Nacionaliniai parkai
5 (100%) 1 vote

Nacionaliniai parkai

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………3

Aukštaitijos nacionalinis parkas………………………………………………………………………….4

Dzūkijos nacionalinis parkas………………………………………………………………………………5

Kuršių nerijos nacionalinis parkas……………………………………………………………………….8

Trakų istorinis nacionalinis parkas………………………………………………………………………10

Žemaitijos nacionalinis parkas……………………………………………………………………………12

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………14

ĮVADAS

Graži ir įvairi gamta, margų margiausi kraštovaizdžiai.. Nacionaliniai parkai atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdį ir kultūrą. Trys dešimtys regioninių parkų saugo ir reprezentuoja atskirų Lietuvos regionų gamtiniu, etnokultūriniu, rekreaciniu bei estetiniu požiūriu vertingiausias ekosistemas ir gamtos bei kultūros kompleksus. Parkai įkurti vietovėse, pasižyminčiose natūraliais kraštovaizdžiais, saugotinų gamtos ir kultūros vertybių gausa, gamtos ir žmonių santarve. Įkurti ten, kur gyva istorinė atmintis, gyvas gamtos, kaip žmogaus ir tautos lopšio, suvokimas. Turtinga parkų augmenija, didžiulė gyvūnijos įvairovė. Čia galima sutikti visus į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytus gyvūnus, rasti visus retuosius augalus.

Konservacinėse – rezervatų ir draustinių – zonose vykdomos mokslinės programos. Dideli plotai skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam poilsiui, lankytojai gali susipažinti su parkų gamta ir kultūros paveldu. Politinės aplinkybės nulėmė XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje vykdytą neapgalvotą urbanizaciją, kai technologiškai atsilikusi pramonė pasiekė atokiausius šalies kampelius. Dėl to, kad dar galime džiaugtis didžiuliais patrauklios gamtinės aplinkos plotais, turime dėkoti šalies miškininkams, jų ekologinei nuovokai. Daug triūso reikalauja šalies kraštovaizdžio įvairovės bei ekologinės pusiausvyros išsaugojimas. Nykstančių gamtos vertybių saugojimo ir atkūrimo rūpesčiai ir šiandien gula ant šalies miškininkų pečių.

Visoje šalies teritorijoje išsidėstę penki nacionaliniai parkai, kurie skirti Lietuvos gamtos pažinimo ir istorijos žinių gilinimui. Čia skirti specialūs plotai dirbamai žemei bei rekreacijai.

• Dzūkijos nacionalinis parkas Druskininkuose.

• Žemaitijos nacionalinis parkas prie Plungės.

• Trakų istorinis nacionalinis parkas.

• Aukštaitijos nacionalinio parkas ties Ignalina.

• Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas prie Baltijos jūros.

Lietuvos nacionaliniai parkai įsteigti vertingiausiems kraštovaizdžio kompleksams ir antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Jų paskirtis – išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslinius tyrimus, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. 1991 m. įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai bei pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku 1974-aisiais įsteigtas LTSR nacionalinis parkas. Visi nacionaliniai parkai užima 1523 kvadratinių kilometrų, tai sudaro daugiau kaip du proc. šalies teritorijos.

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Seniausias, 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas – reprezentuoja miškingą ežerynų kraštovaizdį, saugo unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančių Žeimenos aukštupio ekosistemų, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Šiliniškių, Tauragno, ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Kiaunos slėnio bei Benediktavo moreninio masyvo kraštovaizdį, kitas gamtos vertybes, jame net 104 pušynų apsupti ežerai.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją sudaro 40570 ha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Geležinkelis Sankt – Peterburgas -Vilnius -Varšuva -Berlynas eina pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50% parko teritorijos, Utenos rajonui-25%, Švenčionių rajonui-25%. Parko direkcija yra Palūšės kaime, Ignalinos rajone.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų-kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė-miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemių. Parke yra išlikę šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės-II, Salos-II,-išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo struktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai
yra gatviniai kaimai. Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už jų stovi ūkiniai pastatai.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio-150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos. Klimatas yra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas šviečia saulė. Vidutinė metinė temperatūra yra +5,5°C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidutinė temperatūra +18,5°C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis-600-650 mm. Aukščiausia oro temperatūra buvo 1992 m. vasarą 33°C.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet jie pas mus nėra reti, dėl to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai švarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčių girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapės, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiškių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 paukščių rūšys, iš kurių 45 yra RK atstovai. Įdomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis,erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga. Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rūšių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji tritonai-RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje-Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rūšių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas – bendroje sistemoje reprezentuoja miškingą upynų kraštovaizdį, tai šilų, žemyninių kopų, nepaprastai skaidrių, giliaslėnių upelių kraštas. Gamta atseikėjo ir nedidelių ežerėlių, ir Nemuno slėnį, gausybę šaltinių ir nepaprastą gamtinę įvairovę. Nemuno ir Merkio santakoje iškyla legendomis apipintas Merkinės piliakalnis. Bet savičiausi senieji šilinių dzūkų kaimai: Zervynos, Margionys, Musteika – rodos, kad alsuoja praeitais šimtmečiais.

Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-1244, gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai – šsaugoti ypač vertingus dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas-55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji -Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus, apie 100 km į pietus nuo Kauno. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų. Merkinės miestelyje ir 79 kaimuose gyvena apie 4000 žmonių. Daugiau nei 50% parke gyvenančių žmonių yra pensijinio amžiaus ir tik apie 10% jaunesni kaip 15 metų. Didžiausios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės – Merkinė (1590 gyventojų), Marcinkonys (866), Panara (263), Musteika (104), Margionys (91). Parkas priklauso Europos nacionalinių parkų federacijai ir Baltijos nacionalinių parkų asociacijai.

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys „užkopia“ ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovardžiai, įvairi dorvožemių ir naudmenų danga, dubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties
Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4-6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias takas-Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta-Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).

Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija-viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C (aukščiausia Lietuvoje).

Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, susidarę anr gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.

Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Komservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas-2080 ha. Musteikos rezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų.Kraštovaizdžio draustiniai užima 13060 ha plotą. Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių-Nemuno, Merkio,Ūlos-atkarpos.UnikaliasSkroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margonių kaimą saugo Kapiniškių draustinis. Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje saugomas raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, paežerinėmis pelkėmis, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologinių vertybių ir Glyno kraštovaizdžio draustinyje, kuris apima Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą. Kiti gamtiniai draustiniai užima 10600 ha plotą, tarp jų vyrauja geomorfologiniai draustiniai, saugantys Dzūkijai charakteringus arba unikalius kraštovaizdžio elementus. Siekiant išsaugoti Dzūkijos kontinentines kopas, įsteigti net 4 draustiniai-Alkūnės kampo, Drevių, Marcinkonių ir Šunupio. Uciekos, Gudelių ir Pakrykštės geomorfologiniai draustiniai yra skirti išsaugoti charakteringus Nemuno slėnio reljefo elementus. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės geomorfologinis draustinis. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų-18 kraštovaizdžio objektų-Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalva-gūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis „Ūlos akis“, senosios bitininkystės reliktai-drevėtos pušys arba dravės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigras Merkinės urbanistinis draustinis. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco-Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų (Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Daug ir kitų memorialinių vietų. Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskinikų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 2195 žodžiai iš 5717 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.