Nacionalizmo idealogija
5 (100%) 1 vote

Nacionalizmo idealogija

VILNIAUS UNIVERSITETO

KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO

SANDRA SNIŽEVIČIŪTĖ

REFERATAS

NACIONALIZMO IDEALOGIJA

Tikrino as. A.Martinkus

Kaunas,2004

TURINYS:

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3

Nacionalizmas……………………………………………………………………………………………………………………..4

Valstybė ir tauta……………………………………………………………………………………………………………..5

Tauta…………………………………………………………………………………………………………………………….6

Perėjimas i nacionalizmo amžių……………………………………………………………………………………………..7

Nacionalizmo ateitis……………………………………………………………………………………………………………10

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………12

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………..13

ĮVADAS

Naconalizmas — tai buržuazinė idealogija ir politika nacionaliniu klausimu. Buržuazinė nacionalinių santykių psichologija ir moralė suabsoliutina tautinį bendrumą, vertina jį neistoriškai, pabrėžia tautinį išskirtinumą [3]. Nacionalizmo ideologijos istorija siekia tolimą senovę, tačiau tik XIX a. antroje pusėje nacionalizmas tapo svarbia Europos politinio kraštovaizdžio dalimi. Jo populiarumą sąlygojo Prancūzijos didžiosios revoliucijos įvykiai, kai tautos pirmumo ir suverenumo idėjos buvo priešpriešinamos sosto autoritetui ir dinastijos suverenumui[4].

Pagrindinė problema susijusi su nacionalizmu yra ta, kad dažnai žmonės neskiria nacionalistinės pozicijos ir nacionalizmo ideologijos.Taip pat nacionalizmas yra dažnai painiojamas su dviem sąvokomis: šovinizmu ir rasizmu. Šovinizmas – tai pati agresyviausia nacionalizmo atmaina, o rasizmas – ideologija, aukščiausia vertybe pripažįstanti rasę. Pagrindinis nacionalizmo principas yra savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas; vadinasi, pripažįstama ir tautų nelygybė. Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema[4].

Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reikėtų pakomentuoti keturias problemas. Pirmoji problema-tai dominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis. Kita problema – tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių. Vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo šios ideologijos pagrindiniais rėmėjais. Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema – demokratijos problema. Nacionalistai neigė lygybės idėją. Ketvirtoji problema – priešai. Didžiausia vidinė grėsmė – visos jėgos, skaldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai [4].

Norint detaliai išnagrinėti nacionalizmo problemą reikia pažvelgti į ją industrinės visuomenės kultūros ir politikos kontekste: aptarti valstybės ir tautos apibrėžimus, išnagrinėti nacionalizmo tipologiją, atskleisti nacionalizmo ir idealogijos ryšį, apsvarstyti nacionalizmo perspektyvas[plg.2,240].

NACIONALIZMAS

Nacionalizmas pirmiausiai yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.

Nacionalizmas kaip jausmas arba kaip judėjimas geriausiai gali būti apibrėžtas, remiantis tuo principu, kad nacionalistinis (nationalist) yra pyktis, kyląs, kai šis principas yra pažeidžiamas, arba pasitenkinimas, kurį sukelia jo įgyvendinimas. Nacionalistinis judėjimas yra toks, kurį sukelia ir skatina tokio pobūdžio jausmai [plg.2, 13].

Nacionalizmas yra politinio teisėtumo(legitimacy) teorija, pagal kurią reikia, kad etninės ribos nesiskirtų su politinėmis ir ypač kad etninės ribos kurioje nors valstybėje neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų.

Nacionalistinis principas gali būti formuluojamas etine, „visuotine“ dvasia. Gali būti , ir jau yra buvę, „abstrakčių“ nacionalistų, bešališkų kurios nors kokrečios savo pačių tautos atžvilgiu ir skelbiančių: tegu visos tautos turi savo politinius namus ir tegu jos atsisako priimti į juos kitų tautybių atstovus. Tokią doktriną galima paremti kokiais nors argumentais, pavyzdžiui, noru išsaugoti kultūrinę įvairovę, pliuralistinę tarptautinę politinę sistemą arba sumažinti vidinę įtampą pačiose valstybėse.

Tačiau iš tikrųjų nacionalizmas dažnai nebuvo toks švelniai nuosaikus ir protingas, toks racionaliai simetriškas. Gali būti, kad politinis nacionalinio jausmo efektyvumas labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų [plg. 2, 14] vienodai jautrūs savo pačių tautos padarytoms skriaudoms
kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai.

Bet be šių aplinkybių yra ir kitos, susijusios su specifine pasaulio, kuriame mes gyvename, prigimtimi, kurios priešinasi tokiam bešališkam, visuotiniam, švelniai nuosaikiam ir protingam nacionalizmui. Žemėje yra labai daug potencialių tautų. O mūsų planetoje yra tik tam tikras, ribotas jų vienetų skaičius nepriklausomiems arba autonomiškiems politiniams vienetams. Kad ir kaip nuosaikiai skaičiuotume, pirmasis, potencialių tautų, skaičius turbūt yra daug didesnis už galimų gyvybingų valstybių skaičių. Jei šis argumentas, arba šis apskaičiavimas, yra teisingas, ne visi nacionalizmai gali būti trūks plyš patenkinti, bent jau tuo pat metu. Vienų patenkinimas žada kitų nuvylimą. Šį argumentą dar labiau ir be galo sustiprina ta aplinkybė, kad labai daug potencialių mūsų pasaulio tautų gyvuoja, arba neseniai gyvavo, ne kaip kompaktiški teritoriniai vienetai, o įvairiai ir sudėtingai susimaišiusios viena su kita. Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus. Jų nenoras patirti tokį likimą gali trukdyti sklandžiai įgyvendinti nacionalistinį principą.

