Mūrinės statybos raida
5 (100%) 1 vote

Mūrinės statybos raida

112131

Architektūros raida Europos šalyse, dėl įvairių priežasčių nebuvo tolygi. Kai daugelis šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos technika, Lietuva tuo tarpu tik žengė pirmuosius žingsnius šioje srityje. Skirtingai nuo daugelio vakarų šalių, tik įsikūrusi mūsų valstybė pradėjo mūra taikyti gynybos tikslams. Šitokią netipišką raidą nulėmė krikščioniškų ordinų agresija prieš jauną valstybę. Mūras užtikrino modernius gynybinius statinius, nes medinės pilių konstrukcijos jau nebetenkino karinių poreikių. Tokios pažangios statybos taikymas turėjo išspręsti valstybės, bei tautos išlikimo klausimus.

Mūrinės statybos pradžia

Pilyse daugiausia plytomis mū¬rydavo bokštų viršutinių aukštų ir sienų apdarą. Sienų vienos arba pusės plytos storio apdaro kiautas buvo mūrijamas juostomis kelių metrų au¬kštyje nuo žemės ir tik išorinėje pu¬sėje. Juostos būdavo 1,3—4,1 m plo¬čio, sumūrytos iš 16—38 horizontalių plytų eilių. Apdaro plytos rištos dvejopai: vienur be sistemos, kitur baltiškuo¬ju būdu, t. y. kiekvienoje eilėje dė¬ta dvi arba trys ilginės pakaitomis su viena trumpine plyta. Šis rišimo būdas XII a. antroje pusėje — XIV a. buvo paplitęs Baltijos pajūrio ša¬lių architektūroje. Ne visuose tiek Lietuvos, tiek ir kitų šalių seniausiuo¬se baltiškojo rišimo pavyzdžiuose iš¬laikytas taisyklingas plytų kaitos rit¬mas. Ankstyvojoje mūrinėje statyboje konstrukcijas pasirinkdavo be skaičiavimų, intuityviai, dažnai su didele atsarga, užtikrinančia pastovumą. Pamatus mūrydavo iš lauko riedulių ir surišdavo kalkių skiediniu. Pilių statytojai, atsižvelgdami į grunto savybes, parinkdavo pamatų storį ir gylį. Pastatų sienos storos. Seniausių mūrinių pastatų sienų konstrukcija kiautinė. Ją sudaro trys vertikalūs mūro sluoksniai: vidinis – smulkių riedulių ir du išoriniai – plytų arba stambių riedulių.

Kad kiautinis mūras būtų stipresnis, sienų kampuose ir tose vietose, kur slėgė didelės apkrovos, įmūrydavo medinę armatūrą. Aptvarinių pilių bokštai statyti nuo pastolių, kuriuos laikydavo statramsčiai arba lauko pusėje įmūrytos medinės gembinės sijos. Sijų eilės kartojosi kas 1,2—2,0 m. Meistrai, baigę mūryti, tas sijas nupjaudavo arba ištraukdavo. Bokštų perdangos tarp aukštų daugiausia buvo medinės, tačiau būta ir skliautų. Plytų skliautais dengdavo rūsio arba viršutinio aukšto patalpas, nedideles siauras patalpėles, pavyzdžiui, laiptines arba galerijas mūro viduje, dengdavo skaldytų akmenų skliautuku. Lietuvos meistrai perėmė tai, kas tuo metu buvo pažangiausia, tačiau įdiegė ir savų techninių naujovių: lietuviško formato plytas, skirtingos sudėties skiedinį rieduliams ir plytoms, būdą akmenų eilėms išlyginti degtos keramikos gabalais.

Pilies plano forma priklausė nuo vietovės, puolimo ir gynybos taktikos bei karo technikos. Iki XIV a. pradžios pilys buvo pritaikytos aktyviai gynybai nuo frontalaus antpuolio, kurį rėmė akmenų svaidyklės.

Pagrindinis tokių pilių gynybos elementas buvo mūrinė aptvara. XIV a. I pusėje išplitus flanginei gynybai, pilyse vis dažniau statomi bokštai. Užsienio šalių patirtimi remtasi tiek, kiek atitiko vidines objektyvias sąlygas ir poreikius.

Gotikinės statybos medžiagos ir konstrukcijos

Gotikoje išliko tos pačios statybinės medžiagos, kaip ir ankstyvojoje mūro statyboje: lauko akmuo, plytos, kalkių skiedinys. Pakito tik jų naudojimo santykis: plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga.

XIV a. pabaigoje—XVI a. naudotos labai stiprios degto molio įvairiopo didumo plytos: mažosios — 260—280X120—130X80—90 mm; didžiosios — 295-325X140—160X85—95 mm — būdingos vien Lietuvai. Gotikinės plytos ilgis daugiausia lygus dviejų jos pločių ir vertikalios siūlės storio sumai.

