Multipartizmo užuomazgų susiformavimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Multipartizmo užuomazgų susiformavimas Lietuvoje

Įvadas

Šiuolaikinė demokratinė politika neįsivaizduojama be politinių partijų. Politinės partijos ir partinė sistema yra šių dienų atstovaujamos demokratijos aksiomos.

Daugiapartinė sistema Lietuvoje nėra naujiena. Ji buvo Lietuvoje 1920-1926 m. egzistavus parlamentinei demokratijai. Prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, susidarė sąlygos Lietuvoje atsikurti politinėms partijoms ir daugiapartinei sistemai.

Daugiapartinės sistemos kūrimuisi stiprus impulsas buvo 1990 m. paskelbta nepriklausomybė, priimtas politinių partijų įstatymas ir 1992 m. priimta LR konstitucija, užtikrinusi demokratinę santvarką.

Šiame darbe supažindinsiu su tuo, kaip Lietuvoje formavosi daugiapartinė sistema, kaip kūrėsi naujos ir savo veiklą atnaujino senos partijos ir kokie įstatymai turėjo svarbiausią įtaką Lietuvos politinėms partijoms, partinei sistemai.Daugiapartiškumo atgimimas, politinės partijos ir partinė sistema 1988-1992 metais

Politinės partijos kaip ir daugiapartinė sistema nėra istorinė naujiena Lietuvoje. Pirmosios politinės partijos susikūrė XIX a. pab,.XX a. pr. Pirmosios politinės partijos to meto visuomenėje atstovavo skirtingoms tautinio atgimimo srovėms. Partijų veikla spartino visuomeninės minties diferenciaciją ir įtvirtino besikristalizuojančias politines ideologijas.

Visą 1988-2003 m. politinių partijų raidą galima apibūdinti kaip modernios partinės sistemos formavimosi laikotarpį. Šiuo laikotarpiu išsiskiria keli etapai, apibūdinantys partinės sistemos išryškėjusias tendencijas. Šį penkiolikos metų partinės sistemos laikotarpį galima skirstyti į tris partijų raidai reikšmingus etapus: 1. 1988-1922 m., 2. 1922-2000 m., 3. 2000-2003 m.

Liberalizavus sovietinį režimą ir 1988 metais Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, šalyje susidarė sąlygos politinių partijų steigimui (atkūrimui) ir daugiapartinės sistemos plėtotei. Visuomenės demokratizacijos procesai išjudino sovietinės sistemos monolitą. Masinės Sąjudžio (LPS) opozicijos spaudžiama, LSSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. Gruodžio 7 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio Įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Šiomis pataisomis buvo sukurtos juridinės prielaidos įteisinti jau iki tol šalyje faktiškai veikusias politines organizacijas. Tai buvo valdymo monopolį kontroliavusios LKP susitaikymo ženklas su tuo, kad šalyje neišvengiamai pradės funkcionuoti daugiapartinė sistema.

Politinių partijų, kaip organizacijų, Lietuvoje veiklą sąlygojo perėjimo į demokratiją ir jos konsolidacijos aplinka. Ilgainiui partijų veikla vis labiau buvo apibrėžta konstituciškai ir įstatymiškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 metais, kai daugiapartinė sistema tik formavosi. 35 Konstitucijos straipsnyje teigiama, kad „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“. Tuo pačiu pažymėta, kad konkrečiau politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų, steigimą ir veiklą reglamentuoja kiti įstatymai. Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo bandyta konstitucionuoti politines partijas: išskirti jų vaidmens ir funkcijų integralumą politinėje sistemoje.

Faktiškas politinių partijų atgimimas ir raida kurį laiką aplenkė teisinį partijų veiklos įtvirtinimą. Iki 1989 metų imtinai, partijų įstatyminis įteisinimas dažniausiai vyko post factum, t.y. faktiškas partijų kūrimasis ar atsikūrimas aplenkė formalų jų įteisinimą. Neatsitiktinai 1989 metais buvo oficialiai įregistruotos vos dvi partijos – LKP ir Lietuvos demokratų partija arba ketvirtadalis iš tuomet jau veikusių ne mažiau nei aštuonių partijų. 1990 metų rugsėjo mėnesį AT priėmė Politnių partijų įstatymą, kuris buvo viena svarbiausių pastangų suformuluojant teisinius, formalius partijų susikūrimo ir veiklos reikalavimus bei taisykles. Įstatyme pirmą kartą juridiškai apibrėžta partijų funkcinė paskirtis ir vieta politinėje sistemoje. Antai įstatymo preambulėje pasakyta, kad „politinių partijų ir politinių organizacijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą. Partijų įstatymas suteikė visiems Lietuvos piliečiams teisę jungtis į politines partijas ir dalyvauti jų veikloje, išskyrus krašto apsaugos karininkus ir liktinius, kadrinius vidaus reikalų ir valstybės saugumo tarnybų darbuotojus, teisėjus, prokurorus bei tardytojus. Įstatymas taip pat nustatė esminius partijų registracijos reikalavimus, tai yra, kad partija turėtų Lietuvoje ne mažiau kaip keturis šimtus steigėjų, savo suvažiavime ar konferencijoje patvirtintą statutą (įstatus), programą ir išrinktus vadovaujančius organus. Partijų įstatymas įteisino ir teritorinį partijų organizavimo principą, skirtingai nuo sovietmečiu galiojusio principo veikti partijai darbo kolektyvuose.

