Muzikos instrumentų naudojimas pamokoje
5 (100%) 1 vote

Muzikos instrumentų naudojimas pamokoje

ĮVADAS

Lietuvos švietimo reformos pabrėžia humanišką jauno žmogaus ugdymo procesą – ugdyti ir skatinti norą mokytis, patirti teigiamus jausmus šiame procese bei realizuoti ir formuoti tokius poreikius, kurie išplaukia iš pačių moksleivių iniciatyvos.

Žmogaus dvasią, mąstymo kultūrą ir jausmus gerokai praturtino meno, muzikos apraiškos. Tai tarsi materializuojasi žmogaus veiksmais, elgesiu, kalba. Taigi, net nediskutuotinas turėtų būti šių dienų mokyklos tikslas – muzika ir kitais menais ugdyti vaikų gebėjimą suvokti aplinkos grožį, garsų, formų ir spalvų spektro harmoniją. Muzikos raiškos procese išryškėja viena iš dvasingumo ugdymo grandžių – muzika atlieka dorovinio, tautinio, estetinio ir kitas vaikų auklėjimo funkcijas. Kaip žinia, dvasinis skurdumas reiškiasi primityviais jausmais, primityviais džiaugsmais, prarandamas sugebėjimas užjausti, susiformuoja iškreiptas džiaugsmo, nelaimės, garbės supratimas.

Šių dienų muzikinio ugdymo tikslų ir muzikinės kultūros sampratoje dėmesys krypsta į prasmingą ir reikšmingą moksleivių pasaulėžiūros formavimąsi (Mokymo standartai, 1997), t. y. per muzikos pamokas siekiama patirti džiaugsmą, išgirsti, pajusti, suvokti dainuojamą, grojamą muziką, judėti pagal muziką bei ją skaityti, vertinti muzikinę tikrovę, suvokti muzikos vertybes ir t.t. Tačiau peržvelgus tiek „Bendrąsias programas“, tiek „Mokymo standartus“ pernelyg mažai minima instrumentarijaus pamokoje nauda, galimybės, reikšmė ir reikmė.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose instrumentinio lavinimo problema egzistuoja jau seniai, nors susidariusios situacijos ignoravimas ar bent jau neieškojimas išeities iš susidariusios padėties tarsi užmaskuoja pačią problemą. Muzikos mokytojai muzikos instrumento naudojimą dažniausiai sieja su pamokos rėmuose netelpančia veikla arba baime susikompromituoti, nemokėjimu demonstruoti ar tiesiog tinkamai groti ir deramai valdyti esamą instrumentą. Tai daro neigiamą įtaką muzikos poreikio formavimuisi. Šiandien, taip sparčiai besiveržiančiam lengvajam muzikos žanrui į gyvenimo tempą, poreikis muzikuoti bei domėjimasis suvokimo pastangų reikalaujančia muzika, t. y. akademine, rimto žanro, negali lengvai konkuruoti su jauno žmogaus pasaulėvoka ir gyvensena (Navickienė L., 2001). O instrumento valdymo procese šį konkurencinį laiptelį įmanoma sušvelninti.

Kaip mokomi vaikai, kokie jų idealai, įpročiai, pasaulėžiūra – už daugelį dalykų atsako mokykla. Kaip ugdyti žmogaus dvasią – vienas didžiausių mokyklos uždavinių. Ilgainiui dėl nepakankamo dėmesio dvasingumui, dėl menko estetinio išprusimo, dėl neišlavinto meninio skonio, dažnai ir dėl prisitaikymo prie mados susilpnėja ar visai išnyksta poreikis muzikinei raiškai ar net sąveikai su muzika (Piličiauskas A., 2002). Jų atžvilgiu susiformuoja neigiama nuostata („sudėtinga, nesuprantama, neįdomu“). Ne paskutinė šios neigiamos priežasties nešiotoja yra ir mokyklų materialinė bazė. Dėl laiko sąnaudų ir kitų priežasčių grojimą muzikos instrumentu bei įvairaus ir plataus instrumentarijaus pažinimą gana sunku įsprausti į muzikos pamokos kompleksiškumo rėmus. Todėl pats grojimas gali turėti savarankiškesnių tikslų (Balčytis, E. 2000). Tačiau net ir kompleksinėje pamokoje grojimas kitų veiksenų kontekste (solfedžio, ritminio improvizavimo, dainavimo, muzikos klausymo ir kt. ) turi nemažai privalumų (Piličiauskas A., 1972) ir įmanomas bei skatintinas remiantis šalies ir užsienio žymių pedagogų metodiniais tyrimais, darbais ir patyrimu bei moksleivių poreikių formavimu.

