Nacionalinio saugumo strategija dokumentas
5 (100%) 1 vote

Nacionalinio saugumo strategija dokumentas

NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGIJA

1. BENDROSIOS NUOSTATOS

1.1. Nacionalinio saugumo strategijos tikslas – numatyti valstybės plėtros viziją, nustatyti nacionalinius interesus bei jų įgyvendinimo priemones. Nacionalinio saugumo strategija nustato pagrindinius nacionalinio saugumo politikos tikslus ir priemones. Ji apima politinės, diplomatinės, gynybinės, ekonominės veiklos ir kitas sritis.

1.2. Lietuvos Respublika įgyvendina šią Nacionalinio saugumo strategiją kaip ilgalaikių politinių nuostatų ir priemonių sistemą, leidžiančią išsaugoti šalies suverenitetą, teritorinį vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką, žmogaus ir piliečio teises bei laisves, saugią asmens aplinką atsirandant saugumo iššūkiams, gausėjant rizikos veiksniams, kylant grėsmėms, krizinėms situacijoms bei kariniams konfliktams.

1.3. Lietuvos Respublika suvokia savo saugumą kaip suvereniteto ir teritorinio vientisumo išsaugojimą, vidaus saugumo ir tvarkos, demokratinių pagrindų, ūkio subjektų ir gyventojų ekonominio saugumo užtikrinimą bei valstybės gamtinės aplinkos apsaugą.

1.4. Nacionalinio saugumo strategija apibrėžia pagrindinius atskirų valstybės funkcionavimo sričių specializuotų strategijų ir doktrinų tikslus. Šios strategijos ir doktrinos yra tiesiogiai grindžiamos Nacionalinio saugumo strategijos nuostatomis ir yra iš naujo peržiūrimos kiekvieną kartą atnaujinant nacionalinio saugumo strategiją.

1.5. Lietuvos Respublikos saugumo politikos darbotvarkę iki Nacionalinio saugumo strategijos peržiūros lemia šie einamojo laikotarpio saugumo aplinkai būdingi veiksniai:

1.5.1. baigiamieji pasirengimo NATO ir ES narystei darbai;

1.5.2. atsakas į tarptautinio terorizmo iššūkį.

2. SAUGUMO POLITIKOS PAGRINDINĖS PRIELAIDOS

2.1. Po penkių dešimtmečių okupacijos 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė ir šalis vystosi kaip moderni, politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu brandi demokratinė valstybė, aktyviai integruojasi į tos pačios vertybinės orientacijos demokratinių valstybių susivienijimus. Sovietinio bloko iširimas, laisvės bei nepriklausomybės atkūrimas sudarė tinkamas sąlygas Lietuvos Respublikai nustatyti savo saugumo interesus bei politiką.

2.2. Šiandien Lietuvos Respublikos padėtis tarptautinio saugumo sistemoje yra geriausia per pastarąjį dešimtmetį. Pasaulyje visuotinai pripažinta ir gerbiama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, stabiliai auga šalies ekonomika, palaikomi draugiški santykiai ir vykdomas praktinis bendradarbiavimas su kaimynais, mažumos yra sėkmingai integruotos į Lietuvos visuomenę, sukaupta dešimtmetė demokratijos institucijų funkcionavimo patirtis, efektyviai įgyvendinta demokratinė civilinė kariuomenės kontrolė, sėkmingai vyksta integracija į pasaulio ir Vakarų institucijas.

