Motyvai ir jų rūšys
5 (100%) 1 vote

Motyvai ir jų rūšys

1121

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………..2

1. Motyvo samprata……………………………………………………………3

1. 1. Motyvų rūšys………………………………………………………….3

1. 2. Motyvų hierarchija…………………………………………………….4

2. Alkis………………………………………………………………………..5

2. 1. Alkio fiziologija……………………………………………………….5

2. 2. Išorinės paskatos………………………………………………………6

2. 3. Valgymo sutrikimai……………………………………………………6

3. Laimėjimų motyvacija………………………………………………………7

3. 1. Laimėjimų motyvacijos nustatymas…………………………………..7

3. 2. Laimėjimų motyvacijos šaltiniai………………………………………8

3. 3. Vidinė motyvacija ir laimėjimai………………………………………8

3. 4. Žmonių skatinimas……………………………………………………8

Išvados……………………………………………………………………….10

Literatūros sąrašas……………………………………………………………11

ĮVADAS

Motyvu vadinama visa tai, kas sužadina žmogaus aktyvumą ir nulemia to aktyvumo kryptį. Tai jėga, kuri reiškiasi noru valgyti, lytiniu geismu, troškimu laimėti.

Norėdami išsiaiškinti tam tikro elgesio motyvus, paprastai klausiame: „Kas vertė tave tai daryti?“ arba „Kodėl tu taip pasielgei?“ Psichologijoje motyvas – tai poreikis ar troškimas, kuris teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Motyvas yra hipotetinė sąvoka.

Šiame referate aš bandysiu panagrinėti motyvaciją sutelkdama dėmesį į du motyvus – alkį, ir laimėjimų poreikį. Yra ir daugiau motyvų (troškulys, smalsumas, poreikis būti pripažintam ir t.t.), bet atidžiau paanalizavus šiuos du motyvus atsiskleidžia sąveika tarp prigimties (biologinių motyvų) ir patirties (socialinių ir kultūrinių motyvų). Ši sąveika ir sudaro viso motyvuoto elgesio pagrindą.

Kartu pabandysiu atsakyti į keleta įdomių klausimų:

Kaip kyla kankinantis alkis?

Kodėl su šiais motyvais kylantis sužadinimas nukreiptas į vienus objektus, o ne į kitus?

Kas skatina mus siekti laimėjimų – vidinis poreikis tobulėti ar noras gauti atpildą, pavyzdžiui, visuomenės pripažinimą?

1. MOTYVO SAMPRATA

Motyvas – elgesio, psichologinės priežastys, skatinančios žmogų veikti, susijusios su jo poreikių tenkinimu. Tiesiogiai motyvų stebėti ir tirti neįmanoma, apie juos sprendžiame iš elgesio.

Žmogaus elgesiui būdingi tam tikri įgimti polinkiai, pavyzdžiui, tokie paprasti pastovūs kūdikio veiksmai, kaip čiulpimas. Tačiau dauguma psichologų mano, kad žmogaus elgesį valdo biologiniai poreikiai ir psichologiniai norai. Daugumos psichologų požiūriu, poreikis yra nepriteklius, pavyzdžiui maisto stoka, kuris ir stumia mus tą poreikį patenkinti. Psichologinius norus (dar vadinamus poreikiais, pavyzdžiui laimėjimų poreikis) įžiebia paskatos, kurios traukia ir vilioja mus.

Motyvas – tai vidinė būsena, skatinanti žmogų sąmoningai veikti siekiant tikslo. Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai motyvacija. Motyvacijos teorijos nagrinėja priežastis, kurios skatina žmogų veikti. Jos ieško atsakymo į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi. Pavyzdžiui, kodėl gabus studentas, kuriam mokslas gerai sekasi, nenori toliau studijuoti arba kitas kiekvieną savaitę eina į operą.

1. 1. Motyvų rūšys

Motyvai tradiciškai skirstomi į biologinius ir socialinius. Biologiniais motyvais visada yra biologiniai poreikiai. Biologiniai poreikiai būdingi ir žmonėms, ir gyvūnams.

Kai kurie elgesio motyvai netenka biologinių poreikių. Devynių mėnesių kūdikis iščiupinėja visus jam pasiekiamus namų kampus; keliautojai išdrįsta plaukti į vandenynus ir pasinerti į jų gelmes. Jiems būdingas tyrinėjimo motyvas. Socialiniai motyvai – tai žmogiški motyvai, kurių atsiradimą apsprendžia socialinės sąlygos (knygų, meno poreikis).

