Nacionalizmas fašizmas nacizmas rasizmas ir marksizmas komunizmas
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmas fašizmas nacizmas rasizmas ir marksizmas komunizmas

TURINYS

ĮVADAS

1. ANTHONY D. SMITH NACIONALIZMO TYRINĖJIMAI IR IDEOLOGIJA

2. A. D. SMITH NACIONALIZMO SAMPRATA

3. FAŠIZMO (NACIZMO) IŠŠŪKIS NACIONALIZMUI

3.1. Nacionalizmo ir fašizmo išskirtiniai bruožai

3.2. Nacionalizmo ir fašizmo palyginimas

4. RASIZMO IR NACIONALIZMO RYŠYS

5. MARKSIZMAS (KOMUNIZMAS) – IDEOLOGINIS NACIONALIZMO VARŽOVAS

5.1. Ideologijų panašumai

5.2. Nacionalizmo ir marksizmo (komunizmo) skirtumai

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Anotacija. Šiame darbe bus apžvelgiama nacionalizmo tyrinėtojo Anthony D. Smith, nacionalizmo – istorinio sociopolitinio reiškinio – samprata, pagrindiniai jo bruožai, sąsajos su kitomis XX a. ideologijomis – fašizmu (nacizmu), rasizmu, marksizmu (komunizmu), jų panašumai ir skirtumai, bus bandoma atsakyti, kodėl nacionalizmas išlieka nepaisant minėtųjų stipriųjų ideologijų iššūkių.

Temos aktualumas. Akivaizdu, jog dabartiniu metu visame pasaulyje socialiniuose moksluose nacionalizmo tema yra itin aktuali ir nagrinėjama iš įvairiausių pozicijų ir įvairiausiais aspektais. Daugelis tyrinėtojų stengiasi šį reiškinį suprasti, jį paaiškinti, todėl kiekvieno iš jų nacionalizmo reiškinio tyrinėjimas pasižymi atskirais bruožais ir savitu unikalumu. Anthony D. Smith, nacionalizmą traktavo kaip ideologiją, todėl šiame darbe ir siekiama jį palyginti su kitomis XX a. ideologijomis.

Problema. Tyrinėjant nacionalizmo reiškinį iškyla problema dėl to, kad jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl jo plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėm nuostatom, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Ideologijos, tokios kaip fašizmas ,nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas turi glaudų ryšį su nacionalizmu ir yra labai svarbios XX amžiuje, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, todėl ir yra svarbu apžvelgti pagrindinius skirtumus ir panašumus.

Tikslas. Išnagrinėti tyrinėtojo Anthony D. Smith nacionalizmo sampratą, fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) pagrindinius bruožus, jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus.

Uždaviniai. Apžvelgti Anthony D. Smith nacionalizmo sampratą, fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) pagrindinius bruožus, jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus ir padaryti tam tikras išvadas bei atsakyti į klausimą, kodėl nacionalizmas išlieka XX a. nepaisant varžovių – stipriųjų ideologijų.

1. ANTHONY D. SMITH NACIONALIZMO TYRINĖJIMAI IR IDEOLOGIJA

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria nacionalizmo reiškiniui, stengiasi suprasti ir paaiškinti jį. Akivaizdu, jog nacionalizmas – unikalus ir paslaptingas visuomenės fenomenas, mokslinio domėjimosi objektas, reikalaujantis išsamesnių tyrinėjimų. Tačiau kiekvienas tyrinėtojas, aptardamas nacionalizmo sąvoką, pasirenka savą būdą ir poziciją, kuria remiantis, ji apibrėžiama, nes “vieni nacionalizmą lygina su tautinėmis (etninėmis) nuostatomis, kiti su nacionalistine ideologija ir kalba, treti su nacionalistiniais judėjimais. Be t, vieni apibrėžimai labiau akcentuoja kultūrinius, kiti politinius nacionalizmo aspektus”. [1;5]. Dėl to atskiri tyrinėtojo nacionalizmo koncepcijos turi savitų bruožų ir vertinimų.

