų procesą apibrėžiant save kaip ne moteris.

Taigi feministinės psichoanalizės teorija motinystę laikė moters fiziologiniu, biologiniu instinktu, tačiau neneigė ir kad socialinė struktūra bei kultūra yra determinuojantys faktoriai, o motinystė yra socialiai sukonstruota.

Galima teoriškai pakeisti motinystės sampratą, bet pačios moters mąstymą pakeisti labai sunku, nes suvokimas savęs kaip motinos glūdi moteriškosios psichikos gilumoje.

Skirtumo tarp lyčių samprata

Atsižvelgiant į skirtumo formavimą galima išskirti du esminius feministinius požiūrius: liberalusis/humanistinis ir antihumanistinis. Pirmajai krypčiai moterys ir vyrai iš esmės yra vienodi, tik visuomenė sukuria lyčių skirtumą. Lyčių skirtumas, taigi ir vaidmenų skirtumas, yra socialinė konstrukcija. Feministinė perspektyva lyčių skirtumą laiko esminiu dalyku, kurio negali apimti žmogaus sąmonė.

Ši kryptis lyčių skirtumus siejo su binarinėmis opozicijomis, kurias galima lyginti su prigijusiais skirstymais gamta/kultūra, kūnas/dvasia, šeima/darbas. Pirmasis terminas siejamas su moterimis ir moteriškumu, o antrasis – su vyrais ir vyriškumu. Besipriešinančios šiai krypčiai feministės moters skyrimąsi nuo vyro supranta kaip pagrindinį moterų pavergimo mechanizmą, todėl jį siekiama nuslopinti, panaikinti ir užginčyti. Tokios idėjos feminizmą darė visuomeniškai ir net politiškai pavojingu. Buvo teigiama, jog feminizmas nori panaikinti skirtumus tarp vyrų ir moterų, tuo pačiu nuslopinti moterų žavesį, moteriškas savybes: jausmingumą, jautrumą, nuolankumą, motinystės vaidmenį priskiriamą išimtinai moteriai. Jeigu moterys nori išsivaduoti iš joms tradiciškai skirtų, “gamtos tvarką atitinkančių” vaidmenų, jos ims panėšėti į vyrus ir neteks savo moteriškumo. O tai jau yra grėsmė išnykti heteroseksualiai sąjungai, šeimai, taigi ir motinystės vaidmeniui.

7-ame dešimtmetyje feminizme atsiranda naujas požiūris į skirtumą tarp lyčių. Pradedama teigti, kad moterimi ne gimstama, o tampama, užaugama. Tvirtinama, kad realaus lyčių skirtumo nėra, todėl belieka tik “išsilaisvinti iš moters kūno – išsilaisvinti iš būtinybės gimdyti – motinystės”. Pagrindinė idėja – kol moteris neatsiejama nuo gimdymo, tol nebus lygybės!

Skirtumą tarp lyčių slopinanti perspektyva priešinga, 8-to dešimtmečio viduryje, susiformavusiai skirtumą akcentuojančiai perspektyvai: “skirtumo nereikia slopinti, priešingai – jį reikia pabrėžti”[Koivunen, Liljeström, 1998:143]. Į moteris orientuota perspektyva teigia, jog moterys, būdamos skirtingoje pozicijoje, išsiugdė savitą patyrimą ir vertinimą. Moterys pačios yra išmokusios būti globojančiomis, pagalbininkėmis, motinomis, taigi moterys turi daugiau “tikrojo žmogiškumo” savybių negu vyrai. Akcentuojama ne tai, kad lyčių skirtumo atveju moteris yra žemesnėje pozicijoje, bet tai, kad moteris yra skirtinga nuo vyro “gerąja prasme”.

Vienas iš svarbiausių skirtumo tarp lyčių aspektų – pradedama teigti, jog moterimi ir gimstama, ir tampama. Nepaneigiamas faktas, kad moteris turi tokių biologinių savybių, kurių neturi vyras, pavyzdžiui – sugebėjimas gimdyti, tačiau tai nereiškia, kad tik moteris privalo prižiūrėti ir auginti kūdikį t.y., pats motinystės procesas nėra
biologiškai nulemtas.

Taigi šių dienų feminizmas remiasi tuo skirtumu.

3. DARBO METODIKA

Šiame tiriamajame darbe naudojuosi apklausos metodu.

Apklausos klausimynas yra sudarytas iš tokių klausimų: santykių moterų tėvų šeimoje, santykių dabartinėje šeimoje bei šių moterų požiūrio į „motinystę“.

4. APKLAUSA

4.1. Moterų įspūdžiai, pergyvenimai

Apklausa vyko moters namuose. Tai buvo penktadienį, gruodžio 5-ą dieną apie penktą valandą po pietų. Atėjus į moters (Jolitos) namus, ji mane maloniai pasitiko ir pakvietė užeiti į vidų. Ji yra 30 metų moteris, dirbanti pradinių klasių mokytoja.

Kokybinis interviu vyko sutartu laiku, jaukiame kambaryje. Namuose daugiau nieko nebuvo, taigi mes su Jolita jautėmės pakankamai laisvai ir jaukiai. Trumpai paaiškinau pagrindinį šios apklausos tikslą. Taipogi pasakiau, jog informacija, kurią man suteiks bus anoniminė ir atsiklausiau jos leidimo dėl interviu įrašinėjimo, argumentuodama tuo, jog visa suteikta informacija yra svarbi ir išliks anoniminė, o aš tiesiog nespėčiau visko užsirašyti ar atsiminti. Jolita sutiko.

Antrą respondentę pasirinkau iš mane supančios aplinkos. Mano atveju – tai mūsų aukšte apsigyvenusi jauna šeima su vaiku. Pirmiausiai paskambinau savo respondentei ir mes susitarėm dėl jai patogaus susitikimo laiko. Prieš eidama pas ją truputį nervinausi, nors jau turėjau interviu atlikimo patirtį. Kilo klausimai, ar respondentė bus kalbi, ar suteiks laukiamą informaciją.

Kokybinis interviu vyko pagal iš anksto sudarytą klausimyną ir truko 20 minučių. Abi jautėmės pakankamai laisvai ir jaukiai: aš todėl, kad ją pažįstu, o ji dėl to, kad buvome jai įprastoje aplinkoje. Paaiškinau pagrindinį tyrimo tikslą. Pasakiau, kad visa suteikta informacija yra svarbi, todėl norėčiau pokalbį įrašyti į diktofoną. Iš pradžių ji jautėsi nedrąsiai, bijojo, kad neišpildys lūkesčių ir nepateisins suteiktos atsakomybės. Stengiausi sudaryti pasitikėjimo atmosferą, tarsi tai būtų draugiškas pokalbis, kad interviuojamoji atsipalaiduotų ir atskleistų daugiau informacijos. Bendrauti buvo labai malonu, bet nepasakyčiau, kad ji buvo labai šneki, atsakinėjo aiškiai, bet gana trumpai. Jokių neaiškumų dėl užduotų klausimų nekilo. Pasitaikė atvejų, kai informantė paprastai neturėjo ką atsakyti, nes neturėjo nuomonės.

Kai interviu artėjo prie pabaigos, prie respondentės atbėgo dukrytė ir atsisėdo šalia jos. Įdomu pastebėti, kad atsakant į mano klausimus respondentė savaime glostė savo dukryte, stengėsi, kad ji irgi pajustų savo dalyvavimą. Reikėtų pasakyti, kad sėdėjom mes kambary, skirtam vaikeliui, o jei tiksliau – mergaitei. Tai paaiškėjo iš žaislų: rožinės spalvos didžiulis meškėnas, daug lėlių ir dviratis su rožiniais ratais.

Vyras pokalbio metu buvo virtuvėje, nes nesenai sugrįžo iš parduotuvės ir išdėstė produktus. Išėjo iš virtuvės, kai pasibaigė pokalbis, norėdamas su manimi atsisveikinti. Kai interviu pasibaigė, padėkojau interviojamajai už bendradarbiavimą ir už suteiktą informaciją.