Eksperimentais nustatyta, kad net kai visi mūsų biologiniai poreikiai patenkinti, mes norime justi dirgiklius. Be jų mums nuobodu ir mes ieškome būdų, kaip padidinti dirginimą iki tam tikro palankiausio lygio.

Mus ne tik stumia palankiausio dirginimo „poreikis“, bet taip pat traukia paskatos. Tuo pasireiškia individualaus mokymosi įtaka motyvams, nes paskata – tai teigiamą arba neigiamą vertę turintis aplinkos dirgiklis, kuris motyvuoja mūsų elgesį. Nuo mūsų patirties priklauso, kas gali motyvuoti mūsų elgesį. Tai gali būti kepintų žemės riešutų kvapas, patrauklus žmogus, kitų nepritarimo grėsmė. Ne tik vidiniai poreikiai, bet ir išorinės paskatos teikia energiją bei nukreipia mūsų elgesį. Kai veikia ir poreikiai, ir paskatos, mes jaučiamės stumiami. Analizuodami kiekvieną motyvą, mes galime klausti: kaip stumia įgimti biologiniai poreikiai ir traukia aplinkos paskatos.

1. 2. Motyvų hierarchija

Kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam būdingą motyvų sistemą. Toje sistemoje motyvai išsidėstę nuo pačių reikšmingiausių iki mažiau reikšmingų. Vieni poreikiai yra
svarbesni už kitus. Jei jūsų poreikis kvėpuoti ir gerti yra patenkintas, galbūt kiti motyvai, pavyzdžiui, noras gauti gerą pažymį, aktyvina ir nukreipia jūsų elgesį. Ilgai nepatenkinus vandens poreikio, užvaldo troškulys; bet jei pradės trūkti oro, troškulys pranyks.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip tam tikri poreikiai, motyvuojantys mūsų elgesį, priklauso nuo to, kurie iš jų nėra patenkinami ir kurie yra svarbesni. Abrahamas Maslow (1970) yra pateikęs tokią poreikių hierarchiją.

Maslow poreikių hierarchijos piramidė. Tik tada, kai žemesnio lygio poreikiai yra patenkinami, kyla skatulys tenkinti aukštesnio lygio poreikius.

(iš Maslow, 1970)



A. Maslow hierarchinė poreikių sistema ypatinga tuo, kad tarp atskirų poreikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse pakopose esančius poreikius. Tik patenkinus fiziologinius poreikius kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiškia tik žmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikis. Aukščiausias iš visų poreikių, anot Maslow – tai visų savo galimybių įgyvendinimas (saviraiška).Toliau pabandysiu plačiau aptarti du motyvus. Pradėsiu nuo žemiausio fiziologinio lygmens motyvo – alkio. Paskui pereisiu prie aukštesnio lygmens – laimėjimų poreikio. Analizuojant šių lygmenų motyvus, galime stebėti, kaip sąveikauja psichologiniai ir biologiniai veiksniai.

2. ALKIS

Akivaizdus pavyzdys, kokie stiprūs būna žmogaus fiziologiniai poreikiai, yra pasakojimai apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metu belaisviai badavo koncentracijos stovyklose ir okupuotose teritorijose.

Kas sukelia kankinantį alkį? Ir kas verčia laikas nuo laiko valgyti?

2. 1. Alkio fiziologija

Kaip tiksliai apibūdinti tai, kas sukelia alkio pojūtį? Ar tai tuščio skrandžio spazmai? Taip atrodė ir tuo buvo galima įsitikinti, kai A. L. Washburnas, dirbantis kartu su Walteriu Cannonu, tam tikslui prarijo balioną. Skrandyje išpūstas balionas perduodavo skrandžio susitraukimus registruojančiam prietaisui. Tyrimo metu Washburnas kiekvieną kartą pajutęs alkį, paspausdavo mygtuką, ir tai taip pat buvo perduodama registruojančiam prietaisui. Paaiškėjo, kad skrandžio susitraukimai ir alkio pojūčiai sutapo.

Deja, alkis kyla ne tik dėl tuščio skrandžio spazmų. Mokslininkai nustatė, kad ir pašalinus skrandį, alkio pojūtis neišnyksta.CHEMINIAI ORGANIZMO POKYČIAI. Alkio pojūčiui įtakos taip pat turi cheminiai organizmo pokyčiai. Kad palaikytų pastovų kūno svorį, žmonių ir gyvūnų organizmai automatiškai reguliuoja kalorijų vartojimą. Vienas iš organizmo išteklių yra gliukozės kiekis kraujyje. Įšvirkštus didelę dozę hormono insulino, gliukozės kraujyje sumažėja, nes dalis jos paverčiama riebalais, kurie kaupiasi organizme, todėl alkis stiprėja.