Vienas iš nacionalizmo – unikalaus reiškinio – tyrinėtojų Anthony D. Smith (g. 1933). Šis tyrinėtojas studijavo klasikinę filologiją ir filosofiją Oxfordo universitete ir gavo sociologijos daktaro laipsnį Londono Shool of Economics bei meno istorijos daktaro laipsnį Londone. Šiuo metu – jis sociologijos profesorius Londone.

Nacionalizmą tyrinėti profesorius A. D. Smith pradėjo aštuntame dešimtmetyje (1971 m. išėjo jo pirmoji knyga). Knyga “Nacionalizmas XX amžiuje“ – jo vidurinioji tyrinėjimų pakopa, kurioje nacionalizmą A. D. Smith aiškina kaip ideologinį judėjimą, siekiantį autonomijos, vieningumo ir individualumo tam tikrai socialinei grupei, apibūdina pagrindines nacionalistinių ideologijų sroves, parodo sąvokinius ir istorinius ryšius, siejančius nacionalizmą su kitomis ideologijomis, nagrinėja nacionalizmo patvarumo ir netgi atgimimo priežastis.

Kadangi tyrinėtojas manė, kad nacionalizmą galima studijuoti kaip ideologiją, todėl ir šio darbo tikslas bus – atskleisti nacionalizmo ryšius su kitomis ideologijomis – fašizmu (nacizmu), rasizmu ir marksizmu (komunizmu), jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus, subtiliai ir pagrįstai atskleidžiamus A. D. Smith. Šios ideologijos tarytum iššūkiai nacionalizmui, kuris vis tiek išlieka ir iškyla kaip viena svarbiausių moderniųjų ideologijų, atlaikiusi visus išbandymus ir šiandien atgimstanti pasaulyje.

2. A. D. SMITH NACIONALIZMO SAMPRATA

A. D. Smith yra daugiau tradicinio požiūrio. Jį galime priskirti prie tradicionalistų, kurie tvirtina, kad nacijos egzistuoja nuo senų laikų, tik keičiasi nacijos egzistavimo formos, todėl A. D. Smith knygoje “Nacionalizmas XX amžiuje” išskiria modernųjį nacionalizmą, kuris siekia įsitraukti į pasaulinę tautų bendriją ir čia rasti savo vietą, o senovės ir viduramžių nacionalizmas laikė savo tautą pasaulio centru ir
pagrindu. Kaip jis pats teigia, “nacionalizmas parodomas kaip optimistinė, pasaulietiška ir praktiška ideologija, kuri savo dvasia labai tolima milenarinių judėjimų angamtiniam pesimizmui”. [2;5].

Nacionalizmą tyrinėtojas aiškina kaip ideologinį judėjimą, moderniausią bei svarbiausią ir pastoviausią XX a. ideologiją, kuri laviruoja tarp didžiųjų pasaulio ideologijų – rasizmo, fašizmo ir marksizmo. Nacionalizmas gali prisidreinti prie jų, tačiau negali būti su jomis tapatinamas, kadangi “remiasi pirmykščiais masių sentimentais ir labiau pabrėžia praktinio pertvarkymo dalykus negu utopines ar chiliastines vizijas” [2;3]. Tai paaiškina nacionalizmo patvarumo ir atgimimo faktą.

Taigi, nacionalizmas – pastoviausia ir patvariausia nenugalima vizija, kuri egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje, kuri laikosi vidurio tarp kitų ideologijų, taip pat, anot tyrinėtojo, nacionalizmas XX a. iškyla gerai sutvarkytose, industrializuotose, demokratinėse, moderniose ir išsilavinusiose valstybėse, kur svarbi valstybės jėga, tautinis idealas.

Nacionalizmas, dėl savo ypatingų bruožų (kuriuos akcentuosime nagrinėdami ideologijų panašumus ir skirtumus), sugebėjo atsilaikyti prieš kitas ideologijas ir vėl atgimti naujais pavidalais ir su kitokiais akcentais.

