Mūsų klasės susitikimas po dvidešimties metų
Saule nudegusi, basa –
Tu – piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa. –
Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi, –
Plaukuos tau – gėlės iš rugių,
O veide – šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini… Salomėja Neris, 1926 05 22
Taip… Gražus eilėraštis… Tikrai gražus… Ypač kai po kelių iš eilės bemiegių naktų ir n bokalų alaus atsikeli nuo sofos ir vietoje traškučių kremti tabletes nuo galvos skausmo. Taip, geras buvo penktadienis… Nors ne ką blogesnis buvo ir šeštadienis… Nors ne ką ir atsimenu… Taip – štai ir kalendorius… Vasario 17-ta diena… Sekmadienis… Kas?! Klasės susitikimas?! Kokios klasės?! Kieno klasės?! Ne! Tik ne šiandien! Kodėl negalima suorganizuoti klasės susitikimo tada, kai man galvoje nešaudo artilerija?..
Važiuojant automobiliu, skausmas perėjo į pilvą… Ačiū tau, dieve, nors už tai… Kelias dar ilgas, tad galiu apmąstyti savo nugyventą gyvenimėlį… Visų pirma prisimenu mokyklą. Žvėrynas, mokytojai, draugai, direktorė, chemija… Ir štai jau turiu mokyklos baigimo atestatą… Toliau – alinančios fizinės treniruotės… Visas pusmetis… O tada – karo akademijos konkursantų priėmimas… Valio! Aš jau karininkas! Mokslai, mokslai, pratybos ir vėl mokslai. Penkeri varginantys metai.
Galų gale gaunu paskyrimą į pirmąją savo užduotį. Sarajevas… Neramumai jau baigėsi, belieka tik palaikyti taiką. Ir taip trejus nuobodžius metus. Tačiau užduotis baigiasi, ir aš vėl namie. Pinigėlių jau daugiau, tad prasideda namų remontas… Ir staiga – nauja užduotis! Somalis! Apgultis… Štai tada ir prasideda tikrasis karas! Peršauta kairė ranka ir švino skeveldra kojoje – nesibaigiančios karo “dovanos”. Tačiau po metų aš vėl namie, ir jau gavęs tarptautinių santykių eksperto laipsnį. Daugiau jokių minų, jokio karo lauko, jokių puolimų… Aš jau nebe tas skustagalvis barbaras su automatu rankose ir granata širdyje. Dabar aš – civilizuotas karininkas… Tiktai iki visiškos laimės dar trūksta šeimos, o dabartinė “meilė” šiek tiek per daug seilėjasi ir kramto baldus… Taip, mano Starka tikrai laukinė… Tikra kalė… Tikras dobermanas…
Na, štai ir senoji mokykla… Ak, kiek dienelių čia praleista, kiek – pramiegota… Įvairuoju savo “tanką” tarp kitų automobilių. O jų šiandien čia tikrai daug. Štai laiptai… Trečias aukštas… Dvidešimtas kabinetas… Praveriu duris…
Štai jie visi – mano klasiokai… Suaugę ir rimti – tikros mano priešingybės! Seni draugai… Seni pagalbininkai… Seni laikai…
O kas gi stovi štai ten prie lango? Taip – tai Artūras. Prieinu prie jo… Patinę paakiai, melsvos spalvos veidas… Ačiū dievui – ne aš vienas “gerai pailsėjau”! Užsimezga pokalbis, iškyla prisiminimai… Dabar Artūras – nebe tas nerūpestingas mokinys. Jis – garsus diplomatas, dar visai neseniai padėjęs Lietuvai įstoti į Europos Sąjungą. Užsienio reikalų ministerijoje Artūras jau užsitarnavo gerą postą. Turi šeimą, šešis vaikus, sportinį automobilį, namą Antakalnyje ir, žinoma, gerą reputaciją. Visa tai, anot jo, gerų ir intensyvių mokslų bei studijų dėka. Palieku jį vieną prie lango ir einu stebėtis kitais savo buvusiais klasiokais…