Muzikos mokymo formos ir metodai
3 (60%) 2 votes

Muzikos mokymo formos ir metodai

Turinys

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………….3

1. MUZIKINIS UGDYMAS PRADINĖJE MOKYKLOJE………………………5

2. MUZIKOS MOKYMO FORMŲ AKTUALUMAS………………………………7

2.1. Dainavimas…………………………………………………………………………..9

2.2. Muzikavimas ……………………………………………………………………..11

2.3. Muzikos klausymasis…………………………………………………………..12

2.4. Muzikos rašto mokymas…………………………………………………… 18

3. MUZIKOS MOKYMO IR MOKYMOSI METODAI……………………… 20 3.1. Metodų pasirinkimo kriterijai………………………………………………22

4. PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ BEI MOKYTOJŲ POŽIŪRIS

Į MUZIKINIĮ UGDYMĄ……………………………………………………………….25

IŠVADOS……………………………………………………………………………………..

„Muzika turi įžiebti ugnį žmogaus širdyje“, kalbėjo L. Bethovenas.

Pasistenkime jos kibirkštėlę įžiebti jau ankstyvojoje vaikystėje,

trapioje ir jautrioje mažylio širdelėje. V. Krakauskaitė

Įvadas

Muzikinis ugdymas yra ilgai trunkantis, gabumus ir gebėjimus tobulinantis, nuostatas bei požiūrius formuojantis ir patirtį plečiantis procesas. Tačiau jis skaidosi į dalis – kūrinių bei kitų dalykų išmokimą.

Muzikos kūrinio išmokimo esmė – jo suvokimas arba atlikimas. Kas yra svarbiau, pasakyti sunku, bet aišku, jog jie vienas kitą papildo: nesuvokus neįmanoma kūrinio atlikti, o atlikimas yra būdas labiau įsigilinti į kūrinio meninį vaizdą, geriau jį suvokti. Tad atlikimas yra kūrinio suvokimo tobulinimo procesas. Skirtumas tik tas, kad kūrinį atlikti yra sunkiau, nes reikia gebėti dainuoti arba groti. Atsižvelgiant į tai, suvokimui ugdyti dažnai vartojamos paprastesnės atlikimo užduotys: dalies kūrinio dainavimas arba grojimas, tik kūrinio ritmo atlikimas ir pan.

Antra vertus, labai svarbu, kad vaikai padainuotų arba pagrotų kūrinį, kurį jie turi suvokti: jų psichologijai būdinga viską jutimiškai ištirti, išmėginti veiksmais. Į tokius faktus atsižvelgiant ir sudaromas muzikos mokymo turinys. Jo sudėtinės dalys yra dainavimas( iš klausos arba iš natų ), vokalinės ir instrumentinės muzikos klausymasis, grojimas ( iš klausos arba iš natų ) . Visas šias veiklos rūšis papildo atitinkamas muzikinių reiškinių įprasminimas ir su kūrinėlių kontekstu susijusi papildoma informacija.

Muzika savitai išreiškia žmogaus individualumą (muzikinį skonį, vertinimų ir saviraiškos savitumą) ir jo socialumą (koncertų lankymas ar dalyvavimas juose, dainavimas namų aplinkoje ar viešuose renginiuose). Muzika atveria turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį. Šio pasaulio estetinis išgyvenimas turi esminės reikšmės dvasinei asmens brandai, padeda formuotis humanistinei asmenybei perimti reikšmingiausias tautos bei pasaulio kultūros vertybes. Muzikinis ugdymas yra būtina harmoningo, visapusiško asmenybės ugdymo dalis.

Žvelgdami į XXI amžių bei į šiuolaikines tendencijas visuomenėje ir kultūroje turime būti pasirengę, kad naujomis sąlygomis galėtume siekti visuomenės muzikinio išprusimo, komunikabilumo ir sąmoningo bei kritiško jos požiūrio į dabarties muzikinės kultūros reiškinius.

Tyrimo objektas- miesto mokyklos, pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo problemos .

Tikslas – ištirti, išanalizuoti pradinių klasių mokinių muzikiniame ugdyme dominuojančias muzikos mokymo formas ir metodus.

Uždaviniai:

• Apklausti pradinių klasių mokinius bei mokytojus ir išsiaiškinti ką jiems reiškia muzika, muzikinis ugdymas.

