Muzikos atlikimas istorija teorijos stiliai interpretacijos
3 (60%) 2 votes

Muzikos atlikimas istorija teorijos stiliai interpretacijos

Muzikos atlikimas

Istorija. Teorijos. Stiliai. Interpretacijos.

Pratarmė

Ši knyga išaugo iš Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje

skaityto kurso , kurio pavadinimas dar ir dabar gasdina studentus :

„Interpretacijos teorija“. Kursas apie Europos muzikinės kultūros dalį –

atlikimą, kaip savarankišką fenomeną, tai yra apie tai, kas iš tiesų yra

kiekvienos aukštosios muzikos mokyklos mokymo turinys. Paskaitų pobūdis ir

kurso apimtis vis keitėsi, atsirasdavo naujų temų , kitos , kadais

buvusios labai svarbiomis pranykdavo. Pajutau , kad tokia plati tema tampa

nepabaigiamu darbu, o mokymo užduotys vertė kaip nors sustoti ,

užfiksuoti nors vieną etapą, juo labiau, kad verstinės literatūros

susijusios su atskirais muzikos atlikimo istorijos tarpais, atlikimo

teorijomis , gaila, lietuviškai vis neatsirado.

Atlikimo menas yra skriaudžiamas teoretikų. Lietuvoje neturime

lietuviškos muzikos atlikimo meno faktinės istorijos , nekalbant jau apie

gilesnių šio meno studijų, stilių teorijų, o pasaulio muzikos atlikimas

gyvuoja tik kelių populiarių atlikėjų biografijų pavidalu. Tai, kas

pasaulyje buvo padaryta, kas šiandien yra daroma lieka už lietuvių kalbos

sienų.

Bet gal svarbiausias knygos atsiradimo motyvas buvo šiandieninio

aukštosios muzikos mokyklos studento mentaliteto kokybė. Jau nuo seno tarp

daugelio lietuvių muzikantų bujoja nuostata, kad teorija yra kažkas

priešinga gyvam muzikavimui. Muzikos teorija ir istorija atrodo lyg

atskirtos nuo pačios muzikavimo praktikos. Natų tekstas regis yra pakankama

duotybė nereikalaujanti jokių papildomų aiškinimų. Tereikia tik jį

stropiai įgarsinti. Prasmę esą suteiks ne kokia stiliaus teorija, bet

atlikėjo muzikalumas ir intuicija. Vienas knygos tikslų yra permesti tiltą

tarp muzikavimo ir mąstymo apie muzikos prasmę, tarp teorijos ir praktikos.

Knygos pobūdis yra ne vadovėliškas temų ir standartinių žinojimo formulių

pateikimas, bet raginimas mąstyti, pačiam ieškoti atsakymų. Todėl

nevengiau nei kontroversiškų temų , nei subjektyvumo , nei poleminių

pastabų.

Knyga nepretenduoja į mokslinio tyrinėjimo statusą, nors panaudota

medžiaga susiejant ją į visumą, atsiradę kontekstai leido užčiuopti

iki tol neįtartų idejų, kurios gal galėtų būti vaisingos ir grynai

moksliniame traktate.

Šie tikslai padiktavo knygos temas, kurios atrodytų yra gana tolimos

viena kitai . Natūralu, kad įvairovė suponavo skirtingus dėstymo būdus.

Knygos įvade aptariu bendrąsias muzikos atlikimo ir interpretacijos

teorijų prielaidas, trumpai supažindinu su muzikinių emocijų pobūdžiu .

Pirmasis skyrius apie muzikinės prasmės ištakas suskyla į kelias

temas. Pradedu nedidele mitinių muzikos reikšmių apžvalga , kurią pratęsia

bažnytinio muzikavimo, grigališko choralo bendrųjų principų išdėstymas. Po

jo sekanti padala apie viduramžių muzikinę praktiką yra lyg istorinis

etiudas labiau turintis kalbėti apie tai, ką į muziką įspaudė socialinis

gyvenimas ir papročiai.

Antrasis skyrius skirtas baroko laikų muzikavimo ištakoms, būdams ir

šios muzikos atlikimo principams. Čia gana detaliai aptariamos ne tik

baroko laikų svarbiausios afektų ir retorikos teorijos, bet ir daug

vietos skiriama tos muzikos atilikimo būdams : artikuliacijai,

ornamentikai, natų papuošimams , tempų nustatymą ir pan. Šį detalumą

paskatino baroko muzikos reikšmė visai Europos muzikinei kultūrai, kai

buvo suformuluoti bei įgyvendinti pagrindiniai muzikavimo principai,

lemiantys ir nūdienos muzikavimo praktiką. Deja, šio stiliaus muzikavimo

dėsniai iki šiol išlieka tamsia dėme lietuviškoje muzikos mokymo

panoramoje. Taigi stengiausi pateikti kuo daugiau originalių 16-18 a.

autorių tekstų ir muzikavimo pavyzdžių.

Skyriaus apie klasicizmą tema – muzikos konstrukcinių savybių svarba

to stiliaus muzikos atlikime. Svorio centrą bandau perkelti iš muzikavimo

taisyklių aprašo į bendrąja stiliaus estetiką , jos sąsajas su to meto

muzikos (formos kitimais). Panašios estetinės pozicijos laikiausi ir

sekančiame knygos skyriuje apie romantizmą. Labiau akcentavau istorinius

procesus, estetinių principų formavimąsi susijusi su muzikinės idejos

virtimu programinėmis nuostatomis ir linerainiu naratyviškumu. Pabrėžiama

komercinių koncertų institutų raida, atlikimo madų ir papročių , muzikavimo

žvaigždžių reikšmė muzikavimo stilių atsiradimui ir plėtotei, kompozitorių

,labiausiai įtakojusių romantinio atlikimo nuostatų susiformavimą.

Šiuolaikinei muzikai skirtame skyriuje pagrininį dėmesį skyriau

romantinio atlikimo stiliaus transformacijai, ir naujos atlikimo estetikos

atsiradimui. Šiuolaikinis muzikos atlikimas aptariamas ne kaip vientisas

reiškinys, bet kaip lygiagrečiai egzistuojantys tradicinės, moderniosios ir

senosios muzikos atlikimo būdai..

Apie atlikimo istoriją kalbu kaip apie reiškinius ir procesus .

Taigi kai kurie įžymūs atlikėjai ar
kompozitoriai minimi tik kaip

reiškinių ir procesų simboliai arba svarbiausi veikėjai. Visuotinė muzikos

artistų istorija ne šios knygos uždavinys.

Šioje knygoje nėra specialios temos apie muzikos pedagogiką, nors ji

persišviečia daugelyje puslapių. Ji galima tik suskaldant visumą į daugelio

instrumentų mokymo specifiką , o tai nėra knygos uždavinys. Muzikos mokymo

potemė susijusi su bendromis atlikimo raidos savybėmis , akcentuojant tik

tuos instrumentus ir žanrus, kurie vaidino svarbiausią vaidmenį atlikimo

būdų formavimęsi.

Knygoje yra keletas idejinių kontekstų , kurie vienokiu ar kitokiu

pavidalu apsprendė jos pobūdį.

Muzikos atlikimas yra tam tikra reikšmės manifestacija, taigi visur

bandau neišleisti iš akių to , ką mes galime įvardinti kaip muzikavimo

prasmę .

Laikausi nuomonės, kad vienas iš kertinių šios prasmės egzistavimo

elementų yra stilius, kaip tam tikra sistema. Taigi žvilgsnis į muzikos ir

jos atlikimo stilius , jų kaitą yra svarbus muzikavimo prasmei suvokti.