A. D. Smith teigimu, mūsų visų gyvenimą daugiausia reguliuoja nacionalinė valstybė, kurioje kiekvienas pilietis susiformuoja tautinį idealą, kuris susideda iš bendros istorijos ir kultūros, ir tam tikros rūšies solidarumo bei politinės programos. Solidarumas grindžiamas teritorija, be kurios neįmanoma kurti brolybės ir pačio solidarumo. Be “tėvynės”, kuri priklauso jiems istorijos teise, neįmanoma realizuoti ir ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje. Toji teritorija turi būti laisva, todėl politika, kova už tėvynės nepriklausomybę, svarbus tautinio idealo pagrindas. Taigi, tautinis idealas neišvengiamai veda prie nacionalizmo – tam tikros programos tautiniam idealui pasiekti ir išlaikyti. A. D. Smith nacionalizmą sudaro keturi elementai:

1) tam tikra vizija;

2) kultūra;

3) solidarumas;

4) politika.

Pastarieji atitinka ideologinius, kultūrinius, socialinius ir politinius poreikius bei siekus. Todėl nacionalizmas ir patyrė tokią didelę sėkmę per pastaruosius du šimtmečius ir turėjo nemažai rimtų kitų ideologijų iššūkių, tačiau sugebėjo atlaikyti visus išbandymus ir atgimti visame pasaulyje.

3. FAŠIZMO (NACIZMO) IŠŠŪKIS NACIONALIZMUI

3.1. Nacionalizmo ir fašizmo išskirtiniai bruožai

Yra nemažai požiūrių, tačiau nė vienas iš jų neatskleidžia visų sudėtingų nacionalizmo ir fašizmo santykių vaizdų. Šioje dalyje pateiksime kai kuriuos A. D. Smith išryškintus santykius, panašumus ir skirtumus tarp šių judėjimų. Pirmiausia pažvelgsime į fašizmo ir nacionalizmo pagrindinius bruožus atskirai, vėliau bandysime analizuoti jų panašumus ir skirtumus. Nesistengsime smulkiai tai parašyti, kadangi ir pats profesorius to nesiekė, pateiksime tik pačius svarbiausius aspektus.

Tiek nacionalistai, tiek fašistai, skyrėsi savo tikslais, reikšme, teikiama doktrinos ir praktikos elementams ir vertybėms. Tad reiktų išskirti bendriausius nacionalizmo ir fašizmo požymius.

Taigi, prieš nagrinėjant šių ideologijų panašumus ir skirtumus, pirmiausia panagrinėsime nacionalizmo tikslus.

I. Pilietinė autonomija – tai žinoma idėja, kad bendruomenę sudaro lygūs piliečiai, turintys teisę ir laisvę ir savivaldą bei pareigą – rūpintis savo piliečių gerove, ir ginti savo tėvynę. Juk kiekvienas žmogus siekia gėrio, vadinasi jo siekia ir visa tauta. Todėl, pasak A. D. Smith, “individas turėtų aukoti savo asmeninius interesus ir gerovę visumos labui taip, kad šie vidiniai dėsniai, vidinė energija ir jėga galėtų realizuotis veiksmo pasaulyje” [2;70]. Pilietinė autonomija, patriotizmas, suverenumas – nacionalizmo bruožai, besiremiantys idėja, kad žmonės būna laimingesni, kai jie gali patys save valdyti.

II. Kitas siekis – tai teritorinis vientisumas ir nedalumas. Tai reikalavimas, kad visi etninės grupės nariai būtų sutelkti toje pačioje teritoriškai vientisoje žemėje. Nacionalumo jausmas pasireiškia gimtojo krašto meile, pasididžiavimu savo kultūra, socialiniais ir ekonominiais pasiekimais, nerimu dėl tėvynės saugumo ir pan., todėl šis bruožas reikalingas ir tam, kad tauta galėtų deramai ir visiškai išreikšt save ir savo vidinę būtį.

III. Nacionalizmas siekia ir trečiojo tikslo – atrasti ir įdiegti piliečiams jų istorinio tapatumo jausmą. Žmonės net nesuvokia, kaip nacionalumo jausmas juose atsiranda, išsivysto ir tampa stipria jėga. Tačiau šis tikslas yra labiau vidinis ir kultūrinis, lyg proto impulsas, nusistatymas, besiremiantis bendruomenės praeitimi, papročiais, religija, kalba ir tautosaka, todėl nacionalizmas ir yra tas veiksnys, kuris sieja žmogų prie šių istorinių ir kultūrinių šaltinių, kurie suvienija žmones labiau nei šeimos ryšiai.