• Išanalizuoti ir išsiaiškinti vyraujančias muzikinio ugdymo formas ir metodus (kokie metodai dominuoja, kokius metodus ir mokymo formas dažniausiai pasitelkia į pagalbą pedagogai.

Tyrimo metodai: muzikinio ugdymo sistemos analizė, stebėjimas, diagnostinis tyrimas, anketavimas.

1. Muzikinis ugdymas padinėje mokykloje

E. Balčyčio teigimu, muzikinis ugdymas mokykloje turi laiduoti, kad mokiniai pajėgtų dalyvauti aplinkos muzikiniame gyvenime, muzika praturtintų savo asmeninį gyvenimą. Tam būtini muzikinės raiškos ir muzikinės kultūros pažinimo pagrindai, būtina lavinti muzikinius gebėjimus bei puoselėti muzikinius pomėgius.



Todėl siekiama, kad mokiniai:

• ‘‘Patirtų džiaugsmą per įvairias muzikinės veiklos formas (pabrėžtina dainavimo svarba );

• dainuotų ar kitaip muzikuotų šeimoje, viešuose renginiuose, mokykloje, bažnyčiose ir pan. ;

• per ryškiausius muzikinės kultūros, jos dabarties ir praeities kūrinius, kūrėjus, reiškinius formuotųsi grožio, meno ir kultūros pasaulėvaizdį, nesitenkintų kuria nors viena kultūra;

• suvoktų kaip muzikos išraiškos, jos vertybių patyrimas leidžia pažinti ir muzikos fenomeną, ir savo patyrimų, pažinimų ir refleksijos galias.

Siekiant šių tikslų, mokiniai skatinami:

• Dalyvauti atlikėjiškoje ir kūrybinėje veikloje, išbadyti įvairias jos formas ( kūrybą,
dainavimą, grojimą, artistinius pasirodymus) ;

• išgirsti, pajusti, suvokti dainuojamą, grojamą muziką, judėti pagal muziką bei ją skaityti ir užrašyti;

• pažinti ir suprasti savo ir kitų kultūrų muziką bei muzikos meno ypatumus;

• kritiškai vertinti kasdienę muzikinę tikrovę ( radijo, televizijos, koncertų, garso ir vaizdo įrašų muziką ) , taip pat įžvelgti ir suvokti praeities bei dabarties muzikos vertybes.’’(Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. 1997 m. )

Muzikinis ugdymas yra skirtas kiekvienam. Ne vienodi muzikiniai gabumai ir gebėjimai realizuojami diferencijuojant užduotis, o įvairūs metodai ( kooperatinis mokymas, mokymas per septynis intelektus ar panašūs ) leis visiems besimokantiems atsiskleisti. Skirtingus poreikius muzikai turėtų tenkinti papildoma muzikinių fakultatyvų ( orkestras, choras , ansamblis ) pasiūla vidurinėje ar muzikos mokykloje.

Svarbu, kad muzikinis ugdymas reikštųsi ne kaip profesinių reikalavimų mišinys, be kaip kryptinga besimokančiojo muzikinių galių sklaida.

Muzikinis ugdymas turėtų būti kryptingas. Svarbu apgalvotai pasirinkti metodus : jie turi būti pakankamai aiškūs ir turiningi, vengiantys informacijos perkrovos, ar be didesnių pastangų veiklos.

Pažymėtina, kad pati savaime mokinių muzikinė veikla ir muzikinių žinių įsisavinimas nelaiduoja efektyvaus ugdymo. Muzikinė veikla, be kitų tikslų, turėtų tenkinti ir muzikinės kalbos praktikos uždavinius, o muzikos žinios turėtų sietis su aukštesniais mąstymo įgūdžiais ( ypač tai pasakytina apie mokinių interpretavimų ir vertinimų praktiką).

Muzikinės kalbos patyrimas susijęs su įvairia veikla : dainavimu, grojimu, judesiu, improvizacija, kūryba, aranžuote, muzikos klausymu, klausos lavinimo ir skaitymo iš natų pratybomis. Per šią veiklą galima nuosekliai turtinti ritmo, melodinių intonacijų “žodyną” bei gebėjimus atpažinti, atkartoti, pritaikyti. Siekiama, kad mokiniai :

• Melodinį motyvą girdėtų dermės kontekste;

• ritminį motyvą – metro ritmikos kontekste;

• sąskambį – būdingoje harmoninėje slinktyje;

• faktūrą – būdingoje technikoje (homofoniją, polifoniją ir t.t.);

• melodijos ar faktūros visumą – frazuotės kontekste;

• muzikos kūrinio visumą – stiliaus kontekste.