Nacionalistinio principo nepažeidžia mažas svetimšalių skaičius, ar net vieno kito svetimšalio buvimas, tarkim, tautos valdovų šeimoje. Kiek svetimšalių gyventojų ar svetimtaučių valdančiosios klasės narių gali būti, kad principas nebūtų reikšmingai pažeistas, tiksliai negalima pasakyti [plg. 2, 15].

Valstybė ir tauta. Marxo Weberio apibrėžimu, valstybė — tai visuomenės viduje esantis organas, kuris turi įteisintos prievartos monopolį. Už to slypi paprasta mintis: gerai sutvarkytose visuomenėse, tokiose, kokiose dauguma mūsų gyvena ar trokšta gyventi, asmeniška ar grupinė prievarta yra neteisėta. Pats konfliktas nėra neteisėtas, tačiau jis negali būti teisingai išsprendžiamas asmeniška ar grupine prievarta. Prievartą gali taikyti tik centrinė politinė valdžia ir tie, kuriems ta valdžia suteikia šią teisę. Aukščiausiąją iš įvairių tvarkos palaikymą užtikrinančių sankcijų — jėgą — gali taikyti tik vienas specialus, aiškiai apibrėžtas ir labai centralizuotas bei disciplinuotas organas visuomenės viduje. Šis organas ar grupė organų yra valstybė [plg. 2, 16].

Weberio principo esmė galioja dabar, kad ir koks keistai etnocentriškas jis yra kaip bendras apibrėžimas, su savo tylia gerai centralizuotos vakarietiškos valstybės prielaida. Valstybė — tai tam tikras labai išskirtinis ir svarbus visuomeninio darbo pasidalijimo išplėtojimas. Bet ne bent kokia ir ne kiekviena specializacija jau daro valstybę: valstybė yra tvarkos palaikymo specializacija ir koncentracija. „ Valstybė“ yra ta institucija ar institucijų kompleksas, kurių rūpestis — versti laikytis tvarkos, kad ir [plg. 2, 17] kuo dar jos rūpintųsi. Valstybė egzistuoja ten, kur specializuoti tvarkos įgyvendinimo organai, tokie kaip policijos pajėgos ir teismai, išsiskyrė iš viso kito visuomenės gyvenimo. Jie yra valstybė.

Ne visos visuomenės turi valstybę.Iš čia tiesiogiai plaukia, kad nacionalizmo problema neiškyla valstybės neturinčioms visuomenėms. Nacionalistai daugiausia protestuodavo prieš politinės valdžios pasiskirstymą ir politinių ribų pobūdį, bet retai, jei išvis kada nors, turėjo progą apgailestauti, kad apskritai nėra valdžios ir sienų. Aplinkybės, kuriomis paprastai kildavo nacionalizmas, normaliai nebūdavo tokios, kuriomis nebūtų pačios valstybės, ar kuriomis dėl jos tikrumo būtų nemenkų abejonių. Priešingai, valstybės buvimas buvo perdėm aiškiai jaučiamas. Buvo piktinamasi jos sienomis ir/arba valdžios, o gal ir kokių kitų pranašumų, pasiskirstymu viduje.

Pats nacionalizmas atsiranda tik tokioje aplinkoje, kurioje valstybės egzistavimas yra jau labai savaime suprantamas. Politiškai centralizuotų vienetų egzistavimas ir moralinis politinis [plg. 2, 18] klimatas, kuriame tokie centralizuoti vienetai laikomi savaime suprantamais ir traktuojami kaip normatyviniai, yra būtina, nors jokiu būdu ne pakankama nacionalizmo sąlyga.

Žmonijos istorijoje buvo trys fundamentalios pakopos: ikiagrarinė, agrarinė ir industrinė. Ikiagrarinėje pakopoje medžiotojų ir rankiotojų būriai buvo pernelyg maži, kad atsirastų tam tikras darbo pasidalijimas, reikalingas valstybės susidarymui; agrarinės visuomenės, nors ir ne visos, tačiau dauguma turėjo valstybę. Agrarinė žmonijos istorijos fazė yra laikotarpis, kuriuo, pats valstybės buvimas yra pasirinkimo dalykas, o be to valstybės formos smarkiai įvairuoja. Tuo tarpu postagrariniame, industriniame [plg. 2, 19] amžiuje nėra pasirinkimo; dabar jau neišvengiamas valstybės buvimas, o ne nebuvimas. Žinoma, forma, kurią ji įgyja, tebėra įvairi. Industrinės visuomenės yra nepaprastai didelės ir įprastinis jų gyvenimo lygis priklauso nuo neįtikėtinai sudėtingo visuotinio darbo pasidalijimo ir kooperavimosi.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1331 žodžiai iš 4076 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.