Trečia apklausa taip pat vyko moters namuose. Beje, turiu pasakyti, kad pora gyvena nesusituokusi, abu yra jauni – mamai 19 metų, tėčiui – 20 metų. Pasiruošus atlikti apklausą, paaiškinau mamai, kokia tema bus kalbama. Pasakiau, jog aš atlieku tyrimą apie moters kaip motinos reiškinį Lietuvoje ir kad mane domina jos kaip moters ir motinos patirtis visuomenėje ir šeimoje. Turiu paminėti, kad pokalbyje norėjo dalyvauti ir moters vyras (jeigu taip galima pavadinti, nes jie nesusituokę), tačiau aš paaiškinau, esą man šiuo atveju reikia motinos nuomonės, be to, ir klausimai sudaryti būtent jai, šis nesipriešino ir paliko mus ramiai kalbėtis.

4.2 Santykiai tėvų šeimoje

Šie klausimai buvo sudarytai tam, kad leistų atskleisti moterų vaikystės patirtį, remiantis tėvų-vaikų santykiais, kurie, anot socialinio išmokimo bei psichoanalizės teorijų, yra pamatinis procesas formuojant individų tolimesnę ateitį, šiuo atveju, dabartinės šeimos bei motinystės sampratas.

Moterų vaikystės prisiminimai

Apibendrinant tris apklausas galima teigti, jog moterys paklaustos apie vaikystę, pateikia gan skirtingus atsakymus. Viena moteris (Ramunė, 19m.) bendrai savo vaikystę įvardina kaip “labai neblogą”. Kitos, kalbėdamos apie vaikystę, užsimena apie vis dar jaučiamą nuoskaudą.

…man atrodo, jog tėvai brolį labiau mylėjo…(Rita, 25m.)

…vaikystė nebuvo mano lengva. Tik tiek galiu pasakyt. Vaikystė mano buvo sunki, todėl, kad aš neturėjau tėvo, neturėjau šeimos pavyzdžio, modulio kažkokio tai ir kai kiti vaikai gali kurti santuokoje jau, apsivedę imti pavyzdį iš savų tėvų, aš to negalėjau… (Jolita, 30m.)

Dvi moterys pasakodamos apie savo tėvus apibūdina juos panašiai.

…tėvas turi labai valdingą balsą, kai jis kalba, atrodo, kad jis piktas. Bet iš tikrųjų jis labai minkštas žmogus, tas balsas – užimamų pareigų pasekmė…Mūsų mama – namų žmogus, mėgsta paskaityti, labai gera mezgėja” (Rita)

…tėvas yra toks daugiau vadovaujantis, o mama visą laiką pritaria” (Ramunė)

Tokie motinų/tėvų apibūdinimai iš dalies atskleidžia galios pasiskirstymą šeimoje. Tradiciškai tėvas yra įvardinamas kaip “daugiau
vadovaujantis”, turintis “valdingą balsą”, kas, anot moters, “užimamų pareigų pasekmė”, o motina – kaip “namų žmogus” bei “visą laiką pritarianti”. Toks moterų mamų/tėvų apibūdinimas yra labai svarbus. Sociologė N.Chodorow teigia, jog jei berniukai dėl ankstinio prisirišimo prie motinos nuo pat pradžių tapatinasi su ja, o vėliau konstruojant “vyriškumo” identitetą patiria lyties tapatybės “atsiskyrimo”, neigimo procesą, apibrėžiant save kaip ne moteris, tai mergaitėms tas atskyrimo, neigimo procesas yra nereikšmingas ir nereikalingas. Taigi remiantis socialinio išmokimo teorija, tai, kaip moterys apibrėžia savo mamas bei kokias jas matė vaikystėje, turi lemiamos įtakos jų kaip mamų sampratos bei elgsenos formavimuisi.

Visos moterys, pasakodamos apie savo vaikystę, visų pirma įvardino, jog vaikystėje jų tėvai daug dirbo ir dažniausiai jos laiką leisdavę pas senelius.