Jeigu bendrojo lavinimo mokyklose muzikos pamokose būtų taikomos ir panaudojamos kuo įvairesnės instrumentų pažinimo bei instrumentinio muzikavimo galimybės ir pratybos, tuomet moksleivių gebėjimas pažinti instrumentus, jais muzikuoti ir domėtis turėtų gerokai padidėti ir įgauti naują kokybę – geresnę, praturtintą jautresne klausa, pralavintu muzikos suvokimu, apimančiu supratimą apie giliąją dvasinę muzikos įtakos esmę (Balčytis, 2002).

Tyrimo objektas – muzikos instrumentų panaudojimo pamokoje ypatumai.

Tyrimo tikslas – atskleisti muzikos instrumentų integracijos galimybes muzikos pamokoje.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti pasaulio ir Lietuvos muzikos instrumentų panaudojimo specifiką pedagoginėje praktikoje;

2. Atskleisti instrumentinio muzikavimo ypatumus kitų muzikinių veiksenų kontekste;

3. Įvertinti muzikos mokytojo įtaką mokinių instrumentinio muzikavimo kokybei;

4. Apžvelgti instrumentinio muzikavimo galimybių spektrą;

Tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros analizė;

Kursinį darbą sudaro: įvadas, dėstymas, išvados, literatūros sąrašas.

Įvade apžvelgiama instrumentarijaus panaudojimo problematika nūdienos mokykloje, instrumentinio muzikavimo reikmė ir grojimo reikšmė bendrame muzikinio ugdymo procese, suformuotas tyrimo objektas, iškeltas tikslas ir uždaviniai.

Dėstyme aprašoma instrumentų specifikos bruožai, mokymo įtaka instrumentarijaus demonstravimo procese, apžvelgiamas instrumentinis muzikavimas žymiausiose XXa. pedagoginėse muzikinio ugdymo sistemose.

INSTRUMENTINIO LAVINIMO GALIMYBĖS MUZIKOS PAMOKOJE

INSTRUMENTINIS MUZIKAVIMAS ŽYMIAUSIOSE XX A. MUZIKINIO UGDYMO SISTEMOSE

Šiandieninėje muzikos pedagogikoje gerų

idėjų netrūksta. Tačiau kaip jas pritaikyti praktikoje – tai jau problema. Kad teoriniai metodai tarp pedagogų virstų realybe arba kryptinga projekcija, perspektyvoje nederėtų apsiriboti vienos sistemos taikymu. Šiuo atveju neretas spekuliacinio atspalvio pasiteisinimas: „Aš negaliu klasėje naudoti Orff‘o metodo, nes neturime pakankamai pinigų instrumentams“, arba „Ji turbūt dirba pagal Kodaly metodą, kadangi mačiau ją naudojant rankų ženklus“ (Bennett P., 1994). Iš tiesų vienos sistemos taikymas šiandieninėje mokykloje nėra nei entuziastingai laukiamas nei skatinamas. Atsižvelgiant į mokyklų būklę, administracijos ketinimus bei pačių mokinių muzikos poreikius įvairių pasaulio pedagogų sistemų fragmentiškas, dalinis taikymas turi realias perspektyvas, yra natūralus ir būtinas. Tačiau jeigu mokytojas taikys pasiūlytus metodus tiksliai kaip jie pateikti, tai nusivylimas žadėtais rezultatais beveik garantuotas. Ir tai yra dėl labai paprastos ir konkrečios priežasties – daugelį dalykų lemia tautinės tradicijos.

Šiame skyriuje apžvelgiami C. Orff‘o, E. J. Dalcroze‘o, M. Montessori, S. Suzuki, E. Gordon‘o, YAMAHA mokyklos, E. Veličkos, V. Krakauskaitės mokymo būdai. Juose išskiriama instrumentinio muzikavimo vieta bei tolimesnė įtaka muzikinio ugdymo procese.

Šveicarų kompozitorius ir pedagogas Emil‘is Jaques‘as – Dalcrose‘as (1865 – 1950) teigia (Rinkevičius Z., 1993), kad muzikinio ugdymo sistema turi būti grindžiama ritminiu vaiko ugdymu. Svarbi muzikos lavinimo dalis – improvizacija. Jų pagrindu tampa pačių mokinių sugalvotos, atrastos melodijos ir ritmai. Mokytojo vaidmuo šiame procese iliustratyvus ir reikalaujantis geros bei staigios reakcijos. Naudodamas fortepijoną ar kitą instrumentą mokytojas turi greitai prisitaikyti prie mokinių judesių – pakeisti stilių ar charakterį, ritmą ar tempą. Čia svarbu muziką suvokti ir perteikti aktyvios veiklos (fizinių veiksmų), „klausos ir oralinėmis“ (vokalinėmis) priemonėmis.

Kai kurie pratimai yra traktuojami kaip žaidimai, nors tikrasis jų poveikis kur kas didesnis – ypač lavina atmintį. Jie reikalauja susikaupimo, jautrios klausos, staigių reagavimų į muziką, atidumo (Campbell P. S., 1993).

Jo mokymo tikslas yra „suteikti mokiniams muzikinės raiškos laisvę“. Jo principas yra „pirma – instinktas, po to – analizė“ (Campbell P. S., 1993). Melodijos, formos, frazės, ritmo jutimui ugdyti naudojama ir išskiriama kinestetinė priemonė – judesys, kuris tarsi perdirba klausos pojūčius į jausmus.

Marijos Montessori (1870 – 1952) nuomone (Rinkevičius Z., 1993) vaiką supanti muzika turi būti prieinama, gera ir pateikiama neįkyriai. Šalia klausymosi naudojami metroritminiai pratimai, judesiai pagal muziką. Būdama antropologijos bei higienos specialistė (pirmoji Italijoje moteris, įgijusi medicinos daktaro laipsnį) ji nemažai nusipelnė muzikiniam ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymui. Išskirdama tris muzikinio vystymosi etapus, m. Montessori (Leboyer F., 1992) pažymi, kad vaiko vystymuisi reikia sudaryti būtinas palankias sąlygas, nes psichinė sveikata yra visos veiklos (meninės, dvasinės, muzikinės) garantas.

M. Montessori sugalvojo daug paprastų specialių instrumentų, kurie padeda vaikams patirti garsų pasaulio džiugesį. Tai įvairūs varpeliai, kai kurie surinkti į vieną rinkinį pagal gamtos skambesį. Taip pat naudojo kitus instrumentus – metalofonus (pirmąkart istorijoje, „nebyliąją klaviatūrą“, daugelį žaislinių, vaikiškų muzikai pritaikytų instrumentų ir dūdeles.

Vokiečių pedagogas ir kompozitorius Carl‘as Orff‘as (1895 – 1982) sukūrė muzikinio ugdymo sistemą, kurios dėka vaikas muzikuoja aktyviai: groja įvairiais muzikos instrumentais, dainuoja, šoka. Pagrindinį dėmesį C. Orff‘as skyrė improvizacijai, žaidimui, kūrybai bei ritminiam lavinimui (žodis + judesys). Autoriaus manymu (1970), tiek būsimieji profesionalai, tiek mėgėjai iš pradžių turi žaisti, muzikuoti, improvizuoti. Muzikos pamokose naudodamas įvairius mušamuosius instrumentus C. Orff‘as pasiekė įspūdingų rezultatų – jo metodo dėka muzikavimo džiaugsmą sugebėdavo pajusti net visiškai kurti vaikai ( Velička E., 1995).

Z. Rinkevičius (1970), analizuodamas C. Orff‘o sistemą pažymi, kad šis metodas remiasi poreikiu judėti (šokinėti, pliauškėti, linguoti, suktis, žygiuoti, bėgti), improvizuoti ritmais, naudojant kūno judesius, įvairius instrumentus. Ir visa tai apjuosta žaidimo gija – toks empyriškas muzikos mokymas atitinka šiuolaikinio Europos teatro ir šokio sampratą (Campbell, 1994).