Muzikavimas yra socialinis reiškinys, neatsiejamas nuo žmogaus

veiklos ir elgesio visumos. Jo funkciją apibrėžia ne tik nesuinteresuotas

žaidimas , bet ir socialinio elgesio, bendruomeninių grupių ženklinimas

(stilius kaip ženklas) išvedantis muziką už siauro kultūrinio veikimo. Ši

sąveika paaiškina ne tik daugelį muzikavimo papročių, bet ir ne vieną

muzikos formą. Tad knygoje stengiausi neužmiršti platesnių socialinių ir

kultūrinių kontekstų.

Knygoje yra keletas priedų , liečiančių atskiras temas netilpusias į

atskirų stilistinių periodų raidos aprašus . Tai esė pobūdžio tekstai

apie konkursus, muzikos kritiką ,džiazą ir popsą. Didžiausias knygoje

pateikiamas priedas yra apie pagrindinius šiandien naudojamus

instrumentus, jų raidą , konstrukcijos ypatybes. Kalbėti apie muzikavimą

be nuorodų į instrumentų istorijas būtų beprasmiška.

Mano paties subjektyvūs komentarai yra išaugę iš ilgametės patirties

mąstant apie tai , kaip muzikinė praktika pavirsta tam tikra verbalizuota

teorija ir atlikimo nurodymais, ir ką tie nurodymai gali reikšti žmogui

užsimojusiam savo paties muzikavime atsigręžti į muzikos autorių , suprasti

jo mintis ir idejas.

Svajočiau , kad šis darbas paskatintų mūsų muzikus ir teoretikus

susidomėti atlikimo problematika, kad pagaliau būtų parašyta ne tik

enciklopedinė Lietuvos muzikos atlikimo istorija , bet ir tiriami platesni

nūdienos rimtosios muzikos atlikimo procesai.

Rengiant knygą patarimais ir reikliom pastabom labai padėjo dr. doc

R.Mikėnaitė, ……., kuriems jaučiuosi itin dėkingas .

Įvadas

Muzikos atlikimas ir muzikinė interpetacija

1.

Muzika yra garsų menas , egzistuojantis kultūroje. Kultūra apibrėžia

kokius garsus ir jų junginius mes įvardiname tuo specialiu „muzikos“

terminu.

Muzika – tai kas skamba, ar ką mes atsimename, kad skambėjo. Sakome,

kad muzika yra tam tikras aktas, veiksmas, susijęs su tam tikru laiku. Net

jeigu kalbame apie įrašus, kurie tarsi yra kažkokie to laiko kanservantai –

pats klausymo aktas yra nepakartojamas – jis susijęs su konkrečiu laiku .

Čia gal ir geriausiai tinka pasakymas , kad į tą pačią upę du kart įbristi

neįmanoma, nors vandens cheminė sudėtis per amžius yra ta pati. Muzika yra

ne paprastas garsų mišinys, bet tam tikra organizuota garsų struktūra,

visuomenėje ir kultūroje įgavusi prasmę, kuri skleidžiasi todėl, kad tą

specifišką struktūrą žmogus gali pakartoti ir atsiminti. Muzikinė struktūra

yra ir ženklas nurodantis į tam tikrus su žmogumi ir jo kultūrine aplinka

susijusius procesus ir reiškinius, ženklas, gebąs dėl savo dinaminės,

laikinės prigimties tapti žmogaus asociacijų šaltiniu, emocinių išgyvenimų

, taigi taip pat dinaminių psichinių procesų stimulu. Šis ženklas galimas

fiksuoti tam tikrų būdu popieriuje, bet pirmiausia jis yra įvykis,

garsų procesas čia ir dabar , labai artimas mums įprastai žodinei kalbai.