Kai valgomas maistas įsisavinamas ir alkis mažėja, žmogaus elgesys keičiasi. Žmogus kramto vidutiniškai 1,8 kartų per sekundę. Kai valgant alkis ima mažėti ir maistas nebeatrodo toks skanus, pradedama kramtyti ilgiau. Paradoksalu, bet kuo maistas skanesnis, tuo trumpiau žmogus jį laiko burnoje.

Nuo organizmo cheminių procesų taip pat priklauso, kokio skonio maisto norime. Ar, jausdami įtampą, būdami prislėgti, nenorime saldainio ar krakmolingo, angliavandenių turinčio maisto? Angliavandeniai padidina neuromediatoriaus serotonino, kuris veikia raminamai, kiekį. Vartodami vaistus, padidinančius serotonino kiekį, žmonės mėgstantys daug angliavandenių turintį maistą, netenka šio savo pomėgio. Vadinasi, su stresais susiję pomėgiai gali būti reguliuojami maisto pakaitalais, imituojančiais angliavandenių biocheminius padarinius.

SMEGENYS IR NUSTATYTOJI SVORIO RIBA. Kai gliukozės kraujyje nedaug, juntamas alkis. Smegenys kontroliuoja informaciją apie jūsų organizmo vidinę būseną. Signalai iš skrandžio, žarnyno ir kepenų praneša smegenims, ar skatinti valgymą, ar jo neskatinti. Šio amžiaus penktuoju ir šeštuoju dešimtmečiais mokslininkai manė, jog alkį kontroliuoja pogumburis – maža, bet sudėtinga smegenų dalis – nervinių takų sankirta, – esanti giliai smegenyse.

Pogumburyje yra du centrai, kontroliuojantys valgymą. Šoninė pogumburio dalis, vadinama šoniniu pogumburiu (ŠP), sukelia alkį. Vidurinės ir galinės pogumburio dalies, vadinamos ventromedialiniu pogumburiu (VMP), veikla mažina alkį.

Veikiant šias dvi pogumburio sritis, keičiasi organizmo „svorio termostatas“, kuris verčia mus palaikyti tam tikrą svorio lygį, vadinamą nustatytąja svorio riba.

Mūsų organizmas nepaprastai gerai reguliuoja svorį. Jei mūsų svoris viršija nustatytąją svorio ribą, mažiau juntame alkį, jei svoris tampa mažesnis už šią ribą, norisi daugiau valgyti. Išlaikyti nustatytąją svorio ribą padeda ir organizmo reguliuojamas medžiagos apykaitos greitis – t. y. pamatinis energijos suvartojimo greitis.

2. 2. Išorinės paskatos

Noras valgyti kyla, kai „stumia“ mūsų fizinė būklė – cheminiai procesai ir pogumburio veikla – ir „traukia“ išoriniai dirgikliai. Žmonės išmoksta skirti seiles, laukdami patinkančio maisto. Kai maisto labai daug, žmonės, kurie ypač
išoriniams dirgikliams, dažnai priauga daug svorio.

Žmonės, kurie valgo veikiami ne tiek vidinių veiksnių, o dėl to, kad yra maisto, vadinami „eksternalais“. Jiems svarbūs išoriniai dirgikliai, kitų nuomonė. O žmonės, kurie vadovaujasi savo pojūčiais, savo protu, vadinami „internalais“.

Vidinių ir išorinių veiksnių sąveiką puikiai įrodė Judith Rodin (1984), pasikviesdama į savo laboratoriją priešpiečių žmones, nevalgiusius 18 valandų. Imant jų kraujo mėginius, didžiulis, sultingas, dar tebespragsintis kepsnys buvo įvežtas į laboratoriją. Rodin pastebėjo, kad alkanų žmonių, matančių ir užuodžiančių kepsnį, kuris greit bus valgomas, insulino kiekis kraujyje, o kartu ir alkio pojūtis padidėjo. Veikiant kepsnio vaizdui, garsui bei kvapui, „eksternalų“ insulino kiekis bei alkio pojūtis buvo didžiausi. Šis pavyzdys rodo, kaip išorinių paskatų (kepsnys) psichologinis potyris gali veikti vidinę fiziologinę būklę.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1533 žodžiai iš 2950 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.