Įvairi muzikinė veikla papildo viena kita turtindama muzikinės kalbos patyrimą :

Dainavimas lavina balso duomenis (kvėpavimą, artikuliacinius įgūdžius), klausą (girdėjimą ir intonavimą), ugdo skonį, ansamblio pojūtį. Svarbu vengti prasto skonio dainų, atlikimo manierizmo.

Grojimas tęsia, papildo dainavimą arba reiškiasi savarankiška forma. Jis turi reikšmės motorikos bei koordinacijos įgūdžiams, taip pat sugebėjimui atkurti muzikinį tekstą (pvz., melodiją), pritaikyti aranžuotę, sukurti išradingą muzikinį epizodą (pvz., įžangą ar pabaigą dainai). Siektina, kad, mokiniai susipažintų su mušamaisiais, pučiamuoju, jei įmanoma styginiu ar klavišiniu instrumentais, įgustų pagroti vienu ar keliais iš jų.

Judesys turi didelę įtaką muzikaliam ritmo ir frazės pojūčiui, yra sinchroniškas su muzikos tėkme, todėl ieškoma judesio raiškos formų panaudojimo (kūno plastika, dirigavimas, šokis).

Muzikos klausymas atspindi gebėjimus išgirsti, atpažinti, išgyventi, tačiau būtini įgūdžiai susikaupti ir sekti muzikinius įvykius. Šiuos įgūdžius padeda lavinti reagavimas judesiu ar grafinis vaizdavimas, taip pat mokėjimas sekti natas. Muzikos klausymas – pagrindinė veiksena padedanti pažinti muzikos formas, žanrus ir stilius.

Muzikinis raštas yra simbolinis garsų žymėjimas ir savo tradicinė forma reikalingas elementariems gebėjimams skaityti ir užrašyti melodijoms. Tačiau verta praktikuoti ir kitokį muzikos žymėjimą (piešinį, schemą, savus simbolius ), kuris padėtų be didesnių pastangų pažymėti garsą, faktūrą ar formą.

Klausos, muzikinės atminties lavinimo pratybos ( solfedis , ritmika) plėtoja girdėjimo, atkūrimo (vidine klausa ir balsu, instrumentu, judesiu) ir skaitymo (bei užrašymo) gebėjimas. Paprasti ,bet efektyvūs metodai yra labai svarbūs mokinių muzikinėms galioms plėtoti.

Muzikinis ugdymas turi būti nuoseklus.

Dėl motorinių įgūdžių lavėjimo pradinėse klasėse mokiniai vis daugiai sugeba, nors jų polinkiai žaisti, judėti, dainuoti ir groti ryškiausi. Atliekant muziką, skiriamas dėmesys natūraliam vaiko balsui ir jo lavėjimui. Išradingos užduotys gali tapti puikia priemone ir išraiškingumo pojūčiui lavinti, ir muzikinės kalbos patyrimams plėsti. Kūryboje nuo jutimiškų garso savybių einama prie ritminių, intonacinių darinių taikymo tam naudojant įvairias raiškos priemones ir natūralų šiam amžiui vaizdingumo poreikį. Ypatingos svarbos turi lietuvių tradicinė muzika (folkloras ).

2. Muzikos mokymo formų aktualumas

Muzikos mokomasi dainuojant, grojant, kuriant muziką, jos klausantis. Tai – įvairios muzikinės veiklos formos. Jomis naudojasi ir vaikai, ir suaugę. Mokykloje muzikinio ugdymo formos reglamentuotos, jos pasireiškia muzikos pamokose bei užklasinėje veikloje.

Bendroji didaktika mokymo forma vadina vidinę mokymo proceso organizavimo struktūrą , renginį. Tai individualios (mokymasis namie), grupinės (laboratoriniai užsiėmimai ), frontalinės (pamoka) mokymo formos.

Muzikos
metodikoje “mokymo forma” įvardijamas muzikos dalyko įvaldymo kelias, pavyzdžiui, pasak Z. Rinkevičiaus mokymas remiantis dainavimo, solfedžiavimo, muzikavimo (grojimo bei dainavimo) , muzikos klausymąsi, kūrybos keliu. Naudojamos ir sinkretinės muzikos mokymo formos. Muzikos mokymo formos atspindi muzikinėje kultūroje funkcionuojančius muzikos meno pavidalus- dainavimą, grojimą, klausymąsi, kūrybą.