Stabili partinė sistema, kurioje vyrauja prosisteminės, t.y. esamą politinę tvarką remenčios partijos, yra būtina sėkmingos demokratizacijos, o dar labiau demokratijos įtvirtinimo prielaida. Paslankiausiose partinėse sistemose rinkėjai neretai linksta paremti populistinius politinius lyderius, nei kad suformuoja daugiau ar mažiau stabilias tapatybes su prosisteminėmis partijomis.
Institucionalizuotos ir politiškai sėkmingos partijos linksta įtvirtinti demokratines politinio žaidimo taisykles ir skatina efektyvios partinės vyriausybės suformavimą. Taigi prosisteminių partijų legitimacija yra visų naujųjų demokratijų esminis demokratijos konsolidacijos elementas. Kita vertus, visa tai yra sudėtingas procesas, kurį sąlygoja daugelis veiksnių, tarp kurių yra įstatymais apiprėžtos partijų sukūrimo ir veiklos taisyklės, partinių tapatybių pastovumas visuomenėje, partijų veiklos valdžioje efektyvumas, istorinės partinės subkultūros ir jų pasiskirstymas, asmeninis partijų lyderių patrauklumas, prioritetai ir veikla. Partijų legitimacijos procese galima išskirti ne mažiau nei keturis etapus:

1. partijos įteisinamos kaip politinio proceso dalyvės įstatymiškai, suteikiant piliečiams teises jungtis į politines asociacijas, o šioms asociacijoms atveriant galimybes rengti politines kampanijas bei dalyvauti rinkimuose. 2003 metų rugsėjo mėn. Lietuvoje buvo užregistruotos net 38 politinės partijos. Šis teisinio partijų pripažinimo etapas daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių prasidėjo pirmųjų demokratinių rinkimų išvakarėse ar iš karto po jų;

2. partijų atstovaujamųjų galių pripažinimas ir įteisinimas balsavimu už jas, jų atstovų delegavimu į vietos ar kitas valdžios institucijas, bet ne į parlamentą. Paprastai partijų, kurios sugeba patekti į vietos valdžią , skaičius yra mažesnis nei oficialiai registruotų partijų. Pagal šį požymį legitiminių partijų skaičius yra dar mažesnis, nes po 1997 metų savivaldybių rinkimų tik 17 partijų atstovai pateko į vietos valdžią, o 2002 metais savivaldybių rinkimuose, nepaisant sustiprėjusių Lietuvos partinės sistemos fragmentacijos tendencijų, 23 partijos.;

3. parlamentinė partijų legitimacija ir jų sugebėjimų būti atstovais parlamente įteisinimas visuomenės nuomonėje per rinkėjų elgseną ir rinkimų formules. Šiuo lygmeniu legitimių partijų ratas dar susiaurėja, nes tik 14 partijų turėjo savo atstovus 1996 – 2000 metų kadencijos Seime ir 16 partijų turėjo 2000 – 2004 metų seime;

4. partijų, kaip koalicinės ar vienpartinės vyriausybės dalyvių, įteisinimas pasiekiamas per jų dalyvavimą skirtingų ministrų kabinetų veikloje. Po 1992 metų rinkimų ( jie yra atskaitos taškas kaip de facto pirmieji daugiapartiniai) tik 6 partijas, t. y. LDDP, TS(LK), LKDP, NS(SL), LLS, ir LCS galima pagrystai vertinti kaip partijas, sugebančias dalyvauti ir formuoti vyriausybės politiką. Iki 2001 metų istorinė LSDP dėl savo parlamentinio svorio ir jos atstovų LR Seimo valdymo institucijose tai pat galėjo būti priskirta vyriausybinių partijų grupei, nors jos atstovai nedalyvavo ministrų kabinetuose 1992 – 2000 metais.

Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje (1918 – 1940 m.), taip pat buvo reikšmingas veiksnys formuojantis moderniajai partinei sistemai. 1988 – 1990 m., susidarius sąlygoms teisėtai partijų veiklai, Lietuvoje pirmiausia buvo atkurtos būtent anuo metu veikusios partijos, tapusios „tradicinėmis“.

Atkurtos visos pagrindinės partijos, veikusios tarpukario Lietuvoje iki jų uždraudimo: LDP (1989 m. vasario 5d.) ir LKDP ( 1989m. vasario 16d.), taip pat – LTS (1989m. balandžio 11 d.), LSDP (1989 m. rugpjūčio 12d.) ir LVP (1990 m. rugpjūčio 18 d.), kiek vėliau (1994 m. gegužės 27 d.) buvo atkurta ir TPP. Be to, greta atkurtų pirmųjų partinių organizacijų veikė keletas visuomeninių organizacijų, iš esmės kėlusių politinius reikalavimus ir siekusių politinių tikslų: Lietuvos laisvės lyga (LLL), Helsinkio grupė, tarpukario Lietuvoje veikusi „Jaunoji Lietuva“.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1218 žodžiai iš 3843 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.