2.3. Dabartiniu laikotarpiu dauguma tradicinių ir naujų iššūkių Lietuvos Respublikos saugumui yra transnacionalinio pobūdžio. Netgi politinės, karinės, ekonominės ar kitokios krizės atskirų valstybių viduje turi didelių pasekmių kitoms valstybėms, tiek kaimyninėms, tiek ir tolimesnėms. Lietuvos Respublika tarptautinį saugumą laiko nedalomu ir savo saugumą siekia užtikrinti kaip platesnės regioninės, europinės ir globalinės valstybių bendrijos saugumo neatskiriamą sudedamąją dalį. Šalia nacionalinių saugumo užtikrinimo pastangų Lietuvos Respublika pagal turimus išteklius kartu su tarptautiniais partneriais prisideda prie saugumo ir stabilumo užtikrinimo kituose Europos regionuose, be to, yra pasiryžusi prireikus remtis tarptautinių partnerių pagalba, jei kiltų krizinė situacija Lietuvoje. Todėl Lietuvos Respublika siekia susisieti tarpusavio politiniais, kariniais ir ekonominiais sąjungininkų įsipareigojimais su tomis valstybėmis, kurios išpažįsta tas pačias politines, socialines, kultūrines ir moralines vertybes, ir tuo pat metu ypatingą reikšmę teikia bendradarbiavimui su visais kaimynais, stabiliam demokratijos, pilietinės visuomenės ir laisvosios rinkos ekonomikos plėtros funkcionavimui kaimyninėse šalyse. Prisijungimas prie tokiomis vertybėmis pagrįstų tarptautinių institucijų ir dalyvavimas jų veikloje yra esminė Nacionalinio saugumo strategijos dalis. Ypatingą vietą tarp tokių institucijų užima NATO ir ES, o Lietuvos Respublikos narystė jose yra didžiausias nacionalinis prioritetas.

2.4. Lietuvos Respublika šiuo metu nemato tiesioginės karinės grėsmės nacionaliniam saugumui, todėl nė vienos užsienio valstybės nelaiko priešu. Lietuvos Respublikos saugumo politika yra atvira, skaidri ir nekonfrontacinė. Ji nėra nukreipta prieš kitos valstybės teisėtus interesus.

2.5. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo požiūriu globalizacija vertintina kaip objektyvus procesas, neišvengiamai atsirandantis dėl žmonijos mokslinės, techninės, ekonominės ir kitokios civilizacijos pažangos, su tuo susijusio įvairių šalių ir regionų tarpusavio priklausomybės stiprėjimo bei daugiausia nuo to priklausančių tarptautinės ekonominės, politinės ir kultūrinės integracijos procesų. Pagrindinis globalizacijos padarinys saugumo srityje – pasaulio saugumą ir stabilumą lemiančių veiksnių internacionalizacija. Matydama savo saugumo ateitį kaip saugios Europos ir saugaus pasaulio ateities dalį, Lietuva atsiveria globalizacijos
procesams.

Globalizacija nereiškia nacionalinio savitumo automatinio ir visiško niveliavimo. Priešingai, ji suteikia galimybę praturtinti Lietuvos nacionalinę kultūrą, civilizaciją ir visuomeninę politinę praktiką vertingiausiais pasaulio atitinkamų sričių laimėjimais ir, atvirkščiai, didžiausi Lietuvos laimėjimai gali tapti integralia pasaulio kultūros ir civilizacijos paveldo dalimi. Todėl Lietuvos Respublika globalizacijos nelaiko grėsme nacionaliniam saugumui.

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGUMO INTERESAI

3.1. Gyvybiniai interesai. Lietuvos Respublikos saugumas grindžiamas nacionalinių interesų apsauga. Gyvybiniams interesams apsaugoti naudojamos visos įmanomos priemonės. Pagrindinė nacionalinio saugumo nuostata yra ta, kad nesėkmė saugant gyvybinius interesus iš karto ir labai grėstų Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistavimui. Gyvybiniai interesai yra:

3.1.1. Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinis vientisumas ir demokratinė konstitucinė santvarka;

3.1.2. pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga;

3.1.3. taika ir gerovė valstybėje.

3.2. Pirmaeiliai interesai – tai interesai, kurių neginant būtų laikui bėgant pažeidžiami gyvybiniai Lietuvos Respublikos interesai. Pirmaeiliai interesai yra:

3.2.1. globalus ir regioninis stabilumas;

3.2.2. laisvė ir demokratija Vidurio ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse;

3.2.3. visų euroatlantinės erdvės valstybių saugumo politikos atvirumas ir nusakomumas;

3.2.4. strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas;

3.2.5. ekologiniu požiūriu saugus regionas.

4. IŠŠŪKIAI, PAVOJAI IR GRĖSMĖS

4.1. Globalizacija kelia nekarinio pobūdžio iššūkius, pavojus ir grėsmes nacionaliniam saugumui, į kuriuos pavienės valstybės yra nepajėgios efektyviai reaguoti. Tokie transnacionaliniai reiškiniai kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, nelegali migracija, pavojingų ligų (tarp jų ir AIDS) plitimas peržengia valstybių sienas ir tampa tarptautinio saugumo iššūkiais, pavojais ir grėsmėmis. Būtent tokių grėsmių ir pavojaus veiksnių plitimo tikimybė didėja.