Fasadai puošti juodomis perdegtomis ir profiliuotomis plytomis. Lietuvos gotikiniuose pastatuose jų priskaičiuota apie 140 rūšių, šios plytos labiausiai paplito XVI a. Sienoje plytas rišdavo kalkių ir smėlio skiediniu. Laikui bėgant keitėsi rišamosios medžiagos ir užpildo santykis: nuo 1:0,5 iki 1:1,3. Būdinga tendencija gaminti liesesnius skiedinius.

XIV a. antrosios pusės —XVI a. pastatų plytos rištos gotikiniu būdu. Jis užtikrino geresnį, negu ankstesnis baltiškas rišimo būdas, sienos kiauto surišimą su vidaus užpildu. Seniausiuose XIV a. antrosios pusės pastatuose gotikinis rišimas dar netaisyklingas (Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia), tuo tarpu XVa. antrosios pusės – XVI a. pastatai pasižymi taisyklinga gotikinio mūrijimo technika (Vilniaus bernardinų bažnyčios navų dalis). Netinkuotų fasadų siūlės rūpestingai rievėtos: XIV a. antrosios pusės —XV a. pradžios pastatuose jos nulygintos, vėlesnių pastatų fasaduose — trikampio profilio.

Svarbiausia laikančioji pastato konstrukcija — masyvi siena, pastatyta ant tvirtų akmens mūro pamatų. Mūras kiautinis: sienų paviršiuje — plytų apdaras , o viduje — lauko akmenys.

Mūrijant sienas, buvo atsižvelgiama į jų aukštį ir apkrovas. Labiau apkrautų, laikančių frontoną arba skliautus, aukštų sienų storis siekia iki 1,6 m, gyvenamųjų namų — vidutiniškai 0,9—1,1 m. Viršuje sienos plonesnės,
ties tarpaukštine perdanga jos suplonėja 15—30 cm. Pavojingose vietose sienų mūras būdavo stiprinamas mediniais ryšiais. Aukštų gotikinių pastatų sienas dažniausiai remia kontraforsai, kurie padeda laikyti skėtimo jėgas. Laikui bėgant kontraforsų paskirtis ir forma kito — jie virto puošybos elementais. Jei XIV a. antrojoje pusėje—XV a. pradžioje kontraforsai buvo statomi masyvūs, vienodo stačiakampio skerspjūvio arba laiptuoti, tai XV a. pabaigoje— XVI a.—aukšti ir grakštūs, su įvairaus skerspjūvio pakopomis. Pasitaiko net atitrauktų nuo sienos, daugiakampių stulpų formos kontraforsų. Toks sprendimas būdingas tik Lietuvai. Neaukštų gotikinių pastatų priešinės sienos, nesuremtos kontraforsais, kartais skersai ir išilgai būdavo sutvirtinamos templėmis. XV—XVI a. gotikinių pastatų angų ir nišų sąramos arkinės. Virš stačiakampių angų buvo mūrijama paslėpta arba sienos paviršiuje matoma arkinė sąrama. Gyvenamuose ir visuomeniniuose pastatuose labiausiai paplitusi pusapskrite arba segmentinė, o kulto pastatuose — smailėjanti arkinė sąrama.

Viena sudėtingiausių gotikinio pastato konstrukcijų — skliautas. Lietuvos gotikos pastatuose pasitaiko šių tipų skliautų: puscilindrių, kryžminių, žvaigždinių, tinklinių ir krištolinių. Puscilindriais ir kryžminiais skliautais buvo dengiamos pilių, vienuolynų, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpos, dažniausiai rūsiai. Žvaigždiniai skliautai dengė XV a. pradžioje statytų pilių menes, bažnyčių navas ir presbiterijas. Tinkliniai skliautai mūryti XV a. pabaigos— XVI a. kulto pastatuose. Krištoliniais skliautais tuo pat metu buvo skliaučiamos bažnyčių šoninės navos, zakristijos, apsidos, gyvenamųjų namų menės. Skliautų yra vienos arba pusės plytos, retkarčiais pusantros plytos storio. Mūrijant pusės plytos storio skliautą, kad jo paviršiaus kreivė būtų liauna , reikėjo specialių trumpų (21 —23 cm ilgio) plytų.

Puošniausi tinkliniai skliautai: jų briaunų piešinys vientisas, ritmiškai nesikartojantis, visada tiesių linijų. Bažnyčių navų tinklinių skliautų piešinys kiekvienoje travėjoje skirtingas. Toje pačioje navoje šalia tinklinių kartais pasitaiko krištoliniais skliautais dengtų travėjų. Skirtingo piešinio ir nevienodos konstrukcijos skliautai toje pačioje navoje — savitas Lietuvos gotikos reiškinys.

