Nacionalizmas
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmas

11213141516171

Planas

Įvadas.

1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko

klasifikacija).

2. Modernizavimas ir nacionalizmas.

2. 1. Nacionalizmų konkurencija.

2. 2. Kultūrų konfliktai.

2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.

3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.

4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.

5. Lietuvos tautinės mažumos.

5.1. Žydai Lietuvoje.

Išvados.

Literatūros sąrašas.

Įvadas

Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir

neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės

fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės

susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis

valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje

pobūdžiui.

Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau

globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios

organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,

didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su

mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis

— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos

vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent

iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,

pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.

Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:

1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,

internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas

?

2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė

pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)

ir modernizacijos teorija – E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda

Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)

3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?

4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi

savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?.

Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų

tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai

etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip

pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti

modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus

sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos

tarptautinės sistemos vystymosi.

1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1]

klasifikacija).

Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas

universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino

tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.

Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi

autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių

atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį

ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 – 1920) jos keitė politinį

Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų

revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės

lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo

išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių

pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.

Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo „prarastojo rojaus“ kalba,

o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame

erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su

mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą

palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo

istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,

žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo

ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai

ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.

Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet

stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.

Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši

valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.

Europos nacionalizmas – visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,

atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų

inteligentija – – išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji

kalba.

Trečiasis
modelis – biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo

monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis

modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo

naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada

valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais

sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato

motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu

rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja

dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į „Vakarų iššūkį“ –

revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.

Biurokratinis nacionalizmas – tai aplenkiančioji strategija, kurią

taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar

iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo

modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.

2. Modernizavimas ir nacionalizmas.

Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose

valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,

daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo

epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.

Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:

1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie

tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo

principams.

2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis

parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato

pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.

3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su

modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai

istorijos modernizavimo būtinybę.

Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo

dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma

ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje

egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].

Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija

yra besivejanti modernizaciją šalis[4].

Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei

viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].

Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo

nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,

konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats

individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų

modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros

yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki

galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos

prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių

elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis

autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.

Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į

posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.

Giddensas.

Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių

nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, – pavyzdžiui,

progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo

jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.

Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis

moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu „įsivaizduojama

bendruomenė“), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš

premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir

jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje

eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,

kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.

Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių

pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos

identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema – ar mes

galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.

Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu

etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,

ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia

Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir

socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per toli

susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su

pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.

Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija
dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra

kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius,

kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp „mes“ ir „jie“, tapti antrąja

prigimtimi. Nacionalinis „mes“ yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas

masinės komunikacijos. Taigi, problema su postmoderniais identiteto

apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip

vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros

tėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir

tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas,

nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina

kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias

multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.

2. 1. Nacionalizmų konkurencija.

1989 m. sugriuvusi „jėgų balanso“ sistema pakeitė suskirstymą į

sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos

valstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis

(Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias

ir postmoderniąsias.

Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes,

neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios

kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos

grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus

mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R.

Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija

gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje,

neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi,

jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti

humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.

Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas,

nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.

Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos „jėgų balansu“,

kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad

jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų

Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11]. Pavyzdžiui, 1989

m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst.

kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai – 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.

Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės. Praėjus

10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14

tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai –

9 tūkst., 4,5 tūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln.

kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln.

žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač į

Baltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą.

Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, o

esminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitų

šalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios

valstybės susitelkė Vakarų Europoje. Jų esmę adekvačiausiai atskleidžia

Europos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitame

potencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savo

tikslų, valstybės maksimaliai atviros, „skaidrios“, teritoriniai

apribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savo

suvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslu

sukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles. JAV

R. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su viena

svarbia sąlyga – skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučia

pažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugo

savo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus.

Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentas

Džordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinės

gynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nes

vengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmės

rimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks,

ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolės

ir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgoms

mažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.

Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juos

vienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklų

kontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirsti

kelią valstybių tarpusavio
konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijos

Baigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, nes

labai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakos

objektu.

Tačiau ir moderniojoje – demokratinėje visuomenėje politiką labiausiai

integruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikia

universalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus ir tarptautine

politika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikos

pobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį,

galimybes ir perspektyvos tendencijas.

Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė

visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo

įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas

sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos

visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis

išnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko

ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo.

Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai

vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę

ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Dar

viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl

ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau

izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos

banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu

turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali

identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir

pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir

jis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatina

nacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai

dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai

su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu

veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai

egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau

sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės

gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais.

Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškyla

ir kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo. Nacionalistinė

valstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypač

kai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vieno

specializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakyti

specializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kurios

importuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, gali

būti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimais

išlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjeros

sistemą.

Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia,

politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažino

nacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith),

valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos,

o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais. Todėl

nacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, o

atvirkščiai, pačios išsiplėtė[14].

Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jei

jau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gi

sąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendinti

tuomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmo

išsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekada

galutinai nepasiekiamas. Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui,

tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietišką

visuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi likti

autentiškas, unikalus ir išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti

„patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrinti

unikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu[15].

Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo jos

narių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų

problemų. Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūrę

nacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą.

Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria,

vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadangi

nacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimo

galimybes.

Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių
politinių

nacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino.

Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimai

paprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“ kaip „natūraliai“

apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis[16]. Toks

teorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijų

legitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.

1.2. Kultūrų konfliktai.

Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikio

priemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominį

mobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtų

reikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros,

pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga. Ji ima

skatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas,

„tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“[17].

Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų,

atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Bet

kuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša ir

siekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesį

istoriniam ir kultūriniam tapatumui“[18]. Toks tapatumas dažnai belieka tik

paviršutinis ir dirbtinas, tačiau pakankamas stiprinti nacionalistines

ambicijas.

„Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbi

nacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemia

tarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išlieka

industriniame amžiuje[19]. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokai

supanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo.

Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumams

skatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nes

barjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“

mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etninių

pasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad tokiam kultūrų

bendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles,

politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras,

sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienu

politiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulai

ir visiškai nešališkai“[20]. Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir bus

apribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisyti

kultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas.

Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuo

nacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai

nacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu

nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti

galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir

visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiau

nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta

tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus

plačiau aptartas kitoje dalyje)[21]. Gelneris dar griežčiau nurodo, kad

nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa

dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima

tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi

skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės

dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis

yra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kad

modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros

stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo

išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.

2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.

Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kad

kuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuo

mažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vieni

kitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandant

biurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni ir

nuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštarauja

jiems[23]. Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas į

ekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomus

paprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vien

tik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinės

visuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaip

savaime susikūrusi socialinio
kuri priklauso nuo savaime

suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai

egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo

ir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama,

kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės,

masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos,

jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančių

identitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuo

valstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos

kategorija[24].

Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškai

dominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausia

Amerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aišku

yra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienoje

nacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalios

komunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimo

priemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklysta

vertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.

Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius ir

sentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikerta

valstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemonių

bei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalines

tradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas ir

pasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masine

komunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė – nacionalinė galimybė

pasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų.

Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantis

perspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Nors

modernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuo

tautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjos

mažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūt

nacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba,

priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jo

populiarumo priežastis.

Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos ir

įsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaip

teigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrus

įstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitų

reikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykių

kūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalauja

to, ką Habermas (1990) pavadino „užuojautos etika“, ar ką Cornel West

(1994) apibrėžė kaip „meilės etika“.

3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.

Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę —

visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis

nacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir

internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra

nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui?

Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų

nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu

mastu. Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam

pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jis

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3912 žodžiai iš 7815 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.