Muzikos stiliai xx a
5 (100%) 1 vote

Muzikos stiliai xx a

Referatas

XX amžiaus muzikos stiliai

2005, Ukmergė

Nacionalinė estradinė muzika XX a.

Prancūzų šanson.

Žodis „šanson“ turi daug reikšmių, bet dažniausiai ši sąvoka naudojama kalbant apie įvairiausias prancūzų dainas – liaudies epines, balades ir rondo, romansus, o taip pat XIX-XX a. revoliucines bei buitines dainas. Tarp šių įvairiausių žanrų galima rasti subtilių ir sudėtingų polifoninių dainų bei paprastos sandaros, lengvai įsimenančių vokalinių kūrinių.

Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Taip praėjusiame šimtmetyje atsirado šanson atmaina – populiarios miesto dainos. XIX a. pabaigoje tokios dainos buvo dainuojamos tam tikrose visuomenės vietose – „kafešantanuose“.

Su šanson artimai susiję vadinamieji „šansonjė“ – poetai ir dainų atlikėjai, dažniausiai tekstų autoriai, o taip pat ir melodijų kūrėjai. XX a. viduryje pasirodė ryški šansonjė plejada. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Ji tapo įžymi ekspresyvios pasirodymų manieros bei pačios sukurtų dainų dėka. Yra tokių atlikėjų, kurie galbūt nėra žinomi pasaulyje, bet pačioje Prancūzijoje jie ypač mylimi. Tai poetai Žoržas Brasanas ir Žakas Brelas arba estrados žvaigždės – Morisas Ševaljė, Šarlis Aznavūras, Žilberas Beko ir kt.

Šansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, pritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Prancūzų šanson išlaiko nacionalinę tradiciją ir dabar – Prancūzijos įvaizdis, savotiška Prancūzijos vizitinė kortelė.

Vokiečių šlageris.

„Šlageris“ – tai vokiečių kalbos žodis, reiškiantis pramoginio pobūdžio dainą, kuriai būdingas šokio ritmas, o tekstas dažniausiai lyrinis. Nuo šio šimtmečio 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį.

XX a. pirmoje pusėje šlagerių tekstai dažnai būdavo kuriami jau esamai melodijai, kurios autorius neretai buvo neprofesionalus. Po to šią melodiją harmonizuodavo ir aranžuodavo profesionalai, bet galų gale pavadinimą šiai dainai išrinkdavo leidėjas arba plokštelių firmos vadovas. Pagrindiniai šlagerio bruožai – posmų forma su besikartojančiu priedainiu, labai paprasta melodija ir akordų akompanimentas, lengvas turinys. Tam tikra prasme šlageris yra „tikrojo“ meno priešprieša, nes jame sąmoningai vengiama to, kas vertinama „tikrajame“ mene.

Džiazo istorija ir stiliai

Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito, – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis. Tarp vėlyvųjų džiazo muzikos stilių yra ir tokių, kurie muzikos sudėtingumu prilygsta „rimtajai“ kamerinei ar avangardinei muzikai. Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu. Bet visų pirma džiazui būdingas vienas svarbus bruožas – improvizacija. Daugiau ar mažiau improvizuojama grojant visais džiazo stiliais.

Ankstyvasis džiazas.

Džiazas atsirado JAV Pietuose, viename konkrečiame mieste – Naujajame Orleane. Ankstyvasis džiazas dažnai vadinamas tradiciniu. Pagal tris pirmųjų džiazo muzikantų gyvenamąsias vietas ir buvo pavadinti trys pagrindiniai džiazo stiliai. Tai Naujojo Orleano, Čikagos bei Niujorko stiliai. Naujojo Orleano stiliui būdinga tai, kad vienu metu improvizuoja trys solistai, kiekvienas grodamas savo melodijos variantą, o grojant Niujorko stiliumi improvizuojama po vieną. Laikui bėgant tūbą pakeitė kontrabosas, bandžą – gitara. Neretai ansamblyje imta groti ir saksofonu. Beveik visi tradicinio džiazo kūriniai remiasi bliuzo struktūros principais.

Svingas.

4-ojo deš. viduryje populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją bei daugelį kitų subtilybių bendrai imta vadinti svingu. Šis žodis turi daug prasmių. Vieną jų – toks atlikimo būdas, kai daugelis aštuntinių grojama tarytum „svyruojant“ – keičiant jų trukmę kitų instrumentų palaikomo griežto ritmo atžvilgiu. Taip išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiniu ritmu, muzikinė raiška tampa elastinga ir laisva. Žodis „svingas“ reiškia ir tam tikrą nuotaiką, kurią talentingi džiazo atlikėjai sukuria į vienu instrumentu grojamą melodiją subtiliai „atsakydami“ garso atspalvio arba akordo „tirštumo“ pokyčiu kitais instrumentais. Pasiekus tokį efektą, muzikos mėgėjai sako, kad „muzika svinguoja“.

4-ajame deš. JAV dažniausiai „svinguodavo“ bigbendo muzika. Todėl ją taip pat buvo imta vadinti svingu. Trečioji šio vardo reikšmė tokia: taip vadinamas džiazo muzikos stilius, susijęs su didelių orkestrų – bigbendų atsiradimu 4-ajame deš. bei istoriniu šios muzikos raidos laikotarpiu.
Ankstyvojo džiazo muzika dažniausiai būdavo instrumentinė. Tokia pati iš pradžių buvo ir bigbendų muzika. Džiazo muzika visada buvo susijusi su populiariąja daina. Džiazo muzikantai grojo dainų melodijas, o džiazo muzika savo ruožtu turėjo didelės įtakos populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 842 žodžiai iš 2609 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.