Daugiausia meistriškumo reikėjo statant krištolinius skliautus. Nors šie skliautai yra tik pusės plytos storio, bet dėl didelio paviršiaus jie palyginti sunkūs. Todėl jais dažniausiai dengdavo siauras (3—5 m pločio) patalpas. Jeigu tokiu skliautu būdavo dengiama didesnė patalpa, per jos vidurį tekdavo statyti atramą. Krištolinių skliautų piešinyje kar¬tais pasitaiko keturkampių žvaigždžių, būdingų Vidurio Europos šalių gotikai. Tačiau populiariausias aštuoniakampės žvaigždės motyvas kuris buvo labai paplitęs Prūsijos ir Pamario žemių paminkluose.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, viduramžiais konstrukcijos nebūdavo skaičiuojamos. Statant pastatą būdavo atsižvelgiama į konkrečius veiksnius: grunto savybes, apkrovas, statybinių medžiagų kokybę, visada stengtasi statyti su didele atsarga. Ilgainiui kaupiant patirtį ši atsarga mažinta, medžiagos ir konstrukcijos darėsi racionalesnės. Nusistovėjo kiekvienos pastato dalies proporcijų santykiai ir statybinių medžiagų gamybos tradicijos: sienų liaunumas, skliauto tarpsnis, pamatų įgilinimas, skiedinio riebumas ir kt. konstrukcijų formos vis tobulėjo.

Ruošiantis lemiamai kovai prieš kryžiuočius, XIV a. pabaigoje—XV a. pradžioje Lietuvoje vyko didelė gynybinių įrenginių statyba. Apsaugotos Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastos, ties jomis įrengtos užtvaros, pastatyti gynybos bokštai.

Tačiau daugiausia rūpintasi pilių stiprinimu, jų pritaikymu tobulesnei karo technikai, paraku šaunamiems ginklams.

XIV a. pabaigoje, kol patrankos dar neturėjo dideles griaunamosios galios, jos buvo ne puolamasis, bet gynybinis ginklas, statomas ne mūšio lauke, bet pilies bokštuose. Siekiant aprėpti platesnį flanginės gynybos ruožą, bokštus imta statyti kyšančius už pilies sienų, šaudymo angas dėstyti pagal naują ginklo rūšį. XV a. pradžioje artileriją pradėta naudoti pilims pulti. Pasidarė svarbu stiprinti pilių sienas, statyti naujus flanginius bokštus.

Dar intensyviau imta rekonstruoti murinės pilis. Vietoje medinių statyti naujas iš akmens ir plytų. Kadangi medinės pilys daugiausia buvo pastatytos ant aukštų stačiašlaičių kalvų, jų plano forma paprastai buvo netaisyklingas daugiakampis. Tokie planai išliko ir statant mūro pilis. XV a. pradžioje sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, pasikeitė pilių paskirtis. Jeigu anksčiau dauguma pilių buvo slėptuvės, karo metu telkusios apylinkės gyventojus, tai dabar jos tapo įtvirtintais teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis, be gynybinės, ne mažiau svarbi pasidarė reprezentacinė jų funkcija. Pilių teritoriją imta dalyti į dvi zonas: gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio rūmais. Šitoks teritorijos zonavimas atsispindėjo pilies plano struktūroje (pvz.: Trakų pilis).

Aptvarines pilys, susidėjusios iš gynybine siena ir bokštais aptverto netaisyklingos formos kiemo,
gyvenamųjų bei kitokios paskirties pastatų, XIV a. pabaigoje -XV a. pradžioje statytos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų, bei Vidurio Europos šalyse. Tačiau skirtingai negu Lietuvoje, svetur tai buvo ne vienintelis gotikinės pilies tipas. Kryžiuočių ir kalavijuočių užgrobtose žemėse, atsižvelgiant į vienuolišką šių ordinų specifiką, buvo paplitusios konventinės pilys, pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi, turėjusios tradicinius vienuolyno pastatus ir koplyčią. Tuo metu kryžiuočių užgrobtoje Lietuvos teritorijoje taip pat buvo pastatyta konventinė pilis.

Gotikos stilius atnešė nemažai naujovių ir į Lietuvos pilių statybos techniką bei konstrukcijas. Mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų. Sienų išorė mūryta dedant pakaitomis lauko akmenis ir trumpinių plytų eiles. Į sienų vidų dėti mažesni akmenys, sveikos plytos, jų nuolaužos ir medžio armatūra. Kas 1,5 – 2,0 m visu sienos storiu mūryta išlyginanti plytų eilė. Kampai ir angokraščiai mūryti vien iš plytų.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1782 žodžiai iš 3453 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.