ĮVADAS
Visi žinome ir suprantame, kad apgalvotai paveikę kitus žmones, galime pasiekti savo tikslus. Todėl vadovai, norėdami įgyvendinti norimus sprendimus, turi pasinaudoti motyvavimo principais.
Teoriškai motyvavimas yra savęs ir kitų asmenų raginimas veikti asmens ar organizacijos naudai. Taip pat motyvavimas apibūdinamas kaip tokių sąlygų sudarymas, kad žmogus norėtų ir aktyviai veiktų asmens ar organizacijos naudai. Jei vadovas žino, kas skatina žmones dirbti, jis gali pritaikyti darbo užduotis ir atlyginimą taip, kad priverstų darbuotojus „tiksėti”.
Tačiau šiomis dienomis žmonės vertybes supranta labai skirtingai ir vertina tokį patį atlyginimą visai kitaip. Vieniems žmonėms pats geriausias atlyginimas už darbą yra pasitenkinimas gavus reikšmingą užduotį, užbaigus sėkmingai darbą, o kiti žmonės mieliau renkasi materialų atlyginimą – tai yra pinigus.
Atsižvelgdama į visa tai aš nusprendžiau išanalizuoti motyvavimą pinigais bei motyvavimą pokalbiu, darbo vertinimu ir pačiu darbu, bei pateikti man priimtiniausias išvadas.
MOTYVAVIMAS PINIGAIS
Šiomis dienomis kiekvienam už darbą yra atsilyginama pinigais, kitaip sakant mokama alga. Kiek reikia žmogui mokėti už darbą pinigų, kad jis aktyviai veiktų, teoretikai ginčijasi. Tačiau teisingumo teorija aiškina, kad jei žmogus gauna per mažą atlyginimą už darbą, jis pradeda ir mažiau dirbti. Bet jei žmogus mano, jog jiems mokama daugiau nei turėtų, jie stengiasi dirbti taip pat. Iš čia suprantama teisingumo teorijos esmė: kol žmogus nemanys, jog už savo darbą gauna teisingą atlyginimą, jis stengsis mažinti darbo intensyvumą.
Iki šių dienų yra išlikusios dvi pagrindinės darbo užmokesčio sistemos:
1. Vienetinė;
2. Laikinė.
Taikant vienetinę darbo užmokesčio sistemą, nustatomas vienetinis darbo apmokėjimo įkainis už produkcijos vienetą, o darbo užmokestis už tam tikrą laikotarpį apskaičiuojamas padauginus per tam tikrą laikotarpį pagamintų produktų skaičių iš nustatyto vienetinio darbo apmokėjimo įkainio.
Taikant laikinę darbo užmokesčio sistemą, pagrindinis darbo apmokėjimo matas yra darbuotojo dirbtas laikas, už kurio vienetą darbuotojui yra nustatomas tarifinis įkainis (dažniausiai valandinis), o darbo užmokestis už tam tikrą laikotarpį apskaičiuojamas dauginant per tam tikrą laikotarpį dirbtų valandų skaičių iš nustatyto tarifinio įkainio.
Kaip matome, darbuotojas norėdamas gauti didesnį atlyginimą už darbą yra priverstas dirbti produktyviau. Priklausomai nuo to kokia darbo užmokesčio sistema, darbuotojas stengsis arba pagaminti kuo daugiau produkcijos vienetų (jei darbo užmokesčio sistema – vienetinė), arba dirbti daugiau laiko (valandų) (jei užmokesčio sistema yra laikinė).
Atlyginimas gali ne tik tiesiogiai paveikti daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir visuomeninę padėtį bei pripažinimą įmonės viduje ir už jos ribų. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir reikšmingas. Darbuotojams yra labai svarbu palyginti tą atlyginimą, kurį jie gavo už darbą, ir tą atlyginimą, kurį jie tikėjosi gauti už darbą. Darbuotojai dės daugiau pastangų ir darbo našumas regimai padidės, jeigu jie tikėsis, kad už jų pastangas dirbant bus deramai atlyginta. Todėl organizacija turėtų atsižvelgti į darbuotoją, skatindamas už papildomą gerai atliktą darbą.
MOTYVAVIMAS POKALBIU, DARBO VERTINIMU BEI PAČIU DARBU