C. Orff‘o metodai yra gana populiarūs ir žinomi muzikos pedagogams. Tai lemia instrumentų patrauklumas, paprastumas ir elementarumas. Įvairias pjeses, etiudus, vokalinius akompanimentus kuria specialiai vaikų muzikavimui sukonstruotiems muzikos instrumentams, kuriais lengva groti techniniu požiūriu, jie puikiai dera su įvairiais ritmo elementais ir vokaliniu muzikavimu (Barenboimas A., 1970). Išskiriamos kelios grupės (Girdzijauskienė R., 1995):

1) Melodiniai mušamieji (štabšpyliai). Įvairaus aukščio metalo ir medžio plokštelės.

a) Glokenšpyliai – metalinių plokštelių instrumentai, turintys aukščiausią garsą. Jų skambėjimas nepaprastai šviesus, skaidrus. Jais grojama melodija arba kūrinys papuoštas
savarankiškais motyvais. Groti galima melodiškai ir ritmiškai įvairias net sudėtingas struktūras.

b) Ksilofonai – yra bosiniai, tenoriniai, altiniai, sopraniniai. Duslokas, trumpai skambantis garsas išgaunamas medinėmis plokštelėmis. Dažniausiai ksilofonais grojami harmoniniai akordai arba juos atitinkančios melodinės figūros, nors gali būti atliekama ir melodija. Taip pat galima groti sudėtingus darinius tiek ritmiškai, tiek melodiškai.

c) Metalofonai pasižymi ilgu skambėjimu. Tai šviesaus garso instrumentai, sukonstruoti iš metalinių plokštelių. Jais grojami harmoniniai akordai arba atskiros toninės pusinės bei sveikos natos. Garso tembras keisis, jeigu bus grojama skirtingomis lazdelėmis (mediniais, kailiniais, veltiniais galais). Todėl reikiamą dėmesį galima kreipti išgavimo kokybei, tembro lygumui.

2) Nemelodiniai mušamieji. Tai vaikiški timpanai, marakasai, įvairūs būgneliai, barškučiai, įvairaus dydžio lėkštės, varpeliai ir kt.

3) Mediniai pučiamieji. Tai paprastos dūdelės, blokfleitos.

4) Styginiai. Tai smuikeliai, nedidelės violončelės, kurias reikia specialiai suderinti ir pradžioje rekomenduojama griežti laisvomis stygomis.

Grojant instrumentais svarbu išmokti ir pritaikyti pratimams gestus bei kūno judesius. Burdono ksilofonui mokoma plekšnojant rankomis į kelius, naudojami I ir V gamos laipsniai. Laižytas ostinato pirmiausia pabandomas rankomis ore ar į kelius.

Taip lavėja mokinių motoriniai atlikimo įgūdžiai, tačiau ne mažiau svarbus veiksnys yra tembrinis garso suvokimas. Neatsitiktinai šia C. Orff‘o instrumentai yra ir labai gražaus, skaidraus ir įvairaus tembrinio skambesio. Jo improvizacijos ugdo kūrybiškumą kryptingai, labai apgalvotai palenkiant norimos užduoties įveikimo link. Pasak jo (Barenboimas A., 1970), mokinai tobulėja eidami nuo laisvos kalbos ir judesio išraiškos link tam tikrų darinių jungimo į muzikinę pjesę. Pratimų modeliai:

1) Klausimų – atsakymų pratybos. Čia mokytojas pateikia muzikinį klausimą, o mokiniai turi sukurti trumpą muzikinį atsakymą į šį klausimą nurodytomis arba vaikų pasirinktomis priemonėmis. Taip vienu garsu mušamaisiais, ksilofonu, senovine fleita ar klaviatūra mokinys gali kurti muzikinį pokalbį su mokytoju ar kitais klasės draugais. pradžioje imituodami mokytoją klausimus – atsakymus atlieka visi kartu. Melodijoms įsiminti gali padėti ir vokalinis „la“ (ar kitas neutralus skiemuo). Bet klausimas visuomet baigiamas dominante, o atsakymas – tonika. Vėliau jungiant individualius klausimus – atsakymus galima bandyti ištisą grandinėlę. Čia mokytojas pateikia ritmo ar melodijos klausimą vaikui iš kairės, pastarasis atsako. Tuomet šis mokinys užduoda klausimą draugui iš kairės ir t. t. Kiti vaikai tuo metu sekdami ritmą plekšnoja rankomis. Tokios improvizacijos galimos ir balsu.