4.1.1. Terorizmas kelia rimtą grėsmę pasaulio bendrijos – taigi ir Lietuvos – saugumui, tačiau Lietuvos Respublikai ši grėsmė yra labiau išorinio pobūdžio. Vidaus situacija ir istorinė šalies patirtis nesudaro sąlygų formuotis plataus masto vidaus teroristinių struktūrų tinklui. Šis pavojus pirmiausia kyla iš užsienio:

4.1.1.1. Lietuvos Respublika gali tapti potencialiu tarptautinio terorizmo taikiniu. Terorizmo aktai gali būti nukreipti prieš strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčią infrastruktūrą ar (ir) strateginius objektus, taip pat užsienio šalių objektus Lietuvoje.

4.1.1.2. Lietuvos Respublika gali tapti tranzitine šalimi tarptautiniam terorizmui, nukreiptam prieš kitas šalis. Vidaus terorizmo grėsmę gali padidinti šios aplinkybės:

4.1.1.2.1. politinio ekstremizmo apraiškos Lietuvos Respublikoje;

4.1.1.2.2. socialinė ir ekonominė diferenciacija gali sukurti prielaidas socialiniam terorizmui (tokio teroro aktai gali būti nukreipti prieš atskiras valstybines ar privačias įstaigas, kurių veiklą tam tikros visuomenės grupės sieja su savo blogėjančia socialine padėtimi);

4.1.1.2.3. globalizacijos įsigalėjimas pasaulyje ir antiglobalistinių judėjimų stiprėjimas gali skatinti šių judėjimų vietinių padalinių aktyvumą ir sukurti prielaidas specifiniam terorizmui (prisidengiant kova su globalizacija, aplinkos tarša ir pan.).

4.1.2. Tiesioginės karinės konfrontacijos regione tikimybė yra maža, tačiau karinės jėgos demonstravimas, provokacijos ir grasinimas panaudoti jėgą išlieka pavojumi Lietuvos Respublikos saugumui.

4.1.3. Pernelyg didelė Lietuvos Respublikos priklausomybė nuo vienos šalies strateginių žaliavų bei energijos tiekimo ar užsienio kapitalo, atstovaujančio ekonomikai, kur laisvoji rinka neužtikrinta ar nestabili, koncentracija kuriame nors ar keliuose ekonomikos sektoriuose, strategiškai svarbiuose nacionaliniam saugumui, yra potencialus pavojus ne tik ekonominei gerovei, bet ir šalies saugumui.

4.1.4. Tam tikri ekonominiai veiksniai gali kelti pavojų Lietuvos Respublikos saugumui, jos gyventojų gerovei, valstybės nepriklausomybei ar konstitucinei santvarkai. Tai galėtų būti:

4.1.4.1. turto valdymo perėmimas politiniais tikslais nacionaliniam saugumui strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose ir objektuose, siekiant vykdyti ekonominiam saugumui žalingą veiklą;

4.1.4.2. nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio ir energetikos sektorių nevisavertis funkcionavimas bei nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių objektų veiklos sutrikimas, netinkamas šių objektų naudojimas arba nenaudojimas pažeidžiant valstybės interesus.

4.1.5. Netolygi socialinė ir ekonominė raida, didinanti gyvenimo lygio skirtumą tarp įvairių socialinių grupių, yra laikoma pavojaus veiksniu. Ji gali pasireikšti kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio nuosmukiu, augančiu nedarbo lygiu, kartu skatindama socialinį ir politinį ekstremizmą. Šis pavojus lemia nusikalstamumo didėjimą, o tai taip pat yra pavojaus nacionaliniam saugumui veiksnys.

4.1.6. Antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, rasistinių, kurstančių
religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas yra daugelio kitų iššūkių saugumui šaltinis ir prielaida.

4.1.7. Korupcija kelia ypatingą pavojų, kadangi kenkia teisėtiems asmenų bei valstybės interesams ir kompromituoja įstatymo viršenybę, piliečių tikėjimą demokratijos vertybėmis bei demokratinėmis valdžios institucijomis.

4.1.8. Šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla kelia didelę grėsmę valstybei ir visuomenei. Ypač didelį rūpestį kelia nelegalus narkotikų ir ginklų platinimas, prekyba žmonėmis, nelegalus verslas.

4.1.9. Užsienio žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, kelia rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui. Jai būdingas tradicinių ir netradicinių metodų bei naujų technologijų panaudojimas siekiant gauti informacijos, destruktyviai veikti ir turėti įtakos kariniams pajėgumams, politiniams procesams ir kitoms socialinio bei ekonominio gyvenimo sritims. Įslaptintos informacijos pagrobimas ir (ar) neteisėtas atskleidimas, praradimas, sunaikinimas, sugadinimas, rinkimas, pirkimas, pardavimas, laikymas ar platinimas ne tik keltų pavojų Lietuvos Respublikos bei jos partnerių saugumui, bet ir griautų pasitikėjimą Lietuvos Respublika.

4.1.10. Masinio naikinimo ginklų, jų sudedamųjų dalių ir gamybos technologijų nelegalus platinimas išlieka globaliniu pavojumi. Ypač kelia susirūpinimą nuolat didėjanti grupė šalių ir subjektų, turinčių ar siekiančių įsigyti šiuos ginklus, ir galimybė, jog branduoliniai, cheminiai ar biologiniai ginklai gali būti panaudoti kaip šantažo ar teroro priemonė.

4.1.11. Nekontroliuojama migracija yra iššūkis nacionaliniam saugumui, nors šiuo metu Lietuvos Respublika nėra pagrindinis migracijos srauto taikinys. Nevaldoma migracijos banga, galinti iškilti kaip regioninių konfliktų pasekmė, gali virsti destabilizuojančiu veiksniu visai Europai ir kartu sukelti pavojų Lietuvos Respublikos interesams.

4.1.12. Lietuvos Respublikos saugumui egzistuoja nelaimingų atsitikimų pramonėje, stichinių nelaimių, epidemijų ar ekologinių katastrofų pavojus.

4.2. Išvardytos grėsmės ir pavojai yra dinamiški, todėl gali smarkiai keistis priklausomai nuo vidaus, regioninių ir globalinių pokyčių bei sąlygų.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGUMO POLITIKA

5.1. Pagrindiniai tikslai ir uždaviniai:

5.1.1. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos tikslai yra apsaugoti gyvybinius ir pirmaeilius nacionalinius interesus, neutralizuoti grėsmes ir neleisti pavojaus veiksniams virsti grėsmėmis. Šių tikslų prioritetas yra gyvybinių interesų apsauga.

5.1.2. Vienas iš pagrindinių uždavinių yra draugiški santykiai su užsienio valstybėmis, regioninis stabilumas, taika ir integracija į euroatlantinę erdvę.

5.1.3. Artimiausiu metu svarbiausias uždavinys yra pasiekti narystę NATO, gavus pakvietimą NATO viršūnių susitikime Prahoje 2002 metų lapkritį, ir integracija į Europos Sąjungą.

5.2. Nacionalinio saugumo strategijos nuostatos ir įgyvendinimo kryptys:

5.2.1. Esminė Lietuvos Respublikos strateginė nuostata yra įtvirtinti laimėjimus ir pastarojo dešimtmečio teigiamus pokyčius, padaryti juos negrįžtamus. Tinkamiausiu ir patikimiausiu būdu šiems istoriniams laimėjimams stabilizuoti Lietuvos Respublika laiko NATO ir ES plėtrą priimant į šias organizacijas deramai pasirengusias kandidates, tarp jų ir Lietuvos Respubliką. Lietuvos Respublikos ir abiejų kitų Baltijos valstybių – Estijos ir Latvijos – narystė NATO ir ES ilgam įtvirtins ne tik jų pačių, bet ir Baltijos regiono saugumą bei stabilumą, ir tai bus ilgalaikis visų regiono valstybių saugumo laimėjimas.

5.2.2. Lietuvos Respublikos saugumo politika numato karinės jėgos panaudojimą tiek individualios, tiek kolektyvinės gynybos nuo išorinės agresijos atvejais pagal 1945 m. Jungtinių Tautų Įstatų 51-ąjį straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei tarptautinius įsipareigojimus arba tarptautinėse taikos palaikymo operacijose Jungtinių Tautų Įstatų VII skyriaus pagrindu pagal konkrečios operacijos ginkluotos jėgos panaudojimo taisykles.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1926 žodžiai iš 6238 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.