Popamokinė veikla

Veikla klasėje,

su klase Užklasinė veikla

mokykloje Užmokyklinė

veikla Veikla namie

Muzikos pamoka.

Mokomoji ekskursija į koncertą, spektaklį.

Choras. Orkestras . ansamblis. Solinis dainavimas. Diskoteka. Muzikos klausytojų būrelis. Mokyklos šventės. Konkursai, apžiūros.

Muzikos mokykla. Choro studija. Muzikinė grupė. Miesto, gyvenvietės renginiai.

Radijo, televizijos, garso, vaizdo įrašų klausymasis, stebėjimas. Dainavimas, muzikavimas šeimoje. Išvykos į koncertus su šeimos nariais.

1 pav. Muzikos mokymo ir mokymosi organizavimo formos ( Z. Rinkevičius 1998)

Pagrindinės muzikos mokymo formos pradinėje mokykloje yra šios: dainavimas, klausymasis, solfedžiavimas, muzikavimas ir muzikos kūryba. Jas taikant įsisavinamas muzikos mokymo turinys.

Trumpai apžvelgsiu šias mokymo formas naudojamas muzikos pamokoje.

2.1. Dainavimas

Nuo senovės laikų dainavimas buvo laikomas pagrindine muzikos mokymo forma. Ir dabar dainavimo mokymas mokykloje yra labai svarbus. Ugdytojų, ypač mokytojų, pareiga siekti, kad kiekvienas vaikas išmoktų gražiai dainuoti, kad jis kartu mokytųsi ir dainavimo meno, ir susipažintų su muzika.

Dainavimas kaip specifinė intonacinė išraiškos forma tarp žmonių yra vienas iš ankstyviausių emocinių ryšių. Kūdikis šį ryšį su motina ir aplinka jaučia nuo gyvybės pradžios; dainuodami, niūniuodami lopšines žmonės bendrauja, geriau supranta vienas kitą, nes gyvena bendra emocija, būsena. Šia forma pasireiškia dvasinis ryšys, o tai labai svarbu bendraujant.

Greta žodinės kalbos dainavimas yra ypatinga intonacinė kalba. Kultūros istorija, etninės tradicijos, liaudies pedagogika liudija, kad dainavimas kaip komunikacinis ryšys dažnai lyginamas su gimtąją kalba. Tai reikšminga tautinio ugdymo, tautinės pasaulėjautos ir savimonės, tautos kultūros tęstinumo požiūriu.

Dainavimas kaip emocinis ir semantinis ryšys yra universalesnis už verbalinės kalbos teikiamą ryšį: dainavimas kaip intonacinė kalba nepaiso žodinės kalbos barjerų. Tai ne tik tautinio, bet ir tarptautinio bendravimo priemonė.

Dainavimas kaip muzikos mokymo forma sudaro pačias geriausias sąlygas pajusti, pamilti, pagaliau ir suprasti lietuvišką dvasią, tautinį mentalitetą. Lietuvių liaudies dainos – puiki priemonė nuo pat mažumės tautiškai auklėti. Todėl dainavimui Lietuvos mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose visada buvo skiriama daug dėmesio.

Vaikų, ypač pradedančių mokytis mokykloje, dainavimo sugebėjimai labai nevienodi. Jų skirtumus lemia daugelis veiksnių.

Pirma, genetinių kodų skirtumai. Vieni paveldi dainuojamąjį balsą bei “muzikalią ausį”, tad jiems dainavimas nekelia sunkumų. Apie kitus sakoma, jog jie “neturi balso”(arba dar blogiau – “neturi klausos”). Tai neteisingi tvirtinimai. Visi gali dainuoti, visi turi muzikinę klausą. Tačiau dainavimo sunkumas yra tas, kad nemažai vaikų blogai valdo balsą. Kitos priežastys – nervų sistemos paslankumo (labilumo stoka), muzikinio intonacinio žodyno, muzikinės vaizduotės, vidinės klausos, muzikinio mąstymo procesų nepakankamas išsivystymas. Pedagoginiu požiūriu tinkamai “apkrovus” muzikinę klausą, muzikinį mąstymą, emociškai įtaigia, vaikui priimtina muzika, suvokimo procesai ir muzikinis mąstymas padeda tobulinti vokalinį aparatą, balsas darosi vis lankstesnis ir išraiškingesnis.

