Motyvacija1
5 (100%) 1 vote

Motyvacija1

1. Motyvacija – tai savęs ir kitų skatinimo procesas.

SVARBIAUSI TIPINIAI VADYBOS SPRENDIMAI:

Motyvacijoje:

1. Ko reikia pavaldiniams?

2. Kaip patenkinti pavaldinių poreikius nepakenkiant organizacijos tikslams?

3. Kaip pakelti pasitenkinimą darbu ir padidinti darbo našumą?

VADOVAVIMO STILIUS – tai vadovo elgsenos su pavaldiniais pobūdis, norint daryti jiems įtaką ir skatinti siekti organizacijos tikslų.

Skiriami trys požiūriai į valdymo stilius ir trys klasifikavimo principai:

1. Pagal asmenines savybes.

2. Pagal vadovo elgseną.

3. Pagal situaciją.

PAGAL ASMENINES SAVYBES…………………………………………………………………………………….

PAGAL VADOVO ELGSENĄ (santykius su pavaldiniais). Vadovo efektyvumą įtakoja ne jo savybės, o sugebėjimas bendrauti su pavaldiniais. K. Lenonas išskyrė autokratinio, demokratinio ir liberalaus požiūrio vadovus. Pagal vadovo elgseną taip pat skiriami valdymo stilius, orientuotas į darbą, ir valdymo stilius, orientuotas į žmones.2.1. AUTOKRATINIS valdymo stilius. Šio stiliaus pagrindas – jėga. Jis susijęs su vienvaldyste. Autokratinio stiliaus apibūdinimas:

• valdžios koncentracija vadovo rankose ir neribotas jos naudojimas;

• platūs kolektyvo veiklos reguliavimo mastai;

• visokeriopa kontrolė ir griežta disciplina;

• vadovo sprendimai nemotyvuojami, naudojamos priemonės – prievarta ir draudimas;

• ryšys su pavaldiniais palaikomas tik nurodymų ir kontrolės dėka;

• informacija perduodama viena kryptimi.

Šis stilius grindžiamas tuo, kad vadovai gali tiesiogiai ar netiesiogiai veikti pavaldinius.

Mokslininkas McGregoras teigia, kad egzistuoja mažiausiai du keliai, kuriais vadovas gali veikti pavaldinį (X ir Y teorijos).X teorija teigia:

• žmogus nemėgsta darbo, todėl jis visokeriopai jo vengs;

• kadangi žmogus dirbti netrokšta, jį reikia versti, kontroliuoti, nukreipti, bausti, siekiant priversti dirbti organizacijos tikslams;

• vidutinis žmogus laukia, kad jam vadovautų; jis stengiasi vengti atsakomybės, neturi didelių ambicijų, jam nereikalingi pavojai;

• daugumai žmonių trūksta išradingumo ir juos sunku pakeisti.

Remiantis šia teorija, žmonėms valdyti reikalingas autoritarinis stilius. Šio stiliaus privalumai – sprendimai priimami operatyviai, jie vieningi. Pagrindinis trūkumas – bloga atmosfera.

2.2. DEMOKRATINIS stilius grindžiamas Y teorija. Ji teigia:

• fizinės ir protinės pastangos darbo procese yra tokios pat natūralios, kaip žaidimuose, atostogose;

• išorinė kontrolė nėra vienintelis būdas suvienyti jėgas; žmogus savireguliavimu ir savikontrole siekia tikslų, kuriems atsidavęs; atsidavimas atsiranda dėl apdovanojimų, gaunamų šių tikslų įgyvendinimo pasėkoje;

• vidutinis žmogus siekia atsakomybės; jos vengimas – tai ankstesnio nusivylimo blogu vadovavimu rezultatas;

• vidutinis žmogus apdovanotas gera vaizduote ir išradingumu, kurie retai panaudojami.

Demokratinis vadovavimo stilius grindžiamas tuo, kad pavaldiniai dalyvauja priimant sprendimus. Demokratinio valdymo apibūdinimas:

• vadovai ribotai naudojasi savo valdžia (galia);

• neribojamas kolektyvo narių aktyvumas;

• dalis atsakomybės perduodama bendradarbiams;

• mažai kontroliuojama, vyrauja savikontrolė;

• intensyvūs ryšiai tarp vadovo ir pavaldinių;

• informacija cirkuliuoja visomis kryptimis.

Vadovai – plataus akiračio, nesikiša į pavaldinių darbą, neprimeta savo valios, nerodo savo pranašumo. Privalumas – sprendimai priimami kolektyviai. Trūkumas – sprendimai nepriimami žaibiškai, jie priimami lėtai.2.3. LIBERALUS valdymo stilius. Tai minimalus kišimasis į kolektyvo veiklą. Šio stiliaus pagrindas – grupinė veikla, todėl jis dažniausiai naudojamas mokslo, meno, kultūrinėse organizacijose. Vadovo asmenybė nėra stipriai išreikšta.