…iki trijų metų aš augau pas močiutę, nes tėvai dirbo ir negalėjo skirti man laiko. (Rita)

…kai aš buvau maža, mano tėvai daug labai dirbo, aš augau pas senelius…(Ramunė)

…tėvus vaikystėj tai praktiškai nei vieno neprisimenu, prisimenu daugiausia močiutę. Mane augino nuo penkių metų, šešių metų gal, nes mama tada ištisai dirbo…(Jolita)

Moterų tėvų santykiai vaikystėje

Viena moteris (Rita) apie tėvų tarpusavio santykius vaikystėje ar santykius su ja išvis neužsiminė. Ramunė teigė, jog su tėvu sutarė “neblogai” bei savo tėvus įvardino kaip “labai senų pažiūrų”. Labiausiai išsiskyrė Jolitos atsakymas, kuri, paklausta apie jos bei tėvų tarpusavio santykius, iš pradžių užsiminė apie jos ir tėvo, o tik po to, jos ir motinos tarpusavio santykius. Šis atsakymas yra gan išsamus ir atskleidžia net keletą aspektų. Visų pirma moteris vis dar jaučia pagiežą tėvui arba kitaip tariant “jokių emocijų nejaučia po šiai dienai” ir kaltina jį dėl “sugriautos vaikystės” ir pan. Hennig ir Hackman teigia, kad mergaitės artimi santykiai su tėvu praturtina vaikystės patirtis papildoma dėmesio, patvirtinimo, paskatinimo ir pritarimo dimensija [Reingardienė, cituota iš White, Cox, Cooper, 1992].

…Tikriausiai santykių su tėčiu čia apskritai nėra ką šnekėt, todėl, kad aš buvau maža ir mama išsiskyrė ir jų jau ir negalėjo būt kažkokių, kad, kaip čia pasakyt, emocinių kažkokių tais. Aš jam jokių emocijų nejaučiu po šiai dienai, tik tiek, kad jis yra tėvas. Tik, kad jis yra, aš žinau, kad jis gyvena, kad jis ten serga ir, kad kartais jam reikia paskambint, bet ir tai aš jau pribrendau iki tokio lygio, kad pasirenki, kas yra svarbiau, ar yra normalūs santykiai mano šeimoje, ar griaunantys viską, ką tik tėvas sugeba sugriaut. Pasitikėjimą savimi, vertinimą ir tą sugriautą vaikystę, iš tėvo pusės… (Jolita)

Moteris taip pat atskleidžia jos ir mamos tarpusavio santykius, kuriuos ji apibūdina kaip draugiškus. Įdomi moters griežto auklėjimo samprata, kurią tarsi pateisina motinos dvigubų vaidmenų našta bei tradiciniu vaidmenų pasidalinimu.

…iš mamos pusės tai, kad mama ištekėjo antrą kartą, susilaukė dar vieno vaiko, rūpesčių buvo užguita. Gal ta buitis susidėjo, kad reik ir vyrui, ir vaikam dėmesio ir tai paprasčiausiai parodė per griežtumą, per auklėjimą ir drausmę. Vis tiek su mama išliko nu tokie draugiški santykiai iki dabar, mes galim pakankamai pasišnekėt, nu kažkaip…(Jolita)

Feminizmo psichoanalizės kryptis teigia, jog būtent motinos globa įtakoja emocinius vyrų bei moterų poreikius ir būtent santykis su motina, o ne su tėvu yra svarbus formuojant mergaitės ir berniuko asmenybes.

Visos moterys paminėjo, jog šeimoje augo ne vienos, t.y. turėjo brolių/seserų. Kalbėdamos apie savo bei brolių/seserų tarpusavio santykius dvi moterys paminėjo, jog santykiai yra nenutrūkę, šilti bei paremiantys:

…seserys man dabar labai labai padeda, iš tikrųjų. Ir va, kai man reikia jos prižiūri mano vaiką. Ir niekada nebūna taip, kad jos pasakytų, kad, “ne, aš negaliu” ar “nenoriu”, ar “mano laikas yra labai brangus”. Jos geranoriškai padeda, nes paprasčiausiai supranta, kad, vis dėlto, mes esam jauni ir norim kažkur išeiti…(Ramunė)

…seniau tai šiltesni santykiai su vyresniąja buvo, kai pati dar šeimos neturėjau. Su jaunėle tai buvo visaip ten. Tai buvo kitokie santykiai nei su vyresne, tai negalima lyginti…dabar, kada mes turime savo šeimas, savo gyvenimus, bėdai esant susibėgam. Esant ne bėdai pasiskambinam, pabendraujam, bet vis tiek šiltesni santykiai išliko su vyresniąja seserimi, o su jaunėle šaltesni, ko man labai trūksta su jaunėle…(Jolita).