Antra, dainuojamojo balso būklę, jo tobulinimą lemia socialinė, kultūrinė aplinka, joje įtvirtintos dainavimo normos. Nors ir menkų balso duomenų vaikas, augdamas šeimoje gražiai dainuojama, muzikuojama, klausomasi vertingos muzikos, pamažu pats pradeda dainuoti, groti, tobulinti savo balsą. Dabar vaikų ir jaunimo dainavimo kultūrai neigiamą įtaką daro roko, įvairių masinių renginių antikultūra, joje dažnai pasireiškianti antiestetiška, įžūli, agresyvi ir bjauri “dainavimo” norma. Vaikai, ypač paaugliai, mėgsta mėgdžioti tokį dainavimą. Tačiau mokytojas neturėtų už tai besąlygiškai peikti. Daug svarbiau mokyti paprasto, nepretenzingo liaudinio, akademinio chorinio dainavimo.

Be to, balso ugdymą sąlygoja mokinių amžiaus ypatumai, lyčių skirtumai, pedagoginės sistemos kryptingumas. Siekiant, kad dainavimas būtų gražus, pedagogas turi išmanyti balso ugdymo teorinius ir praktinius dalykus.

Mokymo dainuoti metodika – muzikos pedagogikoje labiausiai ištirta sritis. Tačiau muzikos pedagogikai svarbu ir tai, kiek dainavimo procesas lemia kitų vaiko muzikinių sugebėjimų vystymąsi, kaip jis koreliuoja su muzikalumo, muzikinio mąstymo tobulėjimo, o kartu ir su asmenybės ugdymu.

Ugdant muzikinius sugebėjimus nepakanka eiti “viena kryptimi”, t.y. paeiliui ugdyti elementariuosius, o vėliau aukštesniojo lygio sugebėjimus. Reikia sinchroniškai derinti ir horizontaliai ir vertikaliai išsidėsčiusius muzikos veiksmų psichologines
Daina turi melodiją, kuri be pagrindo dažnai įvardijama muzikos siela. Todėl norint mokyti dainuoti, tobulinti balsą, reikia remtis ne tik muzikos melodinio foniozmo (ritmointonaciniu) suvokimu, bet ir visybiniu muzikos pažinimu ir vertinimu, kuris pasiekiamas muzikinio mąstymo psichologiniu lygmeniu. Nepakanka mokyti vaikus pavienių dainavimo elementų, kurie labai vertinami rengiant profesionalius dainininkus. N. Žilino, D. Aspelundo bei kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad ugdant dainavimo įgūdžius būtina atsižvelgti į sisteminę dainavimo prigimtį. R. Hussono teigimu, mokant svarbu neapsiriboti vokaline treniruote. Svarbu visų pirma žadinti ir stiprinti dainavimo emocinius bei prasmės motyvus. Vokalinė artikuliacija, visa dainavimo kokybė labai priklauso nuo emocinio ir intelektinio turinio. “ Emocija dainuojančiajam – tai raktas ne tik esminiams pasiekimams, bet ir optimaliam dainavimo technologinių uždavinių sprendimui ( V. Morozovas ).”

Mokant dainuoti, svarbu atsižvelgti į muzikos suvokimo ir balso aparato veikimo koreliacinius ryšius. Mokykloje reikia visų pirma išmokyti vaikus dainuoti, ugdyti vokalinę, intonacinė klausą ir tik po to imtis muzikos suvokimo ugdymo uždavinių.

Dainavimas kaip muzikinio ugdymo forma itin aktualus jaunesniajame ir viduriniajame mokykliniame amžiuje. Jei neišlavinami vaikų balsai pradinėse ir vidurinėse klasėse (iki balso kutavimo periodo), tai padaromas nepataisomas nuostolis. Ypač, tai akivaizdu, berniukų dainavime. Jeigu jie aktyviai ir gražiai dainuoja vaikystėje, jų balso mutacija vyksta greičiau ir lengviau. Berniukai ir mutacijos metu gali ,nors žymiai mažiau, dainuoti, o po mutacijos jie įgauna buvusį dainavimo pajėgumą. Muzikos mokytojui labai svarbu žinoti dainavimo mokymo sunkumus, jų priežastis bei jų įveikimo taktiką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2415 žodžiai iš 7946 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.