Liberalaus valdymo stiliaus apibūdinimas:

4. Pavaldiniai kartais turi daugiau įtakos nei vadovas didesnio profesinio išsilavinimo ir patirties dėka.

5. Pavaldiniai patys nustato tikslus ir užduotis.

6. Užduočių vykdymo procesas nevaldomas.

7. Kontrolė praktiškai atliekama savikontrolės dėka.

8. Pavaldinių bendravimas su vadovu – atsitiktinis ir nepastovus.

Japonų kilmės amerikiečių mokslininkas W. Ouchi suformulavo ir išvystė “Z” teoriją, kuria grindžiamas liberalus valdymo stilius. “Z” teorija – parsipatyvinė. Jos pagrindas – grupinio valdymo metodai, siekis sukurti darnią aplinką, kurioje darbuotojų nepriklausomybė ir psichologinis efektas pasiekiamas per savireguliaciją ir reikalavimus sau.2.5. LIKERT keturių valdymo stilių modelis:

1. Autokratinis išnaudotojiškas (X1 teorija). Aukšti reikalavimai. Sprendimai priimami aukščiausiame hierarchijos lygyje.

2. Autokratinis tėviškas (X2 teorija). Sprendimai priimami vienvaldiškai, tačiau stengiamasi įtraukti pavaldinius.

3. Konsultacinis demokratiškas (Y1 teorija). Ryškus abipusis bendradarbiavimas.

4. Grupinio dalyvavimo (Y2 teorija).lyderis stengiasi palaikyti grupę, grupinius sprendimus.

9. PAGAL SITUACIJĄ. Dažniausiai valdymo stilius priklauso nuo aplinkybių. Ir šiuolaikinis mokslas teigia, kad geriausias vadovas tas, kuris sugeba prisitaikyti prie aplinkybių. Iš čia atsiranda situacijų
požiūris.Vadovo ir pavaldinių bendravimui įtaką daro įvairios aplinkybės. Simboliškai valdymo stilių galima užrašyti kaip formulę: L  f (VA, GY, S), t.y. lyderystę apsprendžia vadovo asmenybė, grupės ypatybės ir situacija. Yra daugybė situacinio vadovavimo modelių. Kelis iš jų aptarsime.

MOTYVACIJA

Motyvacija yra daugiau psichologinio pobūdžio problema, tačiau mes pabandysime ją panagrinėti vadybos požiūriu.

Motyvacija – tai savęs ir kitų skatinimo procesas.

Tai savęs ir kitų nuteikimas veiklai, užtikrinančiai organizacijos tikslų įgyvendinimą.

Tai poveikis veiksmų įgyvendinimui.

Tai veikla, turinti tikslą aktyvinti žmones.

Motyvacijos tikslas – formuoti personalo susižavėjimą organizacija, iššaukti personalo norą dirbti geriau.

Vadybininkas turi sukurti aplinką, kurioje darbuotojai būtų suinteresuoti siekti maksimalių rezultatų.

Žmonių motyvacija yra žinoma nuo seno. Pirmieji jos metodai buvo:

1) “botago” metodas(vergai);

2) “meduolio” (XIX a. pradžioje skurstantys žemdirbiai kėlėsi į miestus kur labai daug ir pigiai dirbo dėl to, kad galėtų prasimaitinti) metodas.

Tokius žmones alinančius metodus naudojo ir H. Fordas, Teiloras. Teiloras įvedė diferencijuotą darbo apmokėjimo sistemą. Joje buvo žymūs prievartos elementai.

Motyvacijos teorijos pradininku galima laikyti E. Mejo. Jis išgarsėjo 1924 metais įvedęs trumpas pertraukėles. Žmonės galėjo pailsėti, pabendrauti. Dar labiau jis žinomas savo tyrimais kaip darbo vietos higieninės ir sanitarinės sąlygos turi įtakos darbo kokybei. Buvo tiriamos dvi grupės. Vienos grupės darbo sąlygos buvo pagerintos, o kitos paliktos tokios pačios. Baigus tyrimą paaiškėjo, kad darbo kokybė pagerėjo abiejose grupėse. Išvada: žmonės jautėsi stebimi, su jais buvo bendraujama, žmonių noras priklausyti grupei davė geresnius rezultatus. Atsirado žmogiškųjų santykių sistema.

Apie 1951 metus motyvacijos teorija įgijo pavadinimą, esmę ir prasmę.

Yra įvairių skatinimo sistemų nuo prievartinių iki laisvų. Pastaraisiais laikais stengiamasi nebenaudoti prievartinių sistemų, nes manoma, kad jos neduoda gerų rezultatų.

Nagrinėdami motyvacijos teoriją naudosime dvi sąvokas: poreikis ir atlyginimas.

POREIKIS – psichologai teigia, kad žmogus jaučia poreikį kai fiziologiškai ar psichologiškai suvokia, kad jam kažko trūksta. Poreikis – tai kažko neturėjimas, norėjimas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1013 žodžiai iš 1977 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.