Muzika ir daile
5 (100%) 1 vote

Muzika ir daile

MUZIKA IR DAILĖ



Muzika yra meno šaka. Kiekviena meno šaka tarpusavyje turi vienokią ar kitokią sąveiką. Muzika ir judesys – tai šokis, muzika ir žodis – daina, giesmė. Meno istorija žino daug dailės kūrinių, kurie pagrįsti muzika. Tapant ar piešiant skambanti muzika sukuria atitinkamą nuotaiką, sužadina kūrybingumą, dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu. Tai užsiėmimas, kurio metu galima klausytis ir stambios apimties kūrinius ir juos geriau pažinti. Kalbant apie muzikos ir dailės sąvoką reikėtų paminėti M. K. Čiurlionį. Jam talentingai pasisekė suvienyti muziką su daile. Knygoje apie Čiurlionį rašoma, „ieškodamas naujų išraiškos priemonių savo laikotarpio fortepijoninėje muzikoje, Čiurlionis ieškojo jų ir tapyboje. Siekdamas dviejų meno šakų – muzikos ir dailės – sintezės, jis savo turtinga fantazija kuria paveikslus ir duoda jiems muzikos formų ( preliudas, fuga) pavadinimus. (Bruveris, 1973., p.42). Tačiau tai ne vienintelis kompozitorius, kuris sugebėjo suvienyti muziką ir dailę. Savo straipsnyje V. Sezemanas teigia, „apieskirtingų meno šakų sintezę svajojo jau romantikai. Ir Čiurlio laikais, kai kurie dailininkai abstrakčiai ir ornamentika paišysena bandė išeiti iš siužetinės tapybos ribų ir išgauti muzikai bei lyrikai giminingų efektų“ ( 1970).

E. Velička , kalbėdamas apie kitą kompozitorių O. Mesesianą sako, jog jam „spalvos buvo svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Savo partitūrų nuorodose atlikėjams jis užrašydavo, kokiomis spalvomis viena ar kita kūrinio vieta turi skambėti.“ (1995, p. 47)

Gal sunku suvokti , kaip galima pasinaudoti E. Veličkos mintimi, kad galima piešti, tapyti klausant muzikos. Tačiau piešti nori visi, tačiau ne visi turi gabumų. Piešti paprastai vaikai pradeda pirmiau nei rašyti. Piešti išmokstama, tik svarbu, kaip žmogus sugeba ta ar kita technika naudotis ir kiek jis į tą darbą įdeda savo fantazijos.

D. Narvydaitė teigia, kad „Vienas svarbiausių bendrojo lavinimo mokyklos užduočių – ugdyti kūrybinius mokinių sugebėjimus. Mokyklos auklėtiniai – tai būsimieji mokslo ir technikos darbuotojai, kuriems, be kitų charakterio savybių, reikalinga fantazija, vaizduotė. Ji padeda atskleisti naujas gamtos paslaptis, geriau ir giliau suprasti tikrovę.“ ( 1975)

Didžiulis vaidmuo muzikos ir dailės jungtyje tenka vaizduotei, nes jokia kūryba – meninė, mokslinė ar techninė negali išsiversti be vaizduotės. „Vaizduotė, tai realaus pasaulio galingas meninio vaizdinio pažinimo ir vaizdavimo instrumentas, kuriam padedant tarsi iš naujo sukuriamas pasaulis“ ( Velička ,1995). Jasikevičius mano, kad vaizduotės procesai skiriasi priklausomai nuo sąmoningų pastangų dalyvavimo vaizdinių sudarymo procese. Vienais atvejais žmogus kelia sau tikslą ką nors sukurti, sąmoningai renka medžiagą, įveikia savo pasyvumą, vaizduojasi būsimą kūrinį, daug kartų pats jį vertina, tariasi su draugais, koreguoja , kol gauna norimą variantą. Tai aktyvios, kitaip dar vadinamos valingos, vaizduotės pasireiškimas.

Pasyvi ar nevalinga vaizduotė, gali pasireikšti tada, kai žmogus pats neturi tikslo kurti kokius nors vaizdus, neketina realizuoti vaizdinius kūriniuose, o nauji vaizdiniai formuojasi lyg savaime. Pasyvi vaizduotė pasireiškia suvokiant meno kūrinį.

Būtų galima pridurti, kad „būtent aktyviąja vaizduote klausant muzikos siekiam įsivaizduoti ir nupiešti piešinį, atitinkantį muzikinį paveikslą“ ( Jasikevičius, 1986). Pasyvioji vaizduotė klausant muzikos pasireiškia tuo, kad savaime kyla vaizdiniai, kuriuos žmogus gali pavaizduoti turėdamas minimalių piešimo įgūdžių.

Atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė taip pat turi daug reikšmės kūrybingumui. Šios vaizduotės rūšys skiriamos pagal naujų vaizdinių kūrimo savarankiškumą. Atkuriamąja vaizduote vadinamas nesuvoktų vaizdinių susidarymas pagal kokią nors informuojančią medžiagą: verbalinius reiškinius, objektų schemas, fotografijas, muzikos ženklus.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Ryškiausiai tai atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse: rašytojas iš anksto vaizduojasi romano personažą, dailininkas – paveikslo siužetą, muzikas – būsimo kūrinio girdimų vaizdinių sąskambius ir jų dinamiką. „Kuriamoji vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmų rezultatus, suprasti kito žmogaus asmenybės vidinės psichinės veiklos ypatybes „ (Jasikevičius, 1986).

Daugelis gali sakyti, kad neturi vaizduotės, kad tai sugeba kiti, o ne jis. Tačiau atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis. Dažniausiai svarbiausią padėtį vaizduotėje užima regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties skirtumų, nuo kūrybinės veiklos pobūdžio, nuo konkrečios profesijos ypatumų.

Galima klausytis daug įvairios muzikos, pradedant viduramžių, baigiant šiuolaikine muzika. Ir visa ši muzika gali skirtingai veikti vaizduotę. Ir net tas pats kūrinys gali skirtingus vaizdinius sukelti atskirų žmonių vaizduotėje. Tačiau pradėjus kurti programinę muziką, jos poveikis vaizduotei pasidaro vienodesnis.

„Kompozitorius norėdamas, kad klausytojas geriau suvoktų kūrinio turinį,
kartais parašo programą arba suteikia kūriniui vaizdų pavadinimą. Tokią muziką priimta vadinti programine“ (Velička). Programinė muzika praplėtė instrumentinio meno galimybes. Muzika, sujungta su pavadinimu, su žodžiu, kuris nukreipia klausytojo fantaziją konkrečia vaga, tapo pajėgi atskleisti siužetus, charakterius, situacijas ir net peizažus. Toks konkretumas, E. Veličkos nuomone, padeda geriau suvokti ir suprasti muziką.

Tokia pat muzikos suvokimo įvairovė egzistuoja tarp vaikų, tačiau vaikams ypač didelę reikšmę turi regimoji vaizduotė, nes jų estetiniai jausmai, abstraktus mąstymas dar neišvystyti. Jie mąsto konkrečiai, mąstyti jiems padeda vaizduotė. Tai būdinga ir muzikos suvokimui: klausydami muzikos , vaikai jos grožį daug lengviau pajaučia tada, kai muzika siejama su žinomais jiems išgyvenimais, įvykiais, vaizdais. Todėl žemesnėse klasėse Balčytis rekomenduoja klausytis ryškios programinės muzikos, atspindinčios paprastus, konkrečius tikrovės reiškinius: gamtą, pasakų pasaulį, liaudies buitį ir panašius.

Tačiau ir čia gali kilti sunkumai. Kaip lenkų menotyrininkas I. Vico yra pasakęs, jog „ kompozitoriaus sukurtas paveikslas toli gražu ne kiekvienam sukels tuos pačius vaizdinius, kuriuos turėjo omeny autorius“ (Ragauskienė, 2002). Todėl suvokiant muzikos kūrinius, neišvengiama daugybė klausytojų traktuočių, kūrybinio suvokimo laisvė, kurio nors vieningo charakterio ar nuotaikos ribose. Ypač tai būdinga, suvokiant simfonines ar kamerines pjeses, neturinčias konkretaus pavadinimo. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir, šis individualumas pasireiškia klausant muzikos.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1024 žodžiai iš 1942 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.