Tad tokie yra nacionalistų siekiai visame pasaulyje. Jie yra pagrindiniai, nors taip pat gali būti ir kiti – valios kultas, herojinė kova dėl bendruomenės ir kt. Apibendrinę šiuos tikslus, galime suformuluoti tokį nacionalizmo apibrėžimą. Nacionalizmas – yra ideologinis judėjimas už tam tikros socialinės grupės, kurią kai kurie jos nariai suvokia
kaip realią ar potencialią tautą, autonomijos, vienybės ir tapatumo įgijimą ir išlaikymą.

Kaip sako nacionalizmo tyrinėtojas E. Gellner, “tautas pagimdo nacionalizmas, o ne koks nors kitas aplinkinis būdas” [3;95], todėl ir nacionalizmas, kaip ideologija, jo tikslai turi ryšių su kitomis ideologijomis, turėjusiomis nemažos įtakos daugumai tautų.

Dar neaiškesnė ir slidesnė negu nacionalizmo yra fašizmo sąvoka, kuri turi taip pat tam tikrų bruožų.

Fašizmas pirmiausia išreiškia valstybės galią, tačiau valstybė, nors ir įkūnija aukštesnį principą, tėra tik įrankis ir tarpininkė, įgyvendinant darvinistines idėjas. Fašizmas šlovino karo instinktus, jėgos „vitališką“ žmogų, pavergiantį silpnuosius ir atrandantis savo paskirtį lemiančioje kovoje už savo grupę. Tai galima sulyginti su F.Nietzsche’s filosofijos idėja “gyvenimas yra amžinas judėjimas, turintis tendenciją plėstis ir visų gyvenimo formų esmė yra valia valdyti. Pats gyvenimas yra valia valdyti – tai monistinis pasaulio supratimas”. [4].

Todėl fašistai taip garbino jaunumą ir jėgą, o niekino moralę, kuri tapatinasi su senąja karta. Jie atmeta tiek kultūrinę, tiek politinę Europos tradiciją, demokratiją ir liberalizmą, bei marksizmą, taip pat proto toleranciją ir net žmogiškesnes emocijas. Fašistas ištikimas draugams, bet negailestingas svetimiesiems. Tai pasireiškia smurto kultu, rasistinėmis idėjomis, kurios, žinoma, ne visada pasireiškia. Taigi, fašistų pagrindiniai akcentai – valstybės, jėgos ir vitalinių instinktų šlovinimas, tarnavimas Vadui, kova dėl stipresniųjų viešpatavimo ir triumfo pačiais agresyviausiais ir gyvuliškais būdais.

3.3. Nacionalizmo ir fašizmo palyginimas

Fašizmą su nacionalizmu galima lyginti įvairiais matmenimis ir požiūriais. A.D.Smith daugiau dėmesio skyrė sąvokoms ir emocijoms, jų požiūriams į rasizmą, antisemitizmą, socialinę sudėtį, istorinius ryšius.

Žvelgiant į sąvokas, jos yra panašios tuo, kad abi rūpinasi tauta, tačiau jų požiūriai į tautą skiriasi. Nacionalistams – tauta – etninė bendruomenė su atskira istorija ir kalba, nariai yra laisvi piliečiai, turintys bendras teises ir pareigas apibrėžtoje teritorijoje. Jie puoselėja šią bendruomenę, jos autonomiją ir solidarumą. Kaip jau minėjome, fašistams tauta – valios ir jėgos šaltinis ir ginklas, pilietybės jie nepripažįsta, todėl įgyja rasės formą. Istorijos fašistai taip pat nevertina, ji tik pavyzdys kaip jėga nugali silpnesnį, todėl ir tauta fašisto požiūriu tampa smurto kulto subjektu, kuri skiriasi nuo nacionalistų tautos tuo, kad kovoja dėl biologiškai determinuoto išlikimo ir viešpatavimo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1963 žodžiai iš 6477 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.