2) Aidas. šiose improvizacijose mokytojo padiktuotai frazei mokiniai kuria kitokį jos grįžimo variantą – keičia ritmą arba aukštį.

3) Žaidimas su daina (Vaišvilienė J., 1994) yra adaptuotas mūsų krašto pavyzdys. čia dainos melodijos dariniai grojami ksilofonu, senovine fleita ar klavietūra. Vienas mokinys groja trijų tonų besikartojantį tonų derinį, o likusius besikeičiančius melodinius tonus groja kiti trys mokiniai. Naudojami skirtingų tonų instrumentai, kuria išryškina melodinį darinį. Taip pat galima šiuos melodinius junginius ir dainuoti.

Tokie ir panašūs pratimai ugdo savarankišką muzikavimą, leidžia kurti muziką improvizuopjant čia pat. Anot Campbell S. P. (1994), nuoseklumas reiškiasi pagrindiniais C. Orff’o tikslais, t. y., kad melodijos taptų instrumentiniais kūriniais, kurių ritmas, melodikos ir akompanimento priemonės būtų įsisavintos beveik savarankiškai. . Orff’o sukurtos frazės, pjesės, etiudai ir kt. paryškina muzikos pratybų svarbą, kurioje pirmenybė teikiama ne notacijai, o mokymuisi iš klausos. Pasak A. Katinienės (1998), C. Orff’o pedagoginė sistema bei instrumentarijus sukurti tam, kad gyvuotų vaikų kūryba. Čia mokiniai gali fantazuoti ir sugalvoti įvairiausių muzikos darinių (melodinių, ritminių, tembrinių) ir tuoj pat visus juos išgirsti elementariose kompozicijose., sukurtose tarsi žaidžiant.

Žymiausia C. Orff’o sistemos pasekėja Lietuvoje – muzikologė ir pedagogė Vida Krakauskaitė. Palaikydama nuolatinius ryšius su C. Orff’o institutu, kaupė informaciją, žinias apie šią pedagoginę sistemą, susirašinėjo su ilgamečiu instituto vadovu H. Regneriu. Ten nuvežta nemažas pluoštas jos metodinių darbų, knygelių, vadovėlių. Domėjosi P. van Hauve’s iš Olandijos darbo metodika, kuri apjungia C. Orff’o ir Z. Kodaly sistemas (Poškutė R., 1995). Savo pedagoginėje praktikoje naudojo tiek C. Orff’o instrumentus (gautus iš P. Hauve’s), tiek paprasčiausius žaislus ar savo kūrybos (Markeliūnienė V., 1995) instrumentines priemones (ksilofoną paisgamino iš skudučių). Pasak V. Krakauskaitės (1995), svarbiausia tai, kas su paprastučiais instrumentais yra daroma. Vaikui užtenka pažinti keletą natų, ir jis jau improvizuoja, pats tampa kūrėju, o tokiu tapdamas pamilsta ir muziką. Instrumentiniam orkestrėliui ne visuomet vadovauja mokytojas. Neretai šias pareigas atlieka tai vienas, tai kitas mokinys. Ir kiekvienas jų yra skirtingi, atskleidžia savo charakterį, braižą: suranda naujų
savo dinamiką, kitokį kanono įstojimą (pradėjimą), parenka tembrinius skambesius. Lavinant ritmo išraišką įtraukiami lietuvių laisudies šokiai, įvairiai koordinuoti judesiai ir žaidimai. Tokią liaudies kūrybos integraciją į bendrą muzikinį kontekstą vaikai lengvai priima (Markeliūnienė V., 1995).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2275 žodžiai iš 7315 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.