Išvados

Galima paminėti, jog šie apibendrinimai yra sąlyginiai, nes vis dėlto buvo atliktos tik trys apklausos, iš kurių padaryti platesnius apibendrinimus buvo gan sudėtinga. Taigi analizuojant šių moterų santykius su tėvų šeima, galima daryti išvadas, jog jų tėvų šeimų modeliai buvo patriarchaliniai. Visos moterys šeimoje augo ne vienos, t.y., turėjo brolių/seserų. Pasakodamos apie savo vaikystės patirtį paminėjo, jog daugiausia laiko praleisdavo pas senelius, nes jų tėvai tuo metu labai daug dirbdavę. Interviuojamųjų bei jų tėvų santykius vaikystėje galima apibūdinti kaip normalius, be žymesnių pastebėjimų ar
įvykių..

4.3 Santykiai dabartinėje šeimoje

Šeimos svarbumas moterims ir pobūdis.

Gilinantis į dabartines moterų šeimas, visos moterys kalba apie vyro bei vaiko svarbumą. Galima teigti, jog šeimos egzistavimas neatsiejamas nuo motinos, tėvo, vaiko (-ų) bendro buvimo. Moterys buvo linkusios pabrėžti, jog jų gyvenimo pagrindas – šeima. Jaučiamas poreikis parodyti, jog vyras – tai parama, globa, geriausias padėjėjas:

…galiu pasakyti tik tai, kad aš esu laiminga, nes būtent tokio vyro aš norėjau, kokį aš dabar turiu. Ir jis man pakankamai daug padeda, jisai mane supranta, aš jį tikiuosi irgi (Ramunė).

…turiu vyrą, turiu sūnelį…Vaidas yra labai mylintis, prižiūrintis sūnelį…dabartinė šeima, tai yra vienintelė šeima…sūnus yra labai fainas, pats fainiausias tikrai, mano vienintelis didžiausias turtas, kurį tikriausiai moteris gali turėti (Jolita).

…aš turiu vyrą, ir mes turim trejų metukų dukrelę…žinokit man vyras yra viskas, dar vaikas – tai yra mano pasaulis (Rita).

Tokie moterų tvirtinimai atskleidžia priklausomybę, neatsiejamumą nuo vyro, vaikų. Galima teigti, kad moterims jų dabartinė šeima turi reikšmingą poveikį jų gyvenime.

Visas moteris tenkina esamasis šeimos pobūdis. Ypač išsiskiria jauniausios moters (Ramunė) šeimoje apibūdinami santykiai. Jos dabartinė šeima parodoma, kaip pakankamai šiuolaikinė, pagrįsta lygybe. Šiuo atveju tas skirtumas tarp lyčių yra minimalus, susijęs su moters, kaip vaiko gimdytojos vaidmeniu. Skirtumą akcentuojančios feministinės teorijos teigia, jog skirtumas visuomet išliks, kol moteris neatsiejama nuo gimdymo, tačiau, konkrečiu atveju, nėra jokio motinos nepasitenkinimo tuo, kad ji kaip moteris gali gimdyti, ir dėl to jaučia nelygybę tarp vyrų ir moterų. Moters teigimu, dabartinė šeima atitinka jos susikurtą idealų modelį:

…iš tikrųjų, tokią aš visą gyvenimą svajojau turėti…galiu pasakyti tik tai, kad aš esu laiminga (Ramunė).

Kadangi vyriausioji moteris (Jolita, 30m) turi ilgiausią gyvenimo dabartinėje šeimoje patirtį, jos vertinimai gana aiškiai išsiskiria (jauniausiosios moterys šeimos apibūdinimas atitinka šeimos kūrimosi procesą, kai santykiai perdėtai idealizuojami, nepastebima daugelis trūkumų, nėra nuolatinės rutinos):

…kiekvienoj šeimoj turbūt niekad nebūna viskas sviestu patepta…ateina periodai ir blogesni ir geresni…išlaikyti ir šeimą, ir gerus, šiltus tarpusavio santykius, ir kad juose jaustųsi gerai, tiek mama, tiek tėtis, tiek sūnus, yra sunkus uždavinys…visą laiką prieš vedybas santykiai su būsimu vyru yra idealūs…įsivaizduojam, kad taip bus ir gyvenime…o iš tikrųjų yra šūdas gražiam pavidale (Jolita)

Paminima, kad vedybinis gyvenimas niekada nebūna lengvas, tačiau reikia ieškoti kompromiso, bendrų sprendimų, nes gyvenimas labai įvairus, viskas priklauso nuo atvirumo, nuoširdumo, bendradarbiavimo.Lyčių santykis šeimoje.

Su kompromisu, bendradarbiavimu susijęs ir lyčių vaidmenų pasiskirstymas šeimoje, kuris nagrinėjamais atvejais nėra akcentuojamas, labiau pabrėžiama lygybė. Vyras ir moteris savo vaidmenimis bendradarbiauja, remia vienas kitą. Pagal feminizmo atstovės J.Butler “heteroseksualinę matricą”, moteris ir vyras papildo vienas kitą. Norint pagimdyti, moteriai reikalingas vyras, tokiu būdu prie motinystės kaip tokios, bei vaiko auginimo prisideda abu – tiek vyras, tiek moteris. Papildomumo principas akcentuojamas ir tarpusavio santykiuose:

…apskritai mes labai skirtingi esam, kaip sako, priešingybes traukia, kaip minusą su pliusu…bet gyveni…paprasčiausiai žmoguje ieškai to, ko pati galbūt neturi ir atrandi (Jolita)

Nagrinėjamose šeimose griežto darbų skirstymo į moteriškus ir vyriškus nėra, tiesiog moterys pabrėžia, jog darbais dalinamasi savaime. Labiau išskiriami motinos ir tėvo vaidmenys:

…yra tėtės vaidmuo, yra mamos vaidmuo, bet vaidmenų pasiskirstymas, kas ten turi gaminti valgyt, ar kas ten turi šiukšles išnešti, pas mumi nėra šito…tai gaunasi savaime (Jolita)

…nėra pas mus šeimoje taip, kad aš esu moteris, jis yra vyras…ir kad jis tarkim turi būti šeimos galva…aš paprašau, jis ir grindis išplauna, ir indus suplauna, ir vaiką pažiūri, ir valgyti padaro (Ramunė)

…turite omeny, kad moters vieta prie viryklės? Ne, griežto pasiskirstymo nėra…niekada negirdėjau iš vyro tokių žodžių, kad aš moteris, aš turiu tai daryti (Rita)

Taigi šeimose pabrėžiami motinos, tėvo vaidmenys; griežto pasidalijimo darbuose nėra, vieni ar kiti darbai atliekami savaime, be didesnio priskyrimo vienai ar kitai lyčiai.

Socialinis skirtingumas minimalus, labiau matomas biologinis skirtumas:

…taip vyrams kaip mažiem vaikam reikia parodyt, ką padaryt…vyrai yra vienakanaliai padarai…tai yra psichologų įrodyta, o moterys yra daugiakanalės, todėl, kad iš tikrųjų mes galim ir žiūrėdamos televizorių ir megzti, ir dar vaiką prižiūrėti, o vyrai mato tiktai televizorių (Jolita)

…be abejo, vyras tvarko techniką, aš palaikau švarą namuose (Rita)

Moterys linkusios neakcentuoti socialinių skirtumų tarp vyro ir moters vaidmenų – šeimose pakankamai vienodai paskirstoma namų ruošos veikla. Išsiskiria biologinis – šių dienų feminizme pabrėžiamas biologinis, o ne socialinis
skirtingumas. Moterimi ir gimstama, ir tampama. Buvimas kūniška moterimi, nebūtinai reiškia iš anksto apibrėžtą socialinės lyties santykį.

Vyro-vaiko santykiai

Kitas svarbus aspektas – tai tėvo prisidėjimas prie motinystės proceso. Šiuo atveju motinų nuomonė vieninga – visi vyrai labai myli savo atžalas, stengiasi būti su jomis laisvu nuo darbo laiku. Shaffer ir Emerson padaro išvadą, kad tas, kurį kūdikis pasirenka kaip savo prisirišimo objektą, pirmiausia priklauso nuo socialinės aplinkos, kurioje jis auga, ir nuo to, kas jį augina. Vienerių, dvejų metų vaikai vienodai prisiriša prie motinos ir tėvo, tačiau mūsų visuomenėje moteris yra tarsi “išmokyta” tikėti, kad gimęs kūdikis reikalauja nedalinamo jos dėmesio ir globos, bent jau pirmaisiais jo gyvenimo metais:

…jis ją labai myli, nes kai ji gimė, jis jos nematė…jis pamatė ją po poros mėnesių, nes buvo išvažiavęs. Ir nežinau, kažkaip jam daug mažiau laiko reikėjo prisitaikyti prie to, kad jis yra tėvas (Ramunė)

…nesitikėjau, kad vyras taip mylės dukrelę…žinokit jis jai skiria daugiau dėmesio nei aš…kiekvieną vakarą prieš miegą jis jai skaito pasakas (Rita)

…jis yra labai kantrus su vaiku, ko man reikia pasimokyti pavyzdžiui iš vyro, tai būtent kantrybės žinokit…jie susėdę žaidžia…jie yra geri draugai manyčiau(Jolita)

Vaikų skaičius šeimoje

Dvi moterys mano, jog labiausiai vaikų skaičių šeimoje lemia ekonomika:

…tai priklasuo nuo materialinės padėties. Dabar nelabai galim leisti sau antro vaiko…(Rita)

… nebus taip žinai, kad mes neturim ką valgyt ir atsiprašant prisigaminam tų vaikų žinai, bet jeigu galimybės leis, tai taip labai noriu turėti tris vaikus…(Ramunė)

Pinigų trūkumas – pagrindinė priežastis, ribojanti vaikų skaičių šeimoje. Tai susiję su bendra situacija mūsų šalyje. Moterys pabrėžia, jog joms svarbu užauginti savo vaikus kaip pilnavertes asmenybes, visapusiškai paruošti juos gyvenimui bei suteikti visą reikalingą paramą, kuri turint daugiau vaikų būtų gana ribota.

Kita moteris, priešingai nei pirmosios, vaikų skaičių lemiantį faktorių įvardino savo sveikatą:

…sustabdo mano sveikata. Tai yra mano pagrindinis kriterijus ir dėl jo labai bijo ir mano vyras labai…mūsų planai buvo planuoti antrą vaiką ir, kada paprasčiausiai buvo posūkis ne į tą pusę. Aš labai sunkiai susirgau…(Jolita)

Moterų, vyrų tėvų šeimos patirties įtaka dabartinei šeimai

Moterų, vyrų tėvų šeimos gana skirtingos, viena iš jų nieko nepaminėjo apie vyro tėvų šeimą, kita teigė, jog vyro šeimos auklėjimo principas – griežtumas:

…jis buvo auklėjamas griežtai…ne kartą yra su ašaromis akyse pasakęs, kad buvau auklėjamas griežtai ir gavau lupt ne vieną kartą ir, kad tu žinotum… (Jolita, 30m)

Išskirtinai galima paminėti jauniausios moters bei jos vyro šeimų tipus. Abiejų partnerių šeimų modeliai aiškiai skiriasi. Moters patriarchalinio pobūdžio (vyras yra dominuojantis, moteris viskam pritarianti) šeima skiriasi nuo vaiko tėvo šeimos, kuri apibūdinama kaip santykinai “šiuolaikinė”:

…jo šeima yra labai moderni, ir tėvai, skaityk 20 metų išgyvenę kartu, ir sutaria taip pat, kaip tarkim mes dabar, nors mes esam dar labai jauni, ir aš labai džiaugiuosi jo šeima, ir norėčiau, kad ir mums taip būtų (Ramunė)

Šiuo atveju tėvų šeimos idealus modelis perkeliamas į vaikų šeimą. Stengiamasi sukurti šeimos modelį, kuris šiuolaikinėje visuomenėje laikytinas geriausiu, priimtiniausiu jaunų žmonių nuomone. Vaikystės patirtys paminėtinos ir vyriausios moters atveju, kai vaiko auklėjimui didelę įtaką daro tai, kokioje šeimoje yra užaugę jo tėvai:

…griežtai jis buvo auklėjamas todėl, kad ilgą laiką jis buvo vienas šeimoje, kas galbūt atsiliepia ir mūsų vaiko auklėjimui…auklėjam kartais, kaip čia pasakius, kartais per griežtai kitų akimis žiūrint (Jolita)

Išvados

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4745 žodžiai iš 9466 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.