Jis turi savo fonetiką ir struktūrinių darinių derinimo taisykles ,

gramatiką, kuri yra žmogaus įsisavinama per kultūrą ir turi reikšmę

žmogui ir bendruomenei.Kaip ir kalba neatplėšiama nuo kalbėjimo, kalbėjimu yra gyva, taip ir

muzika, reguliuojama tam tikrų gramatinių taisyklių, reiškiasi laike,

taigi – muzikavime. Tad muzikoje , kaip ir kalboje yra dvi skirtys

apibrėžiančios jos sinchroninį ir diachroninį aspektus. Šias skirtis

lingvistikoje 20 a. pradžioje suformulavo F. de Saussure . Kalboje jis

atskleidžia vieną pamatinę dichotomiją : sinchroninį kalbos aspektą

įvardindamas kalba – lingua , o diachroninį aspektą pavadindamas

kalbėjimu parole . Vėliau L.Hjelmslevas šią skirti perrašė sistemos ir

proceso, bei paradigmatikos ir sintagmatikos modeliais. F.de Saussurre‘as

įveda į kalbotyra ir kitą dichotomiją ‚ signifikanto ir signifikato

terminus taigi pažvelgdamas į kalbą kaip ženklų sistemą.

Muzikoje
visas šias skirtis. Iš vienos pusės ji kaip ir kalba

yra tam tikrų gramatinių dėsningumų valdoma įvairių garsinių darinių

visuma, kurią galima aprašyti kaip sinchroninę struktūrą , iš kitos pusės

muzika yra betarpiškas muzikavimo , arba dar tiksliau pasakius

komunikacijos aktas , kuris nors ir nulemtas pamatinių jos struktūros ir

gramatikos dėsnių, bet kaip ir mūsų kasdienis plepėjimas yra vis kitoks,

kupinas improvizacijos, nepakartojamų ištarčių, emocijų susijusių su

konkrečiomis muzikavimo situacijomis, atlikėjo asmenybės savybėmis .

Muzikavimas yra susijęs ir su žmogaus gestų kalba, taigi muzika ir

muzikavimas yra ženklų sistema atliekanti ne tik komnunikacinį , bet ir

žmogaus patirtį ženklinantį vaidmenį. Muzikos prasmė ir yra kultūros

formomis paženklinta patirtis, žaidimas formomis, kuris praplečia žmogaus

vaizdinį. ir emocinį pasaulį.

Muzikos sinchroninę struktūrą, jos gramatiką tiria įvairios

muzikologijos disciplinos. Mums svarbiau diachroninis konkretaus laiko ir

sąlygų nulemtas procesas, parole , muzikavimas, muzikos atlikimas kaip

įvykis, turintis reikšmę, taigi taip pat tam tikrą struktūrą. Šios

struktūros ir reikšmės analizė yra muzikos atlikimo teorijos tikslas.

Pagrindinė savoka, kurios pagalba bandoma aprašyti atlikimo reikšmių

sklaidą yra stilius. Stilius traktuojamas kaip sistema, kur visumą

apsprendžia dalių funkcijos, o dalys besijungdamos formuoja visumos vaizdą.

Stiliaus sąvokos ištakos šioje knygoje yra L.Meyerio muzikinės reikšmės

teorija, kur stilius apibrėžiamas kaip tam tikrų muzikos elementų atrankos

principai, kur visumos ir rišlumo iš kurio išplaukia prasmės erdvė remiasi

tikimybiniais elementų pasirodymo kūrinyje dėsniais. Atlikimo prasmės

formavimasį paaiškina ir Meyerio tendencijų sužadinimo ir muzikinių įvykių

laukimų teorija. (Meyer p. 75)

Kita vertus stilius traktuojamas ir kaip ženklų suma, kai tam tikros

garsinės struktūros socialinėje ir kultūrinėje praktikoje įgauna labai

aiškią ir apibrėžta reikšmę. Taip kaip ir kalboje – arbitrali fonetinė

struktūra tampa kalbos prasmės nešėja.

2.

Atlikimo terminas kalbant apie konkretų muzikos egzistavimą yra

plačiausiai vartojamas , tačiau jo reikšmė nėra visada aiški. Muzikos

atlikimas yra istoriškai vėlyvas terminas, sąlygotas muzikos ir muzikavimo

istorinių sąlygų. Viduramžiais šiam procesui nusakyti buvo naudojama

nemažai žodžių. Senojoje prancūzų kalboje dažnai buvo naudojamas terminas

noter nusakantis ir grojimą ir dainavimą. Dainavimui dar buvo naudojamas

žodis chante. Arba „suskambėjo daina…girdėti kaip švelniai ją uždainavo

ir užgrojo (dire et noter)…“ (Saponov p. 53) . Tad žodis dire reiškė ne

tik kalbėjimą , bet analogiškos prigimties veiksmą – muzikavimą. Tuo

laikotarpiu grojimui instrumentais nusakyti paprasčiausia buvo sakoma, kad

jis arfavo, liutniavo ar vargonavo. Bet ir žymiai vėliau – renesanso ir

baroko laikais žodis „ atlikimas“ tokia prasme , kaip šiandien vartojame

– buvo retas. Lietuviškai kaip ir rusiškai „atlikimas“, „isspolnenije“,

reiškia įvykdymą , taigi veiksmą realizuojantį iš anksto numatytas sąlygas

. Lygiai taip pat su kokio numatyto darbo atlikimu siejasi vokiškas

„Auffuerung“, angliškas „performens“ . Visi šie terminai numano, kad

muzikavimo akte yra kažkas atliekama , taigi įkūnijamas jau iš anksto

parengtas sumanymas, atkartojama tam tikra muzikinė struktūra : daina ar

šokis, bažnytinė giesmė ar moderni simfonija. Žodis atlikti pakeitė

buvusius – giedojo, griežė, grojo ir pan. žodžius, kurie įvardina konkretų

muzikavimo aktą ir jo pobūdį, vienok ir juose egzistavo ta pati skirtis:

kūrinys ir jo pakartojimų invariantai.

Paseksime kaip muzikavimas kito nuo to momento, kai galima buvo

pradėti kalbėti apie tam tikras skirtybes tarp kūrinio ir jo atlikimo.

Žvelgiant į Europos muzikos istoriją matome, kad muzikos kūrinio

kaip užbaigto daikto supratimas yra labai vėlyvas reiškinys. Muzikos

egzistavimas laike visuomet vertė ją traktuoti, kaip procesą, į kurį

negalima sugrįžti, kuris visada yra nepakartojamas. Bonaventura sakė, kad

muzikos opusas gali būti „ pulchrum et utile“ (gražus ir naudingas), bet ne

„stabile“ (užbaigtas) . Taigi muzikos kūrinio kaip kažkokio užbaigto

daikto supratimas gali atsirasti tik tada , kai įsisąmoninama, kad jis

gali turėti nelaikinę būtį. Šį suvokimą , kaip minėjome galėjo duoti tik

grafinio muzikos struktūros užrašymo atsiradimas. Tinktorius jau 1477

metais kalba apie muzikos kūrinį kaip apie res facta (padarytą daiktą ).

Taigi jis kalba apie kažką kas iškyla virš kiekvieno konkretaus jo

skambėjimo ir kartu leidžia tą jo konkretų įgarsinimą pavadinti atlikimu.

Rusų muzikologas T. Čeredničenko pastebi, kad terminas atlikimas yra

susijęs ir su meninio žanro stiliumi, kurio atžvilgiu kompozitorius taip

pat yra
, įkūnijantis to žanro stiliaus

reikalavimus.(Muzikalnoje ispolnitelstvo T.1 p.48) Taigi žanras kaip

visuotina norma suteikianti kūriniams tvarkos ir būtino tikslingumo

kultūros bendruomenėje vaizdą, savo viduje likdavo iki galo neišbaigtas,

reikalaujamtis konkretaus įkūnijimo . Taigi grafinio rašto atsiradimas ir

vystymąsis, jo reikšmės įsisamoninimas leido muzikos kūrinį apmąstyti kaip

pereinantį iš laiko ribojamo muzikos skambėjimo į viršlaikinį kūrinį .

Grafinio rašto, natų formavimasis buvo veikiamas daugelio

preižaščių. Viena iš jų buvo susijusi su bažnyčios veikla. Europoje

popiežiui Grigaliui tvarkant bažnytinę liturgiją didelis dėmesys buvo

skiriamas bažnytiniam giedojimui, jo stiliui. Kaip žinia , čia gyvavo daug

atmainų pradedant Milano vyskupo Ambrozijaus giesmėmis ir baigiant

mozarabiška bažnytine muzika. Kaip ritualo – bažnytinių apiegų dalis

bažnytinis giedojimas negalėjo būti skirtingas skirtinguose kraštuose,

turėjo būti visose katalikų bažnyčiose vienodas. Taigi po Grigaliaus

reformos grigališkąja liturginę muziką būtina buvo identiškai paskleisti

visoje Europoje. Šią funkciją atliko vienuolynai viduramžiais tapę tikrais

švietimo centrais, kur muzikos , giedojimo taigi savotiško muzikavimo

mokymas vienas iš pagrindinių užsiėmimų Čia buvo mokomasi bažnytinio

giedojimo, veikė mokyklos. Tas mokymosi procesas iš lūpų į lūpas, kalant

dermes ir žodžius buvo ne tik kad labai sunkus, bet ir labai lėtas.

Natūralu, kad buvo ieškoma būdų kaip jį palengvinti. Taip virš šventų

tekstų atsirado įvairūs kabliukai ir brūkšneliai , kurie vėliau susiformavo

į gana darnią neumų užrašų sistemą. Pagrindinis uždavinys tuomet buvo

fiksuoti grigališkosios melodinės linijos kryptį. Vėliau pradėta ieškoti

metroritminių santykių užrašų ir gana tikslaus garso aukščio fiksavimo..

Kada kalbama apie natų rašto atsiradimą ir plėtotę dažnai šis procesas

vertinamas gana prieštaringai . Atseit, pradžioje buvo kažkokios

primityvios ženklų formos, kurių vystymasis buvo tarsi kopimas į XX amžiaus

garsų ženklų tobulybę. Vienok toks požiūris yra netikslus. Galima

tvirtinti, kad kiekviena muzikos epocha turėjo sau beveik tobulą muzikos

ženklinimo sistemą, kuri atitiko ano meto muzikos praktiką ir reikmes.

Jeigu pabandytume „tobulais“ mūsų dienų natų ženklais iššifruoti neumų

reikšmes, užrašyti grigališką choralą pamatytume, kad faktiškai tai

neįmanomas darbas. Tokie pat sunkumai kyla, kai reikia kuo tiksliau

užrašyti iš gyvosios praktikos atėjusius muzikinio folkloro pavyzdžius.

Taigi toks menkas pavyzdys kalba, kad natų ženklų reikšmės priklauso nuo

savo laikmečio muzikinės prasmės kontekstų, nuo funkcijų , kurias jie

atlieka muzikinėje to laikmečio praktikoje, ką jie nurodo muzikuojančiajam.

Tai kalba apie du dalykus, apie kuriuos mes jau užsiminėme :

a) kad muzikiniai ženklai fiksuoja tik dalį viso muzikinio proceso,

ir kad neverbalinė, ne grafinių ženklų a la mente muzikos gyvavimo

tradicija yra pirminė ir svarbesnė už kai kuriuos jos parametrus žyminčius

ženklus ;

b) kad kiekviena epocha ir stilius turėjo savas muzikinių ženklų

prasmes, kurias mums šiandien reikia išsiaiškinti ir žinoti.

Sunkumai kyla todėl, kad daug stilistinių muzikos epochų naudojo tuos

pačius natų ženklus, kuriuos gavo iš savo pirmtakų, tačiau juos suprato ir

naudojo remiantis sava patirtim ir savom muzikinės praktikos reikmėm .

Kokią funkciją atliko natų raštas net tokioje vėlyvoje epochoje kaip

ankstyvas barokas gali paliudyti ankstyvųjų operų partitūros. Kaip atrodė

paskutiniosios Monteverdi operos ? Vokalinės partijos buvo užrašomos

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2743 žodžiai iš 9128 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.