Planas
Įvadas.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko
klasifikacija).
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
2. 2. Kultūrų konfliktai.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
5. Lietuvos tautinės mažumos.
5.1. Žydai Lietuvoje.
Išvados.
Literatūros sąrašas.
Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir
neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės
fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės
susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis
valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje
pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau
globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios
organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,
didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su
mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis
— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos
vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent
iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,
pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:
1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,
internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas
?
2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė
pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)
ir modernizacijos teorija – E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda
Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)
3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?
4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi
savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?.
Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų
tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai
etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip
pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti
modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus
sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos
tarptautinės sistemos vystymosi.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1]
klasifikacija).
Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas
universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino
tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.
Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi
autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių
atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį
ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 – 1920) jos keitė politinį
Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų
revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės
lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo
išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių
pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.
Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo „prarastojo rojaus“ kalba,
o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame
erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su
mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą
palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo
istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,
žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo
ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai
ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.
Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet
stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.
Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši
valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.
Europos nacionalizmas – visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,
atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų
inteligentija – – išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji
kalba.
Trečiasis
modelis – biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo
monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis
modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo
naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada
valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais
sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato
motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu
rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja
dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į „Vakarų iššūkį“ –
revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.
Biurokratinis nacionalizmas – tai aplenkiančioji strategija, kurią
taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar
iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo
modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose
valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,
daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo
epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.
Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:
1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie
tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo
principams.
2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis
parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato
pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.
3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su
modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai
istorijos modernizavimo būtinybę.
Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo
dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma
ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje
egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].
Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija
yra besivejanti modernizaciją šalis[4].
Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei
viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].
Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo
nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,
konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats
individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų
modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros
yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki
galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos
prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių
elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis
autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į
posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių
nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, – pavyzdžiui,
progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo
jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis
moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu „įsivaizduojama
bendruomenė“), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš
premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir
jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje
eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,
kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių
pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos
identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema – ar mes
galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu
etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,
ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia
Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir
socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per toli
susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su
pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija
dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra
kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius,
kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp „mes“ ir „jie“, tapti antrąja
prigimtimi. Nacionalinis „mes“ yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas
masinės komunikacijos. Taigi, problema su postmoderniais identiteto
apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip
vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros
tėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir
tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas,
nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina
kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias
multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
1989 m. sugriuvusi „jėgų balanso“ sistema pakeitė suskirstymą į
sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos
valstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis
(Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias
ir postmoderniąsias.
Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes,
neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios
kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos
grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus
mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R.
Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija
gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje,
neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi,
jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti
humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.
Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas,
nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.
Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos „jėgų balansu“,
kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad
jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų
Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11]. Pavyzdžiui, 1989
m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst.
kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai – 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.
Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės. Praėjus
10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14
tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai –
9 tūkst., 4,5 tūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln.
kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln.
žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač į
Baltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą.
Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, o
esminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitų
šalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios
valstybės susitelkė Vakarų Europoje. Jų esmę adekvačiausiai atskleidžia
Europos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitame
potencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savo
tikslų, valstybės maksimaliai atviros, „skaidrios“, teritoriniai
apribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savo
suvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslu
sukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles. JAV
R. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su viena
svarbia sąlyga – skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučia
pažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugo
savo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus.
Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentas
Džordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinės
gynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nes
vengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmės
rimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks,
ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolės
ir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgoms
mažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.
Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juos
vienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklų
kontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirsti
kelią valstybių tarpusavio
konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijos
Baigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, nes
labai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakos
objektu.
Tačiau ir moderniojoje – demokratinėje visuomenėje politiką labiausiai
integruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikia
universalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus ir tarptautine
politika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikos
pobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį,
galimybes ir perspektyvos tendencijas.
Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė
visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo
įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas
sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos
visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis
išnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko
ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo.
Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai
vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę
ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Dar
viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl
ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau
izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos
banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu
turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali
identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir
pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir
jis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatina
nacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai
dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai
su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu
veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai
egